Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Mūsų Rambynas

 

Mūsų Rambynas

Visą savaitę iki Joninių mes kone sirgdavome iš susijaudinimo. Kad tik ištruktume! Kiekvienas troško kuo greičiau ant Ram­byno. Ak, kiek ten svečių iš visur prigužėdavo. Kaime kildavo sambrūzdis, o mūsų kieme netilpdavo vežimai. Kai kurie svečiai buvo pažįstami arba giminės, kaip mamos sesuo teta Augustė su vaikais. Tais aš nelabai džiaugiausi. Reikėdavo nešioti valgį, alų ir negalėjai išeiti. O samdinės, Kaziūnė ar Ulijona, prading­davo dar penktadienio vakarą ir išdygdavo tik pirmadienio ry­tą. Ant mano sprando užkardavo visą namų ūkį. Skubėdama melždavau karves ir ketindavau sprukti. Bet vos pieną iškošei, o jau mielųjų giminaičių lėkštės laukia. „Eikš, eikš, - kviesdavo draugės, - kol neatvyko dar daugiau svečių, bėk ant Rambyno".

O ten jau būriavosi žmonės. Vieni jų kopė aukštyn, kiti leidosi žemyn, kai kurie lipo antrą kartą. Viršuje įsitaisė mūsų prekiautojai - Fabijanas, Volbergas, Kosgalvis, stovėdavo tenai jau ir iš Lumpėnų su saldainiais, alumi, degtine ir pyragais. Griežė du orkestrai: vienas iš Tauragės, kitas - nė pati nežinau iš kur. Vienas orkestras kažką grojo, po jo tuojau pradėdavo kitas. Anuomet daug muzikuodavo. Tautiniai rūbai, gražiausi drabužiai - negalėjai iki valiai į moteris atsižiūrėti. Dažnai įrengdavo sceną, kur vaidindavo ar deklamuodavo eilėraščius.

Vakarais šokdavome. Gražiausia šventės dalis būdavo Qua-drille a la cour, toks šokis, panašus į menuetą. Jis susidėjo iš dešimties turų keturioms poroms, dvi taip, dvi taip, lyg šoktų aplink kvadratą. Visi tik ir laukdavo to šokio. Paskui linguodavom ir niūniuodavom: Komm' Sie mal rüber, komm' Sie mal rüber*... Tai ir būdavo visų puikiausia, visuomet apie vi­durnaktį. Bet, kad ir visą naktį siautę, iki rytinio melžimo turėjome parsirasti namo. O kai tik apsiliuobdavom, vėliausiai per pietus, vėl lėkdavom ant Rambyno.

 

* Pereik dar kartą, pereik dar kartą.

 

Sekmadieniais visada politikuodavo, žodžio prašydavo daug kalbėtojų. Iš bitėniškių kalbėdavo mūsų gerbiamas Martynas Jankus. Jis buvo įsikalęs į galvą, kad reikia ginti senąją Prūsijos lietuvių kultūrą. Mes privalome jos laikytis, sakė jis, tuomet ir papročiai atgytų. Po to dažniausiai galėjai išgirsti garsųjį Vy­dūną iš Tilžės. Tai buvo žemaūgis žmogelis, vegetaras. Jis atsi­veždavo chorą, kuris vadinosi „Birutė", kaip ir senovės lietuvių kunigaikštienė. Mūsų Rambynas buvo iš tikrųjų svarbi istorinė vieta. Nelabai aukštas, bet jo papėdėje kilpą riečia Nemunas. Nuo jo viršūnės dievai valdę plačią apylinkę. O žmonės jiems aukodavę. Girios proskynoje tebestūkso milžiniškas Perkūno, griaustinio dievo, akmuo. Anuomet kalbėdavo ir žmonės iš Didžiosios Lietuvos - generolai iš Kauno, mokslininkai, svarbūs Vokietijos reicho asmenys. Kiekvienas dėstė savo idėjas. Ten jie susipažindavo. Valgydavo ir gerdavo susėdę. Vienur ugnia­gesiai dainuodavo vokiškai, kitur lietuvių draugija - lietuviškai. Anuomet dar nebuvo jokios nesantaikos. Turėjau tada tokius baltus drobinius batelius, kaip tik šokiams.

Šventė baigdavosi sekmadienį vakare arba pirmadienį pary­čiais. Grįždami kai kas dar dainuodavo, o kiti jau tik svyruodavo.

Sako, neva Rambyno kalne užkastas Napoleono lobis. Pernai Lietuvos Vyriausybės užsakymu tenai traktoriumi net milži­nišką duobę išrausė. Galima juos suprasti: mūsų valstybės iždas tuščias. Viską užtvėrė, niekam neleido spoksoti. Dar mano jau­nystės metais buvo iš Tilžės vienas toks atkeliavęs su stebuk­lingąja lazdele. Sakė rasiąs tą vietą, aprašytą vienoje knygoje. Paskui visą vasarą kasinėjo, Dieve tu šventas! Ta žemė priklausė kalviui. „Jei jūs ką rasit, niekam nesakykit. Viskas priklauso man". Taip jis tada aiškino kasinėjantiems vyrams. Kalvis kasdien nešdavo kasėjams alaus ir degtinės, ir tuomet jie sėdė­davo, nieko nekasinėdavo. Mes sekmadieniais eidavome pasi­žiūrėti į tą aukso kasyklą, kaip ją vadinome. Ja ir iškylautojai iš visos apylinkės, nuo Ragainės iki pat Tilžės, domėdavosi. Bet tai tebuvo pilna vandens duobė, daugiau nieko.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias