Penktadienis, Spa 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Mano Fricas

 

Mano Fricas

Su Fricu buvo rimtai sutarta, kad susituoksime, kai tik būsime pakankamai suaugę. Tai buvo tikra, lyg amen bažnyčioje. Ir mano mamai jis patiko. Beveik galėjai pagalvoti: jiedu susitarė, kad visur turiu būti kartu su Fricu.

Tada buvau penkiolikos, o Fricas aštuoniolikos. Buvo sek­madienis, pavasario ar ankstyvos vasaros, visi lėkė prie Ne­muno. Fricas ir aš vienudu sėdėjome ant Rambyno ir žiūrėjome j upę. Aš sėdėjau kiek aukščiau, jis - žemiau. Staiga jis tarė: „Kai tu būsi didesnė, aš tave vesiu!" Atsakiau: „Tai gerai. Man nereikės jaunikiu rūpintis". Aš juokiausi, tiesiog leipau juoku. Po to mes dar aštuonerius metus draugavome. Kiek žingsnių kartu nužingsniavome, nė kompiuteriu nesuskaičiuosi. Per vi­są kaimą, palei Nemuną ar į kalną, šen ir ten - kur tik užsigeisdavome.

Kas, jei būčiau ištekėjusi už Frico? Fricas buvo geras. Man pernelyg geras. Ką tik pasakydavau, jam viskas buvo šventa. Net ir kokia nesąmonė. Kartais jis slapta skųsdavosi mano motinai ir prašydavo: „Tik nieko nesakykite lenu, ponia Grigolait, ir nesibarkite su ja!" Taip pasiguosti jis galėjo tik ma­no mamai. Tik jai Fricas patikėdavo savo rūpesčius. Man tai nepatiko, nors ir suvokiau, kad savo namuose jis neranda supratimo. Fricas buvo vyresnėlis ir turėjo paveldėti ūkį. Jau­nesnysis brolis studijavo. Iš pradžių namuose norėjo, kad jis taptų kunigu. Tačiau jo tartis buvo prasta, šveplavo, taigi ėmė studijuoti teisę. Dar augo jaunesnė sesuo Hilda, ji negalėjo manęs pakęsti. Abi su motina manęs nemėgo. Galbūt pavydėjo, kad Fricas buvo taip prie manęs prisirišęs. Jos jį graužte graužė. Kasdien kurstė: ..Tu gausi žemės sklypą, bet Lėnės mes ne­norim!" Tėvas nebuvo prieš mane nusistatęs. Jis dažnai ma­tydavo, kaip kaupiu žemę, melžiu karves. Tikriausiai sau gal­vojo: „Darbšti!" Bet ką jis galėjo savo moteriškėm padaryti. Tikroji priežastis buvo kita: mano tėvai laikėsi daugiau lietu­viškų papročių, o Frico šeima buvo suvokietėjusi. Jo motina turėjo lietuvišką Marikės vardą. Kokia jos mergautinė pavardė, jau nepamenu. Ji buvo viena iš tų, kurie norėjo pamiršti savo lietuvišką kilmę.

Vis dėlto mums gerai sekėsi, kol nepradėjo baidytis tas Hit­leris. Nors tuomet jis buvo anapus Nemuno, tačiau Trečiasis reichas buvo čia pat. Užtekdavo kam Ragainėje į vandenį nu­sispjauti, o ratilai jau ir prie Bitėnų. Su Fricu ėmėm nesutarti 1933-iaisiais. Jo tėvai ir brolis su seseria buvo karšti Hitlerio šalininkai, o mes nacių režimui nepritarėme. Tuomet aiškiai jutai, kad viskas pasikeis. Ginčydavosi kiekvienoje šeimoje. Mes turėjome tetą Augustę. Ji iš pradžių už Adolfą galvą gul­dė. Kai teta svečiuodavosi pas mus, mama vis bandydavo ją suturėti: „Bet, Gustele, pagalvok apie ateitį! Tai nenormalu. Kaip gali manyti, kad Hitleris atneš tau laimę?" Mano tėvas pritarė motinai, tik jis nemėgo ginčytis. Gerdavo su svainiu alų ir lietuviškai plepėdavo apie orą ir savo mieluosius gyvulius. Jie rūkydavo ir tylėdavo, nes pro tirštus dūmus vargiai galėjo vienas kitą įžiūrėti.

Mums, vaikams, mama nuolat kartodavo: „Nesikiškite, vai­kai, į politiką. Jūsų gyslose nėra nė lašo vokiško kraujo, turite tai visada atminti. Neįsivelkite kur nors ir nedalyvaukite visame šiame sąmyšyje!"

Užtat Martynui Jankui nuo jų kliūdavo kaip reikiant. Jie rėkaudavo prie jo namų ir jį gąsdindavo. Kartą tam senam žmogui prie durų net svastika pagražintą pudingą paliko. Tai padarė vargšų vaikai, kurie norėjo ką nors iškrėsti. Ūkininkų vaikai taip nesielgdavo. Dėl visko buvo kalti tie, iš anapus upės, tai jie visus kurstė. Kai tik pasirodydavo kunigas iš Ragainės arba pažįstami iš toliau, tai vis kartodavo: „Reichas! Reichas! Visi bus turtingi, vokiečiai įgis daugiau laisvės!" Surinkimuose pas Keliotačius sakytojai meldėsi, kad neateitų bolševikai: „Jie nori sunaikinti bažnyčias! Iš Rytų veržiasi didelė nelaimė!" Visa tai net mums kėlė baimę. Kai visur įsigalės raudonieji, manėm, tai jau tikrai būsim apsupti. Taip augo kažkas pavojinga. Tiesioginio smurto nebuvo, mes gy­venome kitapus sienos ir kits kitą pažinojome. Bet kartais stovi prie kaimynų tvoros, gėriesi jų piliarožėmis ir staiga savęs klausi, ar jie „už", ar „prieš". Arba sakai „Laba diena!" ir galvoji: anas mano, kad tu esi „prieš", nes nepasveikinai Heil! Tik tie, kurie sveikinasi Heil!, yra „už", tik Heil!, o žodį Hitler praryja bijodami Lietuvos policijos. Arba ryte užėjęs į Fabijanų krautuvėlę laikraštyje perskaitai, kad Tilžėje minia užsipuolė vietinius žydus. Tačiau negalėjai to pasakoti Gerhardui ar ko nors jo klausti. Ar jis žinutę perskaitė, ar ne? Dar pamenu, kaip jis, visas miltuotas, kvatote kvatojasi. Juokiuos ir aš, tik iš ko? Visus tuos metus Fricas draugavo su Gerhardu. AŠ tai labai vertinau.

Sekmadieniais, kai mudu su Fricu sėdėdavom savo vietelėje, ant kalno, matydavom ekskursinį garlaivį, kuris pasroviui nuo Ragainės arba prieš srovę nuo Tilžės plaukdavo pro mūsų kaimą. Dažniausiai jo denyje stovėdavo jaunuoliai rudomis arba juo­domis uniformomis, o kartais margais drabužiais aprengti vaikai, kurie mojuodavo mums svastika paženklintomis vėliavėlėmis ir šaukdavo: Memelland, bleib trau! Wir vergessen euch nicht. Wir holen euch heim ins Reich!* Vėliau, aš buvau jau ištekėjusi, virš Nemuno dažnai sklandydavo orlaivis Graf Zeppelin. Jis atrodė lyg koks didelis cigaras - rūkstantis, melsvai žalsvas ir begarsis. Pažvelgus iš arčiau, galėjai perskaityti, kas ant jo už­rašyta: „Pabusk, Vokietija!" Ir dar Persil. Persil. Persil.

 

* Memelio krašte, būk tvirtas! Mes jūsų nepamiršome. Mes grąžinsime jus į Reichą!

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias