Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Laurencija, miela, Laurencija

 

Laurencija, miela, Laurencija

Jeigu nebūčiau liepusi uždengti plėvele mokyklos langą, taip nieko ir nebūtų padarę. Reikėjo man vis spausti ir spausti, kitaip tas jaunas vyras nė piršto nebūtų pajudinęs. Vasarą jis man dažė virtuvę. Iš pradžių sumokėjau jam dešimt rublių, paskui pastačiau jam butelį, kurį jis mielai išgėrė. Kai jis baigė, pasakiau: „Padaryk taip pat ir priemenėje, už tai duosiu penkis rublius". Kai jis baigė priemenę, man į galvą šovė mintis apie mokyklą. Ji jau keliasdešimt metų neveikia. Po langais prikrovė visokio šlamšto. Reikėjo iš gatvės visą laiką į tai žiūrėti. „Dieve mano, kad aš turėčiau jėgų!" Atrodė, lyg ten gyventų plėšikų šeimyna. Panašiai ir buvo. Klasėse apsigyveno neišsipagiriojantys girtuokliai. Kitame gale, kur buvo mokytojų kambarys, įsikūrusi senelė su mažu anūkėliu. Ten Švaru ir tvarkinga, bet viskas jau griūva, nes niekas netaiso. „Eik į mokyklą", - sakau tam vyrui, - kitaip negausi tų penkių rublių, o ir alaus tik paskui duosiu". Jis taip ir padarė: gražiai supjaustė foliją ir dar keliom pliauskom prirėmė. Dabar nors neatrodė taip bjauriai. Galų gale tai daryti privalo valdžia. Daugybę kartų apie tai kalbėjau: „Pas Jankų jūs tai tvarkote, prižiūrite jo namus. Nors kartą pažiūrėkite, kaip atrodo čia, kaimo viduryje!" Jie nesirūpino kaimo žmonėmis, ir dabar nesirūpina.

Kaime visi kas sau. Lietuviai, jie neblogi. Su lietuviais aš sutariu. Jie man padeda, bet ir aš neliekų skolinga. O šiaip tarp mūsų lyg kokia siena. Jie visi geria ir rodo vaikams blogą pavyzdį. Mums, tikriesiems bitėniškiams, tai nepatinka. Esame kitaip auklėti ir auginti, kitaip mąstome ir matome. Nepastebimai atsirado praraja, kuri kasmet gilėja. Bet aš savo namuose. Man priklauso viskas. Medis priklauso man, miškas priklauso man, oras priklauso man, Rambyno kalnas priklauso man, Nemunas, kapinės, - viskas priklauso man, man, man! Ir man netrukdo, kad jūs viską pasisavinote, man tai nesvarbu. Lyzės bulvių rūsys, kurio aš neatiduodu, irgi priklauso man. Kaimynai norėjo jį pasisavinti. Jie norėjo visus rūsius pasiimti, net raktus turėjo. Eisiu net iki Poncijaus Piloto, bet jūs rūsių negausit!

Ką tik atšvenčiau savo 80-metį. Iš tiesų tai aš norėjau jį praleisti tyliai. Bet Rosita iš valdybos sužinojo ir pasakė: „Rytoj ūkio pirmininkas nori ateiti pas tave ir pasveikinti. Aš tau į pagalbą atsiųsiu Ingą". Man tai buvo netikėta: langai nevalyti, viskas sujaukta. O ką aš galėjau padaryti? Inga atėjo ir tvarkėsi, o Birutė sėdo į autobusą ir visko privežė. Turėjau kepti. Jos išvilko kėdes, lauke ant virtuvinio stalo užtiesė staltiesę. Birželio mėnesį oras buvo puikus, kaip ir tinka geram vakarėliui. Iš valdybos, iš Vilkyškių, atvažiavo vyriausiasis veterinaras ir dviejų traktorininkų, kurie man visada vagoja bulves, žmonos. Vienas jų tą pačią vasarą pasikorė. Dar buvo vienas pažįstamas iš Tauragės ir Marytė Pempienė, kuriai po karo pripiršau Leo­ną. Ponai iš kontoros atvežė didelę vazą, aprišo mane juosta, kaip Čia įprasta per jubiliejus. Po to visi gražiai sveikino ir pasirašė po tokiu raštu su laimės linkėjimais. Dabar aš pati seniausia kaime ir vienintelė tokia išlikusi. Paskui sėdome prie stalo. Mums patarnavo Birutė ir Rosita. Aš ten sėdėjau kaip kokia ponia Brėzig.

Ponia Brėzig - tai tokia dručkė, kuri sėdi ir iš vietos nesi­judina. Man nieko daryti nereikėjo. Jos pjaustė pyragą, pilstė kavą. Aš paragavau kavos, šlakelį kitą, ir sakau: „Vaikai, kokį birzgalą čia išvirėt?" Ir tie ponai buvo nusivylę, kad kava ne tokia, kokios tikėjosi. „Tuoj pat išvirkite geros kavos!" Gal Birutė su Rosita norėjo ją pataupyti? Bet tada turėjau jos iš Vokietijos, pakako net didelei kompanijai.

Mes plepėjome, o vėliau jie pradėjo klausinėti: „Papasakok, kaip už Kondratavičiaus nuėjai. Kas tave paskatino?" Tai buvo puiku, aš atlaikiau visą klausimų kalną. Nufotografavo mane su juosta prie sodo vartelių. Tą nuotrauką ir pasakojimą įdėjo į Šilutės laikraštį. Šventės pabaigoje kiek suklydau. Reikėjo, kol jie dar neįsėdo į mašinas, pažaisti „Laurenciją". Tai toks žaidimas, kur dainuojant vis reikia pritūpti. Kai klausia: „Kada mes, Laurenciją, būsim kartu?", reikia sakyti „Sekmadienį!" ir pritūpti. Tada visi dainuoja: „Ak, kad sekmadienis būtų kasdien, aš su Laurenciją būčiau išvien!" Ir taip toliau: pir­madienis, antradienis, o kai taip prisitūpčioji už visą savaitę, tai kitą dieną kojų nepaveiki.

Šokį aš pražiopsojau. „Ateikit, pašoksime Laurenciją!" -reikėjo pašaukti, bet gal ir gerai, kad nepakviečiau. Vėliau jie kalbėtų: „Po galais, visi kaulai skaudėjo!"

Buvo puiki diena. Aš pasidariau šukuoseną. Gizela iŠ Detmoldo atsiuntė man rausvai alyvinės spalvos suknelę. Bet po to aš pasakiau: „Ponai, daugiau neisiu normų vykdyti. Pa­kaks! " Ir jie manęs daugiau nebekvietė. Galvojau: „Ir paskutinę dieną dar ištrauks iš grabo ravėti". Pernai, kai lankėsi mergaitės iš Klein Vanclėbeno, ėjom ravėti kartu. Hilda ir Trautė taip pat senos, tačiau už mane jaunesnės. Tąkart saulė kepino. Atsiguliau paūksmėje. Tiek jaunimo, tai ką čia aš veikiu, sena pliumpė? Darykit, ką norit!

Netrukus po mano 80-mečio tos normos liovėsi. Sovchozas iširo. Daugiau nebereikia dirbti valstybei. Bet ir pagalbos jokios savo ūkiui nebegausi. Dabar viskas daroma privačiai ir už pinigus.

Jei neturi iš ko mokėti, gali nors dvėsti. Neseniai aš tris dienas laukiau ir sumokėjau dešimt dolerių, kad atvažiuotų jaunas vyrukas traktoriumi mano lauko suarti. Buvo jau po dešimtos valandos vakaro, kai jie grįžo. Tie vyrai susėdo ant traktoriaus sėdynės ir gėrė. Prisisiurbę rėkė lyg laukiniai ir dar išvertė mano obelį.

Viskas, kas nutinka po aštuoniasdešimtmečio, yra lyg koks priedas. Po aštuoniasdešimties kiekviena diena atrodo kaip dovana. Prieš mano gimtadienį buvo sutvarkytas didysis tvar­tas. Jis vėl priklauso man. Ir aš galiu, jei noriu, jį išnuomoti, galiu jame laikyti, ką noriu, šį pavasarį turiu apdirbti tris hektarus žemės. Ant stogo vėl nutūpė gandrai. Galbūt jie ruo­šiasi čia apsigyventi? Aš jau nebegirdžiu, tik matau, kaip jie kalena snapais. Kai jie, tie gandrai, ten viršuje, man ūkyje daugiau nieko netrūksta.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias