Trečiadienis, Geg 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Pabaigos žodis

 

Pabaigos žodis

Susipažinau su Elena vieną saulėtą 1989-ųjų rugsėjo vakarą. Tuomet Lietuvoje buvo didžiojo pakilimo metas, nors šalis vis dar tebepriklausė Sovietų Sąjungai. Krašte tvyrojo džiaugs­mingas nerimas ir man teko laimė būti šių įvykių liudininke. Tą rudenį Vidurio Europoje prasidėjo permainos. Po kelių savaičių griuvo Berlyno siena.

Tuomet su viena Vakarų Vokietijos televizininkų grupe ke­liavau kurti filmo Vakarų Lietuvoje, į šiaure nuo Nemuno, siaurame žemės ruože, kuris anksčiau priklausė Vokietijai. Tą vakarą mes ieškojome Bitėnų kaimo - Johanneso Bobrowskio romano Lietuviški fortepijonai veiksmo vietos. Pakeliui į Rambyną susitikome seną vyriškį ir jo paklausėme, ar čia kas nors dar gyvena iš senbuvių. Jis atsakė: „Taip, yra viena moteris, Elena Kondratavičienė" ir parodė degtų plytų namą. Pridūrė: „Štai ten, kur žydi jurginai".

Aš vis matau, kaip ponia Elena išeina į mūsų šauksmą -maža, vikri ir truputį pakumpusi. Prisimenu, kad jos nė kiek nenustebino mūsų vizitas ir mūsų keista aparatūra, kurią atsi­tempėme. Ji išmintingai pradėjo pasakoti: „Ar ilgai čia gyvenu? Netrukus bus aštuoniasdešimt metų. Kiti bitėniškiai išsibarstę po visus kraštus. Daugiausia jų Vakaruose, Vokietijoje. Kiti Kanadoje, Amerikoje. Kaip ką nubloškė likimas. Aš vienintelė likau čia". Senoji moteris kalba apie savo gyvenimo tragediją. Bet tuo pat metu spinduliuoja nenusakomą jėgą ir šviesą! Ji vis kalba ir kalba. Pertraukiu ją: „Ar jums patinka čia gyventi?" Tiesiog nieko bloga nepagalvojusi paklausiau, ko paprastai niekada neklausiu. „Taip! - sako ji ir juokiasi. - Dabar, gyve­nimo pabaigoje, mielai čia būnu. Kur čia nukeliausi? Ką veiksi svetur? Tėvynė yra tėvynė, ir nieko geriau nesurasi".

Tą ypatingą dalyką mes toje margoje televizininkų kompanijoje - du vokiečiai, lenkas, italas ir lietuvis - pajutome visi. Šita moteris provokuojamai pareiškė, kad šiame baisiame šimt­metyje ji gavo geriausią dalį. Ir ji, likusi namuose, esanti lai­mingesnė negu tie, kurie nuplaukė istorijos tėkmės nešami ir dabar patogiai įsitaisė Vakaruose. Tokia mintis mums buvo svetima, tiesiog neįprasta. Tačiau motyvai, kuriuos ji išsakė, buvo įtikinami. Ji primetė mums savo požiūrį. Akimirką galėjome įsivaizduoti galį pamatyti pasaulį nuo žemės lopinėlio prie Ne­muno. Tada mums pasirodė įtikinama, kad žmogus gali likti savo vietoje ir kad tai normalu. Netikėtai keistas pasirodė esąs tas milijonų žmonių išvijimo iš namų Vidurio Europoje reikalas. Tas visiems suprantamas dalykas, kad rytiečių tėvynė gali būti tik „oro pilis", kaip teigė ir reikalavo pripažinti Johannesas Bobrowskis, pradingo ir tapo abejotina. Mes, žlugus Bobrowskio apdainuotam mėmellenderių pasauliui, suradome žmogų, tą moterį, kuri aiškiai ir protingai kalbėjo apie seniai nugrimzdusią epochą. Tai buvo paskutinis balsas iš Prūsų Lietuvos.

 

Prūsų Lietuva

Vargu ar šiandien Vokietijoje kam galima išaiškinti, kas buvo ta Prūsų Lietuva. Vokiečiai Reicho Rytus jau pamiršo. Keis­čiausia, kad kaip tik iš Šių regionų atvyko dvylika milijonų žmonių, kas penktas vokietis po karo buvo tremtinys.

Nuo 17-ojo amžiaus Prūsų Lietuva buvo vadinami patys šiauriausi Prūsijos regionai. Tai buvo žemė abipus Nemu­no, kuri daugiausia buvo apgyventa lietuvių. Geografiniu at­žvilgiu buvo nustatyta tik šiaurės rytų riba, kuri 1422 metų Melno sutartimi tarp Ordino ir Didžiosios Lietuvos Kuni­gaikštystės bei Lenkijos Karalystės žymėjo politinę ir kultūrinę sieną. Pietvakariuose ta sritis siekė iki Deimenos upės. Maž­daug 1714-aisiais šitokio dydžio teritorija tapo administracine apskritimi. Gumbinėje veikė lietuviška kanceliarija. Ši įstaiga rūpinosi vadinamuoju didžiuoju atkūrimu. 18-ojo amžiaus pradžioje maras sunaikino didžiąją dalį Šio krašto gyventojų, ir Frydrichas Vilhelmas I nusprendė sistemingai kraštą vėl apgyvendinti. Jis suteikė prieglobstį religiniams pabėgėliams iš Zalcburgo, pakvietė iš Olandijos ir Šveicarijos menonitų, verbavo kolonistus iš pietinių ir vakarinių Vokietijos sričių. Skaitlingiausios buvo lietuvių grupės. Jų kelias buvo trumpiau­sias ir atvykdavo jie, kaip ir ankstesniais laikais, be specialaus įsakymo. „Atkūrimo" laikotarpiu susiformavo mišri gyventojų sudėtis, kuri ir sudarė Rytprūsius.

Visiems gyventojams valstybė pažadėjo religinę toleranciją. Lietuvių valstiečiams suteikė privilegiją išsaugoti kalbą ir kul­tūrą. Pagal Liuterio taisyklę ir Prūsijos įstatymus dvasininkai privalėjo Dievo žodį skelbti gyventojų gimtosiomis kalbomis. Bažnyčios ir mokyklos buvo dvikalbės pagal poreikį - vokiškos ir lietuviškos. Žinybose ir teismuose dirbo vertėjai.

Priešingai nei kiti naujakuriai, kurie asimiliavosi greičiau, lietuviai ilgai išlaikė vienybę. Ir ne tik todėl, kad jų buvo dau­giau, bet ir todėl, kad jie sukūrė homogenišką grupę. Jie buvo ir liko valstiečiai, taip tvirtai laikėsi nuo seniausių laikų. Ypač ilgai jiems pasisekė apginti savo pozicijas į šiaurę nuo Nemuno. Netoli nuo valstybinės sienos vokiškosios miesto kultūros įtaka buvo mažesnė negu prie Įsruties. 19-ajame amžiuje, ypač įsi­kūrus Reichui, valstybė pradėjo spausti kitakalbius piliečius. Germanizavimo politikos kelias pirmiausia ėjo per mokyklas. Bet pagaliau tai nebuvo išgaunama vien prievarta. Industria­lizacija, modernus darbo ir prekių pasaulis ir be to taip dra­matiškai sujaukė valstiečių „kosmosą", kad lietuviai be vo­kiečių kalbos jau nebegalėjo išsiversti. Anksčiau to reikėjo norint pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį arba laikinai, tarnaujant kaizerio armijoje. Bet vėliau, kai valstiečių vaikai pulkais traukė į Rūro sritį, tai jau tapo gyvybiškai būtina. Ir ką galėjai padaryti mokėdamas tik vieną kalbą, kurios niekas nesuprato per dvi valandas kelio bet kuria kryptimi?

Sumišimas perėjo į būtinybe. Kartais tėvai protestuodavo prieš lietuvių kalbos ištrėmimą iš mokyklų, tačiau jų peticijose nepasitenkinimas buvo reiškiamas labai pagarbiai. Jose „švie­siausiojo ir maloningiausiojo kaizerio" buvo maldaujama nors religijos mokyti jų gimtąja kalba. Be to, valstiečiai sulaukė paramos ir iš dvasininkų. Kiek buvo įmanoma, bažnyčia išties nuosekliai palaikė dvikalbystę ir taip sušvelnino pasikeitimų procesą. Priešingai nei pavojingasis „lenkų klausimas", toli­miausiuose Reicho šiaurės rytuose buvo mažiau nacionalinių sprogimų. Etniniu požiūriu Prūsų Lietuva buvo kraštas tarp dviejų tautų, bet jo lojalumas Prūsijos monarchijai bei vokiečių valstybei niekada nesvyravo.

1910 metais šiame krašte statistikai suskaičiavo beveik 100 tūkstančių lietuvių kilmės piliečių.

 

Elenos Grigolaitytės gyvenimo kelias

Šioje vietoje prasideda Elenos Grigolaitytės gyvenimo istorija. Ji gimė paskutiniojo Prūsijos gyventojų surašymo metais. Tada jos tėvas tikriausiai kaip namuose vartojamą kalbą nurodė lietuvių. Bitėnuose taip darė mažuma - maždaug ketvirtadalis iš 600 gyventojų. Grigolaičių šeima priklausė tam sluoksniui, kuriame lietuvių kalba išsilaikė ilgiausiai. Savimi pasitikintys vidutiniokai dar didžiavosi savo tradicijomis. Kaip pasakoja pati Elena, jų šeima mokėjo ir vokiškai. Anuomet šiame gy­ventojų sluoksnyje dvikalbystė tarp dviejų kartų buvo beveik taisyklė. Bet tarp tų kartų buvo esminių skirtumų. Seneliai buvo visiškai ištikimi lietuvių kalbai. Tarp savęs ir su Dievu jie kal­bėjosi tik lietuviškai. Tėvai jau sąmoningai skirstė kalbas pagal vartosenos sferas. Lietuvių kalba buvo vartojama šeimoje ir darbe, o vokiečių vyravo už šeimos ribų - bendraujant su pareigūnais ir kaimynais. Tai buvo švietimo, išsilavinimo, kurį turėjo gauti vaikai, kalba. Pačiai Elenai dvi jos vaikystės kalbos buvo lygiavertės, abiem ji kalbėjo laisvai. Prireikus ji lengvai pereidavo nuo vienos prie kitos. Jos kartoje dvikalbystė, kaip gyvenimo būdas, pasiekė savo viršūnę ir buvo atribota nuo ten egzistavusių ryšių ir nacionalinių santykių.

Tada, Elenos Grigolaitytės vaikystės metais, viskas rodė, kad Prūsijos lietuviai laikydamiesi taikiai ir be didelio triukšmo išnyks iš istorijos. Jų pabaiga buvo jau matyti. Pirmasis pasaulinis karas ją tik paspartino. Rusų puolimas 1914-aisiais ir Hindenburgo pergalė ties Tanenbergu pasienio regionuose tik sustiprino są­jungos su Reichu nuovoką. Tačiau atsitiko ir Šis tas netikėta: Versalio sutartis šj regioną įtraukė į konfliktą. Paskutinis Prūsijos lietuvių istorijos skyrius tapo politine drama. Koalicijos nariai, remdamiesi tuo, kad šių žemių ištakos esančios lietuviškos, at­skyrė žemes anapus Nemuno nuo Vokietijos. 140 tūkstančių gyventojų nebuvo atsiklausta. Tas sprendimas ignoravo jų valią ir šimtamečius ryšius su Vakarais. Su lietuviais iš anapus, kurie tuomet buvo beatsikratą carinės imperijos ir kūrė tautinę vals­tybę, Prūsijos lietuviai turėjo mažai ką bendra. Šie buvo pro­testantai, ištikimi vokiečiams, jų ekonominė padėtis kur kas geresnė negu lietuvių anapus sienos. Šimtmečiais eita skirtingais keliais, ir nugalėtojų konstatuotas etninis bendrumas buvo tik iliuzija. Iš pradžių Klaipėdos kraštas buvo sąjungininkų sukurtas kondominiumas, tai yra sąlygiškai laisva prancūzų valdoma zona. 1923-iaisiais ji buvo aneksuota jaunos lietuvių tautinės valstybės. Koalicijos pajėgos tą prievartos aktą įvertino kaip įvykusį faktą, tačiau pareikalavo apsaugoti gyventojų mažumas.

šis lemtingas Paryžiaus sprendimas nulėmė Elenos jaunystę. Jos ambicingas noras gauti gerą ir galbūt netgi akademinį išsilavinimą staiga buvo sužlugdytas naujosios sienos prie Ne­muno. Be to, ši siena atskyrė valstiečius nuo jų pagamintos produkcijos realizavimo rinkos. Dėl pasunkėjusios ekonominės padėties tapo aišku, kad duktė turės pasilikti tėvų ūkyje.

Visame krašte lietuvių ir vokiečių tautinė kova buvo menkai juntama, o Klaipėdoje ji niekam neleido atsikvėpti. Nuo 1926 iki 1938 metų Lietuvoje galiojo karo įstatymai. Tačiau būtų per stipriai pasakyta, kad bitėniškiai Didžiosios Lietuvos gyventojus vertino kaip okupantus. Net ir tie, kurie buvo provokiškai nusi­teikę, trečiajame dešimtmetyje gyveno ramų įprastinį gyvenimą. Įtampa tarp gyventojų buvo dar menkai juntama, net ir vasarą, kai Bitėnai tapdavo politinių manifestacijų arena. Per Jonines į Rambyną traukdavo aukšti svečiai iŠ Didžiosios Lietuvos ir lietuvių bičiuliai iš Vokietijos. Toje šventėje svarbiausia buvo tautosaka, bet kartu dar ruseno viltis, kad Joninių laužai gali užsidegti ir su vokietėjusiame Nemuno krante. Tilžėje tuo metu buvo leidžiami trys nedideli lietuviški laikraščiai, veikė lietuvių klubas. Tada plačiai veikė didžiausias ir garsiausias to meto Prūsijos lietuvių rašytojas, vidurinės mokyklos mokytojas dakta­ras Vilhelmas Storosta-Vydūnas.

Bitėnuose gyveno toks svajotojas Martynas Jankus, mažos spaustuvės savininkas. Jo išleisti veikalai kvietė krašto žmones prisiminti senąsias lietuvių tautos vertybes. Jankaus įmonė nuolatos buvo ties žlugimo riba, o jo kvietimas tais laikais nesulaukė atsako. Ir vis vien Martynas Jankus buvo vienas gerbiamiausių kaimo žmonių. Jis garsėjo kaip nuoširdus idealistas. Galbūt jo raginimai ir buvo pajuokiami, bet tai nepakeitė Jankaus nusistatymo.

Grigolaičių šeima su Jankumi draugavo. Su jo dukteria Elena drauge ėjo į mokyklą. Šie santykiai buvo svarbūs ir padėjo Elenai apsispręsti ištekėti už Konstantino Kondratavičiaus. Jiedu susipažino 1934-aisiais ir priėmė neįprastą sprendimą. Martynas Jankus buvo jų santuokos liudininkas. Konstantino ir Elenos meilės istorija nuspalvinta ir netgi nulemta politikos. Kai Vokietijoje valdžią perėmė Hitleris, lietuvių apgyventoje Nemuno pusėje žmonės buvo provokuojami solidarizuotis su vokiečiais. Vokietis ar lietuvis? Pirmą kartą istorijoje tautinio apsisprendimo klausimas tapo svarbesnis negu regioninio iden­titeto samprata.

Išbandymai prasidėjo dar ketvirtajame dešimtmetyje. Smali­ninkuose, kur Konstantinas dirbo muitininku, sutuoktiniai patyrė konflikto dėl Klaipėdos krašto paaštrėjimą. Dėl savo geografinės padėties ši pasienio vietovė buvo savita. Kaip nuo balkono čia buvo galima matyti buvusias sienos ribas. Kai 1939-ųjų kovo mėnesį kraštą „sugrąžino į Reichą", tuomet jaunoji šeima pateko į patį audros sūkurį. Linija, kurią Hitleris ir Stalinas tų pačių metų rugpjūčio mėnesį nubrėžė Europos žemėlapyje, ėjo tiesiai prieš sutuoktinių namo duris. Muitinin­kas ir galanterijos prekių pardavėja matė, kaip Raudonoji ar­mija 1940 metų vasarą įžengė į Lietuvą ir įkūrė prie Šventosios savo postus. Tada Smalininkų gatvėmis į vieną pusę plaukė lie­tuvių pabėgėliai, į kitą - Lietuvos vokiečiai, kuriuos Hitleris su­grąžino į Reichą. Per 1941-ųjų Velykas pozicijas paupyje užėmė pirmieji vermachto daliniai, kurie buvo rengiami antpuoliui prieš Sovietų Sąjungą. Ir kai Joninių naktį jie ėjo per sieną, virs Kondratavičių namo švilpė kulkos ir granatos. Netrukus Smali­ninkų gyventojai išgirdo vietinių žydų riksmus. Miesteliuose ir kaimuose palei Klaipėdos krašto sieną, tarp Palangos ir Jur­barko, buvo išžudyta daugiau kaip 50 tūkstančių žydų.

Tas pasaulinės reikšmės įvykis pakeitė šį regioną, jo gyven­tojų egzistavimo būdą ir mąstyseną, savigarbos sampratą. Kiek­vienas čia girdėjo apie didįjį nusikaltimą, ir šis žinojimas išblu­kino regionines problemas. Pažvelgus į šių baisių įvykių mastą, to meto kontekste atrodo absurdiška svarstyti Klaipėdos krašto ypatumus. Mes galime datuoti Prūsų Lietuvos saulėlydį. Jo pabaiga - 1941-ųjų vasara. Tada Prūsų Lietuvos gyventojams ir išslydo žemė iš po kojų. Nuo to laiko pagrindinė užduotis buvo išlikti. Kaip ir visada, pirmiausia reikėjo gelbėti savo egzistenciją. Tuo pat metu, kai susižavėjusi vokiečių dauguma Vakaruose vis dar šaukė Sieg heil!9 čia viskas jau krypo tragiš­kos pabaigos link. Slaptas nacionalistų saugumo raportas kons­tatavo, kad tarp gyventojų tvyro bloga nuotaika ir polinkis kapituliuoti.

Atviras pasipriešinimas buvo retenybė. Kai taip nutikdavo, jis dažniausiai buvo siejamas su „lietuvių reikalais", okupuotos kaimyninės šalies išsivadavimo kovomis. Tą kovą vykdė dar likę Prūsijos lietuviai antinacistai, kurie palaikė Didžiosios Lietuvos pusę. Mišriai Elenos Grigolaitytės ir Konstantino Kondratavičiaus santuokai buvo padėtas istorinis pamatas. Jų bendras politinis įsipareigojimas, neabejotinas apsisprendimas buvo toks: Elena liko su vyru Lietuvoje, o Konstantinas niekur kitur su žmona nesirengė eiti.

 

Finalas valdant sovietams

Elenos Grigolaitytės gyvenimo istorija pralenkė Prūsijos lie­tuvių istorijos pabaigą. Jos gyvenimas - tai dalis kol kas beveik nežinomo istorijos finalo.

Apie gyventojų bėgimą į Vakarus 1944-1945 metais esame iš dalies informuoti. Neaišku, kodėl gyventojai grįžo į Rytus. Taip darė ne vienas ir ne keli žmonės. Elenos šeima buvo tarp šimtų tūkstančių. Tai, kas mums šiandien atrodo visiškai nesu­vokiama, tada, žinant padėtį, buvo protinga. Kas galėjo nu­manyti, apie ką derėjosi sąjungininkų koalicija, ką jie nutarė Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose? Kad Vokietija gali netekti savo provincijų Rytuose, kad milijonai amžiams praras savo tėvynę, kad pagaliau Europa bus pertverta geležine uždanga, žmonės nė nesapnavo. Konkreti situacija nurodydavo jiems tolesnius žingsnius. Už nugaros - frontas, keliai j Vakarus užkimšti pabėgėlių. Kas jiems buvo geriau už galimybe sugrįžti namo? Būti pažįstamoje vietoje geriau negu kelyje arba pabė­gėlių lageriuose. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą neatsižvelgta į „rusų reikalą". Artėjo pavasaris, reikėjo įdirbti laukus.

Elena Grigolaitytė dėsto motyvus ir mintis, kurios anuomet jaudino daugelį Rytų Prūsijos žmonių. Tiems, kurie gyveno anapus Nemuno, dažnai reikėjo primestosios Lietuvos pilie­tybės kaip savotiško leidimo veikti. Ji apsaugodavo nuo Rau­donosios armijos piktnaudžiavimo valdžia. Savo žygio į Va­karus metu, sutikę civilius gyventojus, rusai ėmė suvokti, kad žmonės šiauriniame Nemuno krante yra lietuviai. Po karo visi, gyvenę sovietų okupuotoje zonoje, stengėsi repatrijuoti. Taip per 1945 metus namo parsirado maždaug 10 tūkstančių Klai­pėdos krašto gyventojų. Tarp pirmųjų sugrįžusiųjų buvo ir Elena su šeima. Remiantis jos pastebėjimais, sugrįžusiųjų buvo daug ir nuolat gausėjo. Uždarius sieną tarp sovietinės ir len­kiškosios Rytprūsių dalies, kelionės iš vienos pusės į kitą liovėsi. Buvo užkirstas kelias bet kokiam judėjimui į Vakarus.

Beveik visi sugrįžusieji buvo valstiečiai. Žinoma, jiems visų pirma rūpėjo atgauti savo ūkius. Sovietų karinė administracija ir lietuviškos įstaigos juos laikė autochtonais. Taip, jie galėjo čia gyventi, dirbti, bet buvo įtariami kolaboravę su naciais. Kruvino keršto, tokio kaip Lenkijoje ar Čekoslovakijoje, kur liko daug už įstatymo ribų paskelbtų vokiečių, čia būta retai.

Sugrįžusieji gyveno ne kažin kiek saugiau už naujai atsikė­lusius lietuvius. Jie visi kentėjo nuo aplink siaučiančių „žaliųjų" plėšikavimo (taip buvo vadinamos nusikaltėlių gaujos, veiku­sios anapus fronto), nuo stribų bei „miško brolių" vizitų. Dar ilgai tęsėsi karas tarp sovietų valdžios ir lietuvių partizanų.

1947-ųjų gruodžio 16 dienos Aukščiausiosios Tarybos Pre­zidiumo nutarimu Klaipėdos krašto gyventojai, iki 1939-ųjų kovo 22 dienos turėję Lietuvos pilietybe, gavo sovietinį pasą. Nors išties dar ilgai jie buvo laikomi antrarūšiais, tačiau ofi­cialiai tapo lygiateisiais piliečiais. Palyginti su žemiečiais, po karo gyvenusiais anapus Nemuno, jiems pasisekė labiau. Rusų okupuotoje Rytų Prūsijoje žmonės buvo visiškai beteisiai ir kentėjo nuo kariškių savivalės. Tenai siautėjo badas, epidemijos ir neviltis. Iš maždaug 150 tūkstančių civilių gyventojų, kurie laikėsi Karaliaučiaus srityje (1946-ųjų vasarą pavadintoje Kaliningradskaja oblastj), pražuvo daugiau kaip trečdalis. Daugelis išlikusiųjų buvo dėkingi geriau gyvenusiems ir juos sušelpu­siems lietuviškosios pusės žmonėms.

Dešimtys tūkstančių alkanų vokiečių, daugiausia benamiai vaikai ir moterys, traukė į išganingąją Lietuvą. Ten jie elgetavo arba pardavė savo darbo jėgą už maistą. Elenai Grigolaitytei buvo savaime suprantamas dalykas, kad tiems žmonėms būtina pagelbėti. Tačiau ir daugelis naujųjų gyventojų pasirodė esą pasirengę padėti. Dar kartą pasireiškė istorinė kaimynystė, kuri truko nuo 1947-ųjų tol, kol vokiečiai 1948-aisiais iš Kali­ningrado srities buvo ištremti į Vokietiją.

Sovietų piliečiais tapę klaipėdiškiai dažniausiai prieš savo valią pasiliko Lietuvoje. Jeigu būtų turėję galimybę, daugelis jų taip pat būtų išvažiavę. Reikėjo laukti dar dešimt metų, kad Adenaueris ir Chruščiovas patvirtintų sutartį tuos žmones iš­leisti. Nežinoma, kiek jų buvo tuo tarpu ištremta į Sibirą ir kiek iš ten jų negrįžo. Lietuvių šeimose nuo tremties nukentėjo kas šeštas gyventojas. Naujausia statistika teigia, kad buvo deportuota maždaug 120 tūkstančių žmonių. Iki šiol dar nėra ištirta, kiek iš jų buvo klaipėdiškių.

Pirmaisiais pokario metais kai kuriose vietovėse Prūsijos lie­tuvių dar buvo galima aptikti gyvenančių grupelėmis. Pavyzdžiui, pelkynų kolonijoje ir kai kuriuose Kuršių nerijos kaimeliuose jie iš pradžių gyveno tarp saviškių. Miesteliai, tokie kaip Šilutė, Priekulė ar Pagėgiai, sutraukė kelis šimtus ar net tūkstančius senbuvių. Tokia padėtis kaip Bitėnuose, kur gyveno vos kelios šeimos, buvo išimtis. Tada egzistavo saviškių tinklas, subūręs kelis kaimus ir bažnyčių parapijas, kurias galima vadinti tam tikromis bendrijomis.

šeštojo dešimtmečio pabaigoje tos kelios likusiųjų grupelės išsisklaidė. Kai kas nenorėjo išvykti, kaip bitėniškė Elena Grigolaitytė, kitų neišleido dėl kokių nors neaiškių priežasčių. Senieji gyventojai jautėsi vieniši, o jaunoji karta prisitaikė. Ji mažai kuo tesiskyrė nuo kitų lietuvių bendraamžių. Tada galėjo būti dar keli tūkstančiai klaipėdiškių, bet jų niekas neskaičiavo.

Vėlesniais dešimtmečiais, visur jų ieškodami, po Lietuvą keliavo tyrinėtojai iš Vilniaus universiteto. Etnologai ir lingvis­tai pasileido per gimtąjį kraštą spiečiais, siekdami išsaugoti tautos paveldą. Jų nuomone, paveldui priklauso ir Prūsijos lietuviai, taigi mokslininkai fiksavo, ką dar rado savito.

Gorbačiovo perestroika klaipėdiškiams sudarė sąlygas at­gauti žodžio laisvę. Devintojo dešimtmečio viduryje jų dar buvo keli šimtai. Bet šis skaičius vis mažėjo. Laisvės rezultatas - nauja emigracijos banga. Likusieji čia didelio poreikio organizuotis ir dalyvauti viešame gyvenime nerodo. Nedaug žmonių atvyks­ta j Mažosios Lietuvos susirinkimus. Kiek daugiau susido­mėjusių pritraukia vokiečių bendrija. Jos nariai save vadina vokiečių kilmės asmenimis ir gauna iš Vakarų tautiečių paramą. Tarp šių organizacijų tvyro ginčai. Savo tonu jų argumentai primena „tautų susidūrimo" laikus. Kaip dažniausiai pasitaiko, tragedija baigiasi farsu.

Uždaviniai, kuriuos spręsti dar yra prasmės, esti dažniausiai muziejinio pobūdžio. Dar galima gelbėti istorinį paveldą. Kaip tautinė mažuma, ši grupelė Lietuvoje ateities neturi. Ji pernelyg maža, taigi jos išnykimas - tik kelerių metų klausimas. Tie, kurie dar tikrai gali kažką papasakoti apie gyvenimą Rytų Prūsijoje, yra aštuoniasdešimties ar daugiau metų ir politika nebesidomi. Šie žmonės žino, kad jiems mirus niekas jų istorijos nebetęs.

Kas iš jų dar turi jėgų, noriai eina lietuvių keliu į laisvę, kaip tai daro Elena Grigolaitytė. Jų patriotizmas nėra išimtis. Tai nelengva suprasti kraštiečiams Vakaruose, kurie jaučiasi esą vokiečiai. Tas solidarumas jiems gali atrodyti provokuojamai ar net priešiškai. Todėl svarbu suvokti, kad tai nebuvo su­manyta iš anksto. Elena iš pradžių buvo vokietė. Ne tik pasas ir gimimo liudijimas ją tokią darė. Ji ir pati tai pripažino. Tam neprieštaravo jos regioninis ryšys su Prūsų Lietuva. Elenos tautinės priklausomybės samprata keitėsi palaipsniui. Tik la­bai vėlai, švenčiant aštuoniasdešimtąjį gimtadienį, jai jos pozi­cija tapo aiški - eiti išvien su Lietuvos nepriklausomybe. Tuo­met ji jau suvokė: „Aš esu lietuvė". O ir ta kelionė į Vokietiją 1989-aisiais pašalino paskutines dvejones: Elena šaliai, kurioje dabar gyvena kiti bitėniškiai, prielankumo nepajuto.

 

Pasakojimas - gyvenimo eliksyras

Keliaudama po Klaipėdos kraštą susipažinau su daugybe senų moterų. Bet retai su jomis pavykdavo ilgiau pasikalbėti. Daž­niausiai jos taip sutrikdavo, kad vargiai galėjau suprasti jų istorijas. Elena Grigolaitytė buvo vienintelė, su kuria pavyko suartėti. Kodėl?

IŠ visų, kurias sutikau, ji pati inteligentiškiausia. Bet vien išsilavinimu ir protu to paaiškinti neįmanoma. Matyt, didesnę įtaką čia padarė jos apsiskaitymas, būdas, gebėjimas literatūrą pritaikyti savo gyvenime, mokėjimas eiti svarbiais pėdsakais. Einant neįprastu gyvenimo keliu jai gerokai padėjo knygos. Elena Grigolaitytė nesiliovė savarankiškai ir vis naujai žvelgti į pasaulį, aiškintis savo vietą jame. Paprastai taip užsimezga bičiuliški santykiai, formuojasi draugijos. Bendrija nagrinėja besikeičiančią situaciją, dėl jos ginčijasi, keičia normas ir 1.1. Pavienis žmogus vargu ar imtųsi tokių nuolatinių pertvar­kymų. Vos žmogus pasineria į įvykius, jie jį nugali, ir jis neįstengia įvykių paaiškinti. Bet Elenai Grigolaitytei, manau, tai pavyko padaryti: ji perprato laiko prasme. Visada, net blogiausiais savo gyvenimo tarpsniais (būdama 60-70 metų) Elena gyveno suvokdama, kad šalia yra kitų, su kuriais ji turi dalintis. Ji buvo įvykių liudininkė. Kada nors, pasikliaudama intuicija, tarėsi Elena, jos žinia bus išgirsta. Net tais laikais, kurie sukrėtė ją ir jos šeimą, Elena Grigolaitytė buvo gy­vybinga. Ji mažiausiai iš visų, su kuriais man teko kalbėtis, jautėsi esanti auka. Elena atsigynė nuo giliausios nevilties. O kai tik ji atsidurdavo gyvenimo viršūnėje, likimas vėl ją bandė.

Elenai pagelbėjo potraukis pasakoti. Ji tai darė nuo vaikys­tės, pasakotojos talentas atsiskleidė anksti. Ji augo aplinkoje, kur žodžiu perduodama kultūra užėmė svarbią vietą. Čia vis dar buvo gyvas pasakojimas, dažniausiai žiemą. Kaimiečių iš­tariamame žodyje atsispindėjo viso kaimo kultūra. Pasakojimai išsaugojo savo svarbą ir tada, kai subyrėjo socialiniai ryšiai. Jie gyvavo šeimoje ir padėjo atremti pasaulio iššūkius. Blo­giausias Elenos Grigolaitytės gyvenimo laikotarpis buvo tada, kai ji namuose neturėjo kam išsipasakoti. Ir kai ji priėmė gyven­ti tą valkatą, vėl gyvenime įsiviešpatavo bent jau pusėtina tvarka. Naujoji nepriklausoma Lietuva Elenai vėl padovanojo klausytojų. Dabar jos pasakojimai buvo įdomūs bendrapi­liečiams lietuviams, kurie ieškojo savo egzistencijos pagrindų. Be to, jų mielai klausėsi svečiai iš Vokietijos, kurie dabar atva­žiuoja kiekvieną vasarą aplankyti savo tėvynės.

Elena šią užduotį vykdo su nepaprastu pasitenkinimu. Pa­sakojimas jai tapo savotiška profesija, netgi misija. Elena, tik ji viena, gali gyvai atkurti Bitėnų praeitį. Paskutiniaisiais metais Elenai kilo noras savo atsiminimus užrašyti. 1990-ųjų kovo mėnesį ji man pasakė: „Žinai, jeigu aš viską gražiai iš eilės aprašyčiau, tai išeitų gera knyga. Rašytojas ją parengtų ir tru­putį papildytų. Tai būtų senos moters gyvenimo istorija. Bet dieną aš negaliu prisėsti ir rašyti. Trūksta reikalingos ramybės. Tai į kiemą reikia, tai į tvartą, į daržą. Vakarais, taip, vakarais aš prisėdu, bet tada jau plunksna iš rankų krenta". Pritariau Elenos ketinimui užrašyti tą neįtikėtiną gyvenimo istoriją, pa­teikti ją plačiajai visuomenei ir įgyvendinti tai, ko ji troško ir kam jos vienos jėgų neužteko.

Pas Eleną Grigolaitytę lankiausi penkis kartus. Kaip jau rašiau, mes susipažinome 1989 metų rugsėjį. Antrąkart Bitė­nuose lankiausi 1990-ųjų kovą, kaip tik tada, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Sovietų tankai tada baugino šalį. Kitąkart pas ją nuvažiavau 1991-ųjų vasaros pradžioje, po skerdynių Vilniuje, prieš rugpjūčio pučą Maskvoje. Veikiai Baltijos šalys tapo nepriklausomos.

Ilgiausiai Bitėnuose buvau 1992 metais, balandžio ir gegužės mėnesį. Tuomet tris savaites gyvenau name prie Rojaus kelio. Elenai Grigolaitytei padėjau dirbti žemę. Ji įsikalė į galvą išplėsti savo mažą ūkelį iki tikro ūkio, taip nusiteikti ją paskatino stabili politinė situacija ir grąžinta žemė. Anuomet Elenai priklausė trys hektarai žemės, tad aš atvykau tikrai laiku. Pasirodžiau esanti sumani ir turinti tiek pat valstietiškos patirties kaip ir pati Elena. Taip mudvi tapome gera pora. Arėme ir akėjome arkliu, kitus darbus reikėjo atlikti rankomis. Pavasaris tada buvo šiltas, ir mes basos ėjome į vagas. Kiekvieną eilę, kurią įdirbdavome, pa-lydėdavome džiaugsmo šūksniais. Sėklos užteko! Bulvės ir run­keliai, burokai ir morkos, liucerna ir miežiai - nieko netrūksta! Mes net aguonoms radome slaptą vietelę! Elena vis šaukė: „Ulyte, kas ravės piktžoles? Išlaikysiu tave čia iki švento Martyno".

Visas tas savaites nuolat kalbėjausi su Elena apie jos gyve­nimą. Ne viską galėjau įsirašyti į juostą: kartais magnetofonas trukdė. Kalbėdavomės įvairiomis aplinkybėmis. Kartais tai būdavo klasikinė situacija - sėdint ant sofos, virtuvėje prie stalo, vartant fotografijas, o kartais dirbant įvairius darbus, pavyzdžiui, melžiant karve, girdant ją prie šulinio. Kalbėda­vomės ir vaikštinėdamos po jos gyvenimo vietas. Daugybę kartų ėjome per kaimą palei Nemuną ir kopėme į Rambyną, vaikštinėjome po Šereitlaukio mišką arba patraukdavome keliu Vil­kyškių link. Dukart buvome nukeliavusios iki Smalininkų ir trumpam į Tilžę. Tie pokalbiai kur nors lankantis ir pakeliui buvo patys vaisingiausi. Tuomet Elena kai kuriuos įvykius išgyvendavo iš naujo. Tada aikštėn iškildavo dar nepapasakoti dalykai arba, jai pačiai nesitikint, jie būdavo kitaip pateikiami.

 

Balsas ir tekstas

Pokalbis su Elena užrašytas daugiau negu 1500 puslapių. Iš jų ir atsirado ši knyga. Parengta žodžių transkripcija gerokai nutolusi nuo originalaus pasakojimo. Balso negalima užfiksuoti raštu. Ištarti žodžiai tebetvyro savo pasaulyje, tarp manęs ir jos. Vis dėlto pabandysiu aprašyti Elenos kalbą. Dažniausiai ji kalba garsiai, temperamentingai ir melodingai. Beveik visada jos kalba išreiškia jausmus. Pasakodama Elena neretai juokėsi ir verkė. Ypač noriai ji pasakojo valgydama. Keliantis pasi­gėrėjimą čepsėjimas tarp žodžių juos nuspalvina savaip, klau­santis atrodo, kad jos kalba ypatinga. Elenai kalbant vokiškai girdėti Rytprūsių tarmės akcentas. Tiesa, jis nėra toks aki­vaizdus, kad būtų prasminga jj pažymėti. Daugių daugiausia Elenos tariamą g galėjai palaikyti;, ji suvirpindavo r ir ištęsdavo umliautą. Labiausiai išsiskiria Elenos kalbos skambesys, tu­rintis tokių atspalvių, kuriuos galima tik išgirsti.

Elenos tarmė sušvelnėjo ir išblėso dėl kitų kalbų įtakos, kuri truko ištisus dešimtmečius. Iš pradžių vokiečių kalba buvo vartojama šalia lietuvių. Vėliau vokiečių kalba buvo vis labiau varžoma. Po Antrojo pasaulinio karo ji tebuvo knygose, kurias Elena Grigolaitytė skaitė. Ji buvo susirašinėjimo su tolimąja Vokietija, Austrijos radijo, kuris ją pasiekė tame užkampyje, kalba. Dešimtmečius šiame krašte vokiečių kalba jau nebebuvo gyvai vartojama. Vis dėlto Elena vis dar puikiai kalba vokiškai, net rašo. Bet jos kalba tarsi pasenusi, likusi ankstyvojoje stadi­joje, vėliau vis papildyta literatūriniais posakiais. Be to, į Elenos kalbą įsiterpia lietuviškų ir rusiškų žodžių.

Kartais bandau įsivaizduoti Eleną Grigolaitytė savo gyve­nimo istoriją pasakojančią lietuviškai. Iš to būtų išėjusi kitokia knyga, ir lietuvių istorikas jau turėtų ją visiškai kitaip perdirbti.

Taigi knygos žaliava - autobiografinis interviu vokiečių kal­ba. | ją įėjo ir Günterio Adomačio, ir Elenos pokalbis apie Sibirą. Daug detalių sužinojau iš jos dukterų Birutės ir Irenos. Kai ką paėmiau iš maždaug šešiasdešimties laiškų, kuriuos Elena siuntė man nuo 1989 metų. Svarbūs buvo ir jos pačios 1990-1991 metų užrašai.

Kaip parengti tekstą iš pasakytų žodžių ir dar begalėje skir­tingų kontekstų? Viena vertus, iškilo užduotis perteikti skai­tytojui svarbiausią pasakojimo giją, atitinkamą įvykių chrono­logiją. Turėjau atskleisti poelgių motyvus ir parodyti jų raidą. Reikėjo medžiagą surikiuoti iš naujo. Kartais turėjau išstu­dijuoti istorinius faktus arba šiek tiek pailiustruoti tai, kas Elenai buvo savaime suprantama ir ką ji galėjo man paaiškinti. Kita vertus, kur tik galima, bandžiau išlaikyti Elenos pasa­kojimo asociatyvinius ryšius ir posakius, stengiausi jų per­nelyg neužglaistyti. Keliuose skyriuose visiškai priartėjau prie jos pasakojimo, ypač, kai skyrius ilgas, nuoseklus ir aistrin­gas, pavyzdžiui, pasakojimas apie Sibirą arba meilės Fricui ir Konstantinui istorija. Tąkart man nedaug ką reikėjo tvarkyti. Sunkiau buvo, kai skyrių sudarė atskiri fragmentai, tada pati turėjau sukurti jo planą. Taip nutiko, pavyzdžiui, knygos pradžioje, kur įvairūs vaikystės potyriai turėjo būti tarsi da­bartinio Elenos gyvenimo įvadas. Skaitytojas turi žinoti, kad Elena yra vienintelė kaimo senbuvė ir kad kaimas gerokai sugriautas. Arba skyrius apie girtuoklį diedą; jis panašus į anekdotus, kuriuos esu girdėjusi ir kuriuos priminė to diedo paveikslas. Tačiau visi skyriaus „pasažai" autentiški. Aš bent jau neperžengiau grožinės literatūros ir prisiminimų žanro ribos.

Gerokai sunkiau buvo perteikti Elenos kalbą. Aišku, buvau priversta pašalinti kai kuriuos nukrypimus nuo normos ir leksinius nesklandumus. Bet jos gestai, šnekamosios kalbos ža­vesys dėl to, atrodo, neišblėso. Sistemingai studijavau jos kalbos ypatybes, neįprastą sakinių sandarą, kaip Elena vartoja taria­mąją nuosaką ir modifikuoja gramatiką. Prisitaikiau prie jos leksikos, susidariau visą lapą „Elenos taisyklių" ir bandžiau jų laikytis, kai turėjau įterpti savo jungiamąsias grandis. Tačiau kalba nėra kokia dėžutė su kaladėlėmis. Labai retai įmanomas metodiškas tikslumas. Abejotinais atvejais savęs klausdavau: „Kaip apie tai būtų papasakojusi pati Elena?" Ir parašydavau pagal nuojautą. Bandydama išlaikyti dokumentinį tikslumą, neretai turėjau rašyti pati. Dažnai pasakojime į Aš susilieja Elena Grigolaitytė ir Ulla Lachauer.

 

Atsisveikinimas

Dar kartą aplankiau Eleną Grigolaitytę 1995-ųjų sausio mėnesį. Keliskart pasigydžiusi ligoninėse, ji gyveno pas savo dukterį Birutę stambiaplokščiame name Klaipėdos pakraštyje. Elena buvo labai silpna ir kentėjo stiprius skausmus. Priverstinis dykinėjimas jai buvo tikra kančia. Tačiau ji dar galėjo skaityti. Elena svajojo pavasarį dar kartą nuvažiuoti į savo sodybą Bitėnuose ir pabūti ten kelis mėnesius. Troško dar truputį pasimėgauti ir po to numirti. Numirti tenai, ne mieste.

Elenai rūpėjo, kas po jos mirties nutiks jos šeimos nuosavybei Bitėnuose. Jos dukterys mielai laikytų sodybą vasaros atosto­goms. Bet tai neįmanoma, nes padėtis kaime ir visoje šalyje tokia, kad ilgesnį laiką stovintys tušti namai apiplėšiami ar net padegami. Tuo tarpu ir anūkai apsisprendė. Nė vienas jų neri­zikuos tapti ūkininku. Trūkstant gerai apmokamo darbo, jie ėmė verstis prekyba. Naudodamiesi šeimos ryšiais (o ir vokiškai abu neblogai moka) jie gabena automobilius iš Vokietijos.

Iš pagarbos apie tai nebuvo kalbėta, bet pasekmės aiškios: ūkis bus parduotas iš varžytinių. Taip baigsis paskutinis vienos Prūsijos lietuvių šeimos istorijos skyrius.

Už įvykius, kuriuose galėjau dalyvauti, ir už svetingumą dėkoju Elenai Grigolaitytei, jos dukterims Birutei Ramanaus­kienei ir Irenai Karklelienei. Dėkoju ir Stasiui Tamkui (dabar jis gyvena senelių prieglaudoje), iš kurio gyvenimo istorijos patyriau kai ką apie dvasinį ir moralinį Klaipėdos krašto žmo­nių nuskurdimą. Labai svarbūs ir padėkos verti pokalbiai apie Eleną su bitėniškiu Günteriu Adomačiu ir jo žmona Erna, su Elenos draugėmis Hilda ir Traute Dwilies. Dėkoju Juttai Gukelberger, kuri transkribavo didžiąją dalį interviu ir pasiūlė protin­gus bei humoro kupinus klausimus. Pasimokiau iš bitėniškio Karlo Heinzo Janušačio atsiminimų, savo draugės lietuvės Zitos Vollmer ir Arthuro Hermanno. Už materialinę paramą esu dėkinga Fritjofo Nanseno fondui, Istorijos redakcijai Vakarų Vokietijos radijuje bei Rotvohlt leidyklai. Redaktorius Charles Schūddekopfas, mano dėstytojas, kritiškai įvertino mano triūsą, jam pritarė ir gerokai paveikė darbo raišką. Dėkoju ir Winfriedui Lachaueriui: jis buvo greta, kai aš atsisveikinau su Elena. Ji labai apsidžiaugė, kai įvykdžiau savo pažadą juos supa­žindinti. „Ulyte, - pasakė ji man, - tokio gali su žiburiu ieškoti, vis tiek nerasi“.

Elena Grigolaitytė mirė 1995 metų balandžio 22 dieną Klai­pėdoje. Balandžio 25-ąją ji buvo palaidota Rambyno kapinėse greta savo tėvų ir protėvių.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias