Sekmadienis, Gruo 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Smalininkuose, pasienyje

 

Smalininkuose, pasienyje

Mano Birutė gimė dar namuose, Grigolaičių name. Per visą nėš­tumą mane baisiai pykino. Ištisus mėnesius vėmiau ir atrodžiau išblyškus lyg šmėkla. Nieko negalėjau valgyti. Ką tik į burną 5sidėdavau, bemat viskas lauk išeidavo. Tuomet pakenčiau tik juodą kavą. Visa kita man buvo bjauru. Pykino nuo aplinkinių žmonių kvapo, net ir savo vyro. Tai nepatiko mano tėvui. Ne­apsikentęs jis plūsdavosi: „Veskit ją iš namų, kad daugiau jos

čia nematyčiau!“

Tik prieš pat pabaigą pasijutau kiek geriau, ir motina pasiuntė mane su pavakariais į patį tolimiausią lauką. Nunešiau tenai pintinę, ir kadangi diena buvo labai graži, man j galvą toptelėjo mintis pakeliui per mišką aplankyti Lizabetą, Klėrę ir Frydelotę. Tenai pasilikau pavakarių, bet pasijutau kažkaip keistai.

Mergaičių motina vis žvilgčiojo j mane, paskui patarė: „Eik tu geriau namo*4. Tuojau pat patraukiau namo, nes iki Rojaus kelio dar buvo geras galas. Pakeliui vis turėdavau sustoti. Bet kas čia darosi? Vos tik pasikėliau, tai ir prasidėjo. Mane apėmė baimė, paspartinau žingsnį ir lyg be dvasios įsmukau pro duris.

„Tėvai, kinkyk! - sušuko motina. - Atvežk iš Vilkyškių pri­buvėją!" (brolis Valteris nubėgo į arklidę, čiupo arklį ir pasilei­do šuoliais. Laimė, pribuvėją rado, ir ji atvažiavo tiesiog pasku­tinę akimirką. „Greitai prasidės", - tarė apžiūrėjusi, užsidegė dar vieną lempą ir - prasidėjo. Aš išgirdau verksmingą balselį, tada mane surėmė skausmai, vėliau kažkas man į rankas įbruko ryšulį. Bijojau jį net paimti. Jis buvo toks lengvas ir susiraukšlėjęs.

Birutė - ketvirtadienio vaikas. Vyras jai parinko žymiausios lietuvaitės, anot padavimų, saugojusios šventą ugnį, vardą. Su Irena, po penkerių metų, viskas ėjosi ne taip gerai. Buvau patekusi į bėdą. Kai po visko išvydau savo vyro veidą, net nusijuokiau. Jis žvilgtelėjo į lopšį ir - atgal pro duris. „Vėl mergaitė!" Nusivylimas buvo jam ant kaktos užrašytas. Užtat aš patyliukais džiaugiausi. Ką šiandien daryčiau be savo mer­gaičių? Kai tik gali, jos visada šalia.

Vos tik gimusi Birutė susirgo. Paskambinau į Smalininkus savo vyrui, kad iškviestų daktarą ir kunigą. Dar paklausiau, kokį kunigą parveš, tikėjausi išgirsti: „Tokį, kokio tu nori". Mano vyras pasipiktino ir priminė aną pažadą. Birutė buvo pakrikštyta katalike. Netrukus ji pasveiko. Šiandien tai sunku ir įsivaizduoti, džiaugiesi, įei kas iš viso tiki Dievą. Anuomet katalikas ir evangelikas gyveno lyg šuo su kate. Birute buvo dar visai maža, kai norėjau ją pasiimti kartu į evangelikų baž­nyčią. Ji žliumbė „Aš tenai neisiu!" ir manės neklausė. Galų gale užplojau jai prieš pat bažnyčią ir nusitempiau. Po to ji tėvui pasakė: „Mes liepsime mamai persikrikštyti!" Kai gimė Irena, viskas buvo aišku. Jeigu jau viena katalikė, tai ir kita turi būti. Negali jų išskirti.

Tik vėliau supratau, kaip jdomiai geografiniu požiūriu išsi­dėstę Smalininkai. Už mano kraitį Smalininkuose nusipirkom namą su inventorium. Tai buvo galanterijos parduotuvė. Mano motina šiek tiek nusimanė apie politiką ir teisingai patarė griebtis rimtesnio verslo. Anksčiau krautuvė priklausė žydei Klarai Berlovič. Ji norėjo išsikelti į Jurbarką, jei čia kartais ateitų Adolfas. Anuomet taip darė daugelis žydų. Iki pat pir­mojo karo pabaigos čia ėjo senoji Prūsijos ir Rusijos siena. Jurbarkas buvo artimiausias miestelis rusų pusėje.

Dabar tai buvo vientisa teritorija. Lietuva nebepriklausė Ru­sijai, Klaipėdos kraštą irgi grąžino lietuviams. Bet kiek tai galėjo tęstis? Prie upės. Reicho link, buvo įrengta muitinė. Joje tarnavo mano vyras. Jis buvo tos tarnybos viršininkas ir vadovavo kitiems muitininkams.

Smalininkai - nedidelis, bet jaukus miestelis. Tada ten buvo paštas, vaistinė, įvairių ligų gydytojų, veikė didelis viešbutis, nes miestelyje knibždėjo pravažiuojančių žmonių, restoranai, užeigos, daug akį traukiančių krautuvėlių, bažnyčia ir sinagoga, garlaivių prieplauka, uostas baidakams* ir medienai iškrauti, buvo ten ir sandėlių, kontorų, - visko.

 

* Baidakas - maždaug 100-200 tonų vieno arba dviejų stiebų krovininis laivas.

 

Man pasakojo, kad ši vietovė praturtėjo iš kontrabandos dar prieš pirmąjį karą. Gal tie pasakojimai buvo ir perdėti - juk ten gyveno ir padorių žmonių, buvo ir sąžiningos prekybos. Aišku, ir kontraban­dininkų netrūko. Miestelyje įsikūrė daugybė svetimtaučių: len­kų, rusų, ypač daug žydų.

Galanterijos krautuvėlė buvo kaip tik man. Mėgau patar­nauti. Visą dieną sukiojiesi tarp siūlų, sagų, apatinukų ir kitokių niekučių, viską ištrauki ir vėl sutvarkai, kam nors patari, vis kas nors vyksta. Čia gali patirti tokių istorijų, kokių kaime gal šimtą metų lauktum. Antai kartą į parduotuve užėjo tokia moteris. Viską suskaičiavau, bet ji dar paklausė, gal turėčiau porą apatinių kelnaičių. Mačiau jų dar dėžėje - tokios gražios, tvirtos, rožinės. O ji kad pasakys: „Žinote, aš šviesaplaukė, man tiktų žydros". Ar gerai nugirdau? Nesidžiaugia, kad gavo gal paskutines visoje apylinkėje, nori žydrų, ir viskas! Iki tol nepažinojau tokių išrankių žmonių.

Mano vyras buvo labai tvarkingas ir uolus žmogus, tokia ir aš turėjau būti. Tačiau buvau daugiau kaip devyneriais metais už jį jaunesnė, norėjau dar daug ką patirti ir, kaip sakoma, nežiūrėjau į viską pernelyg tragiškai. Kartą per savaitę mes kur nors išeidavome. Pirmiausia - pas kirpėją, iŠ ten - dažniausiai į didžiąją Liovrikaičio salę. Visa tai patiko ir Konstantinui. Jis labai mėgo gerai rengtis. Aš jau būdavau pasiruošusi, o mano vyras vis dar gražindavosi. Jis buvo tamsiaplaukis, ir visi saky­davo: „Gražus vyras!" Visos norėjo su juo pašokti, nors Kons­tantinas buvo nekoks šokėjas.

Kartą per radiją nugirdau vieną Hitlerio kalbą. Jis Masaryką, čeką, išvadino kruvinu šuniu. Pagalvojau: „Nieko sau valstybės veikėjas!" Adolfas jau buvo netoliese, bet mes vis dar paslapčia tikėjomės, kad mūsų jis nekliudys.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias