Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Turgaus diena Tilžėje

 

Turgaus diena Tilžėje

Gražus buvo mūsų kaimas! Čia susikirto daugybė kelių, ir kas jų nežinojo, tas pasiklysdavo. Mūsų pasaulis tesėsi iki pat Tilžės, toliau driekėsi mums jau svetimas kraštas. Turgaus dienomis, trečiadienį ir šeštadienį, maždaug aštuntą valandą lipdavome su pintinėmis į garlaivį. Vos pusvalandis - ir mes jau Tilžėje.

O ten, Šenkendorfo aikštėje, visi grūsdavosi į pavėsį. Ryte į rabarbarų lapus suvyniotas sviestas tebebūdavo kietas ir šaltas. Kiekviename lape po pusę kilogramo. Ant pergamento gulė­davo gabalėlis paragauti. Saukdavau iš visų jėgų: „Poniutės! Sviestas! Kietas kaip akmuo!“

Miestietės, išsipusčiusios ir išsikrakmolijusios, kaip saky­davo motina, sunkiai leisdavosi Įtikinamos. Iš savo rankinių tylėdamos traukdavo arbatinius šaukštelius ir ragaudavo. „Fui!" - išsiviepdavo ir išspjaudavo, jei sviestas nepatikdavo. Apsižvalgiusios, kad jau greit vidudienis, o tu dar daug sviesto turi, derėdavosi: „Nuleisk dar truputėlį. Sviestas jau tirpsta ir greit suges".

Vokiečiai buvo turtingi, o mums reikėjo jų reichsmarkių. Mies­te už savo litus ir centus nieko negalėjai nusipirkti. O ir Lietuvoje nelengva atsikratyti tų savo prekių, visko per akis buvo. Anuo­met sakydavo: „Pigiau vežimo ratus sviestu tepti, negu alyvos nusipirkti". Tik su kiaulėmis buvo geriau, jas pirko anglai. Savo šalyje jie įpratę pusryčiams lašinius valgyti, o mums iš to tik nauda.

Kai ištuštėdavo turgaus krepšiai, traukdavome pasivaikš­čioti. Gyvenimas virė Aukštutinėje gatvėje. Mama čia turėjo „savo" parduotuvėlių ir žinojo, kas ten gero. Baltiniai, batai, galanterija, o kur dar dviračių ratai, grūstukai bulvėms, puo­dai, - viso to Lietuvoje sunkiai gausi. Schau nicht rechts, schau nicht links, kaufe bei Raudies und Bugenings (Nežiūrėk de­šinėn, nesidairyk kairėn - pas Raudį ir Bugenį pirk!) - skelbė reklama. Dar pamenu adresą: Vokiečių gatvė 73. O ant Tacko batų parduotuvės kabėjo toks linksmas skelbimas: „Pasaulis bus gražesnis su kiekvienu pirkiniu iš Tack!"

Aš mielai nusipirkdavau „sraigių" - tokių plonų, lengvų, cukraus pudra apibarstytų pyragaičių. O medicinos prekių parduotuvėlėje priešais parduodavo žurnalą Magazin der Hausfrau. Jis buvo įdomus, nestoras ir jame rašė apie viską. Vieną šeštadienį kirpykloje nusikirpau ir susigarbiniavau plaukus. Ir už tai mane tėvas prilupo.

Grįždama turėjai pasisaugoti, kad tavęs nepagautų lietuvių muitinėje. Visi ten šmugeliavo, kaip įprasta pasienyje. Ypač žiemą, kai užšaldavo Nemunas. Tada nors ir patrankomis ga­lėjai važiuoti upe - toks stiprus buvo ledas. Anuomet nakties tamsoje ir migloje traukė ištisi karavanai. Anapus upės mielai laukdavo mūsų karvių ir kiaulių. Jos buvo pigios, kaip ir mū­sų šnapsas. O mes, jei pasisekdavo, iš anapus gaudavome ne­apmokestintos kavos. Per upę keldavo net centrifugas ir dau­gybę kitokių žemės ūkio padargų. Bitėnuose dažnai girdė­davome šūvius ir keiksmus, kai muitininkai bandydavo ką nors sučiupti.

Tilžėje, prie Luizės tilto, kiekvieną rudenį žmonės susirink­davo į jomarką. Dar pamenu, kaip sėdėdavau karuselės lop­šyje. Sėdi sau, o kai apleki tris ratus, turi išlipti. Iš viršaus ir Nemunas neatrodė toks jau platus. Tik miestas akyse keistai mirguliuodavo, lyg apgirtus. Niekada nelipdavau į karuselę „Kelionė į Mėnulį" - ta buvo man per greita. Mieliau jau valgydavau cukrines lazdeles arba pacukruotus migdolus. Vė­liau, jau per karą, mačiau filmą „Kelionė į Tilžę" pagal H. Zudermano knygą. Tuo metu mūsų turgaus jau nebebuvo, ir tik filme dar galėjai jį išvysti. Aš verkiau. Man buvo gaila, kai jiedu, Ansas ir Indrė, sukasi karusele, o jis tik ir galvoja, kaip ją nužudyti. Ji tokia graži su ta naująja skepeta. Visi žavėjosi ja, nors ji tik valstietė. Vėliau jiedu gėrė saldų likerį, ir miestas jiems taip patiko, kad Ansas nutarė Indrės nežudyti ir vėl ją pamilo. Deja, tai neilgai truko. Grįždamas namo per audrą jis nuskendo.

Tilžė mane visada žavėjo. Dar ir dabar nuvažiuoju tenai, šiek tiek pabūnu. Bet gyventi, gyventi tenai, tuose aukštuose namuose, niekada nenorėjau. Ten turi dėvėti liemenėle, visai kitaip rengtis. Mieste aš nieko nepažįstu. Ten niekas nieko nepažįsta. Kai stoviu prie puodų ar mazgojuosi, žiūriu j girią ir žinau - tas ir tas eina pro mano langus Rojaus keliu.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias