Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias - Tarp dviejų ugnių

 

Tarp dviejų ugnių

Vieną gražią dieną į krautuvę įsiveržė moteris: „Ponia Kondratavičiene, dabar mes vokiečiai!" Ji buvo susižavėjusi, o aš negalėjau išsiduoti, kad išsigandau. Tad guviai atsakiau: „Da­bar prasidės geri laikai". Viduje visa drebėjau. Nepraėjo nė pusvalandis, o jau abiejose gatvės pusėse suplevėsavo vėliavos. Visos buvo pasiūtos slapčia. Aš tai žinojau, nes jau ketetą savaičių trūko raudonų siūlų.

Lyg pakvaišusi bėgau gatvėmis. Viena draugė tempė mane per visą sambrūzdį. Hitleris turbūt jau pasiekė Klaipėdą. Pas mus atsiuntė tik kelis kareivius ir oratorių. Tas sakė kalbą: „Sveiki sugrįžę į Reichą! Dėkojame jums už nepalaužiamą ištikimybę!" - ir taip toliau. Aplink mane buvo Hitlerio šali­ninkai, nors kai kurie galbūt džiaugėsi tik dėl akių. Atrodo, tai vyko 1939-ųjų kovą. Turėjau prisitaikyti. Juk negalėjau palik­ti namų ir pabėgti. Daugelis pažįstamų susiruošė ir pabėgo. Lietuviai ir jiems prijaučiantys pasitraukė per sieną. Supran­tama, ir žydai, kurie dar buvo čia pasilikę. Sinagogą sudegino, -ir tai buvo pirmoji negarbė, kurią mums užtraukė naujoji san­tvarka.

Mano vyras kuriam laikui dingo - taip buvo saugiau, be to, jis, šiaip ar taip, buvo valstybės tarnautojas. Jis privalėjo pri­statyti dokumentus į sostinę, į Kauną, pateikti ataskaitą, kitaip galėjo tapti dezertyru. Atleistas nuo pareigos, jis ketino grįžti pas mus.

Tai ilgai netruko. Prieš pat karo su lenkais pradžią jis jau vėl gyveno su mumis. Dabar Konstantinas čia buvo užsienietis, o aš vokietė. Ir tik dėl mūsų santuokos čia jį dar pakentė. Aišku, Konstantinas jau nebegalėjo dirbti muitinėje. Blogiausia buvo tai, kad juo nuolat domėjosi gestapas norėdamas bet kokia kaina jį užverbuoti. Iš pradžių jie dar bandė užuolankomis ir tupinėjo aplink mane: „Ponia Kondratavičiene, žiūrėkite, kad jūsų vyras mokytųsi vokiečių kalbos! Mums reikia tokių žmo­nių". Jiems atrodė, kad mano vyras būtų tinkamas šnipas. Konstantinas kalbėjo lietuviškai ir rusiškai, nes dar caro laikais baigė kelias gimnazijos klases. Ir dar pažinojo apylinkes abipus sienos kaip savo kišenę.

Nuo 1940-ųjų vasaros, kai gimė Irena, viskas pasidarė dar blogiau. Stalinui pasiglemžus Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, Smalininkai atsidūrė tiesiai prieš meškos guolį. Ir mano Kons­tantinas turėtų ten šnipinėti? Nors užmušk, niekas negalėjo priversti jo taip pasielgti. Tuomet Konstantinas jau visai ne­blogai suprato vokiškai, tik nešnekėjo.

Tie gestapininkai man tiesiog išūžė galvą, o aš vis išsisu­kinėjau: „Žinote, pone Karstenai, - taip vadinosi jų vyriau­siasis, - su juo aŠ vargstu jau daug metų! Bet kad jis tikras mulkis! Kai po dviejų trijų bandymų negali pakartoti vieno sakinio, tai jau ir man kantrybė baigiasi. Išprotėsime - arba jis, arba aš. Susipyksime dėl to". Taip aš apsimetinėjau, kol jie atstojo.

O paskui jie ėmė mane spausti. „Pasiklausykite, ką šneka pirkėjai. Kokios jų nuotaikos? Kas atvyksta iš ten, raudonosios Lietuvos?" Manoji galanterijos krautuvėlė buvo tiesiai prieš gestapo būstinę. Pirkti ėjo iš anapus vos ne kasdien. Jie manim pasitikėjo, dažnas man buvo pažįstamas. O, Dieve! Vienas jų po paltu slėpė kontrabanda įsivežtus pinigus. Kitas vėl norėjo per mane perduoti savo pažįstamiems žinutę. Iš kur galėjau žinoti, ar tai nebuvo koks šifruotas politinis pranešimas? Kar­tais tarpduryje išdygdavo Kriugeris, kuris vis norėdavo man išpasakoti savo bėdas. Jis gyveno mūsų kaimynystėje, buvo vedęs labai gražią Tilžės žydaitę Betę Adelson. Skundėsi, kad vis nerandąs vietos savo žmonai ir sūnui Hansui. Giminaičiai iš Rytprūsių juos paslėpti atsisakė. Klausė, ar aš ko nors nepažįstanti. Paskui gailėdavosi prašnekęs, mat visko bijojo. Vos tik jis išeidavo, tuojau pas mus įsiverždavo gestapininkai: „Ką jums sakė Kriugeris?" Turėdavau bemat prie jų prisiderinti: „Ak, jis toks nusiminęs, kad negali kariauti už tėvynę. Dėl žmonos neleidžia, o jis labai sielojasi". Ne visi mano žodžiai buvo melas - jis tikrai norėjo kariauti, ypač Prancūzijoje. Jeigu būčiau jį išdavusi, tai anie tuojau pat būtų jį išsitempę.

Dauguma gestapininkų buvo iš svetur. Vienas iš Reino srities, kitas dar iš toliau. Jų tarmė buvo jau visai kitokia. Bet pas mane jie jautėsi beveik kaip namuose. Šitie vaikinai visuomet buvo alkani, nors ir gerai įsitaisę. Vis manęs klausdavo: „Ko šiandien turite, ponia Kondratavičiene?" Taip jie prisigerindavo prie manęs, o aš - prie jų. „Na, eikite į virtuvę pas Štefi ir pasiieškokite ko nors puode". Štefi, mano tarnaitė, buvo pro­tinga mergina ir išmanė mūsų namų tvarką. Ji juos ir aptarnavo. Grįždamas su mėsos kukuliu burnoje, į parduotuvę užeidavo kuris nors iš storžievių: „Sakau, ponia Kondratavičiene, šian­dien mes dar galime kartu valgyti ir gerti, galime būti geri draugai. Bet jei ką nors iškrėsite ir reikės jus suimti - taip ir padarysiu!" Pro savo būstinės langus jie sekdavo net ką veikia vaikai. „Birute, būk vokietė ir nekalbėk lietuviškai! Irena, nežaisk su žyduku Hansu!" Ypač tasai šimtu penkiasdešimčia procentų grynakraujis Karstenas, tas nesiliovė mus graužęs. Tiesą sakant, tikroji jo pavardė buvo Šibrovskis, jis tik per­sikrikštijo vokiečiu.

Jeigu moki abi kalbas, būti pasienyje baugu. Vieni sako, kad tu vokietis, kiti - kad lietuvis. Tie pasitikėjo tavimi, anie ir vėl kažko norėjo. Taip aš ir gyvenau tarp dviejų ugnių.

Saviškiai irgi reikalavo savo dalies. Tada pirmą kartą pasi­jutau esanti lietuvė. Tokiomis aplinkybėmis negalėjau būti vokiete. Anuomet daug emigrantų norėjo slapta pereiti sieną. Dažniausiai tai būdavo lietuviai, pabėgę nuo bolševikų. Vieni norėjo tik pasiimti lašinių iš savo sodybos, kur paskubom viską buvo palikę, kiti - pamirštus dokumentus arba užkastus ver­tingus daiktus, dar kiti ieškojo savo giminaičių, kuriuos Stalinas išvežė j Sibirą. Kiekvienąkart tai reiškė: „Eikit pas Kondra­tavičius - jie padės pasienyje!" Dažniau per sieną vesdavo Konstantinas, bet ir man tekdavo.

Reikėjo vėlų vakarą slaptais takeliais brautis per mišką, po to darydavom nuo sienos lanką ir eidavom atgal prie ūkininko sodybos, kur jau laukė toks vyras, pavarde Karvelis. Jis arba mūsų draugas Julius lydėdavo tuos žmones paskutinę kelionės atkarpą. Tuomet belikdavo perbristi šventąją, nedidelį upelį. Šiapus pakrante marširavo vokiečiai, o anapus - rusų kareiviai. Kai patruliai nutoldavo, žmonės vandeniu pereidavo sieną ir spėriai lipdavo aukštyn. O ten taip pat gyveno žmonės, pas kuriuos galėjai apsistoti.

Kartą iš Berlyno atvažiavo draugė su lietuviu sužadėtiniu, kuris irgi kažką namie buvo pamiršęs. Mes slėpėme juos ant aukšto keletą dienų, kol viską išžvalgėme. Susitarėme, kad tas vyras paleis vieną šūvį, kai tik pereis sieną. Jį vedžiau aš, ir mes laimingai pasiekėme sodybą, kur mūsų laukė Julius. Atgal ėjau vieškeliu viena. Anuomet gerai nesuvokiau, į kokį pavo­jingą reikalą buvau įsivėlusi. Kas, jeigu mane būtų pastebėjęs gestapininkas arba koks hitlerininkas? „Ką veiki tokį vėlų vakarą šiame kelyje?" „Vaikštinėju!" - būčiau atsakiusi, bet, ko gero, nebūčiau išsisukusi.

Mudvi su drauge sėdėjom užtraukusios užuolaidas ir laukėm šūvio. Galiausiai, po dviejų valandų, jis pasigirdo. Po poros savaičių suėmė Julių ir išvežė į Tilžės kalėjimą. Nuo kalno stebėję kaimynai kažką įtarė ir pranešė. Juliaus daugiau niekad nebematėme.

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias