Trečiadienis, Rugp 22nd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Prie upės buvo gražu

 

Prie upės buvo gražu

Keturiolikos metų mus įžegnojo. Tais metais buvom penkios mer­ginos ir trys jaunuoliai. Kiekvieną savaitę ruoštis konfirmacijai keliaudavome į Ragainę. Pamokos prasidėjo kovo mėnesį, kai Nemune jau buvo išplaukęs ledas. Vyrai valtį irklavo upe prieš srovę, paskui dar reikėjo eiti pėsčiomis per pievas. Šioje atkar­poje nebuvo jokios kontrolės. Mes net ir nepastebėdavome, kad peržengėme Vokietijos sieną. Mano tėvas Ragainėje buvo įžegnotas dar lietuviškai. O jau mano laikais ten kunigavo vo­kietis. Mus įžegnojo rudenį, ir aš tapau suaugusi. Kunigas su mumis atsisveikino bažnyčios prieangyje. Jis sakė, kad atsisvei­kiname ne visiems laikams, norįs mus čia dažniau matyti. Mes ten nuvažiuodavome per Pjūties padėkos ar Sekminių švente. Tuomet tėvui tekdavo ištraukti gerąjį vežimą ir sekmadienį valyti jo raudonąjį pliušą. Jam ne prie širdies buvo tas papildomas darbas. Bet mes nuo jo neatstodavome.

Valstiečio gyvenimas - vien darbai. Turiu pasakyti, kad darbo aš nesikračiau. Man būdavo smagiausia, kai grįždavau iš laukų. Nuo pat mažens norėdavau kuo greičiau parbėgti namo. Paskubom įsidedi duonos priešpiečiams ar pavakariams, nuneši į laukus - ir namo. Nugrėbti takelį sode, nušluoti kiemą, išvalyti langus, - visa tai mielai nudirbdavau. Ir išmėžti tvartą man buvo vieni niekai. Be jokių atsikalbinėjimų. Kas dvi sa­vaites kepdavom duoną. Kubilas buvo toks platus, kad rei­kėdavo jį apibėgti. Dažniausiai padėdavo samdinė, kartais - ir tėvas. Vienas minkydavo iš vienos pusės, kitas - iš kitos. Išmin­kius vieną centnerį miltų išeidavo daug kepalų. Lietingą vasarą rugiai išbrinkdavo, tai ir tešla būdavo gliti. Tešla sukrisdavo, ir ką tu padarysi.

Blogiausia būdavo, kai man į rankas pakliūdavo knyga. Tešla kyla ar centrifuga išjungta - ir knyga netikėtai atsiduria man panosėje. Skaičiau viską: Grimų ir Anderseno pasakas, Dėdės Tomo trobelę, Frydelė atranda tėviškę. Eidama su samdine ištiesti ar kočioti skalbinių, visada taip gudraudavau. Ji kočio­ja - aš perskaitau kokią eilutę, paskui abi ištiesiame skalbinius. Ji toliau kočioja, o aš skaitau kitą eilutę. Gerai būdavo ir tada, kai pievoje prie šaltinio balindavome skalbinius. Galėjau ten budėti ir išbūti iki vidurnakčio. Vasarą šviesu, tyliai kaip pelytė tupėdavau už šieno kupetos, laukdavau vagių ir skaitydavau.

Tokia jau esu, net ir dabar. Kur tik einu ar būnu, tempiuosi kokią knygą. Kaip tik dabar skaitau Servanteso Don Kichotą, kurį iš Vokietijos man atsiuntė Erna. Jau tas riteris su savo Rosinantu, gali juokais plyšti! Jis teisus, reikia pripažinti, ir fantazijos turi, tik kad per daug. Sanča man labiau patinka.

Rugiapjūtė buvo sunkiausias metų laikas. Rišdama pėdus turėjau eiti paskui pjovėjus. Jaunas žmogus negali atsilikti. Paskui kaime sakytų: „Ta tai tikrai ne darbštuolė!" Prakaitas žliaugia, viskas limpa, skepeta smunka. Tuomet buvo tokia kvaila mada, kad negalėjai įdegti. Jeigu sykį rudas, tai iš tolo šaukia: „Darbo žmogus!" Mes prie Bitės prisipjaudavome žil­vičių, apsisukdavom jais galvas, o iš viršaus apsigaubdavom skepeta. Tada veidas lieka šešėlyje, bet kaip karšta. Ilgi sijonai, ilgos rankovės - apsimuturiuodavom iki pat akių. Maudė visą kūną. Visi nuvargę ir paniurę. Ypač vežikas ir samdinė. Kad jie bent naktimis būtų miegoję, tai dar nieko. Bet vežikas turėjo kaime panelę ir naktis leisdavo su ja. Samdinė irgi rasdavo su kuo pavaikštinėti. Kai tik nusisamdydavom sezoninių dar­bininkų, tai visko pasitaikydavo. Ir rytais, skirstantis darbus, visi rūškani, lyg garstyčių prisivalgę. Tada vežikas mūsų moti­nai kartodavo: „Taip, taip, rugiapjūtė - sunkiausias metas, ponytėle".

Pagalbininkai ir bernai, kuriuos ūkininkai priimdavo prieš pjūtį, dažniausiai atkeliaudavo iš Didžiosios Lietuvos, iš Že­maitijos. Jie buvo katalikai ir kažkokie linksmesni negu Prūsijos lietuviai. Pasamdėme mes kartą tokią Kaziūnę. Maloni, darbšti, gera mergaitė. Turėjo gražų balsą. Kai ji uždainuodavo, atrodė, lyg kas fleita grotų. „Padainuok, Kaziūne, padainuok dar ką nors!" - prašydavome. Ir ji dainuodavo. Pasibaigus vasarai aš taip pat jau mokėjau dainų. Rudenį atėjo kaimynė ir mano motinai pašnibždėjo: „Tu tik pažiūrėk, tavo Kaziūnė kažkokia ne tokia". Kiek vėliau ir aš pati pastebėjau. Tada lijo, ir mudvi ėjome į ganyklą. Ji brido basa ir vis taikė eiti per purvą. Kodėl ji vaikščioja basomis? Juk šalta. Kur ji paliko savo klumpes, galvojau. Vėliau supratau - ji norėjo persišaldyti, kad atsi­kratytų kūdikio. Jos draugą paėmė į kariuomenę, ir tas nieko nerašė. Kaziūnė kentė širdgėlą ir vis stengėsi mane perspėti: „Lėne, nepasitikėk nė vienu vyru! Neklausyk, kad ir ką jis tau sakytų. Viskas melas, paikystė!"

Kaziūnė mane mokė apie meilę. Ji buvo labai įsimylėjusi. Tą jaunuolį sutiko sekmadienį per katalikų mišias Pagėgiuose. Kitą sekmadienį vėl panoro su juo susitikti. Kaziūnė tądien nebuvo laisva, tai aš ėjau vietoj jos šerti ir melžti. Po trečio ar ketvirto sykio ji sugrįžo ir pasakė: „Ne, jis nėra toks, kokiu jį palaikiau". Jis, vargšelis, pirkdavo Kaziūnei ledinukų, o kai juos dovano­davo, maišelis būdavo sulipęs. Tai jai nepatiko, pasirodė ne­mandagu. Nuo to laiko ji daugiau į bažnyčią nėjo. Bet Kaziūnės pasiryžimas buvo pavėluotas. Sausio mėnesį į šį pasaulį atėjo Vytautas. Motina mane siuntė pribuvėjos. Buvo baisiai šalta, ir aš kone pražuvau sniege.

Vasarą kiekvieną vakarą turėjai eiti maudytis. Po vakarienės visi bėgome prie Nemuno. Merginos maudėsi čia, vaikinai ten. Mama sėdėdavo ant laiptų ir laukdavo, kol visi sugrįš. Nebuvo vasaros, kad kas nors nenuskęstų. Tik staiga išgirsti klyksmą. Paskui paaiškėja, kad nuskendo Herta ar Frydliofas. Ir vis karštuoju metų laiku, liepą, rugpjūtį, Nemunas pasiimdavo savo auką.

Vieną sykį pas mus tarnavęs Jonas tarė: „Dar viena diena arčiau mirties". Tai buvo per rugiapjūtę, o po kelių valandų jis nuskendo. Dar pamenu, kad jis maudydavosi su ilgomis kel­nėmis, mat trumpų neturėjo. Daugybė bitėniškių buvo aplink, ir niekas nepastebėjo. Šauksmai pasigirdo tik tuomet, kai pasi­gedo jo rengiantis. Jį teko ištraukti ir iki laidotuvių paguldyti mūsų rūsyje. Visa tai užtruko. Jo tėvai negreitai atkako, dar pareigūnas turėjo patikrinti, ar ta mirtis ne smurtinė. Per tą laiką kūnas pajuodo. Jame buvo vandens, todėl jis greitai iro. Kunigas neturėjo laiko ateiti, todėl prie velionio pamokslą sakė mokytojo padėjėjas. „Ar neturite snapso? - paklausė jis. - Aš tuoj nukrisiu nuo tos smarvės". Jonas buvo beveik suiręs.

Aš prasta plaukikė. Šiandien, kai anūkai bėga prie Nemuno, visa būnu sustingusi, kol jie vėl nepasirodo kieme. Tą vasarą kone miriau iš baimės. Iki šiol matau Keliotačių Frydą karste. Pasakojo, kad ji įlipo į garlaivį Bitėnuose, Krakoniškiuose persėdo į valtį. Tuomet tai ir nutiko: iškrito ir nuskendo. Nuo to laiko jos tėvai atsigręžė į Dievą ir tikėjimą. Kiekvieną sek­madienį pas Keliotačius vykdavo surinkimai. Atvažiuodavo sakytojas iš Tauragės ir tuomet ištisas valandas giedodavo ir aiškindavo Bibliją. Ir mes ten dažnai nueidavome, buvo gražu. Šventadienio drabužiai, muzika, o ir Keliotačių jaunėlis Maksas visada žinojo kokių naujienų. Jis mėgo apkalbas, buvo smalsus kaip mergaitė.

Kaime kiekviena šeima turėjo savo istoriją, kuri nori nenori vieną dieną išaiškėdavo. Antai dvarininkas Merkelis garsėjo savo Širmiais ir lakstė kaip papaikęs. Prisigėręs jis visaip kvai­liojo ir triukšmavo. Lizabetė, jo duktė, sakydavo: „Visi geri žmonės miršta, tik ne mano tėvas". O varge, kiek mes iš to juokėmės! Arba buvo toks batsiuvys, apie kurį kalbėjo visas kaimas. Kiekvieną kaną grįžęs po išgertuvių liepdavo žmonai žygiuoti po trobą. Kairėn, dešinėn, pagal jo komandą. Per pirmąjį karą jis buvo jefreitorius, tai marširavimas jam buvo įaugęs į kraują. O kaimynų berniukai spoksodavo pro langus

ir smagindavosi.

Mano tėvas irgi mėgo išgerti. „Eik, parsivesk tėvą, jau prisisėdėjo", - siųsdavo mane motina. Artūras arba aš bėgdavom į smuklę ir prašydavom: „Eik namo". Su manim jis išeidavo greitai, o Artūrėlio neklausė. Tėvas su juo dar pasėdėdavo tenai tarp vyrų. Mes, Grigolaičiai, buvom pasaulietiški ir nesikra-tėm gyvenimo malonumų. Protingai pasilinksminti mūsų gi­minėje buvo leidžiama. Užtat mūsų kaimynas Keliotatis draudė dukterims j šokius vaikščioti. Baisi nuodėmė! Tačiau Lidija kartais nubėgdavo, jei ištrūkdavo. O Elzė ir Lyzė nėjo. Nuo mažens buvo auklėjamos romios, tokios ir liko. Tai netrukdė mums draugauti. Šiandien Lyzė man dažnai rašo: „Aš lankausi bendruomenės namuose14. Atrašau jai: „Tu tik eik, eik, jei tau ten gera“.

Fabijanų Gerhardas visur viską išuostinėdavo. Jis buvo toks, kaip sakoma, velnio išpera. Kas kur nutiko? Ko gera gali gauti kitame kaime ar vokiečių pusėje? Mes siekėme nuo Kuršių nerijos beveik iki Kauno. Kartą nukeliavome j šventę Aukš­tuosiuose Eisuliuose. Šventė vadinosi Sedanfeier. Džiugiai nusi­teikę valtimi plaukėme į Ragainę. Palikę irklus krūmuose dar keturis kilometrus ėjome palei Nemuną. Ta vieta vadinosi Dau­bos. Atrodė lyg katedros skliautai tas visas kelias po liepomis. Su mumis ėjo ir mano pusseserė iš Jonynų, kuri dabar gyvena Hamburge. Buvo jau vėlu ir mes manėme, kad sėdę į valtį ir plaukdami pasroviui po pusvalandžio būsim namie. Bet nieko panašaus - kažkas pavogė mūsų irklus. Tada ieškojome ilgų šakų. Aplink buvo tylu, švietė mėnulis. Vienas mūsų visą laiką turėjo vairuoti, kad nenudreifuotume. Gerai grįžome ir be irklų, tik vėlai. Gerhardas Fabijanas padėjo man išsisukti, apgynė prieš tėvą.

Fabijanai buvo vienintelė žydų šeima mūsų kaime. Jie turėjo parduotuvę ir užeigą prie Nemuno. Šeimoje augo trys mergaitės: Zelma, Edita, dar viena, ir, rodos, penki berniukai. Iš visų la­biausiai man patiko Gerhardas. Jis buvo baisiai negražus, nors bėk. Bet tokio būdo, kad visus palenkdavo į savo pusę. Drau­giškas, paslaugus. Galėjo juokauti, galėjo drauge verkti, jei tu verki. Galėjo tave paguosti. Jis mokėjo prie kiekvieno prisiraikyti.

Panorėjęs galėjo būti rimtuolis arba storžievis. Kartą Gerhardas man tarė: „Žinai, mes trokštame tiek daug visko turėti, gražiai gyventi ir būti turtingi. Bet atmink, niekada nesidairyk į tuos, kurie turtingesni už tave. Žiūrėk į tuos, kurie turi mažiau. Tada būsi patenkinta". Tai kad išmintį jis man pažėrė.

Bet mes ir dirbome! Darbas mums buvo svarbiausia. Šiokia­dieniais tardavau sau: „Nurimk ir nedejuok, ateis sekmadienis. Atsigulsiu ir nė nepajudėsiu". Šeštadienį galvoje man tik viena: „Ką veiksiu, kai būsiu laisva?" Dažniausiai sekmadieniais eida­vome ant Rambyno, kur pas Volbergus susirinkdavo jaunimas pasišokti. Kartais atsirasdavo koks gerbėjas, kuris mane pa­kviesdavo. Aišku, buvo ir savų, ir svetimų, suprantama. Kai aš apie tai pasakoju, man dukterys sako: „Matai, mama, tu šokai visą savo jaunystę. O ką mes turėjome?" Mano vaikai to nepa­tyrė. Viską nušlavė karas.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias