Sekmadienis, Geg 27th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Turėjau eiti su juo

 

Turėjau eiti su juo

Tada man ėjo jau dvidešimt ketvirti. Kitame Bitėnų pakraštyje dabar gyveno tėvo sesuo, teta Anė, kuri buvo įsikalusi sau į galvą, kad turi mane ištekinti į didelį ūkį kaimynystėje. Tėvas visur seseriai nusileisdavo. Galų gale teta jį taip prirėmė, kad vieną gražią dieną tas Brunas ėmė ir atvažiavo. Turiu pasakyti, tai buvo stambus, aukštas, gražus vyras. Neatsiklausęs manęs jis atvažiavo su sužadėtuvių žiedu. Kaip sykis buvau su Fricu smarkiai susibarusi. Viens, du, trys - ir sutarta, jaučiausi, kaip kuolu per galvą gavusi. Su pusbroliu Valteriu, tetos Anės sūnumi, nuvažiavau apsižiūrėti tenai, į Vilkyškių pusę. Jų trobesiai buvo didesni negu mūsų. Gyvenamasis namas mūrinis, gerajame kam­baryje sofos ir krėslai apdangstyti užtiesalais lyg senuose ro­manuose. Dar ir Šiandien stovi toji sodyba, išliko netgi balandinė. Anyta buvo žemo ūgio moterėlė. Ji suriko mane šaltai, tylėdama viską aprodė. Man pasidarė taip negera ant širdies. Ką pamačiau, atrodė taip kitoniškai, ir valdžia dar, matyt, ilgai bus anytos rankose. Pavakariais Valteris mane parvežė namo.

Dar kelis kartus nuvažiavau pas tuos žmones. Vis tiek širdies gilumoje jie man buvo svetimi. Nutiko dar kai kas. Atsisveikinau ir įlipau į vežimą. Vos tik pasukome už kampo, kažkoks vyriškis išėjo į kelią ir atsistojo priešais. Jis žaibiškai įmetė į vežimą kažkokį raštelį ir pasitraukė. Kai važiavau kitą kartą, jis vėl manęs tykojo. Tuomet jau temo, aš paėmiau ir perskaičiau apie jaunų kaimiečių, tarp kurių buvo ir Brunas, begėdystes. Kai paklausiau, ar tai tiesa, mano sužadėtinis šito labai neneigė. Tepasakė: „Viskas per tą girtavimą". Galiausiai teta Anė nuėjo pas kaimyną, kuris Bruną apjuodino. Ar jis jautė Brunui kokį kerštą, ar mane užjautė - visa tai jau pasidarė nesvarbu. Reikalas buvo nekoks, taigi ilgai nedvejojusi paprašiau tėvų sutikimo sužadėtuves nutraukti.

Tai truko neilgai, ir mano Fricas, kur buvęs, kur nebuvęs, vėl čia. Jis sugalvojo perleisti ūkį seseriai ir savo dalį pasiimti pinigais. Sakė: „Žinai, Lėne, imsim mano dalį pinigais, tu irgi gausi kraičio, ir nusipirksim ką nors kitur". O dangau, turėsiu iš čia išeiti? Fricas klausinėjo, ar aš nežinanti, kur galima kitame kaime įsikurti.

šiuo sunkiu metu ir pasirodė man skirtasis, visai netikėtai, 1934-ųjų pradžioje. O buvo taip. Viena lietuvių organizacija norėjo ant Rambyno iškelti Užgavėnių šventę su vaidinimu. Jie ieškojo artistų. Panelė Flzė Jankutė atėjo pas mano motiną ir paprašė, kad mane leistų vaidinti. Tarp tų artistų buvo ir mano Konstantinas - gražus, linksmas vyras, turintis gerą var­dą. Iš pradžių jo net nepastebėjau.

šventė atėjo ir linksmai pasibaigė, po to dar viena, kita. Pamažu pastebėjau, kad jis mane įsižiūrėjo. Konstantinas buvo tylus, pasitikėjo savimi. Daugelis merginų norėjo jį prisivilioti. O Konstantinas norėjo manęs. Savo norą jis perdavė mano motinai per panelę Jankutę. Mano tėvai neprieštaravo. Kons­tantinas Kondratavičius buvo draugingas, dešimčia metų už mane vyresnis, nors ir nepasiturintis, bet išsilavinęs, turėjo ge­rą tarnybą. Visi jį pažinojo kaip pasienio apsaugos punkto Bitėnuose vadą. Kai kas jj net mylėjo, nes Konstantinas ma­loniai elgėsi su savo pavaldiniais, be to, ir dažnam kontra­bandininkui leisdavo išsisukti. Jis buvo tikras lietuvis, iš Didžio­sios Lietuvos, ir tai mūsų šeimai neatrodė koks trūkumas.

Manau, čia lemtis, viskas taip ir turėjo nutikti. Nebuvau jo įsimylėjusi. Nežinau, ar išvis ką nors rimtai mylėjau. Buvau beveik dvidešimt ketverių ir nežinojau, kaip toliau gyventi. Giliai širdyje gailėjausi Frico. Jis buvo man toks geras. Fricas visada jautėsi laimingas, kai su juo būdavau. Dažnai man sa­kydavo: „Nešiočiau tave ant rankų, kad tik tavo kojos į jo­kį akmenį neatsitrenktų". Konstantinas buvo kitoks. Jis vis reikalavo, nedavė man ramybės. Kai tik pakeliui užsukdavau į kaimą ir mudu susitikdavom, jo žvilgsnis atkakliai klausdavo. Paskui liepė man apsispręsti - daugiau nebelauksiąs. Atėjo pavasaris, užgriuvo darbai, o man tada skaudėjo nugarą. Žemės ūkio darbai ėmė kelti pasibjaurėjimą, nieko nebenorėjau. Bu­vau išvargusi, nusikamavusi. Tėvas manęs visai negailėjo. Ai, pagalvojau, koks man skirtumas, kur karves melžti - namie ar svetur. Norėjau išbandyti ką nors nauja. Konstantiną perkels į Smalininkus, pasiimsiu savo dalį - gal ten bus lengviau.

Naktimis pabusdavau, atsisėsdavau ir vis galvodavau apie tą patį: „Fricai, o mano Fricai!“ Paskui pas jį nuėjau: „Fricai, tu negali plaukti prieš srovę! Jei tu išeisi iš ūkio, tau pažadėto ūkio, ir turėsi palikti viską dėl manęs, bus neteisinga. Šito tu neištversi". Fricas galėjo pasakyti: „AŠ tavęs nepaliksiu". Bet jis nutylėjo. Kuris kitas būtų vienaip ar kitaip apsisprendęs. Norėdama padaryti galą visoms toms mintims sutikau eiti už Konstantino. Iki šiol ir pati negaliu suprasti, kas privertė mane taip pasielgti. Tarsi kokia nematoma jėga pastūmėjo mane šio svetimojo link. Nori nenori privalėjau už jo eiti.

Mano Konstantinas buvo katalikas, ir dėl to vos neiširo vestuvės. Per išpažintį katalikų kunigas iš Pagėgių jam grasino: „Jei susituoksi pagal evangelikų apeigas, negalėsiu tau duoti nuodėmių išrišimo!" Aišku, nenorėjau, kad Konstantinas būtų atskirtas nuo savo bažnyčios, bet ką aš galėjau padaryti. Teta Augustė ir kiti giminės būtų nuo manęs nusigręžę, jei popiežiaus tarnas imtų juos šokdinti. Kitą dieną pats kunigas atėjo pas mane pasikalbėti. AŠ turinti pereiti j kitą tikėjimą - taip būsią paprasčiau. „Ne, - tariau, - negaliu akimirksniu atsiversti". Tai nors tuoktuvės turinčios būti katalikiškos, tada pasiūlė. Manęs vos iš proto neišvarė tas juodaskvernis, vis kalbėjo ir kalbėjo: „Mes turime dėl to susitarti". Paskutinis jo pasiūlymas buvo toks: „Vaikai bus pakrikštyti katalikais". O tu, pone Dieve! Norėjau jo atsikratyti ir pažadėjau. Man atrodė, kad negreit dar jų susilauksime, iki tol visko gali nutikti. Pagaliau kunigas nors kiek aprimo, mat mūsų vaikai priklausys jam. Ar ką nors pasirašiau, neprisimenu.

Sužadėtuves paskelbė mūsų senasis kunigas Vilkyškiuose. Kaip viskas turi būti, man patarinėjo panelė Jankutė. Civilinės metrikacijos skyriuje reikėjo būti apsirengus ilga juoda suknele, o bažnyčioje, toks buvo panelės primygtinis noras, būtinai tau­tiniais rūbais. Visos nuotakos gražios, ir tai taip puiku. Anot panelės Jankutės, per jungtuves svarbiausia, kuris pirmas atsi­gręš. Šito negalima pražiopsoti. Kai viskas pasibaigs, mokė ji mane, lik stovėti veidu į altorių. Vyras turės pirmas apsisukti, tuomet tu jį valdysi. O jeigu atvirkščiai, tai tu jam privalėsi pa­klusti. Aš viską taip ir padariau. Jis apsigręžė pirma manęs, tačiau gyvenime tai nepasitvirtino. Konstantinas nieko neklausė. Kaip jam atrodė teisinga, taip jis ir darė, o tu - nors kūliais verskis!

Niekas iš jo šeimos tą 1934 metų spalio 10-ąją pas mus neatvažiavo. Konstantino tėvų aš niekada nemačiau. Jo tėvas mirė prieš pat mūsų vestuves. Jis buvo smulkus ūkininkas nuo Alytaus, ten ir palaidotas. Taigi per vestuves visą naktį iki paryčių šokome su bitėniškiais. Pas mus taip jau įprasta, kad kas nori, gali nekviestas j vestuves ateiti. Namo langai turėjo būti neuždengti, kad kiekvienas galėtų pamatyti jaunuosius ir kviestinius svečius. Šokdavome su muzika, kartais kieme. Rei­kėjo svečiams atnešti pyragų, be to, ir snapso, vyno, o vai­kams - saldainių. Tamsoje pro langą temačiau žmonių minią, kuri sukiojosi kieme ir artėdavo arba nutoldavo Rojaus keliu. Kas jie tokie buvo, nežinau.

Dabar aš jau buvau Elena Kondratavičienė ir kaip pasie­niečio žmona turėjau iškeliauti į Smalininkus, mielą miestelį, 50 kilometrų aukštyn Nemunu. Tačiau dar ilgai negalėjau atsikratyti savo praeities. Ji mane vis persekiojo, ypač naktimis. Vis sapnuodavau, kad stoviu prie kiemo vartų ir laukiu. Tada ateina motina ir sako: „Gali eiti namo, Frico čia nėra“. Atsi­busdavau visa išpilta šalto prakaito. Iš pradžių dar pasakojau savo sapną, bet vėliau man pačiai pasidarė baisu ir lioviausi.

Po vestuvių Lyzė man pasakojo, koks nusiminęs atrodė Fri­cas. Netrukus jis vedė ūkininko dukterį iš gretimo kaimo. Ji pagimdė jam sūnų. Kartą, kai plaukiau garlaiviu iš Bitėnų į Smalininkus, vieną akimirką laikiau jo sūnų ant rankų. Vaiko motina kopė į laivą virvinėmis kopėčiomis. „Duokš, palai­kysiu", - tariau jai ir pastačiau vaikelį ant denio. Tada tas Reinhardas buvo gal pusantrų metukų. Jau vikriai bėgiojo.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias