Pirmadienis, Vas 19th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias

Rojaus kelias

Ulla Lachauer

Rojaus kelias. Rytprūsių ūkininkės Lėnės Grigolaitytės prisiminimai

Iš vokiečių kalbos vertė Eugenijus Lukasovas. Leidykla Baltos lankos

Lėnė Grigolaitytė atkuria krašto palei Nemuną panoramą: prieš mūsų akis atgyja valstiečių ir žvejų darbai, šventės, žmonių išgyvenimai ir sielvartas, margas Tilžėje kas savaitę vykstančių turgų pasaulis ir pasienyje esantys Smalininkai, kur ji kelerius metus dirbo nuosavoje galanterijos prekių parduotuvėje.

Ji pasakoja apie Antrąjį pasaulinį karą ir didžiąją emigraciją 1944-1945 metais. Lėnės giminaičiams, draugėms ir kaimynams išvažiavus gyventi į Vakarus, į Vokietiją, ji pati liko tėvynėje, kuri pateko Stalino akiratin ir tapo Sovietų Sąjungos dalimi, ji pasakoja apie laikotarpį, per kurį tėvynėje jautėsi lyg svetima, apie žemės ūkio kolektyvizaciją, šeimos deportaciją į Sibirą ir grįžimą į tėvynę, apie savo tolydžio vis augančią vienatvę po motinos, tėvo ir pagaliau vyro mirties. „Aš jums išsaugojau tėviškę", - sako ji, vedžiodama po apylinkes apsilankančius Lietuvoje bitėniškius, ieškančius savo tėvų namų, o atrandančius tik apleistus giminaičių kapus.

*

Ulla Lachauer, gimusi 1951 metais Alene (Vestfalija), Gysene ir Berlyne studijavo istoriją, filosofiją ir politologiją, dirba nepriklausoma žurnaliste ir kino režisiere. 1994 metais išėjo jos knyga „Tiltai iš Tilžės. Susitikimai su Prūsijos Rytais ir Rusijos Vakarais".


Rojaus kelias

Esu laimės kūdikis. Gimiau sekmadienį, 1910 metų birželio 19-ąją, ryte, tiesiog su saule. „Sekmadienį gimęs vaikas - laimės kūdikis", - sakydavo mano motina. Taip mūsų krašte buvo manoma, ir aš tuo visada tikėjau. Nežinau, kas vadinama laime. Šiaip ar taip, per visas audras ir visus sąmyšius, kuriuos žmonės patyrė mano tėviškėje, man sekėsi.

| pasaulį atėjau galva į priekį. Buvau antras vaikas. Iki manęs buvo gimusi dar mergaitė, bet mirė vos keturiolikos dienų. Taigi aš buvau vyriausioji. Po poros metų gimė brolis Artūras, o vėliau tėvai įsivaikino dar ir giminaičių berniuką Valterį.

Mano motina visuomet tvirtino, kad buvau bjaurus vaikas. Anuomet kūdikiams virdavo košę, ją įvyniodavo į marlinį sku­durėlį ir kišdavo vaikui į burną vietoj žinduko. Aš jį išspjau­davau ir paleisdavau gerklę. Nenorėjau jo, ir gana. Ir daržovių sriubos, kai paūgėjau, nemėgau. Jie net laikydavo mane alka­ną, kad vakare tos sriubos valgyčiau. Bet aš jos nevalgiau. Nenorėjau, ir baigta.

Užtat brolis buvo paklusnus vaikas. „Artūrėli, valgyk, Artūrėli, gulkis!" Ką jam motina liepdavo, viską darydavo. Kartą, kai jau ėjo į mokyklą, kažką iškrėtė. Tai motina jam liepė: „Eik, atnešk rykštę, aš tau parodysiu, kaip neklausyti!" Artūrėlis išėjo, o motina jį pamiršo. Ji visad be paliovos triūsė. Pusę dešimtos valgėm priešpiečius, dvyliktą - pietus, pusę keturių gėrėm kavą, kaip kasdien. Vakare mato ji Artūrą troboje su rykšte belaukiantį. Jis vis laukė ir laukė. Toks jau jis buvo.

Artūras visad buvo geras, o aš - padauža. Žinau, kad Artūras tupėdavo kieme tykodamas perekšlės. Kai niekas nematydavo, nusukdavo viščiukui sprandą. Tada jis ėjo ketvirtus, aš - šeštus. Bausdavo mane, kam jo neprižiūriu. Pylos gaudavau nuo tėvo, jis buvo už tai atsakingas. Sučiupdavo mane už plaukų ir lup­davo be ceremonijų.

Mano pirmieji atsiminimai siekia laikus, kai tupėdama vir­tuvėje po stalu klausydavau, ką kalba suaugusieji. Kai ateidavo kaimynai, visuomet atnešdavo naujienų. Tada pasislėpdavau virtuvėje. Kartais motina mane išvarydavo: „Lėne, čia ne tau!" Tai man nepatiko. Kodėl jie turėtų kažką nuo manęs slėpti?

Mūsų kaimas vadinosi Bitėnai ir tada priklausė Rytprūsiams. Jis buvo įsikūręs prie Nemuno, didelės upės. Upė darė per mūsų pievas nedidelį gražų vingį ir neretai galėjo būti grėsminga. Priešais mūsų namą į Nemuną įteka upelis Bitė. AŠ dažnai stebėdavausi, kodėl mūsų Nemunas taip menkai apdainuotas. Juk apie Reiną ir Dunojų tiek dainų sudėta! „Prie puikiojo žydrojo Nemuno" irgi gerai skambėtų. Poetai mums paliko tik Von der Maas bis an die Memel* Bet tai ne daina, o him­nas.** Gal politikos čia ir nereikėtų kišti, bet ji ne kartą pakreipė mano gyvenimą kira linkme. Gerai prisimenu, kaip mums teko bėgti. Man buvo ketveri, broliui dveji. Tėvas ka­riavo, ir mama liko su mumis viena. Buvo prasidėjęs pasaulinis karas, tas pirmasis, o tai reiškė: ateina rusai. Kilo sąmyšis. Mo­tina pakinkė gerąjį vežimą, susisodino vaikus, sukrovė ryšulius ir išvežė mus per Nemuno tiltą Tilžės ir Kalkapių link, ten gyveno mūsų giminės. Ji mus pas juos paliko, o pati apsisuko ir - atgal į Bitėnus. Reikėjo paleisti gyvulius. Dar ji norėjo paslėpti sidabrą, užrakinti spintas ir duris. Kai viską atlikusi jau grįžo per Rambyno pievas, staiga išgirdo Stavaj! Stavaį! Priešais išdygo šautuvai ir svetimi veidai. Vėliau ji mums ne kartą pasakojo apie tai. Praėjo ketvertas metų, kol vėl ją išvy­dom. Rusai suėmė ją, porą kitų moterų, kaimyną Martyną Jankų, surinko arklius ir vežimus. Iš pradžių suimtuosius nu­vežė į Tauragę, į kalėjimą, po to visus išvežė į Rusiją.

 

* Memel - Klaipėda ir Nemunas {vok., čia ir toliau pastabos vertėjo).

** Lietuvių tautosakoje Nemunas apdainuotas plačiai, tačiau aprašo­muoju laikotarpiu vokiškose Rytprūsių mokyklose lietuviškos dainos nebuvo žinomos, o gyvoji kaimo dainavimo tradicija beveik sunaikinta germanizacijos ir pietizmo šalininkų, maniusių dainavimą esant nuo­dėme. Kad to meto Rytprūsių kaime dar buvo dainuojama, rodo ir bitėniškio Martyno Jankaus bei kitų rinkėjų užrašytos lietuvių dainos, kurios dažnai apdainuoja Nemuną.

 

Mudu su Artūru likome Tilžėje. Bet ir čia atėjo rusai. Miestą užėmė kariuomenė, tiesa, neilgam. Vėliau, mokykloje, mokė­mės, kad Hindenburgas prie Tanenbergo sutriuškino rusų ka­riuomenę. Mano teta nuolatos kartodavo, kad rusai dažniausiai elgėsi deramai. Kai vokiečiai su jais sveikindavosi „Labas ry­tas", tie atsakydavo mandagiai, kaip tikri ponai. Apsiėjo be žudynių ir žiaurumų. Mano mažasis brolis kiekvieną dieną stovėdavo prie vartų ir pamatęs rusų kareivį šaukdavo jam įkandin: „Pasakyk mano mamai, kad grįžtų namo!" Turėdavau jį už apykaklės laikyti, kad neįkristų į pakelės griovį.

Vėliau giminaičiai išreikalavo, kad paleistų mūsų tėvą. Jis grįžo po trijų keturių savaičių ir parsivedė mus namo. Kartu parėjo ir mamos motina, ji šeimininkavo mūsų namuose per visą karą. Senelė buvo stipri moteris. Tačiau ir ji sirgo, paval­giusi viską išvemdavo. Kiekvieną sykį šitaip galuodavosi. Aš tuo pasinaudodavau, o ji mane bardavo: „Lėne, tu negali daryti visko, ko tik užsigeidi!" Aš išbėgdavau į sodą, krisdavau į krūmus šaukdama: „Kur tu, mama!" Tuomet maniau, kad rėkimas padeda. Visa tai skaudino senelei širdį, bet juk ji turėjo žiūrėti, kad namuose būtų tvarka.

Pirmąją dieną mokykloje prisimenu gerai. Mane lydėjo tėvas. Eiti buvo netoli. Jo žingsniai platūs. Tėvas žirgliojo pirmas, o aš kicenau iš paskos. Lentelė po pažastim, kempinė ir pagalvėlė tabalavo palei žeme. Tie daiktai šmėžavo man prieš akis ir kėlė juoką. Pirmą dieną sėdėjau tyliai ir tik spoksojau į lentą, prie kurios vaikščiojo mokytojas. Antrą dieną buvo kiek lengviau, o paskui visai gerai. Buvau mokinė, ir tiek. Namuose sėsdavau j sūpuokles ir mokiausi dainuoti: Kuckuck, Kuckuck, ruft's aus dem Wald. Supantis ir skaičiuoti puikiai sekėsi: viens - du, pir­myn - atgal, aukštyn - žemyn, iki šešių ar dvidešimties ir atgal.

Nuo motinos paštu atėjo žinia, kad ji dar gyva. Ji dirbo ligoninėje netoli Saratovo. Rašė apie sužeistuosius ir mirš­tančius. Ne vienam ji akis užspaudė. Dar yra jos nuotrauka seselės drabužiais. Vėliau motina gyveno viename dvare, dirbo valdytojo padėjėja. Ten ji visko prisižiūrėjo.

Pas mus gyveno mergaitė iš vakarinių Rytprūsių, storoji Berta. Ji visada mūvėjo kelnėmis ir buvo vaikiško būdo. Mudvi su ja sutarėme, ruošėmės nupinti girliandą „Sveiki atvykę!" Tačiau lauktoji diena atėjo visiškai netikėtai. Buvo Sekminės, ir aš, kaip kiekvieną sekmadienį, buvau išlėkusi į kaimą. Kažkas šūktelėjo: „Bėk namo, tavo motina grįžo!" Lėkiau lyg žaibas. Parbėgau ir sustojau tarpdury: aš jos nepažinau. Motina vilkėjo gražų kostiumėlį, šviesiai ar tamsiai mėlyną, ir kalbėjosi su senele. Įžengiau nenoromis. Kažkas buvo ne taip, kažkas ne­įprasta. Stovėjau kaip baslys. O mano brolis, tas tai bematant patikėjo, nors jos beveik neprisiminė.

Motina iš Rusijos parsivežė pomėgį kavai. Tėvas kava šlykš­tėjosi, gėrė tik cikoriją. Kartą per savaitę ji kviesdavosi sveti­muosius, kaip aš juos tada vadindavau, kortuoti. Ateidavo mokytojų žmonos ir kiti, visi norėjo pasiklausyti istorijų iš Rusijos. Mums, vaikams, irgi buvo įdomu. Mūsų namuose prasidėjo kitoks gyvenimas. Motina atnaujino ūkį. Viskas ėjosi sparčiau ir linksmiau.

Mūsų sodyba stovi prie lauko keliuko, pačioje jo pradžioje. Už jos - Keliotačių, kiek toliau - Balniaus trobos. Kristupas Balnius nuolatos gyrėsi savo rinktiniais galvijais, jo valdos buvo didžiausios kaime. Mūsų tėvas didžiavosi savo trakėnais. Mes turėjome šimtą margų ariamos žemės ir pievų ir buvome vi­dutiniokai. Mažiausią ūkį turėjo Keliotačiai, bet man jis buvo mieliausias. Ten augo trys mergaitės ir du berniukai. Su jais prabėgo visa mano vaikystė ir jaunystė. Aš neturėjau sesers, todėl pavydėjau trijų mergelių kiemui.

Keliotačių vyriausioji buvo vardu Lidija, švelni, graži mer­gaitė tamsiai rudomis kasomis. Kartą ji pareiškė esanti iš mūsų keturių gražiausia ir protingiausia. Mes įsižeidėme, nors tai turbūt buvo tiesa. Elzė, vidurinioji, pynė plaukus aplink ausis lyg kokias sraiges ir buvo tikra namų šeimininkėlė. Luiza, mes ją vadinom Lyze, turėjo šviesias garbanas. Vienoje mokyklinėje nuotraukoje ji stovi užsimerkusi, todėl mano motina ją praminė aklu angelėliu. Tai labai tiko švelniajai Lyzei. Mes sutarėm. Keliotačių mergaitės grojo fisharmonija, aš - smuiku. Kai tik turėjome laiko, vis grojome ir dainavome. Todėl mūsų keliuką praminė gražiu Rojaus kelio vardu.

Mūsų motina mylėjo vaikus ir jie nuolat aplink ją sukiodavosi. Ji visada turėdavo atsidėjusi kokį gabalą pyrago ar ledinukų. Tėvas buvo kitoks, jis norėjo, kad ūkyje būtų tvarka. Tėvas pa­šėldavo, jei berniukai ant nušluoto tako numesdavo kokią šakelę ar akmenuką. Tai jam netiko. Duobutės, kurias išrausdavom žaisdami akmenukais, jam buvo baisiau už kurmiarausį.

Šeštadieniais apsišluodavome, o kartais ir apsigrėbdavome. Vakar eidama Rojaus keliu pagalvojau, kiek laiko prabėgo nuo tada, kai mes su Lyze čia darbavomės šluotomis. Joks žmogus nesuskaičiuotų. „Šiandien Rojaus kelias lyg koks takas sengirėje", - neseniai parašiau Lyzei. Kasdien vedu savo karvę Rozą ganytis į Balniaus pievą. Pro buvusio Keliotačių namo prieangį, kur dabar tik dilgėlės keroja. Reikėtų jas iškapliuoti, sakau vis sau. Kelintą jau kartą? Dilgėlės visai užgožė kriaušę, ji jau ne-bemezga. Anksčiau vedė mažas geltonas kriaušytes, kurių Keliotatienė vonelėje atsiųsdavo mūsų motinai dovanų. Aš dar prisimenu viską, kas čia kaip buvo. Kur stovėjo kiaulidė, geležinė pompa, kur nakvojo samdiniai, - viską. Balniaus virtuvė buvo pačiame priešakyje, ir mes girdėdavome indų barškėjimą. Išliko tik kiemo vartai, nes sovchozas laikė už sodybos savo gyvulius ir norėjo, kad jie būtų uždaryti. Šiaip viskas sugriauta, išplėšta. Daugiau kaip pusė Bitėnų sodybų visiškai sunaikintos. Kad ten kažkada žmones gyveno, rodo tik alyvos. Jos ten dar tebeauga, kiekviena šeima tada jas palangėje sodindavo.

Bitėniškiai išblaškyti po visą pasaulį. Daugelis Vakaruose, pirmiausia Vokietijoje. Kosgalvių Elzė, ta, kuri už Adomačio ištekėjo, gyvena Floridoje. Fricas Busmanas turėtų būti Af­rikoje. Gerolis neseniai atsiliepė iš Braunšveigo. Kai paštas vėl ėmė laisvai keliauti, aš bemaž žinau, kas iš bitėniškių dar gyvas. Iš Rojaus kelio tik Lyzė dar gyva. Ji gyvena Pfalce, mažame miestelyje Frankentalyje. Ji vis rašo, kad apsiverkia skaitydama mano laiškus. „Kai gaunu tavo laišką, vėl man tėviškė atgyja. Tuoj pat lėkčiau namo". Aš ją suprantu. Ji mena kiekvieną takelį, kiekvieną kvailystę, kurią iškrėtėme, ką gera ir ką bloga darėme, - viską. Jeigu laisvė į Lietuvą būtų grįžusi anksčiau, Lyzė bematant būtų sėdusi į traukinį ir atvažiavusi. Bet dabar jau nėra jėgų. Laiške prieš Velykas jai rašiau: „Nepykdyk ma­nęs, Lyze, neišeik pirma. Tu už mane jaunesnė".

Aš namuose. Vienintelė bitėniškė, kuri dar gyvena savo namuose.


Vokiškai ir lietuviškai

Buvome prūsų lietuviai, taip vadino mus kadaise, kai buvau maža. Vos ketverių sulaukusi, laisvai kalbėjau vokiškai ir lie­tuviškai. Kartais kalbėjome taip, kartais taip. Tėvai mus daž­niau kalbino vokiškai, seneliai - lietuviškai. Su samdiniais kalbėjome lietuviškai, Kaziūnė, Vytas ir kiti, kuo jie ten buvo vardu, dažniausiai kitaip ir nesuprato. Bet kai kurie žmonės Klaipėdos krašte mokėjo tik vokiškai. Kai j mūsų sodybą kas užsukdavo, dažniausiai mums išsprūsdavo vokiški žodžiai. Kartais kalba išduodavo žmogaus būseną. Kai Karlas uždainuo­davo lietuviškai, buvo aišku - jis prisisiurbęs. Blaivus jis kalbėjo tik vokiškai. Meldėsi Karlas mieliau lietuviškai.

Arba senis Burblys, siuvėjas, kuris žiemomis ateidavo siūti, -tas tai mėgo kalbėti platt. Ši vokiečių tarmė* nebuvo pernelyg vertinama, bet vieną kitą posakį mokėjome. Būtų nepagarbu, jei pasveikinti neatsakytume Daach. Vakarais, prie didžiojo stalo, kai mūsų namuose susirinkdavo seniai ir jaunimas, pato­giausia buvo kalbėti lietuviškai. Tai buvo taip įprasta, lengva. Kalba tuomet žmonių vienus nuo kitų neskyrė.

Mano senelis paskutinius žodžius ištarė lietuviškai. Vėliau pamaniau, kad tai turėjo reikšmės mano gyvenime. Tuokart mano gyvenimas pakrypo aiškia linkme. Ėjau tryliktus. Motina mane pasodino prie senelio lovos, kad žiūrėčiau, ar jis nenorės gerti. Nieko šalia nebuvo, ir jis paprašė, kad atsiklaupčiau prie jo lovos. Tada mane palaimino, prisimenu, lietuviškai. Nors senelis vokiškai gerai mokėjo, bet lietuvių kalba jam buvo labiau prie širdies. „Lėne, - mokė jis mane, - gyvenk taip, kad niekada nesupykdytum savo artimųjų ir neužtrauktum šeimai gėdos". Netrukus senelis mirė. Jo palaiminimas mane tebelydi.

 

*Vokiečių žemaičių tarmė.

 

Mano tėvas iš tikrųjų buvo Jurgis. Kaizerio laikais pase turėjo būti Georg. Oficialiai buvo vartojama dažniausiai vo­kiečių kalba. Mokykloje mus irgi auklėjo vokiškai. Taip norėjo kaizeris. Gaila, mes jį greitai praradome. Bet kol buvau vaikas, priklausėme jam ir Reichui. Jo portretas kabėjo mūsų gerajame kambaryje. Žinoma, mes buvom kaizeriui ištikimi, visi jam buvo ištikimi. Kitaip ir negalėjo būti. Tuo metu kaizeris buvo visų svarbiausias. Kalbėjo, kad prūsų lietuviai jam labai patiko. Tarp jų jis ieškojo aukščiausių vaikinų savo gvardijai. Bet tie nenorėjo, slapstydavosi naktimis medžiuose, kai juos norėdavo paimti. Per kaizerio gimtadienį, sausio 27-ąją, aš visada su­sisukdavau garbanas. Per šventes mokykloje mes, mergaitės, būdavome vienplaukės, pasipuošusios ilgais kaspinais. Kasmet ta proga mama man pasiūdavo naują suknele. Ich hab mich ergeben mit Herz undmit Hand, tvill Vaterland dir bleiben aut ewig fest und treu,* - garsiai dainuodavome. Paskui eidavome švęsti pas Luizą Šlėgelberger, kuri gyveno ant Rambyno ir tądien švęsdavo dar ir savo gimtadienį.

Jeigu kaizeris būtų žinojęs, kas paprastai dėdavosi mūsų mokykloje, tikriausiai būtų gerokai nustebęs! Mokykla buvo perpildyta, vietos užteko tik dviem klasėms. Mokytis pradė­davome antroje. Kiekviena klasė turėjo tris skyrius, tai reiškė, kad po trejų metų turi pereiti į pirmą klasę ir baigti dar tris skyrius. Kol atvyko jaunas mokytojo padėjėjas, Ašmonaitis mus mokė visiškai vienas. Jis buvo jau senas. Kiek mes jį prikan­kinome! Kokių eibių jam prikrėtime! Antai turėjom rašyti dailyraštį. Mūsų mokytojas žingsniavo po klasę pirmyn atgal. Pradėjome pliauškėti liežuviais. Jis manė, kad gremžiame plunksnas rašalo buteliukuose. „Taip nedarykite. Sugadinsite plunksnas!" - šaukė jis ir puldinėjo nuo vieno prie kito. O mes jam už nugaros pliauškėjome, kai jis nusisukdavo. Kai atsisuk­davo, tada kiti iŠ kitos pusės pradėdavo. Arba per dainavimą, tada jis grodavo smuiku. Nuoširdžiai, užsimerkęs. O mes svai­dėme į jj popieriaus gumuliukus. Kartais jis neištverdavo, grieb­davo savo šaliką ir bėgdavo namo pas dukteris. Dažniausiai bematant grįždavo. Dukterys vydavosi iš paskos iki pat klasės ir maldaudavo: „Tėveli, eik namo! Palik juos ramybėje. Dar ligą įsivarysi".

 

* Atsidaviau visa esybe, noriu tėvynę tau palikti amžinai ištikimas (ištrau­ka iš patriotinės dainos).

 

Mokytojų žmonos apskusdavo mane motinai, ir man būdavo gėda. Bet ką tu tiems vaikams padarysi? Niekas nežinojo, kaip aš norėjau pasitaisyti ir kaip man tai sunkiai sekėsi. Kiti šėlo, o aš turėjau sėdėti kaip koks paminklas. Nieko nebus.

Galiausiai senasis mokytojas mano motinai pasakė: „Pasi­imk savo Lėnę ir dėk ją kur nori. Ji gera, protinga. Tik labai išdykusi. Juk Lėnė privalo mokytis".

Tuo metu girininkas ieškojo savo dukterims guvernantės. Kad būtų pigiau, reikėjo daugiau mokinių. Išgirdusi Šią žinią, motina užrašė mane. Ten man labai patiko. Panelė Šuman buvo maloni, ir mes buvom tik penkios. Abi girininko dukterys, inspektoriaus duktė Kristelė Vaserman, kuri blogai girdėjo, aš ir jauniausioji Jankaus duktė. Mudvi su Urte Jankute turėjome kasdien iš Bitėnų tris kilometrus iki Šereitlaukio girios keliauti. Tai buvo niekis. Pakeliui mokėmės žodžių. Per dvidešimt tris valandas išmokau metinį prancūzų kalbos kursą. Prancūzų kalba buvo labai madinga, nes tuomet mūsų krašte prie Nemu­no buvo prancūzų. Po pralaimėto karo jie Čia prižiūrėjo tvarką. Territoire de Memel buvo rašoma ant pašto ženklų, ir aš mokė­jau tai perskaityti!

Ypač patiko viduramžių istorija, kurios man buvo vis nega­na, apie Olimpą, Dzeusą ir kita. Su panele išėjome visą gimna­zijos programą. Egzaminų laikyti kasmet turėjome važiuoti į Tilžę. Taip privačiai mokiausi iki pat prijungimo, kai Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai. Tada, 1923 metais, išvažiavo girininko šeima. Jie pasirinko Vokietijos pilietybę ir išsivežė mokytoją. Mama norėjo mane leisti į Tilžės mokyklą. Bet tėvai pradėjo statybą, o ir šiaip buvo neramūs laikai. O dar bermontininkai krašte nuolat nerimą kėlė. Tilžėje būčiau turėjusi glaustis pen­sione pas svetimus žmones. Būtų brangiai atsiėję. Be to, turėčiau nuolatos vaikščioti per sieną iš vienos valstybės į kitą. Ryt­prūsiai buvo padalinti, ir riba ėjo kaip tik Nemunu. Tilžė dabar buvo Vokietijoje, ir galbūt, manėme, vieną dieną ims ir uždarys sieną. Tiesą sakant, motina norėjo, kad aš tapčiau gydytoja. „Ne, galiausiai pasakė ji, man neramu dėl tavęs. Tu viena mieste, ir dar tokia padūkusi..".

Aš nusiminiau. Prasidėjo statyba, darbo buvo iki kaklo. Tėvas rūpinosi mediena ir plytomis. Pirmiausia iškilo didelis tvartas, po to atnaujino gyvenamuosius trobesius, nes medinį namą, kuriame aš gimiau, ketino nugriauti. Naują manė statyti iš plytų. Mano motina kilusi iŠ Griežpelkių kaimo. Iš ten, iš tėvų, jos energija. Ji visada troško daug erdvės, mėgo grožį. Statyba išspaudė visus pinigus. Didysis darbas užtruko kelerius metus, iki pat 1929-ųjų. Savaitgaliais mums gelbėdavo kai­mynai. Tai mes vadinome talka. Kotnmst du morgen bei mir irt talka?* - klausinėdavo tėvas.

Saviškiai padėti turėjo visi: ir Artūras, ir Valteris. Pamenu, kaip turėdavau Artūrui padavinėti čerpes. Jis sėdėjo viršuje ant kraigo, o aš apačioje virve rišau čerpes. Šūktelėjus krovinys kilo, o aš stebėjau, kad čerpės nesudužtų. Tada dar buvau visai mergaitė!

 

* „Ar ateisi rytoj man į talką?“ - klausiama veikiausiai buvo vokiškai. Žodis talka - lituanizmas, paplitęs Rytprūsių vokiečių kalboje kartu su papročiu; jam neturėta vokiško pakaito.

 

Mano motina vis žiūrėjo, kad turėčiau ko mokytis. „Dirbk greičiau. Šiandien Lumpėnuose serviravimo kursai. Nueik ten". Į kursus rinkdavosi visos apylinkės ūkininkų dukterys. Arba buvo galima užsirašyti padėjėja valgykloje, neprekiaujančioje svaigalais, ir išmokti virti, kepti. „Žiūrėk ir daryk!" - ragino motina. Tėvas nenorėdavo manęs leisti. „Vėl jos nėra. Vėl ji bastosi". Kai aš tai prisimenu, dėkoju motinai, kad ji man buvo tokia reikli. Tėvas dažnai motinai kartodavo: Unsere Lene niekam netinka*, o ji kiekvienąkart prieštaraudavo.

Bastūne! Šis tėvo žodis tebeskamba man ausyse. Aš visada mėgau svajoti, ką nors atrasti. Antai liepia parnešti perlinių vištų kiaušinių iš kito kaimo galo. Tai ar gali greitai namo grįžti? Pas Bačkaus Trūdę turi pabūti, paskui pas Fabijanus, jų tokie gražūs jurginai ir krūmai. Viskas man įdomu, viskas man gražu. Net naktį galėjai mane išsiųsti, kur tik nori. Nebijojau vaikščioti tamsoje. Pavasario vakarais, kovą ar balandį, išbėg­davau į Rojaus kelią pasidžiaugti vėju. „Tai tikras bastymasis, - pyko tėvas, - taip negalima".

 

* Žodžiai niekam netinka originale parašyti lietuviškai; autorė pateikia šios frazės vokišką paaiškinimą: Unsere Lena taugt nichts.

 


 

Prie upės buvo gražu

Keturiolikos metų mus įžegnojo. Tais metais buvom penkios mer­ginos ir trys jaunuoliai. Kiekvieną savaitę ruoštis konfirmacijai keliaudavome į Ragainę. Pamokos prasidėjo kovo mėnesį, kai Nemune jau buvo išplaukęs ledas. Vyrai valtį irklavo upe prieš srovę, paskui dar reikėjo eiti pėsčiomis per pievas. Šioje atkar­poje nebuvo jokios kontrolės. Mes net ir nepastebėdavome, kad peržengėme Vokietijos sieną. Mano tėvas Ragainėje buvo įžegnotas dar lietuviškai. O jau mano laikais ten kunigavo vo­kietis. Mus įžegnojo rudenį, ir aš tapau suaugusi. Kunigas su mumis atsisveikino bažnyčios prieangyje. Jis sakė, kad atsisvei­kiname ne visiems laikams, norįs mus čia dažniau matyti. Mes ten nuvažiuodavome per Pjūties padėkos ar Sekminių švente. Tuomet tėvui tekdavo ištraukti gerąjį vežimą ir sekmadienį valyti jo raudonąjį pliušą. Jam ne prie širdies buvo tas papildomas darbas. Bet mes nuo jo neatstodavome.

Valstiečio gyvenimas - vien darbai. Turiu pasakyti, kad darbo aš nesikračiau. Man būdavo smagiausia, kai grįždavau iš laukų. Nuo pat mažens norėdavau kuo greičiau parbėgti namo. Paskubom įsidedi duonos priešpiečiams ar pavakariams, nuneši į laukus - ir namo. Nugrėbti takelį sode, nušluoti kiemą, išvalyti langus, - visa tai mielai nudirbdavau. Ir išmėžti tvartą man buvo vieni niekai. Be jokių atsikalbinėjimų. Kas dvi sa­vaites kepdavom duoną. Kubilas buvo toks platus, kad rei­kėdavo jį apibėgti. Dažniausiai padėdavo samdinė, kartais - ir tėvas. Vienas minkydavo iš vienos pusės, kitas - iš kitos. Išmin­kius vieną centnerį miltų išeidavo daug kepalų. Lietingą vasarą rugiai išbrinkdavo, tai ir tešla būdavo gliti. Tešla sukrisdavo, ir ką tu padarysi.

Blogiausia būdavo, kai man į rankas pakliūdavo knyga. Tešla kyla ar centrifuga išjungta - ir knyga netikėtai atsiduria man panosėje. Skaičiau viską: Grimų ir Anderseno pasakas, Dėdės Tomo trobelę, Frydelė atranda tėviškę. Eidama su samdine ištiesti ar kočioti skalbinių, visada taip gudraudavau. Ji kočio­ja - aš perskaitau kokią eilutę, paskui abi ištiesiame skalbinius. Ji toliau kočioja, o aš skaitau kitą eilutę. Gerai būdavo ir tada, kai pievoje prie šaltinio balindavome skalbinius. Galėjau ten budėti ir išbūti iki vidurnakčio. Vasarą šviesu, tyliai kaip pelytė tupėdavau už šieno kupetos, laukdavau vagių ir skaitydavau.

Tokia jau esu, net ir dabar. Kur tik einu ar būnu, tempiuosi kokią knygą. Kaip tik dabar skaitau Servanteso Don Kichotą, kurį iš Vokietijos man atsiuntė Erna. Jau tas riteris su savo Rosinantu, gali juokais plyšti! Jis teisus, reikia pripažinti, ir fantazijos turi, tik kad per daug. Sanča man labiau patinka.

Rugiapjūtė buvo sunkiausias metų laikas. Rišdama pėdus turėjau eiti paskui pjovėjus. Jaunas žmogus negali atsilikti. Paskui kaime sakytų: „Ta tai tikrai ne darbštuolė!" Prakaitas žliaugia, viskas limpa, skepeta smunka. Tuomet buvo tokia kvaila mada, kad negalėjai įdegti. Jeigu sykį rudas, tai iš tolo šaukia: „Darbo žmogus!" Mes prie Bitės prisipjaudavome žil­vičių, apsisukdavom jais galvas, o iš viršaus apsigaubdavom skepeta. Tada veidas lieka šešėlyje, bet kaip karšta. Ilgi sijonai, ilgos rankovės - apsimuturiuodavom iki pat akių. Maudė visą kūną. Visi nuvargę ir paniurę. Ypač vežikas ir samdinė. Kad jie bent naktimis būtų miegoję, tai dar nieko. Bet vežikas turėjo kaime panelę ir naktis leisdavo su ja. Samdinė irgi rasdavo su kuo pavaikštinėti. Kai tik nusisamdydavom sezoninių dar­bininkų, tai visko pasitaikydavo. Ir rytais, skirstantis darbus, visi rūškani, lyg garstyčių prisivalgę. Tada vežikas mūsų moti­nai kartodavo: „Taip, taip, rugiapjūtė - sunkiausias metas, ponytėle".

Pagalbininkai ir bernai, kuriuos ūkininkai priimdavo prieš pjūtį, dažniausiai atkeliaudavo iš Didžiosios Lietuvos, iš Že­maitijos. Jie buvo katalikai ir kažkokie linksmesni negu Prūsijos lietuviai. Pasamdėme mes kartą tokią Kaziūnę. Maloni, darbšti, gera mergaitė. Turėjo gražų balsą. Kai ji uždainuodavo, atrodė, lyg kas fleita grotų. „Padainuok, Kaziūne, padainuok dar ką nors!" - prašydavome. Ir ji dainuodavo. Pasibaigus vasarai aš taip pat jau mokėjau dainų. Rudenį atėjo kaimynė ir mano motinai pašnibždėjo: „Tu tik pažiūrėk, tavo Kaziūnė kažkokia ne tokia". Kiek vėliau ir aš pati pastebėjau. Tada lijo, ir mudvi ėjome į ganyklą. Ji brido basa ir vis taikė eiti per purvą. Kodėl ji vaikščioja basomis? Juk šalta. Kur ji paliko savo klumpes, galvojau. Vėliau supratau - ji norėjo persišaldyti, kad atsi­kratytų kūdikio. Jos draugą paėmė į kariuomenę, ir tas nieko nerašė. Kaziūnė kentė širdgėlą ir vis stengėsi mane perspėti: „Lėne, nepasitikėk nė vienu vyru! Neklausyk, kad ir ką jis tau sakytų. Viskas melas, paikystė!"

Kaziūnė mane mokė apie meilę. Ji buvo labai įsimylėjusi. Tą jaunuolį sutiko sekmadienį per katalikų mišias Pagėgiuose. Kitą sekmadienį vėl panoro su juo susitikti. Kaziūnė tądien nebuvo laisva, tai aš ėjau vietoj jos šerti ir melžti. Po trečio ar ketvirto sykio ji sugrįžo ir pasakė: „Ne, jis nėra toks, kokiu jį palaikiau". Jis, vargšelis, pirkdavo Kaziūnei ledinukų, o kai juos dovano­davo, maišelis būdavo sulipęs. Tai jai nepatiko, pasirodė ne­mandagu. Nuo to laiko ji daugiau į bažnyčią nėjo. Bet Kaziūnės pasiryžimas buvo pavėluotas. Sausio mėnesį į šį pasaulį atėjo Vytautas. Motina mane siuntė pribuvėjos. Buvo baisiai šalta, ir aš kone pražuvau sniege.

Vasarą kiekvieną vakarą turėjai eiti maudytis. Po vakarienės visi bėgome prie Nemuno. Merginos maudėsi čia, vaikinai ten. Mama sėdėdavo ant laiptų ir laukdavo, kol visi sugrįš. Nebuvo vasaros, kad kas nors nenuskęstų. Tik staiga išgirsti klyksmą. Paskui paaiškėja, kad nuskendo Herta ar Frydliofas. Ir vis karštuoju metų laiku, liepą, rugpjūtį, Nemunas pasiimdavo savo auką.

Vieną sykį pas mus tarnavęs Jonas tarė: „Dar viena diena arčiau mirties". Tai buvo per rugiapjūtę, o po kelių valandų jis nuskendo. Dar pamenu, kad jis maudydavosi su ilgomis kel­nėmis, mat trumpų neturėjo. Daugybė bitėniškių buvo aplink, ir niekas nepastebėjo. Šauksmai pasigirdo tik tuomet, kai pasi­gedo jo rengiantis. Jį teko ištraukti ir iki laidotuvių paguldyti mūsų rūsyje. Visa tai užtruko. Jo tėvai negreitai atkako, dar pareigūnas turėjo patikrinti, ar ta mirtis ne smurtinė. Per tą laiką kūnas pajuodo. Jame buvo vandens, todėl jis greitai iro. Kunigas neturėjo laiko ateiti, todėl prie velionio pamokslą sakė mokytojo padėjėjas. „Ar neturite snapso? - paklausė jis. - Aš tuoj nukrisiu nuo tos smarvės". Jonas buvo beveik suiręs.

Aš prasta plaukikė. Šiandien, kai anūkai bėga prie Nemuno, visa būnu sustingusi, kol jie vėl nepasirodo kieme. Tą vasarą kone miriau iš baimės. Iki šiol matau Keliotačių Frydą karste. Pasakojo, kad ji įlipo į garlaivį Bitėnuose, Krakoniškiuose persėdo į valtį. Tuomet tai ir nutiko: iškrito ir nuskendo. Nuo to laiko jos tėvai atsigręžė į Dievą ir tikėjimą. Kiekvieną sek­madienį pas Keliotačius vykdavo surinkimai. Atvažiuodavo sakytojas iš Tauragės ir tuomet ištisas valandas giedodavo ir aiškindavo Bibliją. Ir mes ten dažnai nueidavome, buvo gražu. Šventadienio drabužiai, muzika, o ir Keliotačių jaunėlis Maksas visada žinojo kokių naujienų. Jis mėgo apkalbas, buvo smalsus kaip mergaitė.

Kaime kiekviena šeima turėjo savo istoriją, kuri nori nenori vieną dieną išaiškėdavo. Antai dvarininkas Merkelis garsėjo savo Širmiais ir lakstė kaip papaikęs. Prisigėręs jis visaip kvai­liojo ir triukšmavo. Lizabetė, jo duktė, sakydavo: „Visi geri žmonės miršta, tik ne mano tėvas". O varge, kiek mes iš to juokėmės! Arba buvo toks batsiuvys, apie kurį kalbėjo visas kaimas. Kiekvieną kaną grįžęs po išgertuvių liepdavo žmonai žygiuoti po trobą. Kairėn, dešinėn, pagal jo komandą. Per pirmąjį karą jis buvo jefreitorius, tai marširavimas jam buvo įaugęs į kraują. O kaimynų berniukai spoksodavo pro langus

ir smagindavosi.

Mano tėvas irgi mėgo išgerti. „Eik, parsivesk tėvą, jau prisisėdėjo", - siųsdavo mane motina. Artūras arba aš bėgdavom į smuklę ir prašydavom: „Eik namo". Su manim jis išeidavo greitai, o Artūrėlio neklausė. Tėvas su juo dar pasėdėdavo tenai tarp vyrų. Mes, Grigolaičiai, buvom pasaulietiški ir nesikra-tėm gyvenimo malonumų. Protingai pasilinksminti mūsų gi­minėje buvo leidžiama. Užtat mūsų kaimynas Keliotatis draudė dukterims j šokius vaikščioti. Baisi nuodėmė! Tačiau Lidija kartais nubėgdavo, jei ištrūkdavo. O Elzė ir Lyzė nėjo. Nuo mažens buvo auklėjamos romios, tokios ir liko. Tai netrukdė mums draugauti. Šiandien Lyzė man dažnai rašo: „Aš lankausi bendruomenės namuose14. Atrašau jai: „Tu tik eik, eik, jei tau ten gera“.

Fabijanų Gerhardas visur viską išuostinėdavo. Jis buvo toks, kaip sakoma, velnio išpera. Kas kur nutiko? Ko gera gali gauti kitame kaime ar vokiečių pusėje? Mes siekėme nuo Kuršių nerijos beveik iki Kauno. Kartą nukeliavome j šventę Aukš­tuosiuose Eisuliuose. Šventė vadinosi Sedanfeier. Džiugiai nusi­teikę valtimi plaukėme į Ragainę. Palikę irklus krūmuose dar keturis kilometrus ėjome palei Nemuną. Ta vieta vadinosi Dau­bos. Atrodė lyg katedros skliautai tas visas kelias po liepomis. Su mumis ėjo ir mano pusseserė iš Jonynų, kuri dabar gyvena Hamburge. Buvo jau vėlu ir mes manėme, kad sėdę į valtį ir plaukdami pasroviui po pusvalandžio būsim namie. Bet nieko panašaus - kažkas pavogė mūsų irklus. Tada ieškojome ilgų šakų. Aplink buvo tylu, švietė mėnulis. Vienas mūsų visą laiką turėjo vairuoti, kad nenudreifuotume. Gerai grįžome ir be irklų, tik vėlai. Gerhardas Fabijanas padėjo man išsisukti, apgynė prieš tėvą.

Fabijanai buvo vienintelė žydų šeima mūsų kaime. Jie turėjo parduotuvę ir užeigą prie Nemuno. Šeimoje augo trys mergaitės: Zelma, Edita, dar viena, ir, rodos, penki berniukai. Iš visų la­biausiai man patiko Gerhardas. Jis buvo baisiai negražus, nors bėk. Bet tokio būdo, kad visus palenkdavo į savo pusę. Drau­giškas, paslaugus. Galėjo juokauti, galėjo drauge verkti, jei tu verki. Galėjo tave paguosti. Jis mokėjo prie kiekvieno prisiraikyti.

Panorėjęs galėjo būti rimtuolis arba storžievis. Kartą Gerhardas man tarė: „Žinai, mes trokštame tiek daug visko turėti, gražiai gyventi ir būti turtingi. Bet atmink, niekada nesidairyk į tuos, kurie turtingesni už tave. Žiūrėk į tuos, kurie turi mažiau. Tada būsi patenkinta". Tai kad išmintį jis man pažėrė.

Bet mes ir dirbome! Darbas mums buvo svarbiausia. Šiokia­dieniais tardavau sau: „Nurimk ir nedejuok, ateis sekmadienis. Atsigulsiu ir nė nepajudėsiu". Šeštadienį galvoje man tik viena: „Ką veiksiu, kai būsiu laisva?" Dažniausiai sekmadieniais eida­vome ant Rambyno, kur pas Volbergus susirinkdavo jaunimas pasišokti. Kartais atsirasdavo koks gerbėjas, kuris mane pa­kviesdavo. Aišku, buvo ir savų, ir svetimų, suprantama. Kai aš apie tai pasakoju, man dukterys sako: „Matai, mama, tu šokai visą savo jaunystę. O ką mes turėjome?" Mano vaikai to nepa­tyrė. Viską nušlavė karas.

 


 

Mūsų Rambynas

Visą savaitę iki Joninių mes kone sirgdavome iš susijaudinimo. Kad tik ištruktume! Kiekvienas troško kuo greičiau ant Ram­byno. Ak, kiek ten svečių iš visur prigužėdavo. Kaime kildavo sambrūzdis, o mūsų kieme netilpdavo vežimai. Kai kurie svečiai buvo pažįstami arba giminės, kaip mamos sesuo teta Augustė su vaikais. Tais aš nelabai džiaugiausi. Reikėdavo nešioti valgį, alų ir negalėjai išeiti. O samdinės, Kaziūnė ar Ulijona, prading­davo dar penktadienio vakarą ir išdygdavo tik pirmadienio ry­tą. Ant mano sprando užkardavo visą namų ūkį. Skubėdama melždavau karves ir ketindavau sprukti. Bet vos pieną iškošei, o jau mielųjų giminaičių lėkštės laukia. „Eikš, eikš, - kviesdavo draugės, - kol neatvyko dar daugiau svečių, bėk ant Rambyno".

O ten jau būriavosi žmonės. Vieni jų kopė aukštyn, kiti leidosi žemyn, kai kurie lipo antrą kartą. Viršuje įsitaisė mūsų prekiautojai - Fabijanas, Volbergas, Kosgalvis, stovėdavo tenai jau ir iš Lumpėnų su saldainiais, alumi, degtine ir pyragais. Griežė du orkestrai: vienas iš Tauragės, kitas - nė pati nežinau iš kur. Vienas orkestras kažką grojo, po jo tuojau pradėdavo kitas. Anuomet daug muzikuodavo. Tautiniai rūbai, gražiausi drabužiai - negalėjai iki valiai į moteris atsižiūrėti. Dažnai įrengdavo sceną, kur vaidindavo ar deklamuodavo eilėraščius.

Vakarais šokdavome. Gražiausia šventės dalis būdavo Qua-drille a la cour, toks šokis, panašus į menuetą. Jis susidėjo iš dešimties turų keturioms poroms, dvi taip, dvi taip, lyg šoktų aplink kvadratą. Visi tik ir laukdavo to šokio. Paskui linguodavom ir niūniuodavom: Komm' Sie mal rüber, komm' Sie mal rüber*... Tai ir būdavo visų puikiausia, visuomet apie vi­durnaktį. Bet, kad ir visą naktį siautę, iki rytinio melžimo turėjome parsirasti namo. O kai tik apsiliuobdavom, vėliausiai per pietus, vėl lėkdavom ant Rambyno.

 

* Pereik dar kartą, pereik dar kartą.

 

Sekmadieniais visada politikuodavo, žodžio prašydavo daug kalbėtojų. Iš bitėniškių kalbėdavo mūsų gerbiamas Martynas Jankus. Jis buvo įsikalęs į galvą, kad reikia ginti senąją Prūsijos lietuvių kultūrą. Mes privalome jos laikytis, sakė jis, tuomet ir papročiai atgytų. Po to dažniausiai galėjai išgirsti garsųjį Vy­dūną iš Tilžės. Tai buvo žemaūgis žmogelis, vegetaras. Jis atsi­veždavo chorą, kuris vadinosi „Birutė", kaip ir senovės lietuvių kunigaikštienė. Mūsų Rambynas buvo iš tikrųjų svarbi istorinė vieta. Nelabai aukštas, bet jo papėdėje kilpą riečia Nemunas. Nuo jo viršūnės dievai valdę plačią apylinkę. O žmonės jiems aukodavę. Girios proskynoje tebestūkso milžiniškas Perkūno, griaustinio dievo, akmuo. Anuomet kalbėdavo ir žmonės iš Didžiosios Lietuvos - generolai iš Kauno, mokslininkai, svarbūs Vokietijos reicho asmenys. Kiekvienas dėstė savo idėjas. Ten jie susipažindavo. Valgydavo ir gerdavo susėdę. Vienur ugnia­gesiai dainuodavo vokiškai, kitur lietuvių draugija - lietuviškai. Anuomet dar nebuvo jokios nesantaikos. Turėjau tada tokius baltus drobinius batelius, kaip tik šokiams.

Šventė baigdavosi sekmadienį vakare arba pirmadienį pary­čiais. Grįždami kai kas dar dainuodavo, o kiti jau tik svyruodavo.

Sako, neva Rambyno kalne užkastas Napoleono lobis. Pernai Lietuvos Vyriausybės užsakymu tenai traktoriumi net milži­nišką duobę išrausė. Galima juos suprasti: mūsų valstybės iždas tuščias. Viską užtvėrė, niekam neleido spoksoti. Dar mano jau­nystės metais buvo iš Tilžės vienas toks atkeliavęs su stebuk­lingąja lazdele. Sakė rasiąs tą vietą, aprašytą vienoje knygoje. Paskui visą vasarą kasinėjo, Dieve tu šventas! Ta žemė priklausė kalviui. „Jei jūs ką rasit, niekam nesakykit. Viskas priklauso man". Taip jis tada aiškino kasinėjantiems vyrams. Kalvis kasdien nešdavo kasėjams alaus ir degtinės, ir tuomet jie sėdė­davo, nieko nekasinėdavo. Mes sekmadieniais eidavome pasi­žiūrėti į tą aukso kasyklą, kaip ją vadinome. Ja ir iškylautojai iš visos apylinkės, nuo Ragainės iki pat Tilžės, domėdavosi. Bet tai tebuvo pilna vandens duobė, daugiau nieko.

 


 

Turgaus diena Tilžėje

Gražus buvo mūsų kaimas! Čia susikirto daugybė kelių, ir kas jų nežinojo, tas pasiklysdavo. Mūsų pasaulis tesėsi iki pat Tilžės, toliau driekėsi mums jau svetimas kraštas. Turgaus dienomis, trečiadienį ir šeštadienį, maždaug aštuntą valandą lipdavome su pintinėmis į garlaivį. Vos pusvalandis - ir mes jau Tilžėje.

O ten, Šenkendorfo aikštėje, visi grūsdavosi į pavėsį. Ryte į rabarbarų lapus suvyniotas sviestas tebebūdavo kietas ir šaltas. Kiekviename lape po pusę kilogramo. Ant pergamento gulė­davo gabalėlis paragauti. Saukdavau iš visų jėgų: „Poniutės! Sviestas! Kietas kaip akmuo!“

Miestietės, išsipusčiusios ir išsikrakmolijusios, kaip saky­davo motina, sunkiai leisdavosi Įtikinamos. Iš savo rankinių tylėdamos traukdavo arbatinius šaukštelius ir ragaudavo. „Fui!" - išsiviepdavo ir išspjaudavo, jei sviestas nepatikdavo. Apsižvalgiusios, kad jau greit vidudienis, o tu dar daug sviesto turi, derėdavosi: „Nuleisk dar truputėlį. Sviestas jau tirpsta ir greit suges".

Vokiečiai buvo turtingi, o mums reikėjo jų reichsmarkių. Mies­te už savo litus ir centus nieko negalėjai nusipirkti. O ir Lietuvoje nelengva atsikratyti tų savo prekių, visko per akis buvo. Anuo­met sakydavo: „Pigiau vežimo ratus sviestu tepti, negu alyvos nusipirkti". Tik su kiaulėmis buvo geriau, jas pirko anglai. Savo šalyje jie įpratę pusryčiams lašinius valgyti, o mums iš to tik nauda.

Kai ištuštėdavo turgaus krepšiai, traukdavome pasivaikš­čioti. Gyvenimas virė Aukštutinėje gatvėje. Mama čia turėjo „savo" parduotuvėlių ir žinojo, kas ten gero. Baltiniai, batai, galanterija, o kur dar dviračių ratai, grūstukai bulvėms, puo­dai, - viso to Lietuvoje sunkiai gausi. Schau nicht rechts, schau nicht links, kaufe bei Raudies und Bugenings (Nežiūrėk de­šinėn, nesidairyk kairėn - pas Raudį ir Bugenį pirk!) - skelbė reklama. Dar pamenu adresą: Vokiečių gatvė 73. O ant Tacko batų parduotuvės kabėjo toks linksmas skelbimas: „Pasaulis bus gražesnis su kiekvienu pirkiniu iš Tack!"

Aš mielai nusipirkdavau „sraigių" - tokių plonų, lengvų, cukraus pudra apibarstytų pyragaičių. O medicinos prekių parduotuvėlėje priešais parduodavo žurnalą Magazin der Hausfrau. Jis buvo įdomus, nestoras ir jame rašė apie viską. Vieną šeštadienį kirpykloje nusikirpau ir susigarbiniavau plaukus. Ir už tai mane tėvas prilupo.

Grįždama turėjai pasisaugoti, kad tavęs nepagautų lietuvių muitinėje. Visi ten šmugeliavo, kaip įprasta pasienyje. Ypač žiemą, kai užšaldavo Nemunas. Tada nors ir patrankomis ga­lėjai važiuoti upe - toks stiprus buvo ledas. Anuomet nakties tamsoje ir migloje traukė ištisi karavanai. Anapus upės mielai laukdavo mūsų karvių ir kiaulių. Jos buvo pigios, kaip ir mū­sų šnapsas. O mes, jei pasisekdavo, iš anapus gaudavome ne­apmokestintos kavos. Per upę keldavo net centrifugas ir dau­gybę kitokių žemės ūkio padargų. Bitėnuose dažnai girdė­davome šūvius ir keiksmus, kai muitininkai bandydavo ką nors sučiupti.

Tilžėje, prie Luizės tilto, kiekvieną rudenį žmonės susirink­davo į jomarką. Dar pamenu, kaip sėdėdavau karuselės lop­šyje. Sėdi sau, o kai apleki tris ratus, turi išlipti. Iš viršaus ir Nemunas neatrodė toks jau platus. Tik miestas akyse keistai mirguliuodavo, lyg apgirtus. Niekada nelipdavau į karuselę „Kelionė į Mėnulį" - ta buvo man per greita. Mieliau jau valgydavau cukrines lazdeles arba pacukruotus migdolus. Vė­liau, jau per karą, mačiau filmą „Kelionė į Tilžę" pagal H. Zudermano knygą. Tuo metu mūsų turgaus jau nebebuvo, ir tik filme dar galėjai jį išvysti. Aš verkiau. Man buvo gaila, kai jiedu, Ansas ir Indrė, sukasi karusele, o jis tik ir galvoja, kaip ją nužudyti. Ji tokia graži su ta naująja skepeta. Visi žavėjosi ja, nors ji tik valstietė. Vėliau jiedu gėrė saldų likerį, ir miestas jiems taip patiko, kad Ansas nutarė Indrės nežudyti ir vėl ją pamilo. Deja, tai neilgai truko. Grįždamas namo per audrą jis nuskendo.

Tilžė mane visada žavėjo. Dar ir dabar nuvažiuoju tenai, šiek tiek pabūnu. Bet gyventi, gyventi tenai, tuose aukštuose namuose, niekada nenorėjau. Ten turi dėvėti liemenėle, visai kitaip rengtis. Mieste aš nieko nepažįstu. Ten niekas nieko nepažįsta. Kai stoviu prie puodų ar mazgojuosi, žiūriu j girią ir žinau - tas ir tas eina pro mano langus Rojaus keliu.

 


 

Mano Fricas

Su Fricu buvo rimtai sutarta, kad susituoksime, kai tik būsime pakankamai suaugę. Tai buvo tikra, lyg amen bažnyčioje. Ir mano mamai jis patiko. Beveik galėjai pagalvoti: jiedu susitarė, kad visur turiu būti kartu su Fricu.

Tada buvau penkiolikos, o Fricas aštuoniolikos. Buvo sek­madienis, pavasario ar ankstyvos vasaros, visi lėkė prie Ne­muno. Fricas ir aš vienudu sėdėjome ant Rambyno ir žiūrėjome j upę. Aš sėdėjau kiek aukščiau, jis - žemiau. Staiga jis tarė: „Kai tu būsi didesnė, aš tave vesiu!" Atsakiau: „Tai gerai. Man nereikės jaunikiu rūpintis". Aš juokiausi, tiesiog leipau juoku. Po to mes dar aštuonerius metus draugavome. Kiek žingsnių kartu nužingsniavome, nė kompiuteriu nesuskaičiuosi. Per vi­są kaimą, palei Nemuną ar į kalną, šen ir ten - kur tik užsigeisdavome.

Kas, jei būčiau ištekėjusi už Frico? Fricas buvo geras. Man pernelyg geras. Ką tik pasakydavau, jam viskas buvo šventa. Net ir kokia nesąmonė. Kartais jis slapta skųsdavosi mano motinai ir prašydavo: „Tik nieko nesakykite lenu, ponia Grigolait, ir nesibarkite su ja!" Taip pasiguosti jis galėjo tik ma­no mamai. Tik jai Fricas patikėdavo savo rūpesčius. Man tai nepatiko, nors ir suvokiau, kad savo namuose jis neranda supratimo. Fricas buvo vyresnėlis ir turėjo paveldėti ūkį. Jau­nesnysis brolis studijavo. Iš pradžių namuose norėjo, kad jis taptų kunigu. Tačiau jo tartis buvo prasta, šveplavo, taigi ėmė studijuoti teisę. Dar augo jaunesnė sesuo Hilda, ji negalėjo manęs pakęsti. Abi su motina manęs nemėgo. Galbūt pavydėjo, kad Fricas buvo taip prie manęs prisirišęs. Jos jį graužte graužė. Kasdien kurstė: ..Tu gausi žemės sklypą, bet Lėnės mes ne­norim!" Tėvas nebuvo prieš mane nusistatęs. Jis dažnai ma­tydavo, kaip kaupiu žemę, melžiu karves. Tikriausiai sau gal­vojo: „Darbšti!" Bet ką jis galėjo savo moteriškėm padaryti. Tikroji priežastis buvo kita: mano tėvai laikėsi daugiau lietu­viškų papročių, o Frico šeima buvo suvokietėjusi. Jo motina turėjo lietuvišką Marikės vardą. Kokia jos mergautinė pavardė, jau nepamenu. Ji buvo viena iš tų, kurie norėjo pamiršti savo lietuvišką kilmę.

Vis dėlto mums gerai sekėsi, kol nepradėjo baidytis tas Hit­leris. Nors tuomet jis buvo anapus Nemuno, tačiau Trečiasis reichas buvo čia pat. Užtekdavo kam Ragainėje į vandenį nu­sispjauti, o ratilai jau ir prie Bitėnų. Su Fricu ėmėm nesutarti 1933-iaisiais. Jo tėvai ir brolis su seseria buvo karšti Hitlerio šalininkai, o mes nacių režimui nepritarėme. Tuomet aiškiai jutai, kad viskas pasikeis. Ginčydavosi kiekvienoje šeimoje. Mes turėjome tetą Augustę. Ji iš pradžių už Adolfą galvą gul­dė. Kai teta svečiuodavosi pas mus, mama vis bandydavo ją suturėti: „Bet, Gustele, pagalvok apie ateitį! Tai nenormalu. Kaip gali manyti, kad Hitleris atneš tau laimę?" Mano tėvas pritarė motinai, tik jis nemėgo ginčytis. Gerdavo su svainiu alų ir lietuviškai plepėdavo apie orą ir savo mieluosius gyvulius. Jie rūkydavo ir tylėdavo, nes pro tirštus dūmus vargiai galėjo vienas kitą įžiūrėti.

Mums, vaikams, mama nuolat kartodavo: „Nesikiškite, vai­kai, į politiką. Jūsų gyslose nėra nė lašo vokiško kraujo, turite tai visada atminti. Neįsivelkite kur nors ir nedalyvaukite visame šiame sąmyšyje!"

Užtat Martynui Jankui nuo jų kliūdavo kaip reikiant. Jie rėkaudavo prie jo namų ir jį gąsdindavo. Kartą tam senam žmogui prie durų net svastika pagražintą pudingą paliko. Tai padarė vargšų vaikai, kurie norėjo ką nors iškrėsti. Ūkininkų vaikai taip nesielgdavo. Dėl visko buvo kalti tie, iš anapus upės, tai jie visus kurstė. Kai tik pasirodydavo kunigas iš Ragainės arba pažįstami iš toliau, tai vis kartodavo: „Reichas! Reichas! Visi bus turtingi, vokiečiai įgis daugiau laisvės!" Surinkimuose pas Keliotačius sakytojai meldėsi, kad neateitų bolševikai: „Jie nori sunaikinti bažnyčias! Iš Rytų veržiasi didelė nelaimė!" Visa tai net mums kėlė baimę. Kai visur įsigalės raudonieji, manėm, tai jau tikrai būsim apsupti. Taip augo kažkas pavojinga. Tiesioginio smurto nebuvo, mes gy­venome kitapus sienos ir kits kitą pažinojome. Bet kartais stovi prie kaimynų tvoros, gėriesi jų piliarožėmis ir staiga savęs klausi, ar jie „už", ar „prieš". Arba sakai „Laba diena!" ir galvoji: anas mano, kad tu esi „prieš", nes nepasveikinai Heil! Tik tie, kurie sveikinasi Heil!, yra „už", tik Heil!, o žodį Hitler praryja bijodami Lietuvos policijos. Arba ryte užėjęs į Fabijanų krautuvėlę laikraštyje perskaitai, kad Tilžėje minia užsipuolė vietinius žydus. Tačiau negalėjai to pasakoti Gerhardui ar ko nors jo klausti. Ar jis žinutę perskaitė, ar ne? Dar pamenu, kaip jis, visas miltuotas, kvatote kvatojasi. Juokiuos ir aš, tik iš ko? Visus tuos metus Fricas draugavo su Gerhardu. AŠ tai labai vertinau.

Sekmadieniais, kai mudu su Fricu sėdėdavom savo vietelėje, ant kalno, matydavom ekskursinį garlaivį, kuris pasroviui nuo Ragainės arba prieš srovę nuo Tilžės plaukdavo pro mūsų kaimą. Dažniausiai jo denyje stovėdavo jaunuoliai rudomis arba juo­domis uniformomis, o kartais margais drabužiais aprengti vaikai, kurie mojuodavo mums svastika paženklintomis vėliavėlėmis ir šaukdavo: Memelland, bleib trau! Wir vergessen euch nicht. Wir holen euch heim ins Reich!* Vėliau, aš buvau jau ištekėjusi, virš Nemuno dažnai sklandydavo orlaivis Graf Zeppelin. Jis atrodė lyg koks didelis cigaras - rūkstantis, melsvai žalsvas ir begarsis. Pažvelgus iš arčiau, galėjai perskaityti, kas ant jo už­rašyta: „Pabusk, Vokietija!" Ir dar Persil. Persil. Persil.

 

* Memelio krašte, būk tvirtas! Mes jūsų nepamiršome. Mes grąžinsime jus į Reichą!

 


 

Turėjau eiti su juo

Tada man ėjo jau dvidešimt ketvirti. Kitame Bitėnų pakraštyje dabar gyveno tėvo sesuo, teta Anė, kuri buvo įsikalusi sau į galvą, kad turi mane ištekinti į didelį ūkį kaimynystėje. Tėvas visur seseriai nusileisdavo. Galų gale teta jį taip prirėmė, kad vieną gražią dieną tas Brunas ėmė ir atvažiavo. Turiu pasakyti, tai buvo stambus, aukštas, gražus vyras. Neatsiklausęs manęs jis atvažiavo su sužadėtuvių žiedu. Kaip sykis buvau su Fricu smarkiai susibarusi. Viens, du, trys - ir sutarta, jaučiausi, kaip kuolu per galvą gavusi. Su pusbroliu Valteriu, tetos Anės sūnumi, nuvažiavau apsižiūrėti tenai, į Vilkyškių pusę. Jų trobesiai buvo didesni negu mūsų. Gyvenamasis namas mūrinis, gerajame kam­baryje sofos ir krėslai apdangstyti užtiesalais lyg senuose ro­manuose. Dar ir Šiandien stovi toji sodyba, išliko netgi balandinė. Anyta buvo žemo ūgio moterėlė. Ji suriko mane šaltai, tylėdama viską aprodė. Man pasidarė taip negera ant širdies. Ką pamačiau, atrodė taip kitoniškai, ir valdžia dar, matyt, ilgai bus anytos rankose. Pavakariais Valteris mane parvežė namo.

Dar kelis kartus nuvažiavau pas tuos žmones. Vis tiek širdies gilumoje jie man buvo svetimi. Nutiko dar kai kas. Atsisveikinau ir įlipau į vežimą. Vos tik pasukome už kampo, kažkoks vyriškis išėjo į kelią ir atsistojo priešais. Jis žaibiškai įmetė į vežimą kažkokį raštelį ir pasitraukė. Kai važiavau kitą kartą, jis vėl manęs tykojo. Tuomet jau temo, aš paėmiau ir perskaičiau apie jaunų kaimiečių, tarp kurių buvo ir Brunas, begėdystes. Kai paklausiau, ar tai tiesa, mano sužadėtinis šito labai neneigė. Tepasakė: „Viskas per tą girtavimą". Galiausiai teta Anė nuėjo pas kaimyną, kuris Bruną apjuodino. Ar jis jautė Brunui kokį kerštą, ar mane užjautė - visa tai jau pasidarė nesvarbu. Reikalas buvo nekoks, taigi ilgai nedvejojusi paprašiau tėvų sutikimo sužadėtuves nutraukti.

Tai truko neilgai, ir mano Fricas, kur buvęs, kur nebuvęs, vėl čia. Jis sugalvojo perleisti ūkį seseriai ir savo dalį pasiimti pinigais. Sakė: „Žinai, Lėne, imsim mano dalį pinigais, tu irgi gausi kraičio, ir nusipirksim ką nors kitur". O dangau, turėsiu iš čia išeiti? Fricas klausinėjo, ar aš nežinanti, kur galima kitame kaime įsikurti.

šiuo sunkiu metu ir pasirodė man skirtasis, visai netikėtai, 1934-ųjų pradžioje. O buvo taip. Viena lietuvių organizacija norėjo ant Rambyno iškelti Užgavėnių šventę su vaidinimu. Jie ieškojo artistų. Panelė Flzė Jankutė atėjo pas mano motiną ir paprašė, kad mane leistų vaidinti. Tarp tų artistų buvo ir mano Konstantinas - gražus, linksmas vyras, turintis gerą var­dą. Iš pradžių jo net nepastebėjau.

šventė atėjo ir linksmai pasibaigė, po to dar viena, kita. Pamažu pastebėjau, kad jis mane įsižiūrėjo. Konstantinas buvo tylus, pasitikėjo savimi. Daugelis merginų norėjo jį prisivilioti. O Konstantinas norėjo manęs. Savo norą jis perdavė mano motinai per panelę Jankutę. Mano tėvai neprieštaravo. Kons­tantinas Kondratavičius buvo draugingas, dešimčia metų už mane vyresnis, nors ir nepasiturintis, bet išsilavinęs, turėjo ge­rą tarnybą. Visi jį pažinojo kaip pasienio apsaugos punkto Bitėnuose vadą. Kai kas jj net mylėjo, nes Konstantinas ma­loniai elgėsi su savo pavaldiniais, be to, ir dažnam kontra­bandininkui leisdavo išsisukti. Jis buvo tikras lietuvis, iš Didžio­sios Lietuvos, ir tai mūsų šeimai neatrodė koks trūkumas.

Manau, čia lemtis, viskas taip ir turėjo nutikti. Nebuvau jo įsimylėjusi. Nežinau, ar išvis ką nors rimtai mylėjau. Buvau beveik dvidešimt ketverių ir nežinojau, kaip toliau gyventi. Giliai širdyje gailėjausi Frico. Jis buvo man toks geras. Fricas visada jautėsi laimingas, kai su juo būdavau. Dažnai man sa­kydavo: „Nešiočiau tave ant rankų, kad tik tavo kojos į jo­kį akmenį neatsitrenktų". Konstantinas buvo kitoks. Jis vis reikalavo, nedavė man ramybės. Kai tik pakeliui užsukdavau į kaimą ir mudu susitikdavom, jo žvilgsnis atkakliai klausdavo. Paskui liepė man apsispręsti - daugiau nebelauksiąs. Atėjo pavasaris, užgriuvo darbai, o man tada skaudėjo nugarą. Žemės ūkio darbai ėmė kelti pasibjaurėjimą, nieko nebenorėjau. Bu­vau išvargusi, nusikamavusi. Tėvas manęs visai negailėjo. Ai, pagalvojau, koks man skirtumas, kur karves melžti - namie ar svetur. Norėjau išbandyti ką nors nauja. Konstantiną perkels į Smalininkus, pasiimsiu savo dalį - gal ten bus lengviau.

Naktimis pabusdavau, atsisėsdavau ir vis galvodavau apie tą patį: „Fricai, o mano Fricai!“ Paskui pas jį nuėjau: „Fricai, tu negali plaukti prieš srovę! Jei tu išeisi iš ūkio, tau pažadėto ūkio, ir turėsi palikti viską dėl manęs, bus neteisinga. Šito tu neištversi". Fricas galėjo pasakyti: „AŠ tavęs nepaliksiu". Bet jis nutylėjo. Kuris kitas būtų vienaip ar kitaip apsisprendęs. Norėdama padaryti galą visoms toms mintims sutikau eiti už Konstantino. Iki šiol ir pati negaliu suprasti, kas privertė mane taip pasielgti. Tarsi kokia nematoma jėga pastūmėjo mane šio svetimojo link. Nori nenori privalėjau už jo eiti.

Mano Konstantinas buvo katalikas, ir dėl to vos neiširo vestuvės. Per išpažintį katalikų kunigas iš Pagėgių jam grasino: „Jei susituoksi pagal evangelikų apeigas, negalėsiu tau duoti nuodėmių išrišimo!" Aišku, nenorėjau, kad Konstantinas būtų atskirtas nuo savo bažnyčios, bet ką aš galėjau padaryti. Teta Augustė ir kiti giminės būtų nuo manęs nusigręžę, jei popiežiaus tarnas imtų juos šokdinti. Kitą dieną pats kunigas atėjo pas mane pasikalbėti. AŠ turinti pereiti j kitą tikėjimą - taip būsią paprasčiau. „Ne, - tariau, - negaliu akimirksniu atsiversti". Tai nors tuoktuvės turinčios būti katalikiškos, tada pasiūlė. Manęs vos iš proto neišvarė tas juodaskvernis, vis kalbėjo ir kalbėjo: „Mes turime dėl to susitarti". Paskutinis jo pasiūlymas buvo toks: „Vaikai bus pakrikštyti katalikais". O tu, pone Dieve! Norėjau jo atsikratyti ir pažadėjau. Man atrodė, kad negreit dar jų susilauksime, iki tol visko gali nutikti. Pagaliau kunigas nors kiek aprimo, mat mūsų vaikai priklausys jam. Ar ką nors pasirašiau, neprisimenu.

Sužadėtuves paskelbė mūsų senasis kunigas Vilkyškiuose. Kaip viskas turi būti, man patarinėjo panelė Jankutė. Civilinės metrikacijos skyriuje reikėjo būti apsirengus ilga juoda suknele, o bažnyčioje, toks buvo panelės primygtinis noras, būtinai tau­tiniais rūbais. Visos nuotakos gražios, ir tai taip puiku. Anot panelės Jankutės, per jungtuves svarbiausia, kuris pirmas atsi­gręš. Šito negalima pražiopsoti. Kai viskas pasibaigs, mokė ji mane, lik stovėti veidu į altorių. Vyras turės pirmas apsisukti, tuomet tu jį valdysi. O jeigu atvirkščiai, tai tu jam privalėsi pa­klusti. Aš viską taip ir padariau. Jis apsigręžė pirma manęs, tačiau gyvenime tai nepasitvirtino. Konstantinas nieko neklausė. Kaip jam atrodė teisinga, taip jis ir darė, o tu - nors kūliais verskis!

Niekas iš jo šeimos tą 1934 metų spalio 10-ąją pas mus neatvažiavo. Konstantino tėvų aš niekada nemačiau. Jo tėvas mirė prieš pat mūsų vestuves. Jis buvo smulkus ūkininkas nuo Alytaus, ten ir palaidotas. Taigi per vestuves visą naktį iki paryčių šokome su bitėniškiais. Pas mus taip jau įprasta, kad kas nori, gali nekviestas j vestuves ateiti. Namo langai turėjo būti neuždengti, kad kiekvienas galėtų pamatyti jaunuosius ir kviestinius svečius. Šokdavome su muzika, kartais kieme. Rei­kėjo svečiams atnešti pyragų, be to, ir snapso, vyno, o vai­kams - saldainių. Tamsoje pro langą temačiau žmonių minią, kuri sukiojosi kieme ir artėdavo arba nutoldavo Rojaus keliu. Kas jie tokie buvo, nežinau.

Dabar aš jau buvau Elena Kondratavičienė ir kaip pasie­niečio žmona turėjau iškeliauti į Smalininkus, mielą miestelį, 50 kilometrų aukštyn Nemunu. Tačiau dar ilgai negalėjau atsikratyti savo praeities. Ji mane vis persekiojo, ypač naktimis. Vis sapnuodavau, kad stoviu prie kiemo vartų ir laukiu. Tada ateina motina ir sako: „Gali eiti namo, Frico čia nėra“. Atsi­busdavau visa išpilta šalto prakaito. Iš pradžių dar pasakojau savo sapną, bet vėliau man pačiai pasidarė baisu ir lioviausi.

Po vestuvių Lyzė man pasakojo, koks nusiminęs atrodė Fri­cas. Netrukus jis vedė ūkininko dukterį iš gretimo kaimo. Ji pagimdė jam sūnų. Kartą, kai plaukiau garlaiviu iš Bitėnų į Smalininkus, vieną akimirką laikiau jo sūnų ant rankų. Vaiko motina kopė į laivą virvinėmis kopėčiomis. „Duokš, palai­kysiu", - tariau jai ir pastačiau vaikelį ant denio. Tada tas Reinhardas buvo gal pusantrų metukų. Jau vikriai bėgiojo.

 


 

Smalininkuose, pasienyje

Mano Birutė gimė dar namuose, Grigolaičių name. Per visą nėš­tumą mane baisiai pykino. Ištisus mėnesius vėmiau ir atrodžiau išblyškus lyg šmėkla. Nieko negalėjau valgyti. Ką tik į burną 5sidėdavau, bemat viskas lauk išeidavo. Tuomet pakenčiau tik juodą kavą. Visa kita man buvo bjauru. Pykino nuo aplinkinių žmonių kvapo, net ir savo vyro. Tai nepatiko mano tėvui. Ne­apsikentęs jis plūsdavosi: „Veskit ją iš namų, kad daugiau jos

čia nematyčiau!“

Tik prieš pat pabaigą pasijutau kiek geriau, ir motina pasiuntė mane su pavakariais į patį tolimiausią lauką. Nunešiau tenai pintinę, ir kadangi diena buvo labai graži, man j galvą toptelėjo mintis pakeliui per mišką aplankyti Lizabetą, Klėrę ir Frydelotę. Tenai pasilikau pavakarių, bet pasijutau kažkaip keistai.

Mergaičių motina vis žvilgčiojo j mane, paskui patarė: „Eik tu geriau namo*4. Tuojau pat patraukiau namo, nes iki Rojaus kelio dar buvo geras galas. Pakeliui vis turėdavau sustoti. Bet kas čia darosi? Vos tik pasikėliau, tai ir prasidėjo. Mane apėmė baimė, paspartinau žingsnį ir lyg be dvasios įsmukau pro duris.

„Tėvai, kinkyk! - sušuko motina. - Atvežk iš Vilkyškių pri­buvėją!" (brolis Valteris nubėgo į arklidę, čiupo arklį ir pasilei­do šuoliais. Laimė, pribuvėją rado, ir ji atvažiavo tiesiog pasku­tinę akimirką. „Greitai prasidės", - tarė apžiūrėjusi, užsidegė dar vieną lempą ir - prasidėjo. Aš išgirdau verksmingą balselį, tada mane surėmė skausmai, vėliau kažkas man į rankas įbruko ryšulį. Bijojau jį net paimti. Jis buvo toks lengvas ir susiraukšlėjęs.

Birutė - ketvirtadienio vaikas. Vyras jai parinko žymiausios lietuvaitės, anot padavimų, saugojusios šventą ugnį, vardą. Su Irena, po penkerių metų, viskas ėjosi ne taip gerai. Buvau patekusi į bėdą. Kai po visko išvydau savo vyro veidą, net nusijuokiau. Jis žvilgtelėjo į lopšį ir - atgal pro duris. „Vėl mergaitė!" Nusivylimas buvo jam ant kaktos užrašytas. Užtat aš patyliukais džiaugiausi. Ką šiandien daryčiau be savo mer­gaičių? Kai tik gali, jos visada šalia.

Vos tik gimusi Birutė susirgo. Paskambinau į Smalininkus savo vyrui, kad iškviestų daktarą ir kunigą. Dar paklausiau, kokį kunigą parveš, tikėjausi išgirsti: „Tokį, kokio tu nori". Mano vyras pasipiktino ir priminė aną pažadą. Birutė buvo pakrikštyta katalike. Netrukus ji pasveiko. Šiandien tai sunku ir įsivaizduoti, džiaugiesi, įei kas iš viso tiki Dievą. Anuomet katalikas ir evangelikas gyveno lyg šuo su kate. Birute buvo dar visai maža, kai norėjau ją pasiimti kartu į evangelikų baž­nyčią. Ji žliumbė „Aš tenai neisiu!" ir manės neklausė. Galų gale užplojau jai prieš pat bažnyčią ir nusitempiau. Po to ji tėvui pasakė: „Mes liepsime mamai persikrikštyti!" Kai gimė Irena, viskas buvo aišku. Jeigu jau viena katalikė, tai ir kita turi būti. Negali jų išskirti.

Tik vėliau supratau, kaip jdomiai geografiniu požiūriu išsi­dėstę Smalininkai. Už mano kraitį Smalininkuose nusipirkom namą su inventorium. Tai buvo galanterijos parduotuvė. Mano motina šiek tiek nusimanė apie politiką ir teisingai patarė griebtis rimtesnio verslo. Anksčiau krautuvė priklausė žydei Klarai Berlovič. Ji norėjo išsikelti į Jurbarką, jei čia kartais ateitų Adolfas. Anuomet taip darė daugelis žydų. Iki pat pir­mojo karo pabaigos čia ėjo senoji Prūsijos ir Rusijos siena. Jurbarkas buvo artimiausias miestelis rusų pusėje.

Dabar tai buvo vientisa teritorija. Lietuva nebepriklausė Ru­sijai, Klaipėdos kraštą irgi grąžino lietuviams. Bet kiek tai galėjo tęstis? Prie upės. Reicho link, buvo įrengta muitinė. Joje tarnavo mano vyras. Jis buvo tos tarnybos viršininkas ir vadovavo kitiems muitininkams.

Smalininkai - nedidelis, bet jaukus miestelis. Tada ten buvo paštas, vaistinė, įvairių ligų gydytojų, veikė didelis viešbutis, nes miestelyje knibždėjo pravažiuojančių žmonių, restoranai, užeigos, daug akį traukiančių krautuvėlių, bažnyčia ir sinagoga, garlaivių prieplauka, uostas baidakams* ir medienai iškrauti, buvo ten ir sandėlių, kontorų, - visko.

 

* Baidakas - maždaug 100-200 tonų vieno arba dviejų stiebų krovininis laivas.

 

Man pasakojo, kad ši vietovė praturtėjo iš kontrabandos dar prieš pirmąjį karą. Gal tie pasakojimai buvo ir perdėti - juk ten gyveno ir padorių žmonių, buvo ir sąžiningos prekybos. Aišku, ir kontraban­dininkų netrūko. Miestelyje įsikūrė daugybė svetimtaučių: len­kų, rusų, ypač daug žydų.

Galanterijos krautuvėlė buvo kaip tik man. Mėgau patar­nauti. Visą dieną sukiojiesi tarp siūlų, sagų, apatinukų ir kitokių niekučių, viską ištrauki ir vėl sutvarkai, kam nors patari, vis kas nors vyksta. Čia gali patirti tokių istorijų, kokių kaime gal šimtą metų lauktum. Antai kartą į parduotuve užėjo tokia moteris. Viską suskaičiavau, bet ji dar paklausė, gal turėčiau porą apatinių kelnaičių. Mačiau jų dar dėžėje - tokios gražios, tvirtos, rožinės. O ji kad pasakys: „Žinote, aš šviesaplaukė, man tiktų žydros". Ar gerai nugirdau? Nesidžiaugia, kad gavo gal paskutines visoje apylinkėje, nori žydrų, ir viskas! Iki tol nepažinojau tokių išrankių žmonių.

Mano vyras buvo labai tvarkingas ir uolus žmogus, tokia ir aš turėjau būti. Tačiau buvau daugiau kaip devyneriais metais už jį jaunesnė, norėjau dar daug ką patirti ir, kaip sakoma, nežiūrėjau į viską pernelyg tragiškai. Kartą per savaitę mes kur nors išeidavome. Pirmiausia - pas kirpėją, iŠ ten - dažniausiai į didžiąją Liovrikaičio salę. Visa tai patiko ir Konstantinui. Jis labai mėgo gerai rengtis. Aš jau būdavau pasiruošusi, o mano vyras vis dar gražindavosi. Jis buvo tamsiaplaukis, ir visi saky­davo: „Gražus vyras!" Visos norėjo su juo pašokti, nors Kons­tantinas buvo nekoks šokėjas.

Kartą per radiją nugirdau vieną Hitlerio kalbą. Jis Masaryką, čeką, išvadino kruvinu šuniu. Pagalvojau: „Nieko sau valstybės veikėjas!" Adolfas jau buvo netoliese, bet mes vis dar paslapčia tikėjomės, kad mūsų jis nekliudys.

 


 

Tarp dviejų ugnių

Vieną gražią dieną į krautuvę įsiveržė moteris: „Ponia Kondratavičiene, dabar mes vokiečiai!" Ji buvo susižavėjusi, o aš negalėjau išsiduoti, kad išsigandau. Tad guviai atsakiau: „Da­bar prasidės geri laikai". Viduje visa drebėjau. Nepraėjo nė pusvalandis, o jau abiejose gatvės pusėse suplevėsavo vėliavos. Visos buvo pasiūtos slapčia. Aš tai žinojau, nes jau ketetą savaičių trūko raudonų siūlų.

Lyg pakvaišusi bėgau gatvėmis. Viena draugė tempė mane per visą sambrūzdį. Hitleris turbūt jau pasiekė Klaipėdą. Pas mus atsiuntė tik kelis kareivius ir oratorių. Tas sakė kalbą: „Sveiki sugrįžę į Reichą! Dėkojame jums už nepalaužiamą ištikimybę!" - ir taip toliau. Aplink mane buvo Hitlerio šali­ninkai, nors kai kurie galbūt džiaugėsi tik dėl akių. Atrodo, tai vyko 1939-ųjų kovą. Turėjau prisitaikyti. Juk negalėjau palik­ti namų ir pabėgti. Daugelis pažįstamų susiruošė ir pabėgo. Lietuviai ir jiems prijaučiantys pasitraukė per sieną. Supran­tama, ir žydai, kurie dar buvo čia pasilikę. Sinagogą sudegino, -ir tai buvo pirmoji negarbė, kurią mums užtraukė naujoji san­tvarka.

Mano vyras kuriam laikui dingo - taip buvo saugiau, be to, jis, šiaip ar taip, buvo valstybės tarnautojas. Jis privalėjo pri­statyti dokumentus į sostinę, į Kauną, pateikti ataskaitą, kitaip galėjo tapti dezertyru. Atleistas nuo pareigos, jis ketino grįžti pas mus.

Tai ilgai netruko. Prieš pat karo su lenkais pradžią jis jau vėl gyveno su mumis. Dabar Konstantinas čia buvo užsienietis, o aš vokietė. Ir tik dėl mūsų santuokos čia jį dar pakentė. Aišku, Konstantinas jau nebegalėjo dirbti muitinėje. Blogiausia buvo tai, kad juo nuolat domėjosi gestapas norėdamas bet kokia kaina jį užverbuoti. Iš pradžių jie dar bandė užuolankomis ir tupinėjo aplink mane: „Ponia Kondratavičiene, žiūrėkite, kad jūsų vyras mokytųsi vokiečių kalbos! Mums reikia tokių žmo­nių". Jiems atrodė, kad mano vyras būtų tinkamas šnipas. Konstantinas kalbėjo lietuviškai ir rusiškai, nes dar caro laikais baigė kelias gimnazijos klases. Ir dar pažinojo apylinkes abipus sienos kaip savo kišenę.

Nuo 1940-ųjų vasaros, kai gimė Irena, viskas pasidarė dar blogiau. Stalinui pasiglemžus Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, Smalininkai atsidūrė tiesiai prieš meškos guolį. Ir mano Kons­tantinas turėtų ten šnipinėti? Nors užmušk, niekas negalėjo priversti jo taip pasielgti. Tuomet Konstantinas jau visai ne­blogai suprato vokiškai, tik nešnekėjo.

Tie gestapininkai man tiesiog išūžė galvą, o aš vis išsisu­kinėjau: „Žinote, pone Karstenai, - taip vadinosi jų vyriau­siasis, - su juo aŠ vargstu jau daug metų! Bet kad jis tikras mulkis! Kai po dviejų trijų bandymų negali pakartoti vieno sakinio, tai jau ir man kantrybė baigiasi. Išprotėsime - arba jis, arba aš. Susipyksime dėl to". Taip aš apsimetinėjau, kol jie atstojo.

O paskui jie ėmė mane spausti. „Pasiklausykite, ką šneka pirkėjai. Kokios jų nuotaikos? Kas atvyksta iš ten, raudonosios Lietuvos?" Manoji galanterijos krautuvėlė buvo tiesiai prieš gestapo būstinę. Pirkti ėjo iš anapus vos ne kasdien. Jie manim pasitikėjo, dažnas man buvo pažįstamas. O, Dieve! Vienas jų po paltu slėpė kontrabanda įsivežtus pinigus. Kitas vėl norėjo per mane perduoti savo pažįstamiems žinutę. Iš kur galėjau žinoti, ar tai nebuvo koks šifruotas politinis pranešimas? Kar­tais tarpduryje išdygdavo Kriugeris, kuris vis norėdavo man išpasakoti savo bėdas. Jis gyveno mūsų kaimynystėje, buvo vedęs labai gražią Tilžės žydaitę Betę Adelson. Skundėsi, kad vis nerandąs vietos savo žmonai ir sūnui Hansui. Giminaičiai iš Rytprūsių juos paslėpti atsisakė. Klausė, ar aš ko nors nepažįstanti. Paskui gailėdavosi prašnekęs, mat visko bijojo. Vos tik jis išeidavo, tuojau pas mus įsiverždavo gestapininkai: „Ką jums sakė Kriugeris?" Turėdavau bemat prie jų prisiderinti: „Ak, jis toks nusiminęs, kad negali kariauti už tėvynę. Dėl žmonos neleidžia, o jis labai sielojasi". Ne visi mano žodžiai buvo melas - jis tikrai norėjo kariauti, ypač Prancūzijoje. Jeigu būčiau jį išdavusi, tai anie tuojau pat būtų jį išsitempę.

Dauguma gestapininkų buvo iš svetur. Vienas iš Reino srities, kitas dar iš toliau. Jų tarmė buvo jau visai kitokia. Bet pas mane jie jautėsi beveik kaip namuose. Šitie vaikinai visuomet buvo alkani, nors ir gerai įsitaisę. Vis manęs klausdavo: „Ko šiandien turite, ponia Kondratavičiene?" Taip jie prisigerindavo prie manęs, o aš - prie jų. „Na, eikite į virtuvę pas Štefi ir pasiieškokite ko nors puode". Štefi, mano tarnaitė, buvo pro­tinga mergina ir išmanė mūsų namų tvarką. Ji juos ir aptarnavo. Grįždamas su mėsos kukuliu burnoje, į parduotuvę užeidavo kuris nors iš storžievių: „Sakau, ponia Kondratavičiene, šian­dien mes dar galime kartu valgyti ir gerti, galime būti geri draugai. Bet jei ką nors iškrėsite ir reikės jus suimti - taip ir padarysiu!" Pro savo būstinės langus jie sekdavo net ką veikia vaikai. „Birute, būk vokietė ir nekalbėk lietuviškai! Irena, nežaisk su žyduku Hansu!" Ypač tasai šimtu penkiasdešimčia procentų grynakraujis Karstenas, tas nesiliovė mus graužęs. Tiesą sakant, tikroji jo pavardė buvo Šibrovskis, jis tik per­sikrikštijo vokiečiu.

Jeigu moki abi kalbas, būti pasienyje baugu. Vieni sako, kad tu vokietis, kiti - kad lietuvis. Tie pasitikėjo tavimi, anie ir vėl kažko norėjo. Taip aš ir gyvenau tarp dviejų ugnių.

Saviškiai irgi reikalavo savo dalies. Tada pirmą kartą pasi­jutau esanti lietuvė. Tokiomis aplinkybėmis negalėjau būti vokiete. Anuomet daug emigrantų norėjo slapta pereiti sieną. Dažniausiai tai būdavo lietuviai, pabėgę nuo bolševikų. Vieni norėjo tik pasiimti lašinių iš savo sodybos, kur paskubom viską buvo palikę, kiti - pamirštus dokumentus arba užkastus ver­tingus daiktus, dar kiti ieškojo savo giminaičių, kuriuos Stalinas išvežė j Sibirą. Kiekvienąkart tai reiškė: „Eikit pas Kondra­tavičius - jie padės pasienyje!" Dažniau per sieną vesdavo Konstantinas, bet ir man tekdavo.

Reikėjo vėlų vakarą slaptais takeliais brautis per mišką, po to darydavom nuo sienos lanką ir eidavom atgal prie ūkininko sodybos, kur jau laukė toks vyras, pavarde Karvelis. Jis arba mūsų draugas Julius lydėdavo tuos žmones paskutinę kelionės atkarpą. Tuomet belikdavo perbristi šventąją, nedidelį upelį. Šiapus pakrante marširavo vokiečiai, o anapus - rusų kareiviai. Kai patruliai nutoldavo, žmonės vandeniu pereidavo sieną ir spėriai lipdavo aukštyn. O ten taip pat gyveno žmonės, pas kuriuos galėjai apsistoti.

Kartą iš Berlyno atvažiavo draugė su lietuviu sužadėtiniu, kuris irgi kažką namie buvo pamiršęs. Mes slėpėme juos ant aukšto keletą dienų, kol viską išžvalgėme. Susitarėme, kad tas vyras paleis vieną šūvį, kai tik pereis sieną. Jį vedžiau aš, ir mes laimingai pasiekėme sodybą, kur mūsų laukė Julius. Atgal ėjau vieškeliu viena. Anuomet gerai nesuvokiau, į kokį pavo­jingą reikalą buvau įsivėlusi. Kas, jeigu mane būtų pastebėjęs gestapininkas arba koks hitlerininkas? „Ką veiki tokį vėlų vakarą šiame kelyje?" „Vaikštinėju!" - būčiau atsakiusi, bet, ko gero, nebūčiau išsisukusi.

Mudvi su drauge sėdėjom užtraukusios užuolaidas ir laukėm šūvio. Galiausiai, po dviejų valandų, jis pasigirdo. Po poros savaičių suėmė Julių ir išvežė į Tilžės kalėjimą. Nuo kalno stebėję kaimynai kažką įtarė ir pranešė. Juliaus daugiau niekad nebematėme.

 


 

Antrasis karas buvo kitoks

Virš mūsų galvų nuolatos kybojo Damoklo kardas. Aš mylėjau gyvenimą ir vis galvojau: „Dieve, tu turi mums padėti". Visi mes norėjome, kad šie laikai kuo greičiau pasibaigtų. Daugelis žmonių vargo, daugeliui kažkas slėgė širdį. Dangus težino, iš kur turėjau drąsos tenai pasilikti. Tik Konstantinas, tik jis buvo priverstas sprukti. Lietuvių patriotui likti Smalininkuose buvo pernelyg pavojinga. Gali elgtis kuo atsargiausiai, bet išsprūs koks žodis - ir baigta!

Mano motina kreipėsi į darbo biržą Tilžėje ir paprašė atsiųsti į Bitėnus žemės ūkio darbininką. Kaip ir tikėjomės, jie nieko neturėjo. Vyko karas, ir vyrų buvo likę nedaug, o tuo metu svetimšalių darbininkų dar neturėjo. Tada motina užklausė apie kažkokį Kondratavičių - mat viena ausimi girdėjusi, kad jis laisvas. Pasisekė, ir Konstantinas paskutinius karo metus pra­leido mano tėvų ūkyje.

Karas pas mus atėjo per patį 1941-ųjų viduvasarį. Dar gerai prisimenu, kaip jis prasidėjo. Vakarais po mūsų langais gulėjo pasirengę kareiviai. Jie buvo apsivilkę maskuojamais drabužiais ir kartą mane įspėjo, kad kitą dieną prižiūrėčiau vaikus: „Būkite atsargūs! Tai prasidės šiąnakt, apie trečią valandą". Jau švito, kai prasidėjo susišaudymas. Vakare atgal grįžo sužeisti karei­viai. Vėliau frontas pasistūmėjo, ir mes Šeimininkavome toliau.

Niekuomet nepamiršiu tų riksmų pirmąją karo dieną. Riks­mas, o Tėve danguje, buvo toks, kad galėjai išprotėti! Taip anapus sienos rėkė žydai. Jie klykė ir klykė Jurbarke ir visuose mažuose aplinkiniuose miesteliuose. Juos varė iš visur. Žydai turėjo patys išsikasti duobes, ir į jas juos sumetė gyvus. Ir mūsų Smalininkų žydai, kurie persikėlė ir apsigyveno anapus sienos, patyrė tą patį. Klara Berlovič, iš kurios pirkome namą, irgi buvo ten. Jos sesuo, ponia Simon, vis būdavo keistai linksma. Greta mūsų ji turėjo audinių parduotuvę ir augino tokią mielą dukrytę Evą. Ponas Simonas tarnavo vokiečių kariuomenėje, daug aukojo Reichui. Niekas nepadėjo. Sušaudyti juos teko keletui muitinės ir policijos tarnautojų iš Smalininkų. Jie buvo priversti, tiesiog jiems įsakyta, ir viskas. Vienas, grįžęs namo, verkdamas pasakojo: „Išprotėsiu! Nuo viso to gali tikrai pasi­maišyti“. Tas vyras matė, kaip prie kapo duobės atitempė mažąją Evą. „Bėk šalin, mergaite! Bėk, aš tavęs nemačiau!“ „Ne, - atsakė ji, - kur mano mama, ten ir aš!“ Jos apsikabino ir kartu nugriuvo į duobę.

ištisomis naktimis neturėjome ramybės. Gerai neprisimenu kada, bet dar gerokai anksčiau, sapnavau Gerhardą Fabijaną, savo vaikystės draugą. Sapne jis priėjo prie manęs, ne per duris, o kiaurai sieną, lyg būtų prasibrovęs per akmenis. Sukilo dul­kės, ir jis pasisukęs į mane tarė: „Lėne, pakliuvau į bėdą. Pa­kliuvau į baisią bėdą“. Ryte pagalvojau: ką tai galėtų reikšti?

Antrasis karas buvo kitoks negu pirmasis. Mes tai pajutome greitai. Motina man pasakojo, kad tą 1939-ųjų dieną, kai vyko prijungimas, Gerhardas su savo broliais pabėgo į Tauragę. Prieš tai dar kaime išdalijo atminimo dovanėles. Man paliko si­dabrinį servetėlių laikiklį. Kartu išvažiavo ir Kurtas su savo žmona Klere, ūkininko Merkelio dukra, ir dar visai mažais dvynukais. Pasienyje pareigūnas bandė ją perkalbėti: „Pasi­likite! Esate tikra vokietė, ir niekas jums nieko nedarys“. Į tai Klerė atsakė: „Esu pernelyg vokiškai išauklėta, kad palikčiau savo vyrą likimo valiai, kai tas pateko į bėdą“. Tauragė, kaip ir Jurbarkas, buvo anapus sienos.

Kažkas iš bitėniškių tą 1941-ųjų vasarą dar matė juos -Ger­hardą, Kurtą ir Liudviką Fabijanus. Jie ėjo priekyje, už jų - gink­luoti vyrai. Jiems taip einant, pasitaikė kelyje vienas bitėniškis. Gerhardas vikriai nusisegė petnešas ir tarė: „Štai, Pauliau, turėkis jas. Mes einame į paskutinę kelionę“.

Smalininkų žydų kapinėse vėliau buvo įkurtas rusų karo belaisvių lageris. Draudė į juos net žvilgtelti ar juos užjausti. Kartą ėjau tenai pro šalį su Ina (taip vadinome Ireną), kuri tada buvo gal kokių trejų. „Neverk, mamyte!" - sakė ji. Aš negalėjau neverkti, ir ji taip pat.

Karas man Šiek tiek ir pagelbėjo. Nuo pat jo pradžios ges­tapas turėjo daugybe darbų. Siena buvo kiaura, ir anapus jos, pasisavintose teritorijose, trūko darbo jėgos. Mes gyvenome ramiau, nebereikėjo nuolatos taip akylai saugoti vaikų. Dabar tik laukėme, kiek laiko visa tai dar truks. Jei žemėje yra tei­singumas, tai turi pagaliau visa tai baigtis. Tik kada? Kai bū­davo palankus oras, klausydavomės radijo - Londono BBC arba Maskvos. Jie tenai turėjo merginų, kurios vokiškai kalbėjo nepriekaištingai. Po žinių sakydavo: „Jūs visi būsite patraukti atsakomybėn!" Vėliau prie kiekvieno radijo aparato pritvirtino lentelę su užrašu: „Kas klausosi priešų radijo, bus baudžiamas mirtimi!" Aš dažnai prie radijo sėdėdavau su ponia Paulikiene - pabėgėlio iš Lietuvos žmona. Saugiausia buvo kiemo pu­sėje. Užmetu skudurą ant radijo - ir klausomės.

Kartą kažkas ėmė garsiai bildėti, lyg per žemės drebėjimą - bum, bum, bum! Paulikienė greitai išjungė aparatą. Girdėjosi tik cypimas. Staiga įvirto kaimynė. Tai buvo aukšta, sulig sija moteris. Ji užkliuvo už slenksčio, vos nepargriuvo, tada nusi­juokė: „Ak, aš tik norėjau jus užklupti!" Laimė, ji nieko neiš­girdo, ir viskas virto pokštu. Bet ji dar ištisus metus klausinėjo, ar aš nieko nežinau, kas fronte dedasi. Niekad nieko jai ne­pasakojau. Kas supaisys, ar ji nuoširdi? „Nieko nežinau, nieko negirdėjau!" - gyniausi aš. „Aš irgi", - sakė jinai. Kaimynė turėjo alkoholinių gėrimų parduotuvę, kur beveik visada su­kinėjosi žmonės. Tai ir buvo visų sunkiausia - vis kas nors prasitardavo. Galėjai kalbėti atsargiausiai, o kartais išsprūsta koks žodis, ir viskas.

Antai toks katalikų kunigas iš Viešvilės, atrodė, žino viską. Kai pas mus ateidavo, vis užsimindavo: „Tiek ir tiek ginkluotų vokiečių yra ten ir ten“. Pas jį užsukdavo vokiečių karininkai, aišku, norėdavo išgerti naminės. Kadangi pas jį laikyti buvo pavojinga, tai mes viską slėpdavome mano kamaroje. Buvo du cilindrai, vienas pilnas žemės, smėlio, anglių ar dar kažko, kas ten supras, ir juos abu naktį mes panaudodavome. Jo degtinė buvo gryna ir neblogo skonio. ! ją kunigas dar pridėdavo gvazdikėlių arba medaus. Kai reikia, pavaišini karininkus ir gali išprašyti kokių lengvatų. Kelis kartus karininkai norėjo konfiskuoti dievo tarno automobilį. Tai davė jiems išgerti, ir mašiną paliko. Tuo automobiliu kunigas nuveždavo mane, visai smagiai, pas vyrą į Bitėnus. Vėliau kunigas juo ir paspruko.

Kartą po karo gavau jo laišką iš VDR. Jame rašė, kad negali nei sugyventi, nei susikalbėti su vietiniais saksoniečiais. Jie kalba savo tarme, kurios jis nesupranta, ir visai neturi humoro jausmo.

 


 

Grėtės vestuvės

Mano brolis Artūras žuvo prie Maskvos, o įbrolis Valteris -Stalingrado kautynėse. Artūro ir Valterio mirtys išgelbėjo man gyvybe. Aš taip manau, net jeigu tokios mintys - tikra nuodėmė. Bet kuriuo atveju, kai kas nors mane imdavo įtarinėti, galėjau sakyti: „Mūsų šeima tėvynei paaukojo du vyrus44, šis sakinys buvo lyg koks apsauginis skydas.

1944-ųjų vasarą Smalininkuose jau aiškiai girdėjai pabūklų griausmą. Prieš pat rugiapjūtę pasklido kalbos, kad visi turėsi­me bėgti. Kas pasiliks ar slapstysis, bus sušaudytas be kalbų. Parduotuvėje viską palikau, kaip buvo. Ką galėjau, užkasiau. Dar veikė siaurukas, bet tik iki Palumpių. Kad tik greičiau į Bitėnus! Mano galva ir kojos degte degė. Sykiais reikėjo griūti ant žemės, kad rusų lėktuvai nepastebėtų apačioje kažką bėgant.

Pagaliau jie nuskris, ir aš liksiu viena, pamaniau. Birutė su Irena jau kelios savaitės gyveno tėvų sodyboje. Kai nusigavau ten vėlai vakare, mano vyras jau krovė patalynę. Du vežimai stovėjo beveik paruošti. Buvome septyniese: mes keturi, mano seni tėvai ir Valterio žmona Ėvė. „Ar jūs dar nepasirengę?" -skubino vietos policija.

Per pirmąją naktį pasukę už kapinių nuvažiavome vos kelis kilometrus. Įsikūrėme prie Nemuno, beveik priešais Ragainę. Ten rugiai jau buvo nukirsti ir sustatyti. Sugulėm javuose, tie kvepėjo, bet miegas neėmė. Ryte keltas mus perkėlė į Ragainę. Tada dar galiuką pavažiavome iki Jonynų, kur gyveno mūsų giminės. Jie dar nebuvo gavę įsakymo trauktis, taigi apsistojome pas juos, aplinkui buvo ramu, ir mano tėvai su Eve grįžo suvežti javų. Gal kokį ketvirtadalį derliaus jie išgelbėjo.

Tada padėjome javus nuimti ir dėdei Jonynuose. Ūkyje stigo darbininkų, mat ir vaikus siuntė grovių kasti.

Tuo metu įvyko Grėtės vestuvės. Ji turėjo kareivį, kuris tarnavo Norvegijoje. Tas pasižadėjo tada ir tada atvykti, viskas turi būti paruošta. Nuo tada teta ėmė ruoštis. Žąsies taukų, lydyto sviesto, cukraus, kiaušinių ir dar kažin ko, - visko buvo, nors ir vyko karas. Mes su kitomis moterimis viską kepėme. Teta be paliovos kartojo: „Nieko nešykštėkite! Mes norim dar sykį visi kartu smagiai pabūti". Ne vienas giminaitis net savo indus atsigabeno. Stalas buvo nukrautas kaip niekad.

Dabar trūko tik spurgų. Pusseserė Erika ir aš užmaišėme tešlą, pasistatėme didelį katilą su taukais. Buvo ir taip karšta, o čia dar tas katilas vis labiau kaito. Įdėjome į katilą kelis gabalėlius tešlos. Kad ims riebalai putoti, per kraštus veržtis! Dangau, jie lyg alus tekėjo nuo viryklės ant žemės. Puodo ąsa taip įkaito, kad nepaimsi. Tešla vis lipo lauk per kraštus ir dribo ant grindų. Mudvi negalėjome juokais tverti. Nuolat kartojosi tekšt, tik praeis minutėlė - ir vėl tekšt. Erika sužvejojo nuo žemės vieną spurgą, tą, į kurią nusidegino koją, ir paragavo: „Bet ir gardžios tos rupūžės“. Kai tas rupūžes pamatėme kuo garbingiausioje vietoje padėtas ant stalo, vėl leipome juokais. Ir niekas nežinojo, ko kvatojamės.

Buvo mergvakaris. Teta Erikai ir man padavė jaunųjų pata­lynę. Mudvi turėjome jauniesiems verandoje pakloti vestuvių guolį. O tas sužadėtinis vis nesirodė. Pamažėle Grėtė ėmė ner­vintis. Ji užsidarė savo kamaroje. Galėjome kiek lenda belstis ir maldauti: „Na išeik pagaliau!“ Ir motina prašė. Grėtė sėdi užsidariusi, ir baigta. Gal ji ten verkė, gal meldėsi. Taip ir praėjo mergvakaris, o kitą rytą Grėtė jau pati veržėsi lauk.

„Važiuoju į Ragainę pas kirpėją44, - tarė ji. Aišku, namuose Grėtė neturėjo ramybės. Šeši kilometrai dviračiu visai netoli. Bet ir jaunikio vis dar nėra, ką tai galėtų reikšti? Grėtė per kiemą nudūmė prie sodelio tvoros ir pradingo tarp lazdynų. Girdėjome ją tenai rėkiančią: „Verneri, kad aš per karą daugiau tekėčiau!44 Lyg tas Verneris buvo kaltas, kad vyko karas arba kad ji būtinai norėjo ištekėti?

Kai Verneris atvažiavo, mums lyg koks akmuo nuo širdies nusirito. „Kad tik nebombarduotų!44 - nuogąstavo visi. Ves­tuvėms daugiau niekas nebetrukdė. Erika ir aš jauniesiems ant paklodžių pribėrėme erškėtrožių sėklų. Ant naktinio staliuko jaunikis padėjo likerio ir saldumynų. Tada vežimais nurūkome į bažnyčią. Tuoktuvės praėjo greitai. Iškilmingi pietūs truko ilgiau. Bet niekas nešoko ir nedainavo. Visi buvo rimti, visi buvo baikštūs. „Svaine, - tarė man Verneris, - dvyliktą atvesk Grėtę į tą kambarį“. Nuotaka į jį nulėkė dar prieš vidurnaktį. Paėmiau Vernerį už parankės ir tariau: „Eik!“ Mano balsas virpėjo dėl to pokšto su erškėtrožių sėklomis. Dar jiems pasakiau: „štai, Grėte, tavo vyras! Dabar gerai pamiegokite, o ryte atsikelsite vėl žvalūs. Labos nakties ir viso geriausio!" Aš nepa­sakiau jiems „Iki pasimatymo!"

Ryte, kai jaunavedžiai dar miegojo, mudvi su pussesere nusi­tvėrėme dviračius ir išvažiavome per Ragainę atgal į Bitėnus. Kelionė buvo rami, lyg rusai būtų kažkur dingę. Grįžome su­plukusios. Širdys daužėsi. Taip praėjo dar dvi savaitės. Buvo tylu. Bobų vasara, bulviakasis. Žiūrėjome į ore besidraikančius voratinklius ir klausėmės. Nemuno vanduo buvo dar šiltas, galėjai maudytis.

Grėtės daugiau aš nemačiau.

 


 

Bėgimas

Atėjo spalis, vėl paskelbė įsakymą trauktis. Šįkart keliai buvo pilni pabėgėlių. Važiavome dienomis, o vakare sustodavome kur nors pernakvoti. Mudvi su £ve turėjome dviračius. Kiek­vieną popiete braudavomės per minią į vilkstinės priekį ir ieškodavom vietos, kur galėtume prisiglausti naktį. „Ar atsiras vietos dviem vežimams ir septyniems žmonėms?" - klausinėdavome. Kartais koks ūkininkas atsakydavo: „Taip, ateikit" ir priimdavo mus visus. Tuomet poniškai išsimiegodavom lo­vose ir vakarieniaudavom prie gausiai nukrauto stalo. Tėvas ir mano vyras dažniausiai likdavo vežimuose ir saugodavo ark­lius. Svetimame tvarte gyvuliai nerimdavo, galėjo susižeisti.

Kitądien, atrodo, ta vieta vadinosi Kionigsblumenau, mums sekėsi gerokai prasčiau. Oras pagedo, kelias išvažinėtas, vienas purvynas. Sodybos, prie kurios sustojome, šeimininkė kaip tik plovė laiptus ir plūdosi: „Vėl pilna troba purvo!" Man suspaudė širdį. Tariau: „Ir mano namuose liko laiptai". Ta moteris dar nežinojo, kad ir jai netrukus teks bėgti. Žiūrėjau į nuplautus laiptus, viskas Švytėjo, kaip ir pridera šeštadienį. Ant palangės stovėjo trys skardos su trupininiu pyragu. Ačiū Dievui, tą akimirką pro duris įėjo vyriškis. Jis bematant atpjovė didžiulį gabalą pyrago vaikams ir parodė, kur galėsime pernakvoti. Ėjo naktys. Kartais miegodavome puikiai, galėdavome praustis karštu vandeniu. Bet dažniau nakvodavome tvartuose ant šiau­dų ir buvome laimingi suradę nors tuščią gardą. Kur tik buvo vietos, tuojau ją užimdavo pabėgėliai.

Perėjome visą Rytų Prūsiją, tik vietovių pavadinimus ir jų eilę jau pamiršau. Kuo toliau slinkome į vakarus, tuo daugiau ant plento sutikome žmonių. Ant Diršavos tilto susidarė spūstis. Staiga vokiečių kareiviai ėmė šaukti: „Tiltas užminuotas! Gavę įsakymą mes jį susprogdinsime! Ir nesvarbu, ar jūs būsite perėję jį, ar ne!tt Gerasis Dieve, mes dar ant tilto! Į priekį stūmėmės vėžlio žingsniu. Tiltą perėjome tik vakare. Tąkart įsitaisėme tuščio namo daržinėje. Naktį dažnai bombardavo, bet mums nieko bloga nenutiko. Toliau turėjome judėti vis greičiau ir greičiau. Jau snigo. Ėmė kraujuoti arklių kojos. Mama dar galėjo tai ištverti, o tėvas baisiai sielojosi dėl savo trakėnų.

Taip pasiekėme Vakarų Prūsiją, kitaip dar ją vadino lenkų koridoriumi. Čia buvo gerokai pavojingiau, nes niekas neži­nojo, kaip vietiniai žmonės elgsis su atvykėliais. Per karą vo­kiečiai iš vietos gyventojų viską atėmė. Tai dabar lenkai keršijo pabėgėliams: „Keliaukit sau, mes jūsų nenorim!" Birutė su Irena labai šalo. Vienas vežimo ratas buvo suskilęs. Galų gale pasiekėme didelį dvarą, Volmko ar kaip jį ten vadino. Čia tuo metu mirė dvarininko senelė. Mes palydėjome ją į paskutinę kelionę, šiame dvare gyvenom kelias savaites. Mano Kons­tantinas čia pasigavo išiją, tai toks nervų uždegimas. „Na matai, dabar dar ir sirgsi kelionėje“, - burbėjau. Buvau pikta, buvau neteisinga. Šiaip ar taip, šalia turėjome dar stiprų vyrą. Dažniausiai pabėgėliai buvo vienos moterys su vaikais ir karšinčiai seneliai. Dvaro apylinkėse veikė degtinės darykla ir aš išsi­prašiau mažą bidonėlį spirito. Dėjau Konstantinui spirito pa­vilgus.

Daugybė, daugybė pabėgėlių gyveno drauge su mumis, vieni iš vienur, kiti iš kitur. Tame pat dvare buvo įsikūrę ir kareiviai. Mūsų šeima įsitaisė didelėje salėje, kur stovėjo ilgas ąžuolinis stalas. Ant sienų - šviestuvai ir protėvių portretai sunkiais rėmais. Kai tik bombarduodavo, aš vis bijodavau, kad tie pa­veikslai ims ir nukris man ant galvos.

Kareiviai visą laiką buvo pasirengę. Pulti į frontą ir ata­kuoti - dėl to niekam nė klausimo nekilo. Du jų visą laiką sėdėjo prie radijo ir klausėsi. Jeigu jiems įsakydavo tęsti, vis­ką metę iškeliaudavo tolyn, į Reichą. Kitą dieną iš Rytų jau atvykdavo kiti, ir vėl viskas iš pradžių.

Vakarais kartu su maisto daviniu jie gaudavo ir daug al­koholio. Tuomet kareiviai švęsdavo salėje. Toks Frankas skam­bindavo fortepijonu. „Frankai, pagrok ką nors beprotiško!" -prašydavo jo. Kartkartėmis prie radijo budintis kareivis pra­nešdavo apie padėtį fronte ir galiojantį slaptažodį. Mes ilsėjo­mės lovoje prie sienos, po didžiuoju paveikslu, o jie puotavo. Vaikai miegojo, miegojo tėvai, Konstantinas irgi, tik aš dar vis nesumerkiau akių. Gulėjau lovoje prie sienos, už kurios buvo salė. Netikėtai įėjo kareiviai. Vienas po kito jie priklaupė prie mano lovos ir pasakojo apie savo namus. Be abejo, visi jie buvo katalikai. Vienas jų pasakojo apie savo bėdas ir žaizdas. Kitas skundėsi, kad jį paliko žmona ir todėl nenori gyventi. „Jeigu jau privalome mirti, tai norėtume tėvynėje. Taip lengviau“, -tarė vienas, vyresnysis. Jie visi atliko lyg kokią išpažintį. Ta­rytum klūpotų klausykloje ir norėtų išsipasakoti. Taip aš klau­siausi jų per visą naktį. Vėliau tie kareiviai išvyko. Jie dar privalėjo apginti Berlyną. O karas vis niekaip nesibaigė.

Vyras visada norėjo važiuoti į Helio pusiasalį. Jis sakė: „Te­nai turime pažįstamų. Tu važiuok, o tai jie čia mus greitai užklups". Jis buvo toks pasiligojęs ir viskuo susirūpinęs. Tačiau mano motina norėjo tučtuojau grįžti namo: „Ten sušilsime. Tik tenai mums bus geriau, ne čia!" Kol svarstėme, kur pa­traukti, mus apsupo rusai. Negalėjome judėti priekin, tik atgal. Viena kelio puse mes važiavome atgal į Rytus, kita puse priešais jau riedėjo tankai. Pakeliui rusai dar išsikinkė mūsų geruosius arklius. Pievoje pasigavome tokių, kurie vos vilkosi - taip buvo karo nustekenti. Raudonoji armija pasiėmė ir mano vyrą. Kons­tantinas turėjo jiems padėti pergalę iškovoti. Jis lietuvis, manė jie, dėl to turi į jį teisių.

Rusai visur elgėsi kaip nugalėtojai. Kartą mes gulėjome kiaulidėje. Jie šaudė per visą naktį. Kulkos tik ir švilpė viršum namo - žyyych! Vos tai išgirdau, čiupau Birutę su Irena ir parkritau. Staiga atsivėrė durys. Vienas rusas į rankas man įbruko stiklainį: „Daj deti. Duok vaikams". Jis iš mūsų vežimo pavogė šaltieną, matyt, jį sąžinė kamavo. Man pasirodė, kad jis labai draugiškai pasielgė mus prisiminęs. Mes visada bijo­jome kareivių.

Kažkur buvo salė, bendruomenės salė ar kažkas panašaus, į kurią prigužėdavo pabėgėlių. Netikėtai įsiveržė purvinas, ap­driskęs rusas su kruvinu raiščiu ant galvos: „Visos moterys į komendantūrą!" Paėmiau ant rankų Iną. Ji įsikibo į mane. „Mes lietuvių pabėgėliai, - tarė mano motina, - ne fašistai". Mums pasisekė, kad ji nuo pirmojo karo dar mokėjo rusiškai. Tad jie mums leido pasilikti. Bet pasiėmė mūsų Ėvę, mano brolio našlę. Neklausiau, kas ten nutiko. Grįžusi ji tylėjo. Ji buvo tvirta moteris, vyresnė už mane. Ėvė buvo lyg mano angelas sargas. Ji buvo šalia sunkiausiu metu. Man pavykdavo nuo blogybių išsisukti. Vėliau mes ją visai pamėtėme. Ir tik po daugelio metų Ėvė vėl atsiliepė iš Amerikos.

 

Ryte, kai išėjome iš salės, ant kelio gulėjo pinigai. Galėjai juos susirinkti. Bet ką tu gautum už tas reichsmarkes? Iš mūsų vežimo paėmė radijo aparatą. Tvirtai įsikirtęs jį laikė vienas sužeistas rusų karininkas. Jis vis dejavo ir skundėsi, bet neno­rėjo radijo iš rankų paleisti. Tokie daiktai dar turėjo vertės.

„Damoj, damoj! - šaukė mums rusai. - Eikite namo!" Tai buvo įsakymas, bet mes ir patys norėjome grįžti. Niekas neži­nojo, kiek dar tas karas užsitęs. Ar tuomet kas bent nujautė, kad Maskvos ranka sieks anapus Nemuno? Susirinkimo vieta buvo Prūsų Ylava. Joje mes praleidome keturias savaites. Ten buvo barakai, prigrūsti įvairiausių tautų žmonių: rusų, vokie­čių, lietuvių, lenkų ir kitokių. Kiekvieną rytą buvome priversti išsirankioti utėles. Mūsų gulto kojūgalyje įsitaisė tokia ukrai­nietė su sūnum Ivanu, dešimties ar vienuolikos metų berniuku. Jis išsitraukdavo utėles ir numesdavo jas ant žemės. Vis nesėk­mingai bandžiau jį paveikti: „Turi jas užmušti, Ivanai! Užmušk jas!" Tai buvo tiesiog siaubinga.

Dienomis turėdavome eiti valyti trobas. Vienoje jų radau vokišką knygą Quo vadis? Man tai buvo tikras lobis, pasijutau laiminga. Vėliau valė be manęs. Apsirišau kaklą skarele ir atsiguliau į lovą su knyga. Kai ateidavo rusai, aš dejuodavau ja bolnoj, ja bolnoj! Rusai to taip ir neperprato: „Na jei sergi, tai sergi". Knygoje Quo vadis rašė apie romėnus, Palestiną, Jeruzalę, apie krikščionių persekiojimą. Labai garsus romanas. Žinojau tai dar namie, tik tenai jis nebuvo man į rankas patekęs. Vienas romėnų prisidėjo prie misijos. Jis ir jo bend­ražygiai slėpėsi katakombose, jie nieko nebijojo. Jutau, kad ta knyga, kaip sakoma, buvo lyg balzamas mano sielai!

Lageryje sutikau daug gerų žmonių. Buvo toks rusų kari­ninkas, kuris mylėjo mūsų Iną. Tada Ina ėjo penktus, daugelis sakė: gražus vaikas. Galbūt tas rusas tėviškėje irgi paliko tokią dukrelę. Jis visada atiduodavo Inai savo cukrų. Arba iš virtuvės bulka, tokią mažą bandelę, nugvelbdavo. „Dai malinkai! Duok mažajai!" - sakydavo jis. Jis padėjo ir vėliau, kai prasidėjo registracija. Namo vyko grupė lietuvių. Sąraše buvo tik mano tėvai. Tas rusų karininkas mumis pasirūpino: „Lipk į vagoną. Sakyk, važiuoja tėvai, važiuos ir vaikai".

Taip mes ir išvažiavome, bet tik tėvai gavo duonos davinį. Žmonių prigrūdo pilnutėlį gyvulinį vagoną. Kiekvienas sėdėjo ant savo ryšulių. Kelionė truko visą parą, pagaliau sustojome Lietuvoje. Išlipome Kaune, ten iškart mus nusiuntė į vonią ir atliko dezinfekciją. Paskui mes jau savo jėgomis keliavome toliau. Geležinkelio stotyje stovėjo daugybė traukinių - vienas iš ten, kitas iš ten. Ant vieno jų buvo užrašyta „Telšiai". Skai­čiau paskubomis, tai man pasirodė „Tilžė". Greitai sulipome ant platformos su visais ryšulėliais. Tik Šiauliuose apsižūrėjome, kas nutiko. Teko brautis į kitą traukinį tvirtai daiktų įsitvėrus. Taip pasiekėme Pagėgius, beliko penkiolika kilometrų iki Bitėnų. Čia jau susigaudėme gerai. Tuojau prisistatė rusai „Uhr! Uhr! Laikrodžius!" Atsakiau jiems: „Laikrodį capcarap. Seniai nebėra!" Tai buvo ne visai tiesa. Tėvas dar turėjo savo laikrodį, mat jis jį slėpė kojinėje.

Grįžom vakare, mums reikėjo pastogės. „Ko jūs norit? Eikit pas savo Hitlerį!" - išgirdome. Pasakiau: „Hitlerio nebėra. Tai kur mums eiti?" Pagaliau mus įleido į mažą kambarėlį. Rytą vyriškis su vežimaičiu susiruošė į Vilkyškius. Paprašėme jo pavėžėti iki Lumpėnų. O ten sodyboje vėl ieškojomės vežimo. Ina buvo per silpna, kad galėtų eiti. Ir savo nešulių negalėjom patempti. „Ko čia grįžot? - šaukė ant mūsų moteris. - Ar negalėjot likti pas savo Hitlerį?" Nebuvo kas veikti, ėjome nuo vienų pas kitus, ką darysi. Galiausiai mūsų pasigailėjo toks siuvėjas. Jis pasikinkė vežimą ir dar pažadėjo man parūpinti siuvamąją mašiną, nes iš savo gerųjų drabužių beveik nieko neparsivežėme.

Vežimas vos judėjo, žemė buvo patižusi, kaip visada tokiu metų laiku. Vaikai ir aš iššokome dar kaimo pradžioje ir kiek įkabindami pasileidome Rojaus keliu. Parvažiavome nuo Keliotačių pusės. Priešais buvo daržinė, ir negalėjai matyti, kaip atrodo sodyba. Visų akys išpūstos, o širdys stipriai daužėsi. Ar dar stovi namas? Stovi! Visa kita jau ne taip svarbu. Dar kartą pasukome už daržinės kampo - namas stovi. 1945 metų balandžio 30 dieną vėl buvome savo namuose.

 


 

Vėl namuose

Namas buvo nusiaubtas. Langai išdaužyti, rėmai sulaužyti, durys nukeltos. Viduje nelikę nieko, jokių baldų, - vien šiaudai ir purvas. Užtat virš galvos turėjom stogą.

Mums ir vėl pasisekė. Kitame namo gale buvo apsigyvenę du rusų kareiviai. O tvarte stovėjo penkios karvės, kurias jiedu turėjo prižiūrėti ir aprūpinti maistu kariškius. Kariškiai buvo apsistoję Jankų sodyboje. Mama tuojau pasisiūlė pamelžti kar­ves ir centrifuga išsukti pieną. „Rytoj miegokite, aš už jus pamelšiu", - tarė ji rusiškai. Taip mes dar ir pieno prasima­nėme. Ivanas, vienas tų kareivių, mūsų Inai atnešdavo grietinės. Ji buvo tokia nusikamavusi, sulysusi, kad kojų nebepavilko. Toji grietinė ją ir prikėlė. Pradžia buvo nebloga: kareiviai paten­kinti mumis, o mes - kareiviais.

Daržinėje dar radom rugių, kuriuos tėvai suvežė prieš pa­bėgdami. Ten pat padėti ir spragilai. Tėvas prisiminė, kad tvarte, prie sienos, po gebene, įmūrytos girnos. Taigi turėjome ir miltų. Kai susimalėme du ar tris maišus, atėjo tokie lietuviai. Jie atėmė mūsų grūdus ir išvažiavo. Kas jie tokie buvo, nežinau. Taip mums beliko vos saujelė. Kai sutemo, apieškojome visą kaimą. Tetos Anės rūsyje dar radom kiek bulvių. Tik jos buvo išmirkusios vandenyje ir beveik supuvusios. Iš jų motina virė tokią sriubą. Nespėdavom jos prisivalgę per slenkstį peržengti, o vėl išalkdavom.

Netrukus su Birute nukeliavau į Smalininkus pažiūrėti savo namo, ar tas dar stovi, ar sugriautas. Bene ką nors ten rasime, ar gausime, gal susitiksime grįžusių pažįstamų. Ėjome nuo ryto iki vakaro. „Aš nebegaliu. Ar tu ištversi?" - klausiau dukters. Ėjome basos kelio pakraščiu, pasirišusios po kaklais batus. Ir dabar, kai naktimis kamuoja nemiga, aš vis keliauju. Mintimis visur apsilankau, prisimenu visokius žmones.

Nakvojome Viešvilėje, buvusiuose parapijos namuose. Užsiropštėme ant daržinės. Nuo čia iki Smalininkų - penkiolika kilometrų. Mūsų namas buvo visiškai nusiaubtas, visur tuščia: rūsyje, kambariuose, palėpėje, parduotuvėje. Mėtėsi kelios fotografijos, kurias ten buvome palikę. Turėjome miegoti name priešais mūsiškį, pas tokią Morauskienę. Vidurnaktį, kai jau gulėjome, pradėjo šaudyti - bum, bum, bum. „O Dieve, -meldžiausi, - ir vėl kariauja, o aš svetimuose namuose". Tada išgirdome: Vojna končila! Vojna končila! Suvokėme, kad karas pasibaigė. Visi, visi buvo laimingi. Kas bus toliau, niekas ne­galėjo numatyti. Bet karas baigėsi.

Pasistiprinusios mudvi su Birute po pusryčių išėjome. Kaip ir tikėjomės, Jurbarke radome seną pažįstamą. „Paklausyk, - pa­siūlė man tas vyras, - tvarte stovi karvė, kurią paliko pabėgėliai. Pasiimk, man jos nereikia. Bet pažadėk, kad ją grąžinsi, kai tik tie žmonės sugrįš!" Karvė buvo didelė ir graži. Vedėmės ją už virvės iki pat Bitėnų. Bet tu paeik su tokiu galviju! Varge, ji vis norėjo ganytis, kramsnoti. Karvė buvo užsispyrusi. Kai važiuo­davo ta pačia kryptimi koks vežimas, pririšdavom ją prie vežimo ir taip keliavom toliau. Vos nuvažiuojam porą metrų, šaukiu: „Stok! Lėčiau! Karvę pribaigsim!" Tik kodėl vežėjas dėl mūsų turėtų važiuoti lėčiau? Taigi vėl ėjome pėsčios, kol pasirodys koks vežimas, kad galėtume kiek pailsėti. O karvė vėl dūsta.

Kai pagaliau su ja pasiekėme namus, tai buvo džiaugsmo! Mama apsikabino karvės kaklą ir pravirko. Po kelionės karvė susirgo ir iš pradžių pieno davė mažai, bet netrukus ji atsigavo. Laikėme ją porą metų. Vėliau, kai susikūrė sovchozai, paėmė jos kraujo mėginį ir nustatė, kad karvė serga brucelioze. Vete­rinaras nedavė mums ramybės, turėjome karvę papjauti. Tąkart žliumbiau savo kambaryje: „Dabar tu vėl likai be karvės ir pie­no". Nutiko tai vasarą, ir mes pardavėme mėsą Tilžės restoranui.

Pamažu ėmė grįžti Bitėnų senbuviai. Mes grįžome pirmieji. Kiek vėliau parsirado Lizabetė ir Klėrė su dviem dukterimis. Jos įsikūrė buvusioje Fabijanų parduotuvėje, kuri priklausė ir nužudytajam Klėrės vyrui. Sugrįžo Trūdė Enulat, Kosgalvis, Betė Kriuger ir dar keli žmonės. Iš karo belaisvių stovyklos anglų zonoje grįžo Pilkūnas. Sugrįžo ir Rudis Grigolaitis, tėvo pusbrolio iš Lumpėnų sūnus. Jis buvo apie dvylikos metų ir visiškai vienas, tai priglaudėme jį savo namuose.

Per pirmuosius kelis mėnesius vis kas nors iš bitėniškių pasirodydavo, tarsi kažko ieškotų. O neradę vėl pradingdavo, niekam nieko nesakę. Buvo tokia Domatienė, turėjo vaiką, kuris dingo per tą didįjį bėgimą. Naktimis girdėdavome, kaip ji vaikšto aplink namus ir dainuoja lopšines. Ji visai protą pametė. Niekas nežino, kur ta moteris vėliau dingo. Tokių istorijų po karo buvo gausybė.

Greitai kaimas vėl buvo apgyvendintas. Daug žmonių atvyko iš Lietuvos ir apsigyveno tuščiuose namuose. Dažniausiai tai buvo buožės, turtingi ūkininkai, kurie ėjo prieš režimą, bet ir jo bijojo. Todėl jie bėgo iš tėviškės ir slapstėsi pas mus. Tuomet jau ėmė ir į Sibirą vežti. Kam buvo lemta, tuos grūdo į trans­portą. Tie ūkininkai buvo geri ir inteligentiški žmonės. Mes savo kampą juokais vadinome akademija. Po kiek laiko, kai jau pavojus, kaip jiems atrodė, praėjo, kai kurie atvykėliai dingo. J jų vietą atėjo kiti ir jie jau dažniausiai nebuvo tokie geri. Ne valkatos, bet tarp jų ir tokių pasitaikė. Tie žmonės anksčiau neturėjo nieko. Jie manė lengvai galėsią praturtėti. Keletas jų prieš karą tarnavo vokiečių ūkiuose ir girdėjo, kad čia nebesą šeimininkų.

Bitėnų namams pasisekė, jei juose dar kažkas gyveno. Keliotačių ūkis buvo visai tuščias, ten viskas apleista arba panaudota kitiems tikslams. Taip pat ir Balnių sodyba. Iš pradžių joje dar gyveno Maksas Kukaitis su savo Aldona. Bet kai jie išvažiavo, viskas ėjo blogyn. Kam prireikė lentų, kam plytų, kam ant­kapinio akmens. Taip ir dingo viskas. Tie žmonės atkeliavo iš visų kampelių - nuo Žemaitijos iki pat Kauno, jiems visą bitė­niškių turtą vėjais paleisti reikėjo. Buvo siaubinga netvarka. Vakarais, temstant, kai jau negalėjai žmogaus įžiūrėti, tik švie­sius sienojus, vieni jų slankiojo vienur, kiti - kitur.

Naktį dažnai belsdavosi į namus. Mes duris iš vidaus visada užremdavome basliu, taigi jie negalėjo įsilaužti. Jie buvo gink­luoti, nuolatos reikalavo: „Duok valgyti!" Aš jų prašydavau tik vieno: „Turime mažų vaikų, eikite kur nors kitur". Mano motina su jais derėdavosi: „Sūneliai, duosiu jums riekę duo­nos". Taip ji prisigerindavo ir pasiekė, kad tie mums nieko nedarytų. Kaži ar buvo nors diena be tokių svečių. Nori nenori, reikėjo viskuo dalintis su tais žmonėmis. Kartais ateidavo lie­tuvių partizanai, kartais rusų gynėjai, o ir vokiečiai dar aplinkui blaškėsi. Niekada nežinojai, ko jie nori ir ką veikia šiame krašte. Kitur jie dar ir žudė. Kai vieni nužudydavo kieno nors brolį, kiti patykodavo, kas ateis pasiimti lavono. Todėl daugelis ir likdavo ant kelio gulėti, kol imdavo dvokti. Tik ne mūsų kraš­tuose, aplink mus nebuvo tiek daug miškų. Mūsų apylinkės nebuvo tinkamos tokiai kovai. Pro mus jie tik pravažiuodavo ir greitai išnykdavo.

Vieną gražią dieną pasirodė komendantas iš Pagėgių. Jis trumpai drūtai pasakė: „Turite iš čia išeiti! Ten, kur kareiviai, negali būti jokių civilių! Kai atvažiuosiu kitą kartą, kad nė vieno čia daugiau nerasčiau!" Atrodė, dabar jau mirsiu. Turėjome persikelti j kitą namą, kiek toliau. Bet juk šitas buvo mūsų! Naktį gulėjome ant grindų, ir aš graudžiai verkiau. Vaikai miegojo. Ar mama miegojo, nežinau. Tėvas miegojo. Jis visada viskuo rūpinosi mažiausiai. Žinojo, kad mama viską padarys. O aš gulėjau ir verkiau. Staiga kaip tik po išdaužtu langu ėmė suokti lakštingala. Ji plakė lyg springdama, niekaip negaliu to pamiršti. Atrodė, lyg kokia pranašystė. Lakštingala alyvų krū­me suokė ilgai, kol lioviausi verkusi. Aš meldžiausi: „Gerasis Dieve! Ar tu pasiuntei man tą lakštingalą paguodai? Pagelbėk mums dabar ir kiekvieną kitą sunkią valandą". Tada apsi­raminau. Galų gale žmogus turi būti stiprus.

Kitą dieną atėjo kaimynas Ivanas iš kito galo namo ir pa­klausė: Lena, pačimu plakala? Lena, što takoje?* - Plocha. Taip ir taip, - paaiškinau. Jis tarė: „Nusiramink. Šiandien jis komendantas čia, rytoj - nežinia kur. Dėl mūsų, tai gali sau likti, niekam neįduosim". Aišku, jam būtų gaila mūsų, nes ir vėl turėtų karve melžti. Tai buvo išeitis.

 

* Lėne, ko verkei? Kas nutiko?

 

Mes pasilikome. Kartą išgirdome, kad kariškiai rengia kon­certą. Ateis ir komendantas. „Pasislėpkite, kad jūsų niekas nepamatytų!" - patarė mūsų Ivanas. Kol jie ten grojo, aš su Birute ir Irena prastovėjau Dilbos miškelyje, už medžio, nuo kurio galėjau stebėti mūsų kiemą. „Komendantas išėjo", - pašaukė mus Ivanas. Komendantas mus pagaliau pamiršo.

Vėliau atsiuntė kitą komendantą, tas buvo geresnis. Mama juo be paliovos džiaugėsi. Jiedu nuolat kalbėjosi apie Rusiją ir rusų kultūrą. „Ničevo ne nado! Likite čia. Kol aš čia, nieko jums nenutiks!" - taip jis mums pažadėjo. Paskui komendantą perkėlė į Karaliaučių, ir jis kareiviams įsakė, kad jie mūsų neliestų ir negąsdintų. Argi vėl mums nepasisekė?

Jau pačią pirmąją vasarą visai padoriai įsikūrėme. Turėjome bulvių, miežių, burokėlių, net aguonų. Dirbome stropiai, dabar tetrūko Konstantino. Mama sakydavo: „Jie jį pražudė! Netikiu, kad jis grįš". O aš pati sau galvojau: „Jis sugrįš. Žino, kad vaikai čia. Jis tai žino". Kartą į mūsų kiemą įžengė kareivis. Ant galvos kepurė su raudona žvaigžde. Tai buvo 1945-ųjų rudens vakarą, saulė jau lėtai leidosi. Kas jį pirmas pamatė, gal vaikai? Visi bėgo, visi juokėsi. Pasipylė ir ašaros. Dabar vėl viskas gerai. Kariškiai paleido Konstantiną. Galėjome atsikvėpti, jautėmės saugesni. Karinė administracija turėjo gerbti Raudonosios ar­mijos kareivius.

Ilgai Konstantinas pasakojo visokias istorijas, kurios jam nutiko Rytų Prūsijoje. Iš pradžių jam įsakė vertėjauti, pagaliau karui pasibaigus dirbo atstatomuosius darbus. Jį stebino rusai, kurie laužė viską. Viską, ką tik fašistų galėjo rasti. Arba kaip jie vogė. Paskui frontą pasklido civiliai, tokia ypatinga žmonių padermė. Jie grobė viską, ką tik galėjo panešti. Kareivis negalėjo daug patempti - jis privalėjo žygiuoti toliau. Kartą Konstan­tinas sutiko tokį gudruolį, kuris norėjo pasidaryti minkštą patalą. Susikrovė vieną ant kito net septynis čiužinius. Mano vyras mokėjo jų kalbą, tik negalėjo nieko prieš juos pasakyti -jis buvo kontra. Turėjo elgtis kaip jie, jausti kaip jie. Karašo! -ir nieko daugiau, kad tik viskas gerai baigtųsi.

Kai parėjo namo vyras, netrukus parsirado dar vienas žmo­gus. Jis grįžo vieną rytą visai netikėtai. Vilis Simonas, jau senas, jo žmona seniausiai mirusi. Gulėjo pasidėjęs galvą ant ryšulėlio priešais savo sudegintus namus ir verkė. Ten jį ir pamačiau, netoli mūsų sodybos. Tariau: „Simonai, eime. Eikš pas mane". Kalbėjomės platt. Pas mus jis pagyveno pusantrų metų ir mirė. Prieš mirtį visą jo kūną nusėjo votys. Jis nuolat prašė: Ick will up'n Rombin*. Norėjo būti palaidotas tik tose kapinėse.

 

* Aš noriu ant Rambyno (platt).

 

Nuo Lizabetės Merkei susigriebiau šiltinę. Motina man pa­tarė: „Nuo karščio apsivyniok pėdas autais". Slaugiau Lizabetę, ir vos tik ji pasveiko, sukarščiavau pati. Beveik tris mėnesius kybojau tarp gyvybės ir mirties. Ant sienų šokinėjo velniukai. Galvoje spengė, cypė, zvimbė. Tai buvo šiltinė. Kai atgavau sąmonę, skaudėjo visą kūną. Kartais sapnuose turėjau šliaužti per visokias skyles, po namais, per gatves. Kone dusau bėg­dama. Rusų karo gydytojas davė Konstantinui tablečių, bet niekas negelbėjo.

Kartą vyras su mergaitėmis atėjo manęs aplankyti. Konstan­tinas laikė jas nutvėręs, kad neprieitų prie manęs per arti. Birutė išsiveržė ir padėjo man ant lovos rožę. Paėmiau rožę ir pajutau: bunda noras gyventi. Pamaniau: „Privalau gyventi toliau!" Slin­ko plaukai, nuplikau. Bet nuo tada pamažu ėmiau taisytis.

 


 

Mergaitės iš Klein Vanclėbeno

Pamažu vėl ėmėme ūkininkauti. Priklydo kelios žąsys. Jos bė­giojo aplinkui ir ieškojo prieglobsčio. Kaimynas davė avelę. Vyras iš kažkur parsivedė širmį. Be to, turėjome net tris karves. Rytais eidavau prie Nemuno keisti pieno į žuvį. Ten vėl vyrai žvejojo, o mums iš to didžiulė laimė. Suradom savo senąjį stalą. Jam buvo šimtas metų ir mėtėsi jis kažkur laukuose. Kol sirgau, mano tėvas iš kaimynų parsitempė žagrę, vežimą ir akėčias. Dirbome nuo paryčių iki sutemų ir nepailstamai kūrėme naują gyvenimą. Į kaimą atvyko mokytojas ir atidarė mokyklą. Taigi ir Ina galėjo mokytis.

Turėjome miltų, turėjome medaus ir visko, ko tik reikėjo. Kartą per savaitę eidavau į Tilžės turgų parduoti sviesto ir mėsos. Tilžę pavadino Sovetsku. Čia rusams trūko maisto. Anapus Nemuno visą kraštą buvo užėmę rusai: Karaliaučių, Įsrutį, visus kitus miestus ir kaimus. Dabar ši teritorija buvo Rusijos Sovietų Respublikos dalis, vadinama Kaliningradskaja oblastj. Iš pradžių joje gyveno tik kariškiai, niekas nieko neau­gino, nestatė. Anapus upės dar gyveno vokiečių, ir nemažai. Kai juos ištiko badas, jie traukė į Lietuvą.

Pas mus dažnai ateidavo toks Dvilys iš Vaidenų kaimo. Jis gerai mokėjo lietuviškai ir ne taip krito į akis, kai vaikščiojo mūsų pusėje. Mes duodavome jam darbo, duonos ir dar jo šeimynai ko nors įdėdavome. Apsisukęs Dvilys ir vėl valtele pas mus atplaukdavo. Jie gyveno Ragainės gete, kokie penki, o gal ir daugiau tūkstančių vokiečių, kaip sakė Dvilys. Tame krašte niekas negalėjo gyventi, tik vilkai ir plėšikai - buvo pernelyg pavojinga. Karinė valdžia visus surinko ir paskyrė jiems gyventi specialų kvartalą. Dvilienė sirgo širdimi, o būstas rūsyje, kur jiems teko gyventi, buvo šaltas kaip ledas. Jų duk­terys Hilda ir Trautė buvo dar visai jaunutės. Hilda dirbo rusų ligoninės gimdymo skyriuje. O Trautė, vos kokį rusą išvydusi, bemat puldavo slėptis. Ji ėjo aštuonioliktus. Senasis Dvilys tą bado žiemą atgabeno ją pas mus.

Trautė pas mus buvo laiminga. Pirmiausia mes turėjome fortepijoną. Gretimame kaime iš tokios moters išnuomojome jį Birutei. Birutė ėmė pamokas, o su ja - ir Trautė. Trautei tas instrumentas baisiai patiko. Kai mano vyras išeidavo, kviesdavau ją: „Eik, pagrok, pasilinksmink!" Tada tai jau Trautė barškindavo tol, kol pašaukdavau ją prie darbo.

Konstantinui nepatiko, kad padėdavau tiems, iš anapus. Jis sakydavo: „Jie vokiečiai. Tai pavojinga“. Iš tikrųjų mano vyras neklydo: tai buvo pavojinga. Bet ką galėjau padaryti? Jie irgi žmonės, tie iš anapus. Mano tėvams anksčiau priklausė pieva kitoje Nemuno pusėje, ir tai buvo tas pats kraštas. Ten, anapus Nemuno, visą laiką buvo blogiau, o pas mus visą laiką geriau. Rusų pusėje visi mirė badu, o Lietuvoje mes vis ko nors turė­jome. Keltininkas, kuris plaukiojo tarp abiejų krantų, sakė: „Pas jus rojus, o pas mus - pragaras". Jis irgi buvo vokietis, Rogenbukas ar kokia ten ta jo pavardė. Plaukiodamas Nemu­nu, jis matė daug savižudžių. Vienas toks šoko iš savo valties j patį ledinės tėkmės vidurį.

Vakarais dažnai traukdavome vokiškas dainas. Buvo tokia graži apie liepas Am Brunnen vor dem Tore. Dvilys jau buvo pas mus atgabenęs Hildą, vyriausiąją dukrą, taigi galėjom treliuoti keliais balsais. Niekam nerūpėjo, kad pas mus dai­nuoja. Buvom laimingi, kad tokiu metu gyvenam savo na­muose.

Kartą mes visi nuėjome į šventę ant Rambyno. Vasaros vidu­ry ten vis kas nors vykdavo. Bet viskas buvo nebe taip puiku, ne taip kaip mūsų laikais. Po karo buvo tik šnapsas ir nieko daugiau. Dar buvo moldaviško vyno po rublį už butelį. Iš Tilžės atvažiavę rusai pyko ant lietuvių ir visaip juos peikė. Aplink buvo visai kitokie žmonės. Palengva ir prie to pripratome. Vėliau, ačiū Dievui, viskas aprimo.

1948-aisiais su Traute dar grybavome. Paskui jos šeima išvažiavo. Tie, kurie gimė rusų pusėje, Tilžėje ar aplink ją, privalėjo išvažiuoti į Vokietiją. Toks buvo įsakymas, niekas negalėjo pasilikti. Iš Klaipėdos krašto išvažiuoti draudė. Mus priskaičiavo prie lietuvių, ir turėjome pasilikti. Tai tokia netei­sybė, tikra nesąmonė. Mes norėjome pasilikti, bet ir Trautė norėjo. Ji taip verkė atsisveikindama: „Kur mes eisime? Tenai nebus fortepijono". Mielai būčiau pasilikusi Trautę, abi sese­ris mielai būčiau pasilikusi. Nenoromis atidaviau ir Rudį Gririgolaitį. Tas bengelis* gyveno mūsų pusėje, Lumpėnuose. Jis irgi negalėjo važiuoti. Žinojau, kad kažkur Vokietijoje gy­vena jo giminės. Gal jie jo ieškojo? Rudį įtaisėme Dvilių šeimoje jauniausiuoju vaiku. Jis verkė, priešinosi iš paskutiniųjų.

Nemačiau tų gyvulinių vagonų, bet taip žmonės važiavo nuo Ragainės iki Tilžės. Dieną prieš tai atėjo senasis Dvilys ir atnešė mums maišą knygų. Vis tiek negalėjo jų išsivežti, tai padovanojo mums. Ten buvo ir Hildos eilėraščių albumas. Taip mes vėl turėjome ką skaityti. Tos knygos kiek palengvino mūsų išsisky­rimą. Jis buvo siaubingas.

Netrukus Hilda ir Trautė atsiliepė jau iš Vokietijos, jos rašė, kad gyvena Klein Vanclėbene prie Magdeburgo. Seserys klausė: „Ar pas jus yra blakių?" Jos taip įdomiai apraše savo kelione! O blakių ten išties buvo. IŠ pradžių joms teko nakvoti sandėlyje prie cukraus fabriko. Iš visų skylių lindo blakės. Žmonės tame krašte gyveno iš cukraus. Hildai su Trautė irgi reikėjo eiti ir rauti tuos cukrinius runkelius. Vokietijoje jos neturėjo jokių giminių. Kur turėjo dėtis? Jos ištikimai ir šauniai rase, toji Hilda ir Trautė. Vieną gražią dieną mums pranešė; „Dabar jau gyve­name VDR". Mes nė žinote nežinojome, kas ta VDR. Joms vis reikėjo alkūnėmis kelią prasiskinti, nes buvo pabėgėlės, ir, aišku, seserų padėtis buvo sunki. Dažnai jas prisimindavom. Tuomet iš niekur kitur negaudavom laiškų, rašė tik mergaitės iš Klein Vanclėbeno.

 

*Neklaužada (vok.).

 


 

Sibire, prie Lenos

Jau treti ketvirti metai vežė žmones į Sibirą. Visada apie kovo 25-ąją sudarydavo išvežamųjų grupes. Dažniausiai imdavo turtingesnius. Jie nuspręsdavo: „Tu buožė. Turi tris karves ir esi turtingas ūkininkas. Lauk iš čia!" Bet į sąrašus įtraukdavo ir visiškus vargšus. Atsirado žmonių, kurie apšmeižė savo kai­mynus, jeigu tų namai buvo geresni, ir jie norėjo tokius turėti. „Anie sovietų valdžios priešai!" - sakydavo. To pakako. Niekas negalėjo žinoti, kas Šįkart paklius. Gal rusai norėjo iš viso krašto lietuvius išvaryti ir patys čia apsigyventi?

Kovo pabaiga buvo blogas metas, niekas savo namuose nenakvojo. Išvežimo terminą slėpė, bet pamažu jis vis tiek išaiš­kėdavo. Aš su vaikais eidavau miegoti į tuščią mokyklą. Gu­lėjom viršuj ant grindų ir drebėjom. Naktis, dar viena. Tik naktį tykojo pavojus. Tėvai ir Konstantinas pasilikdavo namuose. Vos kartą mus lydėjo vyras, kai visi slapstėmės ant Rambyno. Vėliau pamanėme: kokia prasmė? Jie suimtų tėvus, o mus paliktų. Galbūt pagautų dar ką nors iš mūsiškių ir išvežtų už bausmę. Tada būtume išskirti. Kiek galima slapstytis? Kur čia nubėgsi?

Nuo tada kovo pabaigos laukėme šiltuose namuose. Ateis ar ne - buvom viskam pasiruošę. Pradėjo kurti kolchozus. Vieną vakarą išsivedė Konstantiną. Jis grįžo po dviejų dienų ir tepratarė: „Taigi dabar galit ruoštis, mes irgi važiuosim į Sibi­rą". Paklausėme: „Kodėl?" Mano vyras buvo įsiutęs: „Liepė organizuoti kolchozą. Sako, eik ir viską iš žmonių atimk. Ne, to tai nebus. Geriau jau į Sibirą!" Konstantinas nenorėjo plė­šikauti. Komunistai manė: moka rusų kalbą, energingas, galės lietuvius į kolchozą varyti. Jie apsiriko, todėl privalėjom va­žiuoti. Mūsų sąžinė švari. Niekas šiandien nesakys, kad tada kokį žmogų nuskriaudėm. Mes nekalti.

1951-ųjų vasarą buvome pasirengę iškeliauti. Pasirūpinome viskuo. Turėjome net pinigų. Tais metais prisikopinėjom daug medaus, galėjom nors visą vonią vežtis. Maišai pripilti miltų, lašiniai suvynioti j skepetas. Ką tik galėjome, išrikiavome, kaip j paradą. Tvarkingai susidėjom pasus.

Pagaliau, spalio 2-ąją, tas laikas atėjo, šįkart žmones griebė rudenį. Mes buvome tarp paskutiniųjų. Anksti ryte į kiemą įvažiavo mašina, iš jos iššoko ginkluoti vyrai:„Davai! Kel­kitės!" Buvom seniausiai atsikėlę. Tėvas buvo ką tik pieną į Vilkyškius išvežęs. Visiems liepė susirinkti virtuvėje. Mes dar turėjome svečių iš Kauno. Tie bematant pro langą iššoko. Antraip juos irgi, ko gero, būtų išvežę.

Kaimynai atėjo padėti ir išlydėti, turėjome greitai susikrauti. Stribai akimis sekė kiekvieną judesį ir laikė atkišę šautuvus. Norėjau dar supakuoti siuvamąją mašiną. Man atiteko tik jos viršutinė dalis, pakoją turėjau palikti. Palikti tiems, kurie vėliau viską, ko nepasiėmėm, išsidalijo. Netrukus tarpduryje pasirodė mano tėvas. Jis buvo iš mūsų visų pats ramiausias. Teištarė: „Taigi gerai. Mes važiuojame".

Aš tik stebėjau. Man viskas buvo vis tiek. Bet mergaitės dar negrįžusios iš Pagėgių gimnazijos. Man rūpėjo tik neprarasti savo vaikų. Agronomas iš kaimo atsivedė vyresnįjį ir vaišino jj konjaku. Jam vis kartojo: „Jie turi sulaukti vaikų. Būtinai!" Pažadėjo juos paimti ir atvežti į Tauragės geležinkelio stotį. Sulipome į vežimus. Neprisimenu, verkiau ar ne. Motina dar kartą apėjo tvartus, ten ji tikrai verkė.

Pakeliui užsukome dar į vieną kaimą prie plento. Iš ten paėmė moterį su penketu mažų vaikų. Seneliai turėjo pasilik­ti. Senelis dar bėgo iš paskos. Jis grąžė rankas, klupinėjo. Mes nuvažiavome, o aš pagalvojau: „Dieve mano, kas žino, kur važiuojam? Kad tik vaikai atsirastų". Tauragės gele­žinkelio stotyje buvo didelis sambrūzdis. Žmonės, ryšuliai, riksmai, šimtai žmonių, kuriuos turėjo ištremti. Traukinys jau stovėjo, vien gyvuliniai vagonai. Aš vis dar sėdėjau sunk­vežimyje lyg suakmenėjusi ir tik stebėjau viską. Mano vyras bėgiojo po tą grūstį, kalbėjosi su žmonėmis, ieškojo, ką dar galėtų papirkti šnapsu. Buvo popietė, traukinys turėjo išvykti laiku.

Staiga išvydau jas abi ateinančias su portfeliais. „Maaaa-maaaa!" - šaukė Birutė. Ji šaukė taip gailiai, nors tais metais jai sukako jau šešiolika. Tai buvo laimė, Dievo malonė! „Džiau­kitės, vaikeliai, dabar viskas taip, kaip turi būti". Tai truko neilgai, turėjome bėgti į vagonus. Tik bėk, bėk, bėk. Jie kimšo mus su nešuliais j vidų. Traukinys pajudėjo. Daugybė žmonių bėgo anapus sąstato ir verkė, rėkė, kai kurie klaupėsi ir iš sielvarto rovėsi plaukus. Daugybę Šeimų išskyrė.

Vagone buvome dvidešimt du. Tarp jų vienas pažįstamas dvarininkas su sūnumi. Keturis jo vaikus ir tėvo seserį dar prieš kelerius metus išsiuntė į Sibirą. Jiedu buvo nusiteikę beveik linksmai: „Tenai kur nors susitiksime savo vaikus". Susikro­vėme ryšulius vidury vagono. Šonuose styrojo tokios lentų pakylos. Ant jų sumėtėme savo patalynę ir susigūžėme. Mano vyras sėdėjo „parteryje", tikriausiai po mumis. Apačioje buvo tamsu. Iš pradžių dar turėjome žvakių. Kiekvienas sėdėjo ir valgė iš savo ryšulėlio. Kas gabalą duonos, o jei turėjo - lašinių. Taip nepražūsi. Jaunimas dainavo tokias liūdnas dainas. Jie verkė, mes verkėme, vėl tylėjome. Traukinys lėkė per tamsą pasišokinėdamas. Sąstatas braškėjo, traškėjo. Dardėjo ir skam­bėjo viskas, kas jame buvo, - puodai, kibirai, ąsočiai.

Kai kurie žmonės prie vargų greitai prisitaikė, kiti ne taip. Mūsų vagone niekas nesirgo. Kituose žmonės net mirdavo. Važiavome nuo spalio 2-osios iki lapkričio 17-osios, dieną naktį. Retkarčiais traukinys sustodavo. Tuomet leisdavo dviem žmonėms išlipti, jie mums atnešdavo valgio. Skystos sriubos arba tik virinto vandens. Jei vandens likdavo, gaudavom įo šlakelį apsitrinti skuduru. Niekas nenumanė, kur važiuojame. Pro mažytį langelį viršuje galėjai matyti stepę, kartais upę. Kartais sublyksėdavo šviesos, tai buvo elektrifikuoti miestai, arčiau ar toliau nuo mūsų. Stotyse, kuriose sustodavome, su­sitikdavome kitus traukinius. Dažnai juose spietėsi žmonės su prižiūrėtojais, juos taip pat kažkur vežė. Viename buvo moterys vakarinėmis suknelėmis. Nežinau, kas tokios jos buvo. Gal tiesiai iš teatro ištrauktos, ar ką? Kalbėjo vokiškai. „Iš kur jūs?" - paklausiau. Tą pat akimirką prilėkė patrulis ir mus išskyrė. Moteris, kurią užkalbinau, dar paklausė, ar moku Morzės abėcėlę. Galbūt norėjo man papasakoti, kas ji tokia.

Viskas būtų buvę dar ne taip blogai, visai pakenčiama. Bet baisiausia, kai rytais reikėdavo į tualetą. Daužydavom kumš­čiais į vagono duris. Gerai, jei jos atsidarydavo! Iššokinėdavome lauk lyg zuikiai. IŠ abiejų pusių išsirikiuodavo gink­luoti vyrų postai. Dėl to traukinys turėjo stovėti. Dažniausiai kareiviai šaukdavo: „Na viedro! Į kibirą!" Uždangalu at­skyrėme kampą su kibiru. Iš eilės ten eidavome. Kai kibiras prisipildydavo, kas nors išpildavo jį per mažą langelį. Ir tai turėjome iškęsti.

Mūsų vagoną atkabino Ačinske ir kitu keliu pasiuntė Nazarovo link. „Tai netoli nuo Lenos", - kažkas pratarė. Kaip supratau, nuo Sibiro Lenos. Išlipome lapkričio 17-ąją. Iš pra­džių mus apibarstė milteliais nuo parazitų, paskui stovėjome ilgoje Nazarovo geležinkelio stotyje. Iš dangaus dribo šlapias sniegas. Kai kurie vaikščiojo aplink ir ieškojo ko nors degaus. Jie sukrovė mažas krūveles ir padegė. AŠ tenai kiek pavaikš­čiojau norėdama susitikti pažįstamų. Pamačiau du senukus iš Smalininkų. Jie atvažiavo kaip stovi. Buvo visai netikėtai išvežti, drabužiais, kuriais tuo metu vilkėjo. Daviau jiems duonos ir lašinių iš savo nešulio.

Artėjo naktis, mes tirtėjome. Ar tai ir yra ta baisioji žiema? Paryčiais sunkvežimiais suvažiavo aplinkinių sovchozų pir­mininkai ir minioje ieškojosi darbininkų. Norėjo tik darbingų, kaip kokiame vergų turguje. Jie tikrino, ar stiprus tas ar kitas, kiek gali pakelti. Mano vyras vis klausėsi ir šniukštinėjo. Kaž­kuris jų jam padarė geresnį įspūdį. Šitas načalnikas atrodė ramus ir geras žmogus. „Mes trys darbingi žmonės", - kreipėsi į jį Konstantinas. Jis, mano tėvas ir aš galime kalnus nuversti, motina irgi praverstų. „Svarbiausia, aš turiu vaikų, turiu leisti juos į mokyklą". Matyt, jis tą rusą įtikino. Konstantinas mums pranešė džiugią žinią: „Mus priėmė! Mokykla už trejeto kilo­metrų. Galima pėsčiomis nueiti". Vakare jie mus nuvežė į grūdi­nes kultūras auginantį sovchozą, maždaug už penkiasdešimties kilometrų nuo Nazarovo.

Tai buvo lygumų kraštas, daugiau tokiu oru nieko negalėjai įžiūrėti. Mūsų sunkvežimis važiavo per tiltelius iš rąstų. Vis galvojau: „Vienas jų būtinai įgrius". Greta manės sėdėjo toks ūkininkas su žmona. Jiedu buvo lenkai, galėjai suprasti iš tar­ties. Staiga jis sušuko: „Tik pažiūrėk, pažiūrėk, Marija, ten ganosi žąsys! Turtingas kraštas!" Nežinau, ką jis ten pamatė: žąsis, sniego pusnis ar miražą. Galėjo būti ir avys. Aš vis žiū­rėjau į tuos tiltelius, vis atrodė, kad įkrisime. O tas vis matė žąsis. Jis jau kūrė ateitį.

 


 

Zemliankoje

Nuvažiavom į vietą vėlų vakarą. Su visais ryšuliais mus nuvedė į klubą. Didžiulė kino salė buvo užimta. Prie durų stovėjo aukšta moteris, kuri mokėjo vokiškai. Ji pasiteiravo, ar čia yra mokančių vokiškai. „Taip, - atsakiau, - ar galit mums padėti?" Toji moteris buvo estė. Ji pakvietė mus pasilikti per naktį. Moteris turėjo vieną kambarėlį, jame jau degė ugnis. Tai buvo mums lyg prošvaistė, stovėjo net radijo imtuvas.

Mudu su vyru dar norėjome pasiklausyti, kas vyksta kino salėje. Turėjome nepaleisti iš akių to vadovo, Fiodoro, kurį surado Konstantinas. Jis žadėjo mums surasti būstą. Priešais mus atsistojo toks vyriškis: „Ar čia kas kalba vokiškai?" „Taip!" - atsakiau ir prasibroviau prie jo. „IŠ kur jūs atva­žiavote?" Jis prisistatė esąs estų kunigas, čia gyvena jau trejus metus. „Galiu jums duoti gerą patarimą. Jeigu turite pinigų, neišleiskite jų tuoj pat. Taupykite. Nesitikėkite, kad greitai grįšite". Ir dar pridūrė: „Aš su šeima gyvenu šiame sovchoze. Jei kada išsiruošite, ateikite prie šaltinio, kur ant kalno, ir klauskite Tanerio. Kiekvienas pasakys, kaip mus surasti". Taigi Čia buvo ir tokių žmonių. Tiek daug mandagybių tame Sibire.

Niekur negalėjome gauti būsto šešiems žmonėms. Nieko negalėjo padėti ir mūsų načalnikas. Sakė: „Jums reikia keliauti į šachtas, už septynių kilometrų nuo čia". Žmones, kurie ne­gaudavo kur gyventi, kišo į tuščias anglies šachtas. Bet mano vyras buvo tvirtai nusistatęs: „Vaikai privalo eiti į mokyklą. Nevažiuosim taip toli!" Gavom patys buto ieškotis. Tada atsi­rado toks kalmukas. Tai tokie siauraakiai žmonės, kokių aš iki tol nebuvau mačiusi. Jie irgi buvo tremtiniai, turėjo nemaža patirties. Kalmukas pasiūlė: „Turiu dvi zemliankas". Tai toks būstas žemėje, panašus į didelį urvą. „Galiu jums vieną par­duoti. Tenai šešiems vietos užteks". Nusipirkom už 1000 rub­lių. 1000 rublių tuomet buvo dideli pinigai.

Zemlianka - tai tokia patalpa, j kurią reikėjo lįsti siaura apvalia anga. Prie pat žemės langas įleisdavo kiek šviesos ir pro jį galėjai matyti praeivių pėdas. Stovėjo tik viena krosnis. Už jos, mielas Dieve, knibždėte knibždėjo tarakonų. Kai būdavo Šilta, jie išlįsdavo iš savo slėptuvių ir bėgiodavo aplinkui. Dar ir šiandien nesuvokiu, kas tai per padarai. Galbūt kaip naminiai svirpliai Vokietijoje? Jie siaubingai cypsėjo ir švilpė. Mes nuo­dijome juos benzinu ir visą būsto vidų išbaltinom kalkėmis. Kūrenti galėjome skiedromis iš lentpjūvės. Vos tik mes atva­žiavome, po kelių dienų stojo tikra žiema.

Vyras iškart pradėjo dirbti. Jis turėjo prisistatyti į kontorą ir gavo gerą darbą. Konstantinui davė arklį ir roges - privalėjo vežioti statybines medžiagas. Šen ir ten, pagal planą. Cementą, lentas ir viską, ko ten tik būdavo. Sovchozas buvo didelis, kaip ir viskas Sibire. Iš pradžių Konstantinas parveždavo malkų ir lentų, ir iš jų mes susikalėme naujus gultus. Mano tėvas gavo darbo karvidėje. Visą naktį joje reikėjo nuo grindų gramdyti mėšlą, kad karvės neišsiteptų. Vos tik išgirdęs, kad jau krenta krūvelė, turėjo bėgti su semtuvu ir išmesti šviežią karvuolį. Antraip, jeigu karvė į jį atsiguls, reikės prieš melžiant ją pir­miausia nuplauti. Tenai nekreikdavo šiaudų kaip pas mus, tebuvo plika asla. Tėvas grįždavo ryte ir sakydavo: „Tai pasku­tinis laiptelis į pragarą". Nors tvarte buvo šilta, bet tai vienin­telis geras dalykas.

Mama liko namuose ir virė mums valgį. Atsargų žiemai gavome iš Tanerių. Jie atvažiavo rogėmis ir iškrovė mums bulvių, burokų, raugintų kopūstų su žaliais pomidorais. Drus­kos buvo galima nusipirkti, o lašinių sočiai dar turėjome iš Lietuvos. Atsirado ir šiokia tokia keptuvė su puodu. Iš pradžių to vos pakako, bet ir nebadavome.

Birutė su Irena ėjo į rusišką mokyklą. Tai man kėlė susi­rūpinimą, bet kai kas mane su Sibiru ir sutaikė: čia mokė vokiečių kalbos. Pagaliau mano viršus! Po karo Lietuvoje tai buvo neįmanoma. „Fašistai!" - apšaukdavo mus. Už namų sienų negalėjai vokiškai ištarti nė žodžio, o namuose šeiminin­kavo Konstantinas. Mano vyras buvo fanatiškai nusiteikęs prieš vokiečius. Jis pyko, kai vaikus ėmiau mokyti vokiškai: „Nori nuo manęs vaikus atplėšti? Nori juos vokiečiais pa­daryti? Jie ne vokiečiai! Ir tu ne vokietė!" Taip jis galvojo, o kai nugirsdavo mus kalbant vokiškai, baisiai įtūždavo. Aš sakiau: „Nesvarbu, kas jie tokie! Ką išmoks, nereikės ant kupros nešioti". Slapta išeidavau su dukromis į sodą. Ten, už serbentų krūmo, jos turėdavo man atsakinėti veiksmažodžius, gramatiką ir visa kita.

Dabar Sibire galėjau jas mokyti. Ir tiek išmokiau, kad ir šiandien gali vokiškai susikalbėti. Mes mokėmės „Girių kara­lių" ir „Laukinę rožę". Ir diktantus dukros rašė. Aišku, tuo pat metu mūsų mergaitės turėjo mokytis ir rusų kalbos. To joms buvo per daug. Irenai dar sekėsi. Ji jau ėjo į penktą klasę ir susirado draugių. O Birutė dažnai verkdavo į pagalvę įsikniau­busi: „Aš noriu namo!" Daugiau nieko, tik grįžti namo.

Žiemą kelią į mokyklą visai užpustydavo. Pakeliui galėjai sniego pūgoje ir žūti. Todėl mano vyras ieškojo buto tenai, kitame kaime. Laimė, čia pat gyveno tremtiniai iš Lietuvos. Jie atidavė mums vieną savo kambarį. Už tai turėjom nuvežti jiems anglių. Daugiau nieko nereikalavo. Valgio, aišku, turėdavome dukroms įdėti visai savaitei. Šeštadieniais mergaitės pareidavo namo. Kartais, kai geras oras, grįždavo ir dažniau. Dažnai jas palydėdavau iki Serjošo upelio, pamojuodavau ir dar sudainuodavom „Dabar sudie, mieloji Tėvyne". Pavasarį upė patvindavo, ir eiti buvo pavojinga. Reikėjo priprasti, ir tiek.

Pirmąją žiemą mano vyras, o jis vis šalo, per anksti užšovė kamino sklendę. Dėl to visi vos nenusinuodijome. Aš dėl savo silpnos pūslės turėdavau naktį išeiti į lauką. O Dieve, vos tik atsistojau, viskas pradėjo suktis. „Lauk, vaikai, greičiau! Čia kažkas negerai". Aš juos purčiau, tampiau, kol visi išlėkėme į šaltį. Išsivėmėme, ir tuo viskas baigėsi. Blogiausiai buvo Irenai, ji net pabusti negalėjo. Daviau pakramtyti žirnių - padėjo. Rusai mus išmokė: „Atsargiai su krosnimi! Per anksti neuždarykit liuko. O jeigu pasijusite blogai, kramtykit žirnius. Kramtykit, kramtykit, kad tik smegenys dirbtų". Taip mes ir padarėm.

Dieną prieš tai gavome siuntinį iš namų. Kaimynai atsiuntė iš mūsų namų viską, ką ten dar rado: kumpio, lašinių, dar kažko. Tuomet pamaniau, būtų gaila, jei visi būtume žuvę, o siuntinys gulėtų sau. Kad būtume visi mirę, man jau nebuvo gaila, tik kad tas paketas būtų likęs. Kai dabar visa tai prisi­menu, sunku net patikėti.

Pavasarį persikėlėme į kitą zemlianką. Toji buvo didesnė ir daugiau iškilusi virš žemės. Iš lentų pasistatėme tarsi prieš­kambarį. Tada gyvenome prie šulinio, o tai irgi pranašumas. Vandens dažniausiai partempdavo tėvas. Atsirado darbo sovchoze ir man. Iš pradžių turėjau sodinti daržoves, o vėliau naktimis saugoti laukus. Tenai buvo prisodinta galybė kopūstų, didelių, lyg kokios milžino galvos. Budėjau, kad neįbėgtų gal­vijai ir visko neištryptų. Palaukėje stovėdavau nuo septynių vakaro iki septynių ryto. Netoli stūksojo maža būdelė, joje galėjai pasislėpti.

Vėliau vyras man atnešė šieno, tai turėjau guolį. Ten, kur baigėsi mano laukas, prasidėjo pieva, o joje ganėsi jaučiai. Paprastai juos prižiūrėdavo kalmukas. Bet vienąkart jis pa­traukė į savo zemlianką kaime. Anksti rytą, vos prašvitus, tie jaučiai atsikėlė ir ėmė ganytis. Staiga visas jų būrys pasileido tiesiai į kopūstus. Dieve, jie ištryps visą lauką! Ėmiau šaukti: „Pastuch, pastuch, piemenie!" Nė gyvos dvasios. Vėl šaukiu, kiek tik gerklė išneša: „Stavaj, stok!" Bėgu prie tų galvijų. O jie sustojo lyg pagal komandą. Jaučiai buvo protingi. Laimė, kad budėjau. Jeigu būčiau miegojusi, galvijai būtų ištrypę visą lauką. Man irgi būtų blogai pasibaigę.

Kartą taip vos nenutiko. Sunkiausia naktį su arkliais. Buvo birželis. J lauką įsiveržė visa kaimenė arklių. Ką tu jiems padarysi? Gali bėgti ir rėkti, o jie tave apeina ir nušuoliuoja į kopūstus. Ėda, kiek nori, ir eina sau. Po budėjimo ryte nubėgau į kontorą. Bijojau, kad mane išvadins sabotažnike. Raštinėje prie ilgo stalo jau sėdėjo keliese: raštininkas, buhalteris ir dar kažkas iš valdžios. Jie įsistebeilijo į mane, o aš pasakoju: Ja kričala: „Pastuch, pastuch, idi siuda!" Nietu pastuch.“ Dar ir rankomis mosavau: „Byk slusali, lošadi ne slušali jaučiai klausė, arkliai - ne! K-pusta kaput!" Vieną sakinį buvau rusiškai pasirašiusi iš anksto: „Ja ne vinovata! Aš nekalta!" Šiuos žodžius dabar galėjau pa­vartoti. Jie išklausė mano pasiaiškinimo ir tarė: „Ničevo, idi domoj. Nieko, eik namo". Išsisukau nuo bausmės. Išeidama nugirdau juos kvatojant. Tai jie iš mano varganos rusų kalbos juokėsi.

Kai kuriuos rusiškus žodžius įsidėmėjau vėliau. Po pamokų vaikai grįždavo namo, tai aš mokiausi kartu su jais. Ypač įspūdį man darė rusiški eilėraščiai, tokie linksmi ir taiklūs jie buvo. Juose net paukšteliai degtinę gėrė:

Čyžik, Čyžik,

gde ty byl?

Na Kavkaze vodku pil,

Vypil riumku

vypil dve,

Zašumelo v golove**

 

* Šaukiau: „Piemenie, piemenie, greičiau čia!" Nėra piemens.

** Paukšteli, kur buvai? Kaukaze degtinę gėriau. Išgėriau taurelę, išgėriau, antrą - apsisuko man galvelė.

 

Sibire pirmą kartą pamačiau kombainą. Rudenį jais išvažiuo­davo į kviečių laukus. Tik jau tas rusų neūkiškumas! Jie ne­turėjo gerų daržinių ir kuldavo netikusiai. Arba bulvės, jas rinkdavo ir pildavo į krūvas. Niekas jų nedengdavo. Kas iš jų tokių? Mes turėjom savo daržą. Ten, kur mes gyvenome, žemė buvo derlinga, jau antraisiais metais, kai prisitaikėme prie klimato, visai gerai ūkininkavome. Dirbau naktimis, taigi dar­že galėjau triūsti dieną. Nuolatos jaučiaus pavargusi. Per pas­kutinius budėjimus visada užmigdavau. Tenai statė stoginę grūdams. Gulėdavau am tų pačių lentų, kurias turėjau saugoti. Pramerkusi akis dar matydavau, kaip kruta cementas, lyg kokia nuoslanka. Rytais skylę, kurią išrausė vagys, užkasdavau. Pa­slėpdavau, ir baigta. Truputį pamiegodavau ir vėl atsigaudavau.

Mūsų apylinkės iš tikrųjų buvo įdomios. Greta ir kalnai, ir miškai. Kartą buvau taigoje. Norėjau pamatyti, kas ta taiga yra. Mano vyras žiemą kartais turėjo tenai dirbti. Sykį jį ten aplankiau. Taiga buvo netoli nuo mūsų namų. Ryte išvažiuoji, vakare - jau namie. Taiga - tai toks milžiniškų medžių miškas. Kai stovi apačioje prie kamieno ir žvelgi į viršų, sunkiai įžiūri viršūnę. Daugybė vyrų ten barakuose gyveno. Ištisas dienas jie turėjo kirsti medžius ir pjaustyti juos metrais. Žmonės privalėjo vykdyti normas ir užsidirbti duoną. Ten gyveno marga liaudis. Man atrodo, trečdalis Nazarovo apylinkių gyventojų buvo tremtiniai. Kalmukų, kaip sakoma, gyveno daugiausia. Kilme jie artimi mongolams. Dar gyveno japonų, Pavolgio vokiečių ir mūsų - estų, latvių ir lietuvių. Šių manieros buvo geriausios. Statybose, kurias aptarnavo mano vyras, jie vis juokaudavo: „Pone mokytojau, gal galėčiau jums perduoti šį akmenį?“ -„Dėkoju, pone kunige, man didžiule garbė“. - „Prašom pasvei­kinti nuo manęs poną advokatą“. Tarp jų buvo net dirigentas. O tos mandagybės jiems buvo lyg pramoga.

Kiekvieną kraštą, sako, gamta savaip formuoja. Gamta for­muoja ir žmones. Sibire tai aiškiai matyti. Žiemą ten dėvi dešimt kartų aplink kūną apvyniotas kupranugarių vilnos skepetas. Vatinės kelnės, kailinės kepurės su ausinėmis, vel­tiniai - ten įprasta apranga. Panašiai ir mes rengėmės. Šaltis viską tvarkė. Baisiausia Sibire ir buvo tas šaltis. Sproginėjo net termometrai - toks nuožmus ten speigas. Iš pradžių oro, kai pūsdavo rytų vėjas, beveik neįkvėpdavau. Atrodė, net mano kvapas užšalo. Mano skruostai šiandien tokie raudoni nuo Sibiro laikų. Trindavau juos sniegu, kaip rusai, o tai man buvo sunku ištverti.

Vasarą būdavo šilta, netgi karšta. Niekur jokio pavėsio, akyse tiesiog raibuliavo. Neaugo vaismedžiai, tik žemuogės ir serbentai. Vaikai į namus parnešdavo tokių žiedų, lyg orchi­dėjų, labai gražių. Dar turėjau iš Bitėnų saulėgrąžų (kaip jos mums patiko!) sėklų. Gyventi tenka taip, kaip liepia gamta. Tačiau žmogaus širdyje glūdi kažkas, kas gyvuoja ir toli nuo gimtųjų vietų esant. Kad ir tas mandagumas, arba dainos, -jų neišrausi.

Nenurimsta ir vidinis laikrodis, pagal kurį jauti metų laikus. Gegužės 9-oji - svogūnų diena, tądien juos reikia sodinti. Ge­gužės mėnesį sužydi kiaulpienės, paskui ievos, šaltekšniai. Tada reikia sodinti bulves. Vėliau sužydi alyvos. Pavasaris baigiasi jazminais. Sibire visai kitaip, bet galvoje vis tvinksi: „Dabar, dabar ten žydi alyvos".

 


 

Bičiulystės ir ligos

Su Taneriais susidraugavom beveik iš pirmo žvilgsnio. Visa įų šeimyna mokėjo vokiškai: tėvas, motina ir du jau suaugę vaikai Lyda ir Danielis. Taneris lyg koks patriarchas želdino ilgą barzdą. Jis ją užsiaugino Sibire. Ir kai grįžo namo į Estiją, pasiliko ją atminimui. Taneris buvo protestantų kunigas, todėl bendruomenė jiems siuntė visokių siuntinių. Dėl jų Tanerį nuolat tardė KGB. Klausdavo, kas tie žmonės, kurie juo taip rūpinosi. Kartą Tanerį sulaikė visam mėnesiui. Ir vis tiek nieko bloga įrodyti negalėjo.

Mes pagelbėdavome vieni kitiems. Ta neria i padėjo mums, o mes - jiems. Sekmadieniais ponas Taneris sakydavo pamokslus. Taigi mes turėjom bažnyčią. Senoji ponia Taner ir vaikai sirgo epilepsija. Ligos priepuoliai, iš šalies stebint, atrodė baisūs. Mums visiems buvo sunkios dienos. Lentpjūvės, kurioje dirbo Dantelis, načalnikai pykdavo, kai šis neateidavo į darbą. Tuo­met jį užstodavo Marija Koperman: „Nurimkite. Jis serga“. Ji gerai kalbėjo rusiškai ir visiems darė didžiulę Įtaką.

Marija buvo maždaug 70 metų ponia iš Talino, ten turėjo didelę drabužių parduotuvę. Ji buvo ištremta jau antrą kartą. Pirmąkart 1940-aisiais su dukra Ilze, o po karo vėl, tik šį sykį viena. Ji buvo jau išbandyta. Mūsų akimis, ji buvo aristokratė. Dažnai su ja kalbėdavomės. Vieną dieną mudvi kartu rūsyje perrinkinėjome bulves. Tada ji taip ilgesingai pratarė: „Ak, kaip gera! Ačiū Dievui, kad jūs čia esate!“ Staiga susigriebė: „Ką aš čia dabar!“ Matyt, norėjo pasakyti, kad gera Čia turėti žmogų, su kuriuo gali apie viską pasikalbėti. Marija pasakojo, kaip dirbo guvernante Rusijoje, kaip gimė vaikai, kaip išsiskyrė su vyru. Jis vis važinėdavo į Sankt Peterburgą ir žiūrėjo tik savęs. Sykį Marija nuvažiavo jo aplankyti, pažiūrėti kaip ir kas. Kokia buvo prislėgta pamačiusi, kaip ore skraido šampano buteliai ir vynuogių kekės. Vienoje salėje pagaliau surado savo vyrą. Jis svaigo vienos gražuolės glėbyje, visai ją pamiršęs. Vienas te­nykštis ponas paėmė Mariją už rankos ir jai viską papasakojo. To jai pakako, nuo tada ji tapo nepriklausoma moterimi.

Man ta istorija atrodė lyg koks romanas. Mes labai ža­vėjomės Marija. Ar ji tikrai buvo milijonierė, negaliu tiksliai pasakyti. Mano mama tvirtino: „Ponia Koperman tikras ant­žmogis“. Ši moteris visus padrąsindavo, kentė kartu su mumis. Jei kas labai nusivildavo, ji guosdavo: „Vaikai, neįmanoma patirti vien tik gera!" Ir tik vėliau, kai ji mane aplankė Bi­tėnuose, supratau - Marijai irgi buvo apmaudu. Grįžusi iš Sibiro, kelis mėnesius ji gyveno pas sūnų Kanadoje. Su savo vaikaičiais Marija negalėjo susikalbėti. Mat tie šnekėjo tik angliškai. Ji priekaištavo sūnui: „Kodėl nemokai vaikų gim­tosios kalbos?“ Marija jam priekaištavo, o marti, ji buvo vokie­tė, dėl to jos nekentė. Taip išdraskytos daugelis Pabaltijo šeimų. Ir Marija nieko negalėjo pakeisti.

Dažnai visi susirinkdavo jos zemliankoje, ateidavo Taneriai, kiti estai. Grojom ir dainavom senas liaudies dainas ir dar daug ką, visa tai buvo puiku. Paskutinę akimirką prieš mus išvežant mama dar spėjo pačiupti mano smuiką. Man tai pravertė: grojau ir kitus galėjau pradžiuginti. Visuomet užtraukdavome „Kai aš klausiu keliauninko“ ir, dainuojant paskutinę eilutę „Negaliu grįžt namo, tėviškės nebeturiu“, visų akys lyg pagal komandą prisipildydavo ašarų.

Susirgo mano vyras. Nuo sunkaus darbo gavo širdies išsiplė­timą. Konstantiną pasiuntė į ligoninę Nazarove. Mirtimi va­duodamasis jis ten išgulėjo tris mėnesius. Mažomis dozėmis jam davė chinino, daktarai juo rūpinosi. Apie jo savijautą man kas keletą dienų vis pranešdavo Marija Koperman. Ji buvo jau persikėlusi ir dabar tarnavo žydų šeimoje. „Kuo greičiau atva­žiuok, Lėne. Turi pamatyti savo vyrą", - parašė Marija. Viską mečiau ir išlėkiau į Nazarovą. Apsistojau kambarėlyje pas Mariją. Ji virdavo savo žydams, o aš - sergančiam Konstantinui. Į jo palatą neįleido, galėjau tik puodą ant slenksčio pasta­tyti. Konstantinas išeidavo ramstydamasis į sieną. Suvalgydavo kelis šaukštus bulvių košės ir nueidavo. Trečią dieną Konstan­tinas man tarė: „Ar tu ir namie taip skaniai verdi kaip čia? Man gardu". Jam gardu! Ar tai ne vilties kibirkštėlė?

Taip manė ir Marija. Tądien ji pasirūpino bilietais į kiną. „Eikime pažiūrėti Gretos Garbo!" Rodė „Damą su kamelijomis". Priešais kino teatrą tyvuliavo milžiniška bala, lyg koks ežeras. Ar tikrai būtina rizikuoti, ar tikrai ten verta eiti? Kaip tik priešais ėjo dvi estės - baigėsi dieninis seansas. „Eikit, eikit!" - Šaukė jos. Pasiryžome bristi per vandenį ir purvą. Kino teatre pagaliau galėjau verkti. Verkiau gailėdama tų dviejų iš filmo, bet ir dėl savo rūpesčių.

Sibire mes gana dažnai eidavom į kiną. Per karą rusai pa­siglemžė daugybę filmų. Mes šį tą iš tų trofėjų laimėjome. Visą­laik gatvėse ir mūsų sovchoze matydavome reklamas. Kartą rodė filmą apie Mariją Stiuart „Karalienės širdis". Pamenu, kaip ta karalienė buvo nubausta mirtimi. „Orleano mergelė", „Juoko šalis" - juos irgi mačiau. Ir dar „Romeo ir Džuljetą". Žiūrėti to filmo ėjom visi: estai, latviai ir rusai. Meilė, tragiška pabaiga ir visa kita. Kai išėjom, buvom lyg pribaigti. Kiekvienas ėjo kas sau. Nieks negalėjo nė žodžio pratarti. Buvo toks Jonas, jaunas vyras, jis tiesiog bėgte prabėgo pro mus. „Palauk, Jo­nai!" - sušukau aš. „Viskas tik išmonė!" - atsišaukė jis. Bet ir tas Jonas tylėjo - tokį didelį įspūdį jam padarė filmas. Visai nenorėjau eiti į tą savo zemlianką. Stovėjau prie durų ir ne­galėjau susitvardyti. Tiek minčių filmas sukėlė.

Per visą tą laiką, kol sirgo vyras, daugiausia laikiausi Nazarove. Pamažu Konstantinas sveiko. Tuomet iš mūsų sovchozo atėjo mamos laiškas. Ji rašė: „Grįžk namo! Neturiu sveikatos. Bulves reikia rinkti. Birutei nelaimė atsitiko". Palikau vyrą Marijos globai ir išsiruošiau namo. Tada ir prasidėjo Birutės bėdos. Ji iškrito iš rogių ant įšalusios žemės ir susitrenkė kaktą. Dukra man pasakojo, kad sėdėjo ant bidono su pienu, kai rogės apvirto. Jai buvo smegenų sukrėtimas. Iš pradžių dar taip nesirūpinom, tik leidom jai ramiai pabūti. Tačiau netrukus dukrai prasidėjo priepuoliai. Birutė jau buvo baigusi vidurinę mokyklą ir norėjo stoti į medicinos institutą Ačinske. Tačiau gydytojai jai patarė pasirinkti kitą specialybę. Pirmiausia ji turėjo pasveikti. Taip Birutė ir liko pas mus sovchoze. Dukra jaučiais važiuodavo vandens iš Serjošo upelio ir pristatydavo jį, kam reikėjo. Kas kelios savaitės ją ištikdavo priepuolis.

Netrukus, prieš pat 1952-ųjų Kalėdas, parsivežėme iš ligo­ninės Konstantiną. Tuomet jis buvo dar visai silpnas, kaip sakoma, sveikstantysis. Labai nervingas. Sykiais ir už šiaudo užkliūdavo, kitąkart lįsdavo prie viryklės ir nuvirsdavo. Visai kitas reikalas, kai serga vyras, o ne moteris. „Varge, ir tai tau teks ištverti!" - sakė man estė. Jos vyras irgi buvo pasiligojęs, ir ji niekaip negalėjo jam įtikti. Kartais net sakydavo: „Paimsiu kirvį ir užmušiu!" Pamaniau, kad mes taip toli nenueisime. Bet suimti save į kumštį reikėjo. Kartą Konstantinas pasiūlė: „Jūs galite valgyti mėsą, jūs dirbate. Man duokit tik sviesto ir grietinės, kad išgyvenčiau". Taip mes ir darėme. Virdavom daržovių sriubą su gabalėliu mėsos, dar duonos - ir buvom patenkinti. O kai Konstantinas pamatydavo mūsų sriubą, širsdavo: „Daugiau nieko neveikiat, tik valgot ir valgot! Ir vis mėsą!" Ką jam atsakyti? Moteris lengviau alkį pakenčia. Vyras pašėlsta, jei negali prisikirsti iki soties.

Jis blogai miegojo. Aš gulėjau greta ir vartydamasi jam truk­džiau. „Jei taip, persikelsiu ir miegosiu prieškambary". Kitą dieną pakeitė savo nuomonę: „Jau žinau, ko tu nori. Prisivilioti svetimą vyrą". Buvo liūdna, o ir jam pačiam ne kažin kas. Jis toks bejėgis, prislėgtas, viskas jam blogai. Tai aš privalėjau turėti patirties ir nuovokos. Viską, jam atrodė, darom neteisingai: valgom per daug, slampinėjam aplinkui nenusitverdami darbo. Vienoje patalpoje gyvenome šešiese ir turėjome kęsti visus tuos metus.

Vėliau savo vyrą taip guodžiau: „Viską darome ne taip. Galbūt tavęs nesuprantame. Bet dabar, kai sergi, privalai su mumis gyventi. Kitaip nieko nebus. Kai pasveiksi, galėsi daryti, ką norėsi. Galėsi, jei nori, gyventi sau vienas. Dabar dar per silpnas“. Taip jam padėjau sunkią valandą. Ko gero, buvau pernelyg veikli ir netikau ramiam santuokiniam gyvenimui. Saldi ir švelni moteris, kaip tose knygose, kurias taip godžiai skaičiau, negalėjau būti.

Šitaip gyvenom, kol mano vyras vėl ant kojų atsistojo. Sun­kiai dirbti Konstantinas nebegalėjo. Tėvas ir aš buvome vie­ninteliai šeimos maitintojai.

Niekas nežinojo, kiek dar lemtis mus čia laikys. Iki to vakaro, kai sėdėjau pas kaimyną lietuvį Aškanį ir du jo sūnus. Tąkart tupėjome prie rūsio angos, senasis kažką pasakojo apie savo namus. Ryškiai švietė mėnulis.

Staiga išvydau krintančią žvaigžde! Sušukau: „Namo, na­mo!" Kai pamatai krintančią žvaigžde, reikia sugalvoti norą. „Pasimaišė!" - tikriausiai pamanė Aškanis. Ką ji ten šaukia? Namo! Šiemet ar kitais metais - vis vien grįšime. Greitai mus paleis. Žmonės ėmė kalbėti: „Stalinas serga". Netrukus pra­nešė: „Stalinas mirė".

Stalinas mirė! Su ta gera naujiena tuojau nulėkiau pas Tanerius. Senoji ponia Taner puolė ant kelių ir dėkojo Dievui. Mes glėbesčiavomės, bučiavomės. Dar nežinojome, kas bus toliau. Bet kad mirė Stalinas, tai tikrai negalėjo mums išeiti į bloga. IŠ tos laimės tai verkėme, tai juokėmės. Rodyti savo jausmų viešai negalėjome. Jau ir pamiršau, kas buvo Stalino įpėdinis. Sykį per radiją jis pažadėjo mus paleisti. Iš pradžių tuos, kurie tarnavo Raudonojoje armijoje. Mes tarp jų ir pa­tekome, nes Konstantinas kurį laiką buvo rusų mobilizuotas ir tarnavo Rytprūsiuose.

Iškart susiradom savo komendantą. Kol ten gyvenom, turėjom jam prisistatyti kas keturiolika dienų. Komendantas irgi ne savo noru Sibire atsidūrė. Į šią vietą jį už bausme perkėlė iš Maskvos. Tąkart pas jį atėjo dar trys moterys. Komendantas buvo jau girtas. Pasiteiravome: „Tovarišč komendante girdėjom, kad grei­tai galėsim grįžti namo. Kada iš tikrųjų?" Komendantas atšovė: „Ko ten?" Jis buvo taip įsirausęs į popierius, lyg kažko būtų ieškojęs. „Kodėl norit namo? Neturit čia ko valgyti? Neturit ko gerti? Ir darbo netrūksta". Mes jam: „Vis tiek norim namo!" Komendantas vėl mums: „Mes jūsų netrėmėme. Tuo pasirūpino jūsų kraštiečiai. Mes jus čia priėmėm. Džiaukitės ir eikit į darbą!"

Išėję iš jo raštinės, turėjome greitai bėgti, kad nepratrūktume juoku. Buvom gudrūs ir veikėm protingai. Kone mirėme juo­kais. Komendantas buvo apgirtęs ir ničnieko nežinojo. Reikėjo jo paklausti: „O jums, jums čia patinka? Jums gerai sekasi?" Bet mes įpratome nekelti triukšmo. Mintyse jau ruošėmės atsi­sveikinti. Iš tikrųjų viskas gerokai užtruko, kol gavome pasus. Manasis buvo dingęs, bet vis vien 1956-aisiais iškeliavome. Konstantinas turėjo pasirašyti, kad negrįšime į savo gimtąjį rajoną. Kelionės išlaidomis privalėjome pasirūpinti patys. Ta­čiau šį kartą važiavome tik aštuonias paras.

 


 

Bitėnai buvo svetimi

Neseniai mano draugė Lyzė iš Pfalco parašė: „Ar jau pakan­kamai visko patyrei?" Ji dažnai prisimena, kaip vaikystėje aš kartodavau: „Ak, kaip čia nuobodu! Kad galėčiau dar ką nors patirti!" Man buvo taip nuobodu Bitėnuose. Kasdien vis tas pat. Vasarą, žiemą, pavasarį, įsivaizdavau viską kiek kitaip. Kažką ypatinga, kas sukrėstų iki sielos gelmių. Tuokart ne­maniau, kad galima neturėti duonos. Ir kai taip atsitiko, Lyzė manęs klausė: „Ar tu jau pagaliau pakankamai patyrei?" šian­dien iš to galiu gardžiai pasijuokti.

Iš Sibiro grįžome į Bitėnus. Mums tas draudimas nerūpėjo. Kur dar galėjome eiti? Kai grįžome, mūsų namuose gyveno kiti žmonės. Namą jie padalijo į kelis butus, visuose gyveno lietuviai. Vienas jų tuojau pasiūlė: „Aš trauksiu į Bardėnus. Ten taip pat yra vietos. Jūs galite pasilikti čia". Vyriškis buvo padorus ir mus įsileido. Bet kiti buvo nepatenkinti: „Dabar viskas mūsų. Jums čia niekas nepriklauso!" Tie žmonės norėjo mus pasiųsti, kur pipirai auga. Jiems buvome fašistai, hitle­rininkai. Kurį laiką gyvenome su tokiais kaimynais. Prie durų kaskart turėdavome žengti per jų šiukšlyną. Šešiese turėjome tik virtuve ir vieną kambarį.

Mano vyras dirbo parduotuvėje buvusiame Fabijanų name pardavėju. Ten jis susipažino su sovchozo pirmininku. Jis buvo rusas, išgeriantis. Parduotuvėje netrūko nei degtinės, nei kitko, taigi Konstantinas visada jį pavaišindavo, kai tas su reikalais atvažiuodavo į mūsų kaimą. Kartą ir namo parsivedė, kepiau jiems žuvį ir pjausčiau duoną.

Pagaliau tas pirmininkas mano vyrui patarė: „Eik į teismą. Pamatysi, atgausi namą ir tvartą. Jiems nereikia - sovchozas turi pakankamai butų darbininkams". Nuėjome į teismą ir mums iš tikrųjų pasisekė. Neatidavė tik didžiojo tvarto, tas liko valstybei. Atgavome mažąjį tvartą, daržinę ir namą. Ir vėl Konstantinui pasisekė. Jis visur savo pasiekdavo. Mokėjo elgtis su načalnikais, gerai su jais sutarė. Rusijoje jis mus ištraukė, dabar irgi. Kartais būdavau juo nepatenkinta, bet tokiose situa­cijose Konstantinas elgdavosi kaip tikras vyras.

Vėl gyvenome savo namuose tarp savų. Bitėnuose. Vėl dir­bome. Turėjome ką valgyti, gerti, įsigijome karvę. Tik žemės buvo nedaug. Viena šeima tegalėjo turėti 50 arų, ir nė dešimčia metrų daugiau. Kitaip tave nubaus. Anuomet buvo bjaurūs laikai. Kaimynai vis barėsi ir slapta matuodavo, kiek žemės turi tas, kiek anas. „Prasikaltai", - sakydavo vieni kitiems. Buvo labai pavydūs, visi. Jie sykį mūsų akyse išplėšė daržinę, dieną, mes jiems ir netrukdėm. Kam reikėjo plytų, ėjo vogti pas mus. „Kam sibiriečiams reikia tokios daržinės, jeigu kiti neturi?" - sakė naujieji kaimynai. Mums jos iš tiesų nereikėjo. Labiausiai gailėjau dviejų pražuvusių gandralizdžių. Dabar prie mūsų liko tik vienas - ant didžiojo tvarto.

Ačiū Dievui, jie nieko neieškojo mūsų name. Vis dar netu­rėjau paso. Vėliau prisiregistravau pas pažįstamą žmogų Jur­barke. Tuomet dar buvo galima taip daryti, duodi šiek tiek rublių, ir viską sutvarkydavo. Daugelis taip susitvarkė reikalus, kai kurie pasikeitė pavardes. Tokia Margarita Stankaitienė, kurią aš pažinojau, slapstėsi, kad neišvežtų į Sibirą. O iš tiesų ta moteris buvo Ida Stakutis. Jos vyras apsivogė ar susimušė tarnyboje, todėl jis pasirūpino nauju pasu. Svetima pavarde jiedu nugyveno, numirė ir buvo palaidoti.

Jau grįžusi iš Sibiro, mama susapnavo radusi prie durų tris kepalus duonos. Tada ji mums pasakė: „Gyvensiu dar trejus metus". Taip ir atsitiko. Mama numirė po trejų metų, septy­niasdešimt septynerių. Birutė iš savo pirmosios algos nupirko ir iš Klaipėdos atvežė senelei akmeninį antkapį.

Tada mano Birutė dar labai sirgo. Ji baisiai kentėjo nuo epilepsijos priepuolių, bet vis tiek dirbo. Sukaupė visą valią, labai stengėsi ir baigė Vilniaus prekybos mokyklą, gavo pa­skyrimą į Klaipėdą. Ten ji turėjo trejus metus atidirbti už stipen­diją. Birutė buvo dvidešimt trejų, ir tai buvo pats sunkiausias jos gyvenimo laikotarpis. Ji dirbo parduotuvėje, kur buvo ver­čiama apsverti, apskaičiuoti. Birutė pasakojo, kad nuo ryto, dar prie durų, būdavo visa sukaitusi. Jai tiesiog neleido ramiai ir sąžiningai dirbti savo darbo. Visi kombinavo, kaip čia įvyk­džius nustatytą planą. Buvo vagiama, nuolat trūko prekių, paskui kontrolė. Vedėjai ji neįtiko - Birutė per daug sąžininga. Ji buvo kitaip auklėta. Paskui Klaipėdoje atgulė į ligonine šešiems mėnesiams.

Ten buvo nepaprastai žmogiškas, supratingas gydytojas. Jis labai rūpinosi Birute, vis kartodavo jai: „Dabar turi būti kantri. Privalai norėti pati sau padėti". Mano duktė buvo tam pasi­ruošusi. Kai ištikdavo priepuolis, ji buvo tiesiog nenuspėjama. O kai praeidavo, vėl gerai jausdavosi, eidavo pas kitus ligo­nius - apklostyti, pamaitinti. Jau tokia buvo ta mano dukra -neleido sau palūžti. Birutė būtų tapusi gera gydytoja. Galiausiai jai davė antrą invalidumo grupę. Ji pasiliko namuose, Bitėnuo­se, ir tai buvo labai blogai. Priepuoliai padažnėjo ir pasunkėjo. Ko tik neišbandžiau! Kas tik ką žinojo, viską su ja išmėginau. Klausiau patarimo net čigonės. Kai tik kas kaime numirdavo, Birutė tuojau bėgo, verkė ir barėsi su Dievu: „Kodėl ne aš, kodėl šitas žmogus?" Praėjo aštuoneri metai, priepuoliai liovėsi savaime.

Ir Irena ėjo savo keliu. Ji buvo apsigimusi mokytoja. Kai ką nors bendraklasiams skaitydavo, tie turėjo jos klausyti, pakar­toti ir užsirašyti. Irena įstojo į Vilniaus universitetą, tačiau jos byloje buvo įrašas: „Leidus Maskvai!" Tremtiniams jie buvo ypač griežti. Dukra leidimą studijuoti gavo tik po ilgų svars­tymų. Irena ištekėjo už savo kolegos Stasio, bet vėliau, kai ji jau mokytojavo Smalininkuose. Birutė, nors buvo vyresnė, ištekėjo vėlai. Ji sutiko vieną vyrą mokydamasi Vilniuje. Bet nutraukė su juo santykius, nes vis dar sirgo ir kovojo su liga. Birutei buvo sunku, nes ji stropi ir griežta, niekam nenuo­laidžiavo. Su Alfredu jiedu vaikų neturi - kai ištekėjo, buvo ne to amžiaus.

Kai grįžom iš Sibiro, nieko svarbaus nenutiko. Aš šeiminin­kavau namie, kaip to ir norėjau. Tėvas padėjo man darže. Jis dar buvo visai tvirtas ir noriai dirbo. „Kol dirbu, gyvenu!" -toks jo šūkis. Konstantinas turėjo darbo krautuvėje. „Pas Kond­ratavičių visada tvarka", - sakydavo tuomet kontroliuotojai. Mano vyras viską gerai išmanė. Jo knygos visada buvo su­tvarkytos, Lietuvoje kaip tik to ir trūko. Mūsų krašte buvo ramu, ir viskas klostėsi neblogai. 1958-aisiais, tais pačiais metais, kai mirė motina, mums įvedė elektrą. Kartais, jau Chruščiovo laikais, paštininkas atnešdavo laiškų iš Vokietijos, tai yra iš VDR. Kaip jie mums rašė, tenai irgi reikėjo kovoti dėl gyvenimo. Tie laiškai buvo nesaugus dalykas. Rašiau juos atsargiai, žmonės iš anapus irgi stengėsi pernelyg atvirai nera­šyti. Sykį vyras drauge su manim nuėjo į pašto skyrių ir pasakė: „Sunaikinkite visą paštą, kurį išsiųs mano žmona!“ Jis bijojo saugumiečių ir nemėgo vokiečių.

Nuo 1958-ųjų Bitėnuose ir visoje apylinkėje likome vienin­teliai, kurie čia gyveno iki karo. Visi kiti susitvarkė dokumentus ir išvyko. Taip kartą į Vokietiją išvažiavo pilnas vagonas žmonių. Teta Trūdė vis dar delsė. Ji gyveno Bardėnuose. Sekmadieniais atsilankydavo pas mus, prieš tai užsukdavo ant Rambyno, kur palaidotas jos sūnus, tik tada eidavo pas mus išgerti kavos. Sykį valgydama sriubą netikėtai prasitarė: „Aš irgi noriu išvažiuoti!" Nustebau: „Tu sena, Trūdele. Niekas ten tavęs nelaukia". Bet ji buvo tvirtai apsisprendusi: „Kai ten gyvensiu, gražiai apsirengsiu. Dar turiu puikų kostiumėlį. Čia gaila jį dėvėti". Nesupratau: „Kas tave tenai pažįsta? Kas ten žino, kas tu tokia? Kad ir puikiausią Švarkelį apsivilksi, vis tiek tu ten niekam nereikalinga. Prie Nemuno tave pažįsta ir nors kiek gerbia!" Teta Trūdė užsi­spyrė, nors tu ką. Ar ji buvo Vokietijoje laiminga ir patenkinta, man neparašė. Kartą jos dukterėčia pasakojo mano pusseserei, o ta persakė man, kad Trūdė nesutarė su seseria ir gyveno viena. Tenai, Vakaruose, Trūdė ilgai neišgyveno, po kelerių metų mirė.

Mums kelionių jau pakanka, tai buvo aišku. Mano vyras buvo lietuvis ir visai nenorėjo niekur važiuoti. Mama žinojo, kad neilgai tvers. Ji norėjo būti palaidota ant Rambyno. Tėvas visada darė tai, ko mes norėjome. Mūsų mergaitės jau buvo sovietiniai žmonės ir beveik nieko kita nežinojo. O aš? Net jei būčiau gyvenusi viena, vis tiek nebūčiau važiavusi. Dukart Bitėnuose mus aplankė Lyda Taner. Ji vis klausinėjo: „Ar blogai mums buvo Sibire? Argi nenuostabu?" Ji buvo teisi. Turėjau jai pritarti - Sibire gyvenimas gerokai dvasingesnis. Irena, kuri tada dar maža buvo, visada sakydavo: „Sibire mes sutikome daug gerų, netgi kilnių žmonių!" Kai grįžome čia, mažai radome tokių, kurie būtų artimos mums dvasios. Visi buvo svetimi, laikėsi kitokių pažiūrų, sprendė kitokias problemas.

Lyda pasakojo, kad vienerius metus gyveno pas savo brolį Danielį Kanadoje. „Tai kodėl ten nepasilikai, su savo šeima? Taline juk esi vieniša". Toji Lyda buvo nuoširdus žmogus, vis ja stebėjausi. „O kas jau nori seną tetą laikyti?" - paaiškino ji. Lyda gyveno pas mus keturiolika dienų ir pasakojo apie Ame­riką. Po kiek laiko išsiruošiau aplankyti ją Taline. Tai buvo prieš pat Lydos mirtį. Iki autobuso į Tilžę mane apie pirmą valandą nakties palydėjo Irena. Tas autobusas buvo sausa­kimšas, ir man vietos nebuvo. Po kelių dienų vėl pabandėme, ir vėl tas pat. Net apsiverkiau. O po dviejų mėnesių gavome žinią, kad Lyda mirė.

 


 

Konstantino mirtis

Mano tėvas mirė 1969-ais metais, kelis mėnesius neišgyvenęs iki aštuoniasdešimt penkerių. Mirė vasarį, o liepos mėnesį būtume Šventę jo gimtadienį. Tėvas visą gyvenimą sveikata nesiskundė, tik prieš mirtį mėnesį sirgo. Jis buvo mano ramstis, gyventi su juo buvo lengva. Kai grįžome iš Sibiro, tėvas daugiau man nebeprikaišiojo lengvabūdiškumo, kaip vaikystėje. Mirus motinai mudu labai gražiai sugyvenom. Kai eidavau melžti, jis lyg koks kavalierius panešdavo kibirą. Dirbdamas tėvas vis dainuodavo: „Jaunasis Heinrichas išėjo į karą, vidibumsfalera, juchheirasa". Dainuodavo tyliai, tik sau ir man.

Mudu mėgome pajuokauti, jis mane erzindavo: „Jei neau­gintum gėlių, gyventum lyg kokia grafienė". Jam atšaudavau: „Tai paimk dalgį ir nupjauk jas, tegu piktžolės keroja!" -„Na, - svarstydavo tėvas, - gal taip ir neteisinga". Jis irgi mėgo sėdėti sode ir gėrėtis gėlėmis. Tai padėjo mums viską įveikti. Paskutinę savo gyvenimo dieną jis paklausė: „Kur Lėnė?" Ap­kabinau jį ir šaukiau į ausį: „Aš čia!"

Mano vyras patyrė tris infarktus. Vis rečiau jis jautėsi kiek sveikesnis. Atvirkščiai, vis ilgiau sirgdavo ir gulėdavo ligoninėje. Kartą iš Kauno grįžo panašus į lavoną, tokį jį mums parvežė namo. Jis tikriausiai ten nugriuvo - aplink akis buvo mėlynės. Ir niekas negalėjo pasakyti, kas iš tikrųjų nutiko. Jis pats sakėsi nežinąs. Konstantinas tikėjosi pasitaisyti, mes irgi jį tausojome. Sakydavom: „Nesirūpink, aš tai nudirbsiu. Palik, tau nereikia to nešti!" Visada paimdavome dalį jo naštos. Padėjome Kons­tantinui kiekvieną akimirką. Gydytojai jam neleido lankstytis, valgyti daug ir aštraus maisto. Žentas, Irenos vyras, man vėliau sakė: „Tai tavo priežiūra išsaugojo mums tėvą dar mažiausiai dvejus metus". Tačiau pats Konstantinas taip nemanė. Viską darėme ne taip, kaip reikia. Jis viską vertino pernelyg tragiškai, blogai. Dėl to tik dar labiau alino savo širdį. Konstantinas dažnai man kartodavo: „Tu tokia lengvabūdė". Buvau už jį stipresnė. Be to, dar ir iš romanų pasimokiau, kaip žmonės sutelkę visas jėgas turi kovoti.

1979-ųjų rugpjūtį mano vyras būtinai turėjo gulti į ligoninę. Automobiliu nuvežė kaimynai. Kartu dar važiavo Birutė ir Žil­vinas, pirmasis mūsų anūkas. Pakeliui turėjome vis sustoti ir įleisti oro. Klaipėdoje, prie pat ligoninės mano vyras visai nu­silpo. Niekam iš mūsų neleido būti su Konstantinu. „Jam reikia ramybės", - aiškino gydytojai. Birutė tuomet gyveno Klai­pėdoje ir viskuo rūpinosi. Vakare grįžau į Bitėnus, o Irena liko su manim. Praėjo kelios dienos, ir staiga kažkas pasibeldė į langą. Tai buvo Birutė: „Irena, tėvas nori tave pamatyti". Ma­nęs jis matyti nenorėjo. Manęs jis nenorėjo prisileisti. Aš buvau negera. Irena ir Birutė nuvažiavo, seselė įleido jas keletui mi­nučių. „Kai tik man truputėlį pagerės, galės atvažiuoti ir ma­ma", - taip liepė jis man pasakyti. Turėjo kažkas jam nutikti, kad jau ir aš galėčiau jį aplankyti. Taip ir nebepatekau pas jį. Neprisimenu, ar autobusas nevažiavo, ar kas ten buvo. Po dviejų dienų vakare Bitėnuose pasirodė Birutė. Ji įėjo ir kažką man įdėjo į burną. Aš tai prarijau. Birutė pasakė: „Mirė tėvas".

Aš nešaukiau. Negrąžiau rankų. Buvau rami. Žinojau, kad tai turėjo kažkada nutikti. Vieną sykį ateina galas. Nieko čia nepadarysi. Bet jeigu nebūčiau gavusi iš Birutės tos tabletės, tai gal tuomet šitaip ir nebūčiau laikiusis. Atrodė, lyg kas mane būtų surišęs. Mergaitės viską suruošė. Tada paguldė Konstan­tiną į karstą. Tai buvo viskas.

Konstantinas mėgdavo sėdėti galiniame kambaryje ir klau­sytis radijo. Tada negalėjai nė kvėptelti - jis turėjo viską girdėti. Kai truputį garsiau eidavau pro duris, jis susierzindavo. Gal jau jo ir klausa buvo prasta? O gal jis nenorėjo, kad kas girdėtų, ko jis klausosi? Konstantinas klausydavosi „Amerikos balso", kuris visuomet pranešdavo svarbių žinių. Pirmuosius tris mė­nesius, kai jau buvau viena, neidavau į tą kambarį. Vis at­rodydavo, kad jis ten sėdi prie savo radijo. Tada jam reikia ramybės, turi sėdėti, ir baigta. Aš mezgiau prie krosnies arba prie stalo po lempa.

Savaitgaliais atvažiuodavo, o sekmadienio vakare vėl iš­važiuodavo vaikai. Per visą žiemą gyvenau visiškai viena. Keliai buvo užpustyti. Ir Kūčių vakarą. Kaimynai sakė: „Ateik pas mus vakarienės". Katalikai švenčia kitaip, todėl atsakiau: „Ne, aš neateisiu. Aš nenoriu palikti namų". Kitą dieną per pusny­nus atklampojo Irena. Ji atbrido pas mane su dviem mažais berniukais - Žilvinu ir Mindaugu.

 


 

Pageidavimų koncertas iš Austrijos

Toji žiema buvo baisiai šalta, lauke daugiau negu trisdešimt laipsnių. Virtuvė prišildavo vos iki šešių, o miegamasis - iki dviejų laipsnių. Sykį man šovė mintis: įsijungsiu radiją. Ak, tai buvo taip įdomu! Vos tik reikėdavo atsitraukti, pagarsindavau, kad galėčiau visur girdėti. „Kalba Vokiečių banga, kalba Vokiečių banga". Transliuoti pradėdavo anksti: kai kurdavau ugnį, kol išsiruošdavau į tvartą. Bet jie taip greitai kalbėjo, kad žodžiai tiesiog slysdavo pro ausis.

Man Austrijos radijo patogiau buvo klausytis vakarais. Jie kalbėjo trumpai ir aiškiai, galėjai viską suprasti. Ir dar ta kal­ba - tarpais daininga, skambi. Iš Romos į Vieną atvyko popie­žius ir kalbėjo per radiją. Dar pamenu, federalinis kancleris buvo Brunas Kraiskis, turėjo tokį malonų balsą. Jis pasakė: „Jeigu jau ir popiežius pradėjo politikuoti, tai mums tikrai nėra kas veikti". Man tai labai patiko. Vėliau jie jau nebeišrinko to Kraiskio. Jis irgi jau sirgo, ir vėl taip ramiai pasakė: „Jeigu taip reikia, pasiimsiu skrybėlę ir išeisiu".

Sėdėjau prie siuvamosios, transliavo kitą programą. Vie­nas nacių nusikaltėlis prašė malonės. Jis norėjęs ramiai sugrįžti namo į Austriją ir ten numirti. Kai papasakojau apie tai Irenai, ji susijaudino: „Vykdė visokius nusikaltimus, darė, ką norėjo, tai kodėl nori ramybės, kai tiek žmonių po velėna pakišo?" Sakiau jai, kad radijas pateikė ir argumentų, kodėl jam reikia atleisti. Bet Irena nepasidavė: „Jokio pasigailėjimo!"

Jie tiek daug visko transliavo iš Austrijos, kas čia mūsų ausų nepasiekdavo. Ir ne tik apie politiką. Pasakojo ir apie gyvūnus, geografiją, ir apie meilę, kokia ji ten tapusi moderni. Seksas, ten manė jie, toks pat svarbus kaip duona. Vis kartojo: seksas ir laisvė, laisvė ir seksas. Tas žodis atėjęs iš Anglijos ar Ame­rikos. Aš tai to sekso niekada nesupratau. Visada norėjau būti linksma ir maloni. O Dieve! Ir dar tokiais laikais, kai sėdim ant parako statinės, visi lyg pakvaišę. Gulėjom su kitais žmo­nėmis, šešiese viename kambaryje. Neturėjom progos susieiti. Ir kam malonu pastojus visą laiką vemti? Tai baigėsi, kai 1945-aisiais bėgome. Konstantinas irgi aistrų nerodė. Gyve­nime taip nėra kaip knygose, tai jose tik aistros, amžinai kažko laukia, dėl kažko draskosi.

Ypač man patiko, kaip austrai garbino vyną, ir, žinoma, jų koncertai ir dainos. Prisimenu šeštadienį prieš Sekmines. Jau buvau beržo šakelėmis išpuošusi duris. Tąkart Austrijos radijas transliavo pageidavimų telefonu koncertą. Nuo vienuoliktos valandos vakaro iki pat vėlumos, nė neatsimenu iki kada. Įsitaisiau lovoje, radijas prie šono. Diktorius vis kalbino klau­sytojus: „Ak, tai jūs gyvenate Australijoje?" - „Taip, - šaukė klausytojas į ragelį, - aš klausausi jūsų laidų ir visada jų lau­kiu!" Pageidavimus reiškė žmonės iš viso pasaulio. Vienas norėjo tokios dainos, kitas - kitokios. Vienas vyriškis iš Danijos norėjo maršo ir gavo tą savo maršą. Moteris norėjo savo vyrui paskirti Gotterfunken. Ir taip per visą naktį. Transliavo daug dainų, kurias aš irgi mokėjau: „Paskutinės rožės žydi tyrlau­kiuose. Nuo medžių tingiai krenta rudi lapai. Ir ruduo bučiuoja vėlyvuosius. Su vasara saldžios mano svajos dingo. Palauk, mylimasis, palauk, grįžk dar valandėlei!"

Per pageidavimų koncertus aš vis verkdavau. Galvodavau, gal sėdi koks bitėniškis ir mane pasveikins, koks Vilius, Karlas ar Fricas. Kas žino? Apie susitikimą tuomet nė manyti ne­maniau. Mus dar skyrė geležinė uždanga. Iš Austrijos jie taip pat kasdien pranešdavo, kas pas mus vyksta. Pasakojo apie Brežnevą ir apie tai, kaip mus apgaudinėja. Aš tikrai išsigandau. Pranešdavo, kaip blogai dirba mūsų fabrikai, ką pasodino į kalėjimą arba apie šnipus. Dar prisimenu, kaip valdžią perėmė Andropovas, kaip galiausiai atėjo Gorbačiovas.

Nežinau, kas būtų nutikę, jei nebūčiau turėjusi radijo. Vieną vakarą, kai imtuvas stovėjo sugedęs, už medžių lange pasirodė mėnulis. Sėdėdama ant lovos krašto apie kažin ką galvojau. Paskui užslinko debesis ir pasidarė tamsu, netrukus mėnulis vėl pažvelgė pro šakas. Taip sėdėjau visą vakarą ir žaidžiau su mėnuliu. Tuomet man jau parašydavo bitėniškiai; kai kurie žinojo, kad aš čia. Jie vis siuntė man sveikinimus. Pasveikink Merguvos ežerą! Pasveikink Rambyną! Vieni svei­kino visokias vietas, o Lyzė vis - Rojaus kelią. Visa tai tu­rėdavau perduoti. Ir Urtė Jankutė, su kuria mokiausi privačiai pas girininką, atsiuntė laišką iš Čikagos. Ji vargo dėl kojų, nes rūkė kaip garvežys. „O, jei tik galėčiau parvažiuoti namo ir sumerkti iš valties kojas į Nemuną, iškart jos pasveiktų!" -rašė Urtė.

Tais metais, kai mirė mano vyras ir pasijutau tokia vieniša, į lizdą ant didžiojo tvarto atskrido gandras. Ten jis stypsojo visą vasarą, o aš vis jj stebėjau. Sakydavau jam: „Tu toks pat vienišas kaip ir aš“. Galbūt jo pati žuvo Afrikoje? Juk gandrai veda tik vieną kartą ir antrąsyk kaip kiti nesiporuoja. Gandras net lizdą susisuko, bet taip pačios ir nesusirado.

 


 

Rožė

Prieš dešimt metų buvau tik septyniasdešimties ir gerokai stip­resnė. Dabar dažnai savęs klausiu, ar dar sulauksiu kitos dienos. Rytais iš pradžių apsipraustu. Jei to nepadaryčiau ryte, tai per visą dieną neprisiruoščiau. Keliuosi apie šeštą. Turiu pasitepti ir pamankštinti pėdas. Erna iš Bad Kroicnacho atsiuntė tokį prie­taisą kojoms masažuoti, padeda. Tada - praustis, šukuotis, ke­purę ant galvos, už kibiro ir į tvartą. Reikia išmėžti tvartą ir

pamelžti (žiemą dar pašerti) Rožę. Pusvalandį ar net valandą iš ten neišeisi. Pieno surinkimo punkte turi būti pusę aštuonių. Ten taip pat užtrunki. Kartais susidaro ilgiausia eilė. Kai kada mo­teris, kuri tikrina pieno riebumą, būna pavargusi. Grįžtu namo, kuriu krosnį, verdu pusryčius, apsišluoju. Turiu pririšti Rožę pievoje prie kuolo, palesinti žąsis ir višteles. Reikia ir Čarlį pašerti, tas vargšas vis paskutinis. Ir anksčiau rišamus šunis čia šerdavo paskutinius. Paskui reikia pagalvoti, ką išsivirti pietų. Juk ir pietūs turi būti.

Ypač sunki diena, kai reikia eiti į parduotuvę. Neisi juk kaip į tvartą, reikia kitomis kelnėmis persimauti. Tai vargina. Pasi­imu vežimėlį, krepšį. Anksčiau viską pati tempdavau. Vasarą, kai karšta, jauties lyg išviręs. Dabar viską sumetu į ratus. Antradieniais ir ketvirtadieniais atveža šviežios duonos. Reikia nežiopsoti, nes čia ne visada yra miltų. Viens, du, trys - ir parduota.

Kai ryte išgeriu arbatos, iki pietų viskas gan neblogai klojasi. O kai peršąlu, ypač rudenį ir žiemą, tai jau prieš vidurdienį pasijuntu ne kažin kaip. Kai mėšlą iškratau, paskui abi rankas maudžia. Kiekvienas kibiras, kiekvienas bidonas - skausmas. Taip ir vargstu. Savo ūkyje dar laikau penkiolika vištų, dvi žąsis ir porą kalakutų. Kai turiu jėgų, peniu dar ir kiaulę. Nori ėsti Bela, nori ir Čarlis. Šuo kaime reikalingas dėl saugumo. Apie sodą bijau ir kalbėti! Piktžolės iškeroja greičiau, negu aš galiu jas išravėti. Po Konstantino mirties bites prižiūri Birutė. Šiais laikais medų į daug ką galima iškeisti, beveik kaip ir degtinę.

Aplinkui čia nedaug kas ūkininkauja. Sovchozas konfis­kavo mano tvartą, tai viską visus tuos metus matau savo panosėje. Yra čia tokių vyrų, kurie rankomis galėtų medžius rauti. O jie stoviniuoja per dienas arba sėdi ir geria. Taip tie vyrai ir prageria pusę gyvuliams skirtų miltų. Ir grūdus, ir kombikormą, - viską. Maišai ten su kojomis, ima ir išeina. Žmonės galvijus šeria duona. Ji pigi. Man dėl to gėda. Duona šventa, ją reikia gerbti. Anksčiau duonos niekada gyvuliams neduodavom, tik plutą kartais išmirkydavom ir sušerdavom. Bet niekada duonos gyvuliams nepirkom ir į lovį nedėjom! Padarydavau išimtį tik Rožei, kai jai būdavo blogos dienos. Viena kita riekė - ir ji manęs nestumdo, kai melžiu.

Visa šalis gyvena iš vagysčių. Ar tai ūkiška? Kaip gali kas nors pagerėti? Ir nieko nepasakysi. Kas manęs ir klausytų? Kai einu su Rože Rojaus keliu, vis traukiu tokią dainelę: „Mes vis tiek, mes vis tiek, mes nebeilgai gyvensim, per degtinę, gir­tuoklystę greit pražūsim ir pasensim!" Taip jaunystėje dai­nuodavo įkaušusi kompanija. Išgirdę mes vaikiškai mėgdžiodavom: „Greit pražūsim ir pasensim“.

Kai man reikia traktoriaus, kad suartų lopinėlį žemės, duodu kyšį. Du, tris butelius degtinės kiekvienais metais. Galų gale sovchozas seniems žmonėms turėtų suarti už dyką. Bet ne, kiekvienąsyk turim atidirbti. Privalai įvykdyti normą, nors tu kūliais verskis! Jei nenueisi bulvių rinkti, negausi karvei šieno. Nesvarbu, ar tau nugarą skauda, ar strėnas gelia. Dar neseniai rudenį ėjau į sovchozo bulvių lauką. Norėjau tada gauti naujos sėklos, ir jie man leido pasiimti. Tik kaip tu tas bulves parsineši namo tris kilometrus? Per pietų pertrauką gavau arklį, vežimą ir galėjau važiuoti. Turėjau greitai apsisukti - jie laukė. Aš tuojau j rūsį, bet kad jau ir valgyt užsimaniau. Nebuvo laiko, tai tik akimirką į virtuvę įšokau. Tenai nuo pusryčių radau gabalėlį šalto spirgo ir žiauberę duonos. Atgal į vežimą, pavarau arklį ir - pirmyn. Tai buvo gardu! Tiesiog pasakiška!

„Kaip galima valgyti tik lašinius?“ - rašė man draugė iš Kalifornijos. Pamaniau: atvažiuok, užvalgysim kartu. Toji bu­vo kilusi iš Smalininkų. Jau ir anksčiau ji vaikščiojo pasipū­tusi. Kažką jai parašiau apie mūsų blokadą, kad Maskva nori Lietuvą badu numarinti. Parašiau jai: „Nebijau jokios bloka­dos. Turiu lašinių ir kibirą lydytų taukų. Kas man nutiks?" Ji taip juokėsi su dukra. Jos man atrašė: „Lėnė valgo lašinius ir lydytus taukus. Mes daugiau to nevalgome. Amerikoje apie tai negalvojame". Gera joms kalbėti! O man lašiniai patinka, kaip ir duona. Po karo, kai pas mus ateidavo ponia Kriuger su Hansu, mama jiems visada įduodavo duonos. Jie vis prašydavo: „Ponia Grigolaitiene, tik nepjaukit tokių plonų riekių! Pjaukite duoną storai, tuomet skonis kaip meduolio".

Šiandien sunku visko gauti. Miške negalima nieko liesti. Tik gluosnių malkoms pavasarį gali pasikirsti. Bet reikia vyro. Kai dar tėvas buvo gyvas, drauge ruošdavome malkas. Šakas ir malkas žiemai surišdavome pundeliais. Gerų medžių negalima imti. Bet kai toks tau panosėje stovi, prie pat namų - imk, niekas nieko nesakys. Tarp mūsų ir Keliotačių, maždaug ant ūkių ribos, augo didžiulis klevas. Galų gale su Žilvinu ir Min­daugu tą medį nusikirtom. Stojom visi trys, išsitraukėm pjūklą. Jie paėmė už vieno galo, aš už kito. Tai darbo buvo!

Kartais vaikai pyksta: „Ar negali tu tos Rožės parduoti? Juk jau nesusidoroji". „Ne, nenoriu. Per metus ji man duoda 1500 rublių". Pinigai už pieną reikalingi, galiu susimokėti už elektrą ir dar ko nors nusipirkti. Geriausia, kai pinigų gauni nuolat. Karve reikia rūpintis, bet be jos ūkis netikras.

Vyras jau buvo miręs, o mes dar tris karves laikėm. Tą vakarą dar buvo šviesu. Turėjau dar kažką nudirbti. O dangau, jau pusė dešimtos! Karvės ganėsi netoli, miškelyje. Bėgau su kibirais, o iš paskos slinko dideli perkūnijos debesys. Liko pamelžti dar vie­na karvė. Jau lijo, skubėjau namo. Lietus nesiliovė. Vis labiau temo. Žaibavo, griaudė, o aš sau tariau: „Reikia karvę pamelž­ti. Jei laiku nepamelšiu, tešmuo perdegs". Visada bijojau per­kūnijos. Pas mus jos būdavo baisios, vasarą vos galėjai ištverti. Bet man reikia prie karvės, į miškelį. Žaibavo pašėlusiai. „Ne, taip negalima! Nesileisiu užmušama". Patraukiau namo, bet perkūnija nesiliovė, turėjau pabaigti karves melžti. Grįžusi ra­dau jas tris prie ganyklos vartų, galvas nuleidusios. „Gerasis Dieve, ar šįvakar jau mirsiu?" Taip meldžiausi ir skubėjau melž­ti. Namo grįžau laimingai, nors į kibirus su pienu ir prilijo. „Aš gyva! Tu manęs dar nepašaukei, gerasis Dieve". Vėliau kaimynas mane išbarė. Jis taip pat vėlavo ir nepamelžė išsigandęs pavojaus.

Gražiausia, kai karvė veršiuojasi ir turi ją stebėti, negali niekur jos vienos paleisti. Kartais karvė negali pati apsiver­šiuoti. Kai kada mažylis užstringa, kai jo galva yra ne ten, kur turėtų būti, tarp kojų. Ir nežinai, kada tai įvyks. Šį tą pastebi, kai ten, viršuje, jau būna minkšta. Bet vis tiek gali apsirikti. Veršiuką atsiveda per šešias valandas, kartais greičiau. Kume­liuką gali atsivesti ir per pusvalandį. Tu stebi, gali būti net arklių žinovas, tik nusisuk - ir staiga pliumpt. Gerai, kai pasiseka. O jeigu ne? Atsitinka visko, net pasitaiko, kad nugaišta karvė ir veršiukas. Kartą mūsų karvė atsivedė negyvą veršiuką. Mano Rožė atsivedė du veršiukus. Viskas vyko gerai ir lengvai. Jie buvo tokie šviesiai rudi, atrodė lyg kiškiai. Kai atjunkiau, aš juos pardaviau.

Ūkininko gyvenimas nelengvas. Privalai nusimanyti, turėti patirties ir kantrybės. Dabar, paskutiniais metais, kaip tik laiku atvažiuoja žentas Stasys, Irenos vyras. Padeda ir kaimynės Genės brolis. Pranešu jam iš anksto: „Vladai, kai pabelsiu į langą, eik į tvartą". Tuomet jis bėga pirmas, o aš jam iš paskos. Aš jau turiu mažumą apskaičiuoti, žengti mažesniais žingsniais. Genė ir Vladas gyvena anapus Bitės upelio. Kai gimsta veršeliai, dažnai Bitė būna patvinusi. Ji būna plati kaip Gangas ir tokia pat nešvari. AŠ stoviu ant kranto ir rėkiu, kiek tik jėgos leidžia. „Tavo Lėnė nuo Bitės", - taip kartais pasirašau laiškuose. Pati taip pasivadinau.

Savo Rožę aš sugadinau. Pati dėl to kalta. Vis norėjau, kad ji anksčiau pasilakstytų ir apsiveršiuotų būtinai kovo pabaigoje arba bent jau balandžio pradžioje. Tai praktiška. Kai šilta, veršį įleidi į žardį, ir jokios bėdos, jokių rūpesčių. Bet Rožė kaip reikiant nepasilakstė. Apie tai pakalbėjau su sanitaru, kuris gyvena netoliese. Jis man pažadėjo: „Suleisiu jai vaistų. Pama­tysi, per kelias dienas pasilakstys". Ir Rožė pasilakstė. Tik nuo to laiko ji veik neduoda pieno. Anksčiau primelždavau pilną kibirą iŠ ryto ir vakare. Per pietus - dar pusę. Galėjai mirusį prikelti - koks riebus ir geras buvo pienas. Pykstu ant jos. Kam neduoda pieno, kurio trūksta, kam manęs neklauso. Rožė vis bėga nuo manęs. Kartą kone ranką išnarino. Ji tai šen, tai ten -daro, ką nori.

Aš užauginau Rožę, tad negaliu su ja išsiskirti. Man jau ir taip teko išsiskirti su Rožės motina. Ji buvo vardu Lyra, didelė, žala. Toji karvė davė daug pieno, buvo geriausias gyvulys visoje apylinkėje. Rami, ne tokia kaip Rožė. Bet ji ėmė nebeprisileisti jaučio. Ji pasilakstydavo, bet niekad neapsiveršiuodavo. Vėliau, kai Rožė jau buvo didelė, Lyrą pardaviau. Atvažiavo mašina, į ją įkėlė karvę, o aš tuomet pabėgau iŠ namų. Nenorėjau viso to matyti. Galvoje sukosi tik viena mintis: „Šiandien išveža mano Lyrą". Mintyse kartojau: „Mano Lyra! Mano Lyra!" O jeigu išsiveš mano Rožę, aš ir vėl bėgsiu iš namų, kad ir kaip ji mane pykdydavo.

Beti Kriuger, mergautine pavarde Adelson, kai po karo mūsų pirmoji karvė krito kelyje nuo bruceliozės, man sakė: „Talmude parašyta, kad žmogus neturi gyvulio verkti. Žmogus gali verkti tik žmogaus!" Galbūt tai ir teisinga, bet Beti niekada neturėjo karvės. Kitos tautos garbina karves lyg Šventąsias. Galbūt tai kartais perdėta, ana ko prisigalvojo indai. Tenai, kai per gatvę eina karvė, negali jai kelio pastoti. Mano Rožei ten patiktų, neabejoju. Ten tai ji pridarytų triukšmo - tokia nupenėta ir aikštinga karvė!

Birutė ir Irena gali sau pykti. Rožės aš neatiduosiu! Juk taip negalima - gyventi kaime, kur aplink pievos, ir neturėti nė lašelio pieno! Aš visada jo turėjau. Išsiverdu pieniškos sriubos, ir man gerai. Greta gyvena tokia moteris, kurios vyras negali apsieiti be kavos. Į kavą reikia pieno, o karvės jie neturi. Kai paprašydavo, duodavau jiems Rožės pieno. Juk gerai, kai gali ką nors duoti.

Man tik įdomu, kiek aš dar galėsiu melžti? Ypač kai šalta, kai pirštai sugrumba. Kai bus litai, galbūt parduosiu Rožę. Tik ne už rublius. Nesulauks! Bet kada tie litai bus? Viskas taip lėtai pas mus, Lietuvoje, juda.

 


 

Diedas

Jau keleri metai turiu čia tokį senį. IŠ pradžių jis dar galėjo dirbti. Tik jau labai gėrė. Išeis, kelias dienas gers, paskui grįžta. Praeitą žiemą sėdėjo kėdėje priešais viryklę ir kurstė ugnį. Išsitepė anglies dulkėmis. Senis vandens tiesiog bijo. Praustis turiu jį priversti. Teko man jam galvą trinkti, nugarą trinti. Turiu žiūrėti, kad namuose neužsiveistų parazitų.

Jį atvedė toks žmogelis, kuris kiekvieną vasarą kaime ieš­kodavo darbo. Jeigu turi drabužių, batų ar dar ko nors, tai tau padės. Vieną dieną jis mums pasiūlė: „Atvesiu jums į kaimą vyrą, prikapos malkų". Tai ir buvo šitas diedas. Iš pradžių jis dirbo pas Višinskius: nupjovė žolę, sunešė. Daugiau darbo jam neat­sirado. „Gal tu kokio darbo turi?" - klausia Višinskiai manęs. „Tegu ateina. Medžiai nušalo, reikia juos nupjauti". Taigi jis dirbo pas mane, vėliau padėjo kaimynams. Daugeliui reikėjo tai tą, tai aną staigiai nudirbti. Taip jis vis keliavo nuo vienų pas kitus: „Pripjauk malkų, pataisyk tvartą". Už tai gaudavo kelis rublius ir bėgdavo degtinės. Tada viskas buvo dar pigu.

Pirmaisiais merais senis buvo tik per vasarą. Dar atsivedė ir panele - tokią jauną moterį. Toji jam padėdavo, bet ir gėrė kartu. Miegoti ir valgyti jiedu eidavo pas kaimyną, kuris pievoje buvo pasistatęs tokią būdą. Vėliau senis nusilpo ir neturėjo kur per žiemą būti. Rudenį jau slampinėjo aplink mano duris: „Duok daugiau darbo, viską tau padarysiu". Ką galėjau atsa­kyti? Žiemą niekam darbininkų nereikia. To diedo nenorėjo niekas. „Na, tai ropškis į viršutinį kambarį. Kai man tavęs prireiks, pašauksiu. Kai nebus ką veikti, galėsi tūnoti viršuje".

Senis girdė ir šėrė Rožę, tvarkė tvartą ir aplink jį, skaldė malkas. Tenai, viršutiniame kambaryje, jis gyveno dvi žiemas. Trečioji žiema buvo labai Šalta. Kaimynai sakė: „Tas ten viršuje visai sušals". Nenorėjau, kad pasklistų apkalbos: žmogų su­šaldė. „Žinai ką, - pasakiau diedui, - eik tu su savo ryšuliais ant sofos į virtuvę. Ten tau bus šilta, ir man nereikės tavim rūpintis. Pasilik jau. Bet turėsi manęs klausyti!" Taip ir buvo, kol jis pinigų neturėjo. Vėliau per paštą senis gavo nedidelę pensiją. Tai mano žentas apylinkėje ją parūpino. Nuo to laiko diedas gaudavo pinigų iš valstybės, nes buvo jau gana senyvas.

Kiekvieną kartą, kai ateina ta diena, sugėrovų aplink diedą būriuodavosi lyg varnų. Sustoja, būdavo, prie pat tvoros. „Pi­nigai jau čia!" - šaukia pasiuntiniai. Ir tada jų nesustabdysi. Nė nežinau, kur jie vis eidavo. Kartą mačiau juos kaimo mo­kykloje, toje pat salėje, kur buvo mūsų klasė, kai mokiausi pradinėje. Vieni aplinkui triukšmavo, kiti tysojo be sąmonės, pilna purvo. O Tėve danguje, kaip jie atrodė po išgertuvių! Baisiai, apgailėtinai! Patikrinau, ar dar gyvi.

Diedas sugrįždavo, kai išsiblaivydavo ir baigdavosi pinigai. Dabar aš paimu pusę tų pinigų, kai tik jis jų gauna. Išdrožiau jam pamokslą: „Tu gauni pastogę, valgį ir gėrimą. Tave prausiu ir tavimi rūpinuosi. Įtrinu tavo kojas kamparu. Niekas iš tavo sugėrovų neateina tavęs žiūrėti, kai tu pinigų neturi. Tu privalai man mokėti, ir baigta. Jei nesidalinsi, še savo pinigus ir eik pas sėbrus, Čia gali daugiau negrįžti!" Jam nieko daugiau nereikėjo, tik degtinės ir parūkyti. Kad jis Čia turi guolį ir visa kita, -tokiems žmonėms nerūpi. Nors jo pensija nedidelė, bet ir aš ne kažin ką gaunu.

Diedas buvo vedęs. Jo žmona Pagėgiuose, ir vaikai čia, visai netoli. Jie jį išvarė, kai alkoholiku tapo. Jaunystėje jis kraudavo iš laivų Klaipėdoje visokius maišus. Tame uoste, kur dabar kontroliere dirba Birutė. Ten jam buvo gera, kaip pats sakė. Tada ir jam kartais nubyrėdavo, kliūdavo netgi užsienietiškos degtinės. Paskui įsidarbino Pagėgiuose kūriku, turėjo prižiūrėti mokyklos katilinę. Vieną naktį prisigėręs nepasisaugojo. Sudegė pastatas, jo drabužiai ir pasas. Nuo tada jį varė iš visur, ir tas ėmė gyventi su sugėrovais. Taip diedas tapo valkata, žuliku, kaip sako lietuviai.

Jau keletą kartų guldžiau jį į ligoninę. O tai jeigu kas apsi­lanko, negali pasinaudoti virtuve. Visi svečiai jo baidosi. Mūsų direktorienė, sovchozo direktoriaus žmona, sakė: „Pasiimk pakelį kavos ir nueik pas gydytoją Pagėgiuose. Gal jis priims tą senį". Taip ir padariau. Ir poniai direktorienei daviau kavos. Tada iš Vokietijos gaudavau siuntinių. Pagėgiuose diedą tris mėnesius išlaikė ir už tai tada dar nieko nereikėjo mokėti. Ir ką jam padarė? Visiškai nieko! Trys mėnesiai - tai daug. Senio kulnuose atsivėrė žaizdos. Sakė, kad jos ir prieš tai buvo atsi­vėrusios. Atvažiavo mašina, išsodino diedą ir išdūmė. Ir po to jis tikrai nebegalėjo vaikščioti.

Kiekvieną rytą jo kulnis plaunu kalio permanganatu, pridedu gysločių ir apvynioju. Parūpinau ramentus, kad galėtų nors mažumą pajudėti. Kaime piktinosi: „Ar vėl jis čia? Iššluok tą smirdžių lauk! Mesk tą stribą iš namų!"

Diedas tikrai buvo stribas, anksčiau to mes nežinojome. Kažkas jį atpažino. Jis veikė už Smalininkų, prie Jurbarko. Aš jo paklausiau, ir diedas man prisipažino, net didžiavosi. Ger­damas jis vis pasakojo: „Tada turėjau šautuvą ir dariau viską -pykšt, pykšt!" Kaimynai piktinosi: „Kam tu tą stribą, tą ko­munistą laikai? Jis jus į Sibirą vežė!" Jiems atsakiau: „Manęs jis nevežė, kitus". Jie teisingai kalbėjo, bet aš nesiryžau taip pasielgti. Argi tai krikščioniška - varyti žmogų lauk?

Savo kailiu tai patyriau Sibire. Nuvežiau vyrui į ligoninę maisto, buvau nuvargusi kaip šuo. Taip ir klaidžiojau po Nazarovą. Nebeprisimenu, kur ėjau, buvo tamsu. Viena rusė pa­kvietė mane į savo namus, paguldė ir apklojo. Visą naktį išmie­gojau kaip užmušta. Tuomet ir pasižadėjau niekada neatsakyti tam, kuriam reikia pagalbos.

Diedas man mažumą padeda: girdo Rožę, skaldo malkas. Jis kirviu smulkiai sutrupina druską arba tarkuoja bulves ku­geliui. Jeigu diedas turi alaus ir ką rūkyti, gali pasėdėti ant trinkos priešais saulę. O diedui tai - tikra palaima. Bet kai jis negauna ko išgerti ar parūkyti, įsiunta. Pats savęs neatpažįsta. Diedas nesėdi tame pačiame kambaryje, kur ir aš. Vakarais Rusijos televizija rodo „Marianą". Tada jis sėdi ant taburetės prie slenksčio. Kaip ir visi, diedas nedaug tesupranta rusiškai. Bet tą filmą žiūri visi. Vienas iššoka iš traktoriaus, kitas bėga iš tvarto į artimiausią namą žiūrėti „Marianos". Viskas tame fil­me apie meilę, gražūs vaizdai. Rodo, kaip vargšę mergaitę suvedžioja turtingas vedęs vyras. Diedas taip pat domėjosi, kaip jie gyvena ten, Brazilijoje. Dabar ruošiuosi jį atiduoti tarnybai, kuri išvežtų senį prieglaudon. Bet ten nėra vietų, reikia laukti, kol kas numirs. Kiti irgi to paties laukia. Vilkyškių seniūnas mane ramino: „Palauk mažumą, aš įtaisysiu tą senį". Buvau susipažinusi su juo, porą kartų vežiau kavos. Man visa tai kainavo kelis kilogramus kavos, o ras vyras ėmė ir numirė. Tiesiog ėmė ir numirė. Dabar ten kitas seniūnas, vėl reikia pradėti nuo pradžių.

Vaikai vis spaudė: tas diedas turi išeiti. O aš turėčiau su jais tartis, nes ir man greit prireiks pagalbos. Ar jie turės dar ir svetimą vyrą prižiūrėti? Tas senis devyneriais metais už mane jaunesnis ir mane vadina baba, atseit senele. Aš jj vadinu diedu, tai yra seneliu. Kartą jj kažkas pavadino died morozy seniu šalčiu. Tas senis šaltis yra rusiškas Kalėdų senelis. Kodėl ir kam taip pasirodė, neaišku. Juk Kalėdų senelis tik vienas! O diedo pase įrašyta, kad jis Stasys Tamkus.

Jis turi išeiti! Tai aš suprantu. Bet žiemą, kai priversta sniego, kai šuniškai šalta ir pats šąli, gerai, kad yra žmogus, kuris pakuria krosnį. Pakuria, kai atnešu malkų ir anglių. Jei nuolat krosnies neprižiūrėsi, kuras greitai sudegs. Tada sušalsi, ir baigta. Naktį man gali pasidaryti bloga, nukrisiu, ir niekas manęs šaukiančios neišgirs. Žmonės priešais didžiajame tvarte pašeria galvijus ir eina savais keliais. Jiems nerūpi, ar tu dar kruti. Diedas man nors kiek galėtų padėti. Jis blogas. Bet kai šalia žmogus, privalai juo rūpintis, jam virti, ir taip dar vis kruti. Vienas žmogus - ne namai. Diedas mėgsta pietums valgyti sriubą, nes beveik neturi dantų. Jis čia jau apsiprato.

Kai aš ką pasakoju, diedas manęs nesiklauso. Nuo vaikystės mėgstu pasakoti. Tokia buvo mano motina. Nors ir netoli nueidavau, tik iki Lumpėnų ar Nemuno, bet turėjau viską išpasakoti. Ką aš ten mačiau, ką sutikau, - viskas jai buvo svarbu. Filmą turėdavau papasakoti nuo pradžios iki galo. O mano vaikai nieko nepasakoja. Kai atvažiuoja pas mane šeš­tadieniais, aš juos vis kamantinėju. Nieko! Nieko jie man ne­pasakoja. Tada būna apmaudu. Juk turi kas nors nutikti per visą savaitę! Anūkai irgi, gali žiūrėti gal dešimt filmų, ir nieko, kaip žado netekę. Tiesa, jie pavargę, nusikamavę. Pasakoti reikia atsargiai. Bet dabar jau galim laisviau kalbėti. Šnipai kaime? Ką čia šiandien dar gali apjuodinti? Jei čia nebūtų to diedo, niekas mano pasakojimų negirdėtų. „Nutilk, baba!" -sako jis. Senis jau nenori klausytis, bet vis dar šalia.

Kad tas diedas bent nevogtų! Kartą švarko kišenėje pamiršau pinigine su 21 rubliu. Tada tai buvo pinigai, tai dabar jie nieko nereiškia. Norėjau nusipirkti žuvų, o pinigų jau nebebuvo. Jis gynėsi: „Aš neėmiau!" Vos paeina su ramentais, o kai iš manęs ką pavagia, bėga kaip sveikas. Ar būtų pinigai, ar obuolių vynas, - nieko negali pasidėti. Dėl to vyno, kai sekmadienį visa šeima sėdėjo prie stalo, galėjau tik tiek pasakyti: „Atsi­prašau, butelis apvirto!" Blogiausia, kad diedas paėmė Žilvino butelį. Mūsų krašte yra toks paprotys: kai krikštija berniuką, paskutinio butelio neišgeria. Ant butelio etiketės savo vardus užrašo visi svečiai. O kai berniukas užauga ir eina į kariuomenę, per išleistuves tą vyno butelį išgeria. Dabar ir atėjo tas metas. Žilvinas turėjo išeiti į kariuomenę. Kur butelis? Diedas įsibrovė iš daržo per langą ir rado jį mano baltinių spintoje. Ir visa tai dabar turiu pranešti giminaičiams? Tas butelis buvo šventas. Dieve mano, dar užsipuls seną žmogų!

Dabar kambarį rakinu ir pasiimu raktą net tada, kai man reikia tik į tvartą. Viskas per tą degtinę ir svetimą žmogų. Neseniai dešimt dienų jis buvo pradingęs. Vėl jį išvydau su ramentais bestovintį už daržinės. Senis vis žiūrėjo ir žiūrėjo namo link. Kaimynų klausinėjo: „Ar ji vis dar pyksta? Ar pyksta?" Tie atsakė: „Taip, ji pyksta!" Tie žmonės norėjo iš jo pasijuokti, jį paerzinti.

 


 

Tėvynė yra tėvynė

Kartais pas mus būna baisiai šalta. Prieš keletą metų žiema buvo tokia šalta, kaip ir mano vaikystėje, kai tik gerai apsimuturiavę nosį lauk iškišdavom. Bet šiemet buvo kitaip. Labai anksti rudenį pasnigo ir atėjo šalčiai. Aplinkui buvo balta, lyg pudra api­barstyta. Kaip stebuklų šalyje. Švietė saulė. Kaimynei sakiau: „Negali atsižiūrėti, kaip gražu!" Bet vėliau - pilka, pilka, pilka. Tai visai ne žiema, nejunti žiemos ramybės. Lauke šilta. Vasario mėnesį pasodinau žieminius svogūnus ir pasėjau krapus. Galėjau tada tręšti, apkasti medelius ir išmesti tai, kas liko nuo rudens. Vasario mėnesį taip neturėtų būti. Eini į namus ir jauties pa­vargęs. Tačiau troboje irgi dar reikia daug ką nudirbti, šį bei tą nuveikiu: prisiuvu sagas, plaunu, tvarkau. Žiema, ir nereikia niekur eiti. Namie šilta, vis randi ko nusitverti. Tada apima tokia palaiminga ramybė. Net nežinau. Arčia 2emė ėmė kitaip suktis? Lyg kokia Kalifornijos žiema. Mano draugė iš Kalifornijos vis rašo, kad žiemą pas juos dažnai lyja. O dabar pas mus toks oras. Pusseserė iš Vokietijos skundėsi: „Žiema pas mus graži, bet kažkokia netikra". Taip jau įprasta: žiema yra žiema. Turi kažką iškrėsti. O dabar pernelyg švelni.

Šį pavasarį buvau visai pasilpusi. Rūpesčių kėlė skrandis ir niekaip nenorėjo užgyti žaizda stemplėje. Paskui atsiguliau dėl inkstų. Birutė nuvežė mane į Klaipėdos ligoninę išsitirti nuo galvos iki kojų. Ji mane pervedė per visus kabinetus. Turėjau nueiti net pas moterų daktarą. Nebijau nieko, kad tik pavyktų dar bent kiek palaikyti sveikatą. Mieloji Erna iš Bad Kroicnacho padovanojo man plaukų suktukus. Jie tokie nuostabūs, tereikia sudrėkinti plaukus - ir laiko. Galva atrodo puikiai. Tik man jau per sunku laikyti rankas iškėlus.

Laikraštyje Wochenpost visada būna sveikatos puslapis su patarimais. Kartą jame išspausdino tokį trijų savaičių gydymosi kursą: vieną česnako skiltelę iš vakaro užplikyti ir po truputį gerti tą pašildytą pienelį prieš valgį. Tai turėtų gerai padėti nuo sklerozės. Taip aš ir darau kiekvieną pavasarį. Be to, gerai gerti dilgėlių arbatą. Reikia tik tvirtai apsispręsti, pradėti ir nesiliauti.

Šiandien Wochenpost jau ne toks įdomus. Jis buvo geras, kai dar buvo VDR. Daug kas, apie ką ten rašė, buvo kaip pas mus, tiktai vokiškai. Daug rašė apie gėles, atsakinėjo į skai­tytojų klausimus, buvo mįslių ir visas puslapis humoristinių piešinių. Arba rašė, kaip arbatą užsiplikydavo kinų impera­torius, ir kitokių įdomybių iš įvairių šalių. Anglijoje, taip rašė, tvyro migla. Tada autobusai ten važiuoja lėtai, o vyrai juose sėdi ir mezga. Jie stengiasi išnaudoti laiką. Kartą perskaičiau patarimą: jei nori, kad gerai veiktų smegenys, reikia kiekvieną rytą šepetėliu valyti liežuvį. Kai žmogus esi senas, tai ir už šiaudo stveriesi. Rašė ir apie politiką: apie Honekerį ir jo poli­tinį biurą, apie Vietnamą, apie Afrikos negrus. Laikraštis buvo storas ir įdomus. Kartą jie išspausdino eilėraštį, kuris mane labai sujaudino. Jį paraše toks Johanesas Bėcheris. Eilės man taip patiko, kad išmokau atmintinai:

 

Tėvyne prieblandoj,

mano liūdesy,

o dangau žydrasis,

mano gaivesy.

 

Ir pirmieji bitėniškiai parašė iš VDR. Buvo dar Chruščiovo lai­kai, kai iš ten mus ėmė pasiekti laiškai. Išsikėlusieji 1958-ai-siais nuo Nemuno dar žinojo, kad mes čia, ir norėjo papasakoti, ką patyrė kitose šalyse. Vėliau susipažinę su kitais bitėniškiais perdavė mano adresą ir į Vakarų Vokietiją, Šveicariją. Tiems žmonėms reikėjo mano pagalbos, nes jie norėjo gauti kompensacijas. Tai man reikėjo raštu paliudyti, kad čia jie turėjo žemės sklypą, tokio ir tokio dydžio ir taip toliau. To prireikdavo vis dažniau. O kai Konstantinas jau buvo miręs, pradėjo eiti ir siuntiniai. Dažniausiai atsiųsdavo kavos, ar­batos, vienuolių trauktinės, tepalo rankoms, kepimo miltelių, razinų, karčiųjų migdolų esencijos, mėlynųjų aguonų. Tos aguonos, kurių aš visada užsisakydavau, ypač bandelės su jomis, buvo mano silpnybė. Aguonas uždrausta siųsti, dažnai muitininkai išimdavo. Bet kartais pasisekdavo gerai paslėpti, ir jie nepastebėdavo. Tokie dalykai man - didelė pagalba ir džiaugsmas. Kai ką, pavyzdžiui, pėdkelnes, išdovanodavau ir taip kaime įsigijau draugų.

Vakar atkeliavo didžiulis siuntinys iš Kanados. Vos pamačiau paštininką, tuojau parlėkiau iš runkelių lauko. Aš vos iš klum­pių neišvirtau! Radau ten vandens purkštuvą gėlėms, kurio jau seniai norėjau, ąsotėlį pienui. Buvo dar ir silkutės, tinkančios karališkam stalui, keksų su kremu „paauksuotoje" dėžutėje. Na, ar aš ne laimingas žmogus? Nė piršto nepajudinau, o tokie skanėstai ant stalo! Ruošdamasi gulti, sėdėjau su dėže ant lovos krašto ir vis ką nors iš jos traukiau. Viską norėjau pamatyti, pačiupinėti, retsykiais įsidėti į burną - sunku ir apsakyti. Jaučiaus tokia laiminga, lyg per šventę.

Mums būtų nekas, jei Vakaruose neturėtume užnugario. Tuos, kurie dabar siunčia, beveik visus pažįstu asmeniškai.

Pirmasis jų buvo Valteris Hausmanas. Nors ne! Pirmosios pasirodė mergaitės iš Klein Vanclėbeno. 1984-aisiais jos visiškai netikėtai atsiuntė telegramą: „Esame Leningrade. Važiuosime per Vilnių, kur dvi valandas stovėsime geležinkelio stotyje. Lėne, atvažiuok tada ir tada". Važiavau su Mindaugu. Mes jau nebe-pažinome vieni kitų ir prasilenkėme. Kai išgirdau kalbant vo­kiškai, paklausiau: „Ar tai jūs Hilda ir Trautė?" Tai buvo jos, bet turėjo tuojau išvykti. I kelionę spėjome įduoti saldainių.

Kitas buvo vyriškis, kuris keliavo į Kauną iškart, kai griuvo geležinė uždanga. Jis buvo su skepeta ant galvos ir mėlynu taksi slapta atvažiavo iki Bitėnų. Jis tik prasuko keliu, pažiūrėjo ir neišlipo. Kaip galėjau jj atpažinti? Tuomet čia dar buvo uždara karinė zona. Niekas svetimas negalėjo joje pasirodyti.

Kaip po to rašė Hausmanas, galima buvo važiuoti iki Klai­pėdos ir apsistoti viešbutyje. Toliau buvo uždrausta važiuoti. Kas norėjo nuvažiuoti į kaimą, turėjo samdytis mašiną, ta juos nugabendavo. Iš pradžių buvo taip, kad jie tik užšokdavo į kiemą. „Laba diena! Turime skubiai grįžti. Pabėgom iš vieš­bučio".

Su tuo Hausmanu buvo taip. Jis labai norėjo atvykti. Tai jis man rašė, ar negalėčiau padėti jam tėviškę pamatyti. Elzė Jan­kutė, kuri gyvena Toronte, man prieš tai rašė: „Žinai, kas atsiliepė? Valteris Hausmanas! Tik tu jo neįsileisk į tėviškę, o tai vėl išraus visus medelius". Mes turėjome bendrų prisimi­nimų. Tas Hausmanas buvo vokiečių nacionalistas. Dar būda­mas mažas, išlaužė jaunus medelius, kuriuos lietuviai pasodino ant Rambyno per Jonines. Jis jau senas, pagalvojau, jei norės, atvažiuos ir be mano pagalbos.

Dabar jau lengviau čia apsilankyti. Parašau iškvietimus, ir netrukus, dažniausiai vasarą, jie atvažiuoja pas mane. Gali pernakvoti ir viską pamatyti be jokios baimės. Kai atvažiavo Vilius, išlipęs apsiverkė. Ir Gizela verkė. Visi jie pirmą kartą atvažiavę verkia, ir aš su jais. Juk praėjo daugiau kaip keturias­dešimt metų! Su žmona atvyko ir Hermanas Žemaitaitis, kurio aš anksčiau nepažinojau. Nuėjome į jo tėvų sodybą ir trise rankomis apkabinome klevą. Kai jie bėgo iš čia, jis buvo tik pusantrų metų ir nieko daugiau neprisiminė.

Iš tų lankytojų daugelio nepažinojau. Jie buvo daug jaunesni už mane. Čia buvo ir senųjų Simonų anūkas, priešpaskutinė Volbergų duktė, Gizela ir Giunteris Urbantačiai. Su miegamąja mašina atvažiavo ir muitininko sūnus Artūras su žmona. Rug­pjūčio mėnesį svečiavosi Vilius ir Karlas Pilkūnai. Karlas pas mane gyveno beveik keturias savaites. Lyzei į Pfalcą parašiau: „Žinai ką, užkrausiu tau ant sprando Karlą Pilkūną, kad tave atvežtų! Tik tu viena pas mane niekaip neprisiruoši". Lyzė atsakė: „Dėl Dievo meilės, palik tu mane ramybėje!" Ji taip pat prisiminė, kad pamiškėje gyvenę Pilkūnai, Hausmanai ir Mejeriai. Mes su jais neturėjome nieko bendra, buvom visai kita kompanija. Tik Vilius, kaip manė Lyzė, iš jų skyrėsi. Jų sielos buvo artimesnės. Dar būdamas jaunas vaikinas, jis atei­davo su motina j surinkimus pas Keliotačius. Bet dabar Vilius pats ligonis, turėjo prašytis, kad jj kas paimtų. Taip Karlas pasiėmė Vilių, o Lyzė liko namie.

Visus vedžioju po kaimą. Net jei likęs tik pamatas ar koks tvartas, jiems tai parodau. Vienas jų kartą man pasakė: „Tu esi mūsų tiltas j tėviškę. Visus tuos metus mums ją saugojai". Iš tiesų taip ir yra. Be manęs bitėniškiai čia pasiklystų. Daugelis sugrįžtančių buvo anuomet jauni, vargu ar ką prisimena iš anksčiau tame kaime. Ir vis tiek juos čia kažkas traukia. Turiu juos vedžioti už rankos, kad nepasiklystų.

Pilkūnas nusipirko dėžę alaus ir atsisėdo prie krosnies. Kas tik ateidavo, visus pavaišindavo ir palinkėdavo: „Prostl 1 svei­katą!" Ir kiekvienam pasakodavo apie Hertą, savo meilę, kuri anuomet gyveno kitame kaime. Kai Pilkūnas aplankė mane antrą kartą, mūvėjo tokias trumpas kelnes. Jis vis norėjo paėjėti tuo keliu, kuriuo eidavo su Herta. O grįžęs sakė: „Tu tik pažiū­rėk, aš visas nusideginau". Jis plikomis blauzdomis brovėsi pro dilgėlynus ir brūzgynus.

„Kai sugrįžtu į Bitėnus, - dūsavo Vilius, - atsiduriu visai kitame pasaulyje". O paskui pridūrė: „Bet namie, Vakaruose, gyvenu geriau". Jis taip pat kiek išpuikęs, kaip ir Karlas. Mes anksčiau tokiais atvejais sakydavome: „Iš parėckių - į šliures!" šliurės - tai tokie medpadžiai, anuomet tikras pasiekimas, jomis galėjai didžiuotis. O parėckėmis mes vadinome apavą, kurį siūdavosi Prūsijos lietuviai. Jų vidus buvo iš kailio, o viršus odinis. Man atrodė, kad tiedu vyrai - prasigyvenę vargšai. Taip pati sau galvojau, vaikams nieko nesakiau.

Dukart atsilankė ir Frico sūnus. Buvo puiku. Jų sodyba dar gerai išsilaikė, net ir tvartas. Tie, kurie ten dabar gyvena, pa­kvietė mane ir Reinhardą pavalgyti. Aš tik juokiausi, ir jis kartu. Papasakojau, kad anksčiau čia negalėjau nė per slenkstį žengti. Ilgai, ilgai vaikščiojau su Reinhardu po kaimą. Viską, kas išlikę, apžiūrėjome. Ir ką galėjo pagalvoti kaimynai apie mane ir tą jauną vyrą?

Dėl gerovės, tai sakyčiau, kad išeiviai nučiupo geresnį kąsnį. Bet aš nieko nenoriu keisti. Jei kas atvažiuotų ir pasakytų: „Imk mano ūkį, o aš - tavo", atsisakyčiau: „Ne, kaip yra, taip yra. Tai buvo mano ir yra mano. Tai priklauso man. Ten pas jus būčiau vieniša ir svetima". Tėvynė yra tėvynė, ir nieko už ją geresnio nėra. Visą gyvenimą norėjau gražiai gyventi. Norėjau dirbti ir savo darbu šį tą užpelnyti. Visada norėjau turėti gražią lovą ir dailius naktinius. O dabar džiaugiesi, kad iš viso kokius nors užsivelki. Kartais užsitempi kokį seną megztinį ir lendi po antklode negalvodama apie jokį grožį.

Apie savo giminaičius negaliu nieko gera pasakyti. Negaliu, nes jie savo gimtinei jokio ilgesio nejaučia. Svetimi rašo kone iki kraujo nutrindami pirštus, kad nori atvykti, jie ne. Dėl to aš pykstu. Mano pusseserės važiuoja į Maljorką. Tenai rengia šeimos susirinkimą. Sukvietė visą šeimą, išsinuomos viešbutį, keletą dienų linksminsis. Ką jie ten veikia, nežinau. Sakė, sidab­rines vestuves švenčia, kraštiečių susitikimus, dar kažką. Kai vedė vienas Grėtės sūnų, tai visa draugija Elbe plaukė į Ham­burgą. „Buvo labai smagu!",-rašė man vėliau. O aš prisimenu, kaip jai ir Verneriui, kuris jau miręs, 1944-aisiais paklojau vestuvinį guolį. O dabar? Visi pasidarė vokiečiais. Tai man nepatinka. Juk jie gimė čia.

Visi nori, kad prižiūrėčiau kapus ant Rambyno. Giminaičiai, svetimi, visi man kartoja: „Lene, padaryk mums paslaugą. Ar rasim tinkamesnį žmogų?" Jie man siunčia tulpių svogūnėlių, dobiliukų sėklų ir visko, ko tik reikia, šepečių ir kitko, kad įveikčiau samanas. Nuolat reikalauju Ata, nes ja geriausia akmenis nuvalyti. Tik kad tos kapinės toli. Vandens pasisemsi tik upėje, o pačios kapinės ant kalno. Jau nebesusidoroju. Turi žmogus savo jėgas įvertinti, negali su tuo juokauti. Šiaip ar taip, darbo ir bėdų netrūksta. Negaliu pasakyti, kas taip vis elgiasi, tikriausiai jaunimas. Vagia tulpes ir visur rausiasi ieško­dami papuošalų ir auksinių dantų. Kartais nuverčia antkapius. Kartais nukelia vazas, nors tai ir nėra tikros vazos, jos pada­rytos iš granatų korpusų. Ir ką tu jiems padarysi, visai viena?

Neseniai Genė, mano kaimynė, nusipirko Bitėnuose namą. Pasakiau, kad ji turinti prisiimti prižiūrėti tris kapus, kuriuose palaidoti to namo šeimininkai. Ji turėtų būti dėkinga namo statytojams. Paaiškinau: „Jie tau kaip įtėviai". Reikia surasti daugiau žmonių, kad kapus prižiūrėtų. Genė turi rodyti pavyz­dį. Ji pasodino našlaičių, bet jų nelaisto. Kažkas pavogė šulinio siurblį, o kelias žemyn prie Nemuno jai irgi nelengvas.

Kad tik Lyzė pas mane atvažiuotų! Daug bitėniškių mirė nuo vėžio. Jie visi taip baisiai kentėjo. Ir Fricas, mano Fricas. Jis turėjo atvažiuoti vasarą, buvo pažadėjęs. Paskui įsisuko tas vėžys. Stipriausių vaistų leido, nepadėjo.

 


 

Pasimatymas su Lyze

Išvažiuodami iš Bitėnų Urbantačiai pasakė: „Kitais metais at­važiuokit pas mus!" Pagalvojau: „Kokius niekus jie čia šneka? Kaip galim važiuoti? Negaliu iš namų išvažiuoti. Kas pamelš Rožę ir nudirbs visus darbus?" Aišku, jiems pasakiau: „Ačiū, ačiū. Pagyvensim - pamatysim". Neilgai trukus Giunteris Urbantatis visai mūsų šeimai atsiuntė iškvietimą; viskas buvo sutvarkyta - pavardės ir gimimo datos. Mums tereikėjo pasi­daryti paso nuotraukas ir nuvažiuoti į Vokietijos pasiuntinybę Maskvoje. „Nesąmonė! Gryna nesąmonė!" Buvo neramu: „Ne­pajėgsiu". Bet Birutė jau sėdo j lėktuvą. Ji dėl tų vizų dukart iš Vilniaus į Maskvą skrido. Kiekvienam iš mūsų jos kainavo po du šimtus rublių, taigi iš viso 600 rublių: Birutei, jos vyrui Alfredui ir man. Popieriai jau buvo paruošti, o aš vis dar spy­riausi: „Nevažiuosiu. Važiuokit vieni!" Bet Irena nusprendė: „Mama, tu tik pagalvok, ką jie ten vieni darys? Jie nieko Vokietijoje nepažįsta. Kai ten nuvažiuosi, tavęs lauks draugai. Tu privalai važiuoti, ir baigta. Mes čia tavo ūkį prižiūrėsim".

Irena mane įveikė: „Na, ką gi, jei jau taip norit". Bet važia­vau be ūpo. Prieš tai dar už 750 rublių pardaviau telyčią. Tai turėjo būti mano kelionpinigiai. Urbantatis parašė: „Jums terei­kia atvažiuoti. Kelionė apmokėta, visa kita - mūsų rūpestis". Man tai nepatiko. Dieve mano, taip negalima! Važiuosi tenai kaip koks elgeta ir duosies, kad tau viską apmokėtų!

Birutė pasirūpino bilietais į laivą. Buvo nesunku, nes uoste ji ilgai dirbo kontroliere. Nėmaž nesijaudinau dėl kelionės jūra. Kai kyla audra, jūra pavojinga, bet sau sakiau: „Nerizikuosi, nieko negausi". Laivas vadinosi „Borodinas". Vos tik išplau­kėme iš Klaipėdos uosto, ėmė banguoti. Bangos supo, vis daužė laivo pirmgalį. Man pasidarė bloga. Pažvelgiau į Birutę - ta irgi visa balta. „Gražiai įklimpom". Naktį bangos plakė iš šono. Visa laiką atrodė, lyg tavo paklodę kas tampytų pirmyn - atgal, pirmyn - atgal. Kajutės langas vis po vandeniu. Lyg kokiame povandeniniame laive. Kai kas jau ėmė krauju spjaudyti. Lai­vo gydytojas sakė, kad reikia vis valgyti ir valgyti, antraip prasidėsiąs vėmimas krauju.

Brėmerhafene mūsų jau laukė Urbantačiai. Buvo tamsu, jie įsodino mus į mašiną. Važiavome nuo dešimtos vakaro iki trečios ryto pietų kryptimi vis greičiau ir greičiau. Alfredas šaukė: „Po perkūnais, 160,170,180!" Jis sėdėjo greta manęs ir vis žvilgčiojo į prietaisus. O man buvo nesvarbu, galėjo važiuoti nors ir 500 kilometrų per valandą. Atrodė, lyg skristume oru. Bad Kroicnache viskas buvo puiku. Toks nuostabus namas, lyg kokia vila. Du aukštai, visur tualetai, vonios su dušais ir visa kita. Erna Urbantat man paskyrė miegamąjį, man vienai! „Prieškambaryje yra vonia. Ryte gausi pusryčius, kada tik panorėsi".

Tuo tarpu jau pasklido šnekos, kad esu Vokietijoje. Apie tai aš niekam nerašiau, net savo pusseserėms. Niekas neturėjo dėl to jaudintis, niekam nereikėjo apie tai galvoti, man taip pat. Žmonės, kuriuos aš pažįstu, gyvena toli vieni nuo kitų. Kur Hamburgas, Švalmštatas, o kur Dinslakenas? Antai Hermanas Gerolis gyvena Braunšveige. Turėtum ten lėkti? Tik kaip? Ir staiga, vos tik tenai nukakome, suskambo telefonas. „Ar Lėnė jau čia? Ar Lėnė atvažiavo?" Ir taip visą rytą. Iš kur tik jie sužinojo? Mano draugė Lyzė kone pirštus nusitrynė sukdama telefono diską. „Kada atvažiavo ir kur dabar Lėnė?" Tai jai tikriausiai pasakė Hermanas Gerolis, tas sujudino visus bitėniškius. Jis paskambino pirmasis, atsiliepė Urbantatis. „Siunčiu 100 markių Lėnės sutikimui!" Urbantatis turėjo priimti, jis taupomosios kasos direktorius. Lyzė atsiuntė 300 markių. Tele­fonas vis netilo, ir visi siuntė pinigų.

Po to Giunteris Urbantatis užsimanė parodyti mums savo darbovietę. „Mano taupomoji kasa visai nauja, eikšekit pažiū­rėti", šalia taupomosios kasos buvo rotušė. Apačioje sėdėjo tokie du ponai. Buvome pristatyti: „Čia svečiai iš Lietuvos". Kiekvienam iš mūsų davė po 140 markių, atseit miesto dovana. Vėl pinigai! Urbantačio kabinete stovėjo direktoriaus krėslas ir seifas. Jis mus pastatė priešais seifą, paspaudė mygtuką, ir iš ten išlindo 100 markių. Paspaudė dar kartą - vėl 100 markių. Urbantatis taip spaudė, o Birutė rinko pinigus. Mes patys dar turėjom 180 markių, kurias gavom už rublius pardavę karvę. Dabar pinigų turėjom kaip šieno.

Palikę man 100 markių, Birutė su Alfredu išvažiavo prie Reino pas Maksą ir Aldoną. Nė nežinojau, ką už tuos pinigus nusipirkti. Didelę liemenėlę Irenai, kaip buvau žadėjusi? Ak tu, pone Dieve, ji kainuoja 42 markes! Man net kvapą užėmė. Staiga man nušvito protas. Supratau, kad su 100 markių netoli nukeliausi. Jų pakako dar vienai liemenėlei man ir siuvinėjimo kilimėliui. Man dar liko dvidešimt markių. Birutė viską pirko prie Reino. Ji nusipirko elektrinę siuvimo mašiną, švarkelį Irenai, o man - kasdienines pėdkelnes. Galiausiai norėjome nusipirkti televizorių. Tačiau mūsų lagaminai jau buvo pilni. Kaimynai dar Šį tą dovanų iš drabužių įdėjo. Vieni tą, kiti tą. Ernai sakiau: „Vaike, man nieko nereikia. Noriu tik šiaip pasi­vaikščioti ir viską pamatyti".

Pirmadienį Frankfurte norėjau susitikti su Lyze. Prieš tai kalbėjomės telefonu. Pasakiau: „Lyze, aš verkiu! Kodėl tu taip save apiplėšei? 300 markių! Ar pakvaišai? Dabar žinau, kiek čia viskas kainuoja". Nuo karo Lyzė liko našlė ir užaugino dukrą. Iš bitėniškių, kurie gyvena Vokietijoje, ji pati netur­tingiausia. „Nešnekėk, mes susitiksime rytoj", - tarė ji.

Susitarėme susitikti vienuoliktą valandą. Mes nuėjome ten anksčiau, sėdėjome kavinėje ir laukėme Giunterio Urbantačio. Jis Frankfurte turėjo tarnybos reikalų ir vis dar nesirodė. Buvo pusė vienuoliktos. Erna, jo žmona, jau spirgėjo. Giunteris pasi­rodė paskutinę akimirką. Nusigauti iki automobilio taip pat nebuvo paprasta. Mašina buvo pastatyta viršuje, padebesiuos. Pagaliau mes nusileidome žemyn ir tvirtai atsistojome ant že­mės. Gatvės buvo sausakimšos. Geležinkelio stotyje Erna iššoko iš mašinos ir prasibrovė pro žmones. Ji surado Lyzę, kuri jau laukė. Kai Erna su ja grįžo atgal, laikė Lyzę už parankės. Iš susijaudinimo Lyzė tik drebėjo ir negalėjo žodžio pratarti.

O paskui penkias su puse valandos sėdėjome geležinkelio stoties viešbutyje. Kiti išsklido po miestą. Be paliovos Šnekėjomės pusšeštos valandos, tik aš ir ji. Kažką ji kalbėjo, kažką aš pasa­kojau. Dažniausiai mintimis grįždavome į jaunystę. Nė nežinau, ar valgėme slyvų pyragą, ar aš ėjau po kavos į tualetą. Laikas prabėgo, lėkte pralėkė. Penktą valandą ji jau turėjo lipti į Frankentalio traukinį. Tai buvo lyg sapnas, lyg vizija. Ar mes išties matėmės? Kai dabar apie tai pagalvoju - mačiau Lyzę iš tikrųjų. Kalbėjausi su ja. Sunku patikėti. Praėjo penkiasdešimt metų. Iš namų Lyzė dar kartą paskambino: „Negaliu nusiraminti! Juk mes buvome kartu, ar ne?" Keletą dienų, kaip vėliau ji rašė, ji sirgo, karščiavo ir nežinojo, kas darosi. Apie tiek dalykų nespė­jom pakalbėti! Nepavyko visko išpasakoti.

Tądien mudvi su Erna dar nuėjome į didžiulę Frankfurto parduotuvę. Kiek ten visko buvo! Viską galėjai rinktis, dėti į krepšį, paskui eini prie kasos, ir viskas. Tai aš ten stovėjau ir žiopsojau kaip karvė į naujus vartus. „Tau to reikia?“, - sakė Erna. Greitai išrinkusi, ji paėmė keletą porų baltų šiltų pusko­jinių. O iš tiesų man labiau reikėjo plonų prie vasarinės suk­nelės. Bet juk negalėjau pasakyti: „Aš noriu šito!" Taip be­gėdiškai negalima. Man buvo nepatogu: „Aš nenoriu, paleisk mane“. Kone pykau ant Ernos. Jaučiausi kaip trenkta. Toje parduotuvėje gali tiesiog susirgti. Dabar, kai jau grįžau na­mo, atsikvošėjau. Man būtų tada reikėję naujo guminio žiedo greitpuodžiui. Dar Kicingerio vyno mielių ir naujos formelės keksui, bet tada pamiršau.

Vėliau man parašė Hermanas Gerolis: „Kodėl neužsukai pas mane? Būčiau tave nuo galvos iki kojų aprengęs“. Pagalvojau, juk ne plika esu. O Gerolis ir anksčiau buvo toks. Jis šykštėjo samdiniams valgio, kiek tik galėjo, o į neturtingesnius valstiečius žvelgė iš aukšto. Nuo pat mažens man tas Gerolis nepatiko. Jis važiuodavo Rojaus keliu sėdėdamas ant mėšlo vežimo ir nesisveikindavo, anė kartelio. Jie buvo pasipūtę ir užkietėję vokiečiai, tie Geroliai.

Frankfurte žavėjausi namais. Grožėjausi Hiršgrabenu. Juk tiek prisiskaičiau Gėtės. Neseniai perskaičiau romaną apie Korneliją Gėtę. Apie tai, kaip ji augo su broliu, koks griežtas buvo jų tėvas. Tam jaunuoliui viskas buvo galima, taip pat ir studijuoti, o sesuo, nors tokia pat talentinga, turėjo sėdėti namuose. Ta mergina vėliau ištekėjo ir tapo rašytoja.

Frankfurtas buvo gražus. Dar apsilankėme katedroje. Tai irgi milžiniškas statinys. Bažnyčia visada atdara. Prašiau Ernos: „Da­bar tu mane paleisk. Turiu pasimelsti, kad pasisektų kelionė namo, kad nekiltų audra". Per tris kelionės paras visko gali nutikti. Aš atsiklaupiau klaupkose, o Erna sėdėjo greta. Ji mane prižiūrėjo, lyg būčiau mažas vaikas, laikė už rankos. Kaip mano angelas sargas. Bendroje mūsų nuotraukoje, kurią Giunteris pa­darė geležinkelio stotyje, Erna taip pat tvirtai laiko mano ranką. O aš nutaisiusi tokį kvailą veidą, lyg būčiau norėjusi pasprukti.

Vokietijoje valgiau bressot sūrį. Erna vis klausinėjo manęs, ko noriu pusryčių. Tą sūrį matydavau Burdoje. Bressot - turėjo būti labai skanu! Būtinai turėjau jo paragauti, visa kita man buvo nesvarbu. Ir šiaip Vokietija man padarė įspūdį. Laukai tokie švarūs. Miesteliai tvarkingi, raudonais stogais, namai apsodinti gėlėmis. Mačiau kalnus ir pilis. Dar buvome Detmolde, pas senąjį tėvą Urbantatį. Nors jam jau 91-eri, dar išsaugojo atmintį lyg jaunuolio. Jis norėjo sužinoti, kas ir kaip dabar Bitėnuose.

Frico nepamačiau. Mane automobiliu aplankė jo sūnus Reinhardas. „Pasiimk mane, noriu pamatyti, kaip jūs gyvenate“, -prašiau jo. „Ne", - atsakė tas. Fricas slaugė savo mirštančią seserį Hildą. Ji gyveno pas juos ir pasiekė, kad aš neatvažiuo­čiau. Tai galima suprasti. Argi būtų norėjusi prieš pabaigą prisiminti praeitį ir visa kita? Taigi su Fricu tik telefonu pasikal­bėjau. Tik ar jis buvo toks tylus, ar aš kurčia? Kelmai žino, ar tai, kaip viskas buvo, teisinga? Ką aš būčiau Sibire su juo dariusi? Fricas tame šaltyje būtų tiesiog žuvęs, ir tiek. Arba jei aš su juo gyvenčiau Bad Kisinge, pati tikriausiai seniai būčiau mirusi.

Visi man buvo malonūs. Ir kaimynai Bad Kroicnache, kur mes gyvenome. O kai važiavome namo, jie mojavo nosinaitėmis.

Mano Birutė ir Alfredas taip pat buvo sužavėti. Jiedu sve­čiavosi pas žmones, kurie po karo gyveno prie pat mūsų ir vėliau išvažiavo į Vokietiją. Vyras buvo nuo Smalininkų, o ji tikra lietuvė. Jie pasistatė gražų namą. Birutė manė, kad turbūt iš kompensacijų, kurias jiedu ten gavo. Bet Aldona aiškino: „Kiek aš dirbau! Apsiavusi guminius batus pati sienas glais­čiau". Aš tuo tikrai tikiu. Viskas Vokietijoje po karo, sako, buvo sugriauta labiau nei mūsų Klaipėdos krašte. Tik kad jie darbą išmanė geriau negu tada Lietuvoje, tai ir iškilo.

Anuomet Vokietijoje, atsikėlusi Urbantačių namuose, gal­vojau, kad gal dabar man namuose nebepatiktų Nemunas. Keliai atrodytų per siauri. Čia gali į delną pasiimti visą grožybę, bet ji svetima. Grįždami paryčiais atplaukėme į Klaipėdos uos­tą, locmanas plukdė laivą per siaurą Kuršių marių ruoželį. Staiga pajutau, kad šis uostas mano. Čia viskas mano. Buvau Urbantačių kapinėse prie Hioksterio bažnyčios, kur palaidota Giunterio motina. Man tos kapinės nepatiko. Žemė ten tokia sunki, juoda. „Man čia geriau, - tariau Giunteriui, kai jis kitąkart atvažiavo į Bitėnus. - Smėlis lengvas. Čia lengva ilsėtis. Jūsų kapinėse, ten man būtų sunku".

Kai grįžome į Bitėnus, priešais kažką šaukdama bėgo Irena. Mes ir patys matėme: įgriuvo didžiojo tvarto stogas su visu gandralizdžiu. „Mama, tik pažiūrėk!" Ir pasakojo, kaip ji žiū­rėjo televizorių, tada kaip tik rodė „Baltijos kelią", kai žmonės vardan laisvės susikibo už rankų ir dainavo. Tik staiga kažkas subildėjo, Irena net pašoko iš baimės. Byrėjo čerpės, kurias padavinėjau Artūrėliui, kai buvau maža.

 


 

Atsilaikyti!

Kas artinasi, man neaišku. Mirties dar niekas neištyrė. Naktį, kai nubundu, grumiuosi su savo mintimis. Juk siela privalo gyventi, ar ne? Jeigu žmogus turi sielą, jis nemirtingas. Tai man neduoda ramybės. Apie Dievą nedaug težinau. Per visą gyve­nimą jis mane saugojo, tai aiškiai esu pajutusi. Tik nežinau, kaip bus, kai peržengsiu slenkstį į anapus. Ar ten yra kokia ranka ar kelias, ar dar kažkas, kas tave veda? Kartais net pavargstu nuo tokių minčių. „Miegok palaimingai ir saldžiai, kaip cukrus su anyžiais", - anksčiau sakydavo mūsų žmonės. Jei galėčiau miegoti, apie nieką negalvoti, būtų paprasčiau.

Niekas lengvai neatlaiko paskutinės akimirkos. Dėl jos ken­tėjo ir Gėtė. Kai mirė Šileris, jis taip susijaudino, kad prarado orientaciją. Manau, kad visi seni žmonės širdyje panašiai jaučia. Geriausia, kai dirbi iki paskutinės akimirkos. Man vis sako: „Lėne, gana jau. Kodėl dar vis dirbi?" Kai turiu darbo ir galiu juo džiaugtis, nutolsta niūrios mintys. Paskui ima mausti ir čia, ir ten, naktimis dar prasčiau miegu.

Kartais smarkiai suspurda Širdis. įsivaizduoju, kaip jie mane palydės iki Rambyno. Tas tikriausiai verks, kiti eis ramūs. Anksčiau, jeigu mirdavo neturintis artimųjų, tai grįžę iš kapinių žmonės tuojau vėl pralinksmėdavo.

Mano motina vakarais prieš miegą sukalbėdavo maldelę: „Die­ve Tėve, viską atiduodu į Tavo rankas!" Ji ilgai nesimelsdavo, ištardavo tik šiuos žodžius. Paskui lipdavo į lovą ir užmigdavo. Jos mirtis 1958-aisiais buvo staigi ir neskausminga. Jau ilgai, po Sibiro, ją kamavo priepuoliai. Bet jie aprimdavo, o tą vakarą vis nesiliovė. AŠ buvau prie jos, sėdėjau ant lovos. „Sunku, - dejavo, -sunku“. Jai slėgė krūtinę. Netrukus ji išėjo, gan staigiai.

Aš taip pat dažnai sukalbu maldą prieš naktį. Bet tos tikro­sios maldos dar neatradau. Kam nors mirus, turi tiksliai žinoti, ką reikia daryti. Sunku čia rasti evangelikų kunigą. Mus aptar­nauja šilutiškis. Kai koks skubus reikalas, tai atvyksta. Bet nese­niai jis gydėsi Šveicarijoje. Tada su mirtimi man būtų reikėję palaukti.

Ant mano kapo vaikai turės pastatyti gražų antkapį su lie­tuvišku užrašu. Noriu turėti nuosavą lentelę ant kapo, greta savo vyro, bet ne tame pačiame kape. Birutė man pažadėjo. Su vyru Alfredu ji irgi norėtų gulėti šalia mūsų. Irenai tai nesvarbu. Ji sako: „Nors ir su žeme sulygintų“. Dukra nenori jokio kapo, ir niekam nereikėsią jo prižiūrėti. Ji nieko nenori: nei raktažolių, nei alyvų. Aš sakau: „Žinai, tau visai galvoj negerai“. Tokia šiandien ta Irena. „Žinai, mama, kartais pamanau, kad mes mirsime visi kartu: aštuoniasdešimtmečiai, penkiasdešimtme­čiai ir dvidešimtmečiai“, - prasitarė ji kartą.

Norėčiau dar pagyventi kokius trejus ketverius metus. Tada man būtų tiek pat metų, kiek buvo ir tėvui, kai mirė. Ar tada jau būsiu pasirengusi paskutiniajai, ar vis dar nenorėsiu žengti per vartus? Mano klausa nusilpo. Jau nebegirdžiu lakštingalų ir gegučių. Bet aš vis dar kaip jaunystėje lengvabūdiškai noriu nukeliauti į Paryžių. Daug ką iš prancūzų kalbos jau pamiršau. Bet jei ten nukakčiau, nepražūčiau. Žodžiai, sakiniai tikrai sugrįžtų. Kartais galvoje šmėsteli eilėraštis:

 

Mon beau sapin,

rot des forêts,

que j'aime ta parure*

 

* Gražuole egle, / girių karaliene, / kokia tu nuostabi!

 

Reikia turėti su kuo pasikalbėti. O su kuo kaime pasikalbėsi prancūziškai? Paryžiaus katedroje aprašyti tokie gražūs miesto vaizdai! Prancūzų liaudis irgi kadaise buvo neturtinga. Visa tai taip tikroviškai aprašė Zola ir Mopasanas. Man patiko. Tik jau tos Liudviko meilužės ne prie širdies. Mieliau skaitau knygas, kuriose tokių bobų nevaizduoja.

Plaukdami laivu į Vokietiją susitikome tokį mokytoją Joną, kuris automobiliu buvo nuvažiavęs į Paryžių. Jam ten visai nepatiko. Jis mums pasakojo: „Sunku net įsivaizduoti! Kur pa­grindiniai bulvarai, Eifelio bokštas ir Katedra, visur aplinkui gražu, bet vos tik pasuki į priemiestį, ten taip nešvaru ir niūru, kaip dar pasaulyje nesu matęs". Vis tiek, nors Jonas ir nusivylęs, aš ten mielai apsilankyčiau. Mano žuvęs brolis Artūras taip pat yra buvęs Prancūzijoje. Per karą jis man atsiuntė buteliuką Bleu Narcisse. Bėgdama aš jį pasiėmiau. Vienas rusas tiesiog jį iš manęs atėmė. Anuomet dar nemokėjau rusiškai. Tai buvo juoko: aš vis kartojau prancūziškai: Non, Non! Laissez mot! Taip šau­kiau tam vaikinui. Tik vėliau išmokau: „Ni nadal Nereikia!"

Dabar būtų teisingiau galvoti apie ateitį ir dirbti vardan jos. O varge, kada viskas susitvarkys! Greitai turėtų atvažiuoti valstybės matininkai iš naujo padalinti žemę. Turėčiau atsiimti 28 hektarus - toks čia kadaise buvo tėvų ūkis. Dabar to neturiu, nes iki šiol skyrė tik tris hektarus. Norint viską padaryti gerai ir teisingai, ūkyje reikia turėti dvi moteris ir vieną vyrą. Ir jie visi privalo dirbti, tuomet galima tai įveikti. Viena moteris turi rūpintis valgiu ir kur kas daugiau namų ruoša, o kita - ūkiu. Vyras turi dirbti laukuose ir prižiūrėti tvartą. Bet toks žmogus, toks kerėpla, kaip aš, nieko nepajėgs. Dar reikia mokėti mo­kesčius, pirkti arklius, galvijus, traktorių ir visa kita. Viskas prasideda iš naujo. Dabar Lietuvoje turi galvoti, kurti ir dirbti. Per keletą metų būtų galima pasikloti pamatus. Bet niekada nežinai, ar vėl iš tavęs visko neatims.

Negaliu pasikliauti vien tik savo dukterimis. Kartais jos pasiima nemokamų atostogų, kad galėtų man padėti. Bet jos turi geras profesijas, savą gyvenimą, be to, ir jų jėgos ne kažin kokios. Joms iki kaulų smegenų įsiėdęs Sibiras. Ypač tai junta Irena. Būdama vaikas, ji kiekvieną pakerėdavo savo žavesiu, o dabar skausmų ir rūpesčių prislėgta. Ji pasidarė niūri, toji Irena. Irenai būtų lengviau, jei nereikėtų sukti galvos dėl sūnų. Bet ką jie gali? Mindaugas dar labai jaunas, nutrūktgalvis, neturi jokių ateities planų. Galbūt eis dirbti į policiją. Žilvinas, vyresnysis, rimtesnis. Jis man nuolat kartoja, kad tenai, Smalininkuose, jo laikinas butas, o tikrieji namai - Bitėnuose. Pažiūrėsim, gal sėkmingai baigs studijas. Žilvinui patinka sodinti medžius ir tvarkytis tvarte. Tačiau norint būti ūkininku, reikia mylėti ne tik gamtą, bet ir žemę. To jis dar tikrai nemoka. Be to, užuot studijavęs elektroniką, turėtų mokytis agronomijos. Dar turi rasti moterį, kuri būtų kartu.

Žilvinas irgi savo patyrė. Sovietų kariuomenėje buvo kan­kinami kareiviai iš Baltijos šalių. Neseniai pas mus Aukščiau­siajame teisme vyko ilgas procesas. Vienas lietuvių kareivis pra­rado protą: neatlaikė mušamas Raudonojoje armijoje. Aišku, mes norėjome, kad jis būtų pripažintas nekaltu. Ir mūsų Žilviną ten buvo kone mirtinai sumušę. Jam teko tarnauti ten, kur lapkričio mėnesį prasideda poliarinė naktis, prie Arkties van­denyno. Tiumenėje kareiviai kailinių neturėjo. Kai jaunuoliai susimušė, niekas iš viršininkų nesikišo. Kai kurie pabėgo į snie­gynus ir tenai neištvėrę sušalo. Man jis nieko apie savo bėdas nerašė: „Močiute, viskas gerai. Turiu pinigų ir visko". Bet Birutės jis slapta prašė: „Atsiųsk man maldaknygę. Jei kas, turėsiu atra­mą". Taip Žilvinas ištvėrė, ir mes atgavome vaiką sveiką.

Vaikaičiai dažnai būdavo pas mane. Užsispyriau juos išmo­kyti vokiečių kalbos. Bet man nelabai sekėsi. Visur tempiausi anūkus, kur tik, maniau, jie gali ko nors išmokti, net į Lauksargių bažnyčią. Joje susituokė mano tėvai. Ten dar buvo sa­kytojas, kuris meldėsi ir kalbėjo taip, kaip mokėjo. Vilkyškių bažnyčia buvo paversta daržine. Pagėgių bažnyčioje įrengė kiną. Ir tik Lauksargiuose bažnyčia dar veikė. Kartą grįžęs iš mokyklos Mindaugas pasakė: „Močiute, daugiau į bažnyčią neisiu. Mokytoja sakė, kad Dievo nėra ir kad tikėti - tikra kvailystė". Tada jam nebuvo nė keturiolikos, o jis vis mankš­tinosi, darė prisitraukimus ir boksavosi - taip Mindaugas ruo­šėsi karinei tarnybai. „Iš Vokietijos galėtų atsiųsti proteino", -užsigeidė jis. Aš maniau kitaip: „Raumenys stiprėja nuo darbo! Turi rimtai to imtis ir maudytis šaltame vandenyje". Dėl to mes nuolatos ginčydavomės. Kaip dabar paaiškėjo, Mindaugui viso šito nereikės. Netrukus Lietuva turės savo kariuomenę.

Kartais aš nepatenkinta savo vaikaičiais. O Irena neleidžia jiems nieko pasakyti. Ji aiškina: „Jie pervargę. Tu nieko apie tai neišmanai. Visi pervargę". Tokie jauni žmonės, nuo ko spėjo pavargti? Jie tik turi laiku gultis ir laiku keltis. Ir dar netupėti iki dvyliktos ar pirmos nakties prie televizoriaus. Nuo to jie tik apkvaišta. Tarzaną ar ką ten dar jie žiūri, net nežinau.

Namą ir tvartą jau dabar užrašysiu vaikams. Man tai ne­duoda ramybės: testamentas turi būti surašytas. Kai tą pa­darysiu, tada kas bus - tebūnie. Bet tai taip greitai nevyksta. Taip nebūna: užrašai, ir viskas. Iš pradžių turi nuo širdies atplėšti. Pas mane jau lankėsi septyni žmonės, norintys viską nupirkti.

Maniau, išsivaduosime iš Maskvos, žmonės norės susigrą­žinti žemę ir pradės ją dirbti. Tada bus gerai. Viską Maskva pasiimdavo, mums nieko nelikdavo. Dabar norime būti sa­varankiški. Ką uždirbsime - tas mūsų. Kalbėjau su daugeliu žmonių, kurie taip galvoja. Mūsų Lietuvai tai sunkiausia. Esa­me kritinėje vietoje. Tai Maskva mus norėjo turėti, tai Vokietija, tai Lenkija. Visi mus plėšė. Jeigu Karaliaučiaus sritis būtų laisva ir vokiečiai vėl į ją atsikraustytų, gal jiems ir Klaipėdos kraštas pradėtų rūpėti. Lietuvoje be uosto negalėtume gyventi. Tada keliauti reikėtų per Rygą. Ten Latvija, bet ji nėra tokia trokš­tama, už jos - Estija. Į rusiškus Rytprūsius vokiečiai turėtų įeiti ir tenai ūkininkauti. Jie tą kraštą prikeltų. Vokiečių stro­pumas galėtų būti kitiems pavyzdys. Tik Klaipėdos krašto jie neturėtų imti - tegul palieka mums.

Ūkininkauti kaime dabar kryžius. Sovchozas išdalijo žemes, karves, kiaules, mašinas. Iš pat pradžių viską užvaldė direk­toriai, kurie turi nešvarių pinigų ir pirmi prie lovio. Visų pirma jie paėmė traktorius, kurių taip trūksta. Tik kad jie neturi tvartų nuosaviems gyvuliams laikyti. Privatininkams valstybiniai tvar­tai per dideli ir per toli. Dabar vėl gali prireikti mūsų sodybų ir kaimų, kuriuos jie patys po karo ir sugriovė. Tai ką jie daro? Skerdžia galvijus ir parduoda arba konservuoja mėsą. Taip nieko neliks. Per metus bus viskas suėsta, ir baigta. Kas yra ūkininkas? Šiandien tai reikia žinoti. Senieji, kurie šitą reikalą išmano, jau nebeturi jokio autoriteto. Jaunimas tik iš tolo matė, kaip laukuose traktorius dirba ar veikia paruošų mašinos. Kiekvienas dirba jam atiduotą lopinėlį. Kaip ir kodėl kas auga, žino turbūt tik agronomai. Reikia sukurti žiemos žemės ūkio mokyklas, nedelsiant vėl įvesti talkas.

Aš balsavau už Sąjūdį. Tie iš Sąjūdžio ir Landsbergis Vilniuje sumanė viską dėl nepriklausomybės. Tiesą sakant, kaip vyras man labiau patinka Brazauskas, tik kad jis anksčiau ėjo išvien su komunistais. Taip nebūna, kad žmogus staiga pasikeistų. Čia, rajone. Sąjūdžio kandidatas - jaunas žmogus. Tai išsila­vinęs vyras, geba mąstyti. Jo tėvai irgi Sibire kentėjo.

Anuomet, 1991-ųjų sausį, atlaikėme. Kai gatvėmis važinėjo tankai, galvojau sau: „Laikykis tvirtai, dangus aukštai". Turė­jome tokį taiklų posakį. Pasaulis vis nerimsta, nuolat kur nors kyla bruzdėjimai. Kas dabar vėl ką prasimanys? Po karo praėjo tiek metų, negi vėl pradėtų naują? Tai toks siaubas, kuris sunai­kintų pasaulį ir žmones. Gali įvykti ir žemės drebėjimas. Niekuo negali pasikliauti!

Bitėnuose žada uždaryti buvusią Fabijanų krautuvę. Seniems žmonėms tai tikras smūgis. Kas norės dvylika kilometrų va­žiuoti autobusu nusipirkti miltų ar duonos? Ir šitie nauji laikai sunkūs. Negaliu apie juos daug gera pasakyti. Na, dvasiniu požiūriu jie išties didingi. Aš visada taip džiaugiuosi, kai per televizorių rodo parlamentą ir visi taip laisvai kalba. Puiku, kad dabar mūsų Martynas Jankus taip gerbiamas. Jį vadina Mažosios Lietuvos patriarchu. Savo baigiamuosius darbus apie jį nori rašyti daugybė studentų, vis ateina pas mane, klausinėja apie jį. Kai Jankus gyveno čia, mes, bitėniškiai, taip labai jo nevertinom. Dabar, kai apie jį viskas surinkta, sužinojau, kiek Jankus iškentėjo. O tada jis nelabai žavėjo. Pamenu, jis buvo tylus žmogus. Stovėdavo su mano tėvu prie vartų, apsivilkęs nunešiotu švarku. Greit bus įkurtas Jankaus muziejus. Tai bus vienintelis naujas pastatas kaime per tiek metų. Pernai iš Flensburgo į Rambyną parvežė Jankaus palaikus, tokį ilgą kelią. Jau pastatytas ir antkapis. Jame įrašyta: „Ilsisi Dievuje". Čia jie suklydo: Jankus buvo netikintis, ir jo šeima ne. Jankų paži­nojau kaip laisvamanį. Gamta buvo jo dievas.

Mūsų, Prūsijos lietuvių, manau, jau nebėra. Jie jau seniausiai išmirė. Prie Nemuno dar gyvena keletas tokių kaip aš. Mes išnaikinti, nebegalime būti kartu, nebegalime sukurti tokios bendrijos, kokią Lietuvoje sudaro lenkai. Mano vaikai ir anūkai yra lietuviai, tiesiog lietuviai. Ir nėra jokios prasmės dėl šito daugiau ginčytis. Turiu pripažinti, mano vyras buvo teisus. Turėjau labiau jam pritarti, šiandien, jei jis mane pamatytų, būtų patenkintas mano patriotizmu.

O Vokietija toli. Tie, kurie iš ten atvažiuoja, taip pat visko nežino. Anie įsivaizduoja, kad esu vokietė, kaip ir jie. Galvoja, kad ir jų tėvai anksčiau buvo tikri vokiečiai. Aš tai suprantu. Bitėniškiai turėjo pritarti patriotizmui tenai, Vakaruose. Vo­kietijoje, kur jie išsibarstę, lietuviais būti jiems nėra prasmės. „Aš esu pusiau ta, pusiau ta", - kartą juokais ištariau. O iš tiesų taip nėra. Nė nepamenu, kas tada nutiko, kad taip pasakiau.

Kai sėdžiu prie Nemuno ir žiūriu į tėkmę, kartais pagalvoju: teisingos mintys kyla tik poetams. Kad ir Gėtei, kuris taikliai rašė:

 

Fließe, fließe, lieber Fluß!

Nimmer werd icb froh;

So vcrrauschte Scberz und Kuß,

Und die Treue so.*

 

Aš visada pastebiu tai, ką galima pritaikyti gyvenime.

 

* Tekėk, tekėk, mieloji upe, / Niekad nebūsiu linksmas, juokai ir bučiniai, / Ir net ištikimybė.

 


 

Laurencija, miela, Laurencija

Jeigu nebūčiau liepusi uždengti plėvele mokyklos langą, taip nieko ir nebūtų padarę. Reikėjo man vis spausti ir spausti, kitaip tas jaunas vyras nė piršto nebūtų pajudinęs. Vasarą jis man dažė virtuvę. Iš pradžių sumokėjau jam dešimt rublių, paskui pastačiau jam butelį, kurį jis mielai išgėrė. Kai jis baigė, pasakiau: „Padaryk taip pat ir priemenėje, už tai duosiu penkis rublius". Kai jis baigė priemenę, man į galvą šovė mintis apie mokyklą. Ji jau keliasdešimt metų neveikia. Po langais prikrovė visokio šlamšto. Reikėjo iš gatvės visą laiką į tai žiūrėti. „Dieve mano, kad aš turėčiau jėgų!" Atrodė, lyg ten gyventų plėšikų šeimyna. Panašiai ir buvo. Klasėse apsigyveno neišsipagiriojantys girtuokliai. Kitame gale, kur buvo mokytojų kambarys, įsikūrusi senelė su mažu anūkėliu. Ten Švaru ir tvarkinga, bet viskas jau griūva, nes niekas netaiso. „Eik į mokyklą", - sakau tam vyrui, - kitaip negausi tų penkių rublių, o ir alaus tik paskui duosiu". Jis taip ir padarė: gražiai supjaustė foliją ir dar keliom pliauskom prirėmė. Dabar nors neatrodė taip bjauriai. Galų gale tai daryti privalo valdžia. Daugybę kartų apie tai kalbėjau: „Pas Jankų jūs tai tvarkote, prižiūrite jo namus. Nors kartą pažiūrėkite, kaip atrodo čia, kaimo viduryje!" Jie nesirūpino kaimo žmonėmis, ir dabar nesirūpina.

Kaime visi kas sau. Lietuviai, jie neblogi. Su lietuviais aš sutariu. Jie man padeda, bet ir aš neliekų skolinga. O šiaip tarp mūsų lyg kokia siena. Jie visi geria ir rodo vaikams blogą pavyzdį. Mums, tikriesiems bitėniškiams, tai nepatinka. Esame kitaip auklėti ir auginti, kitaip mąstome ir matome. Nepastebimai atsirado praraja, kuri kasmet gilėja. Bet aš savo namuose. Man priklauso viskas. Medis priklauso man, miškas priklauso man, oras priklauso man, Rambyno kalnas priklauso man, Nemunas, kapinės, - viskas priklauso man, man, man! Ir man netrukdo, kad jūs viską pasisavinote, man tai nesvarbu. Lyzės bulvių rūsys, kurio aš neatiduodu, irgi priklauso man. Kaimynai norėjo jį pasisavinti. Jie norėjo visus rūsius pasiimti, net raktus turėjo. Eisiu net iki Poncijaus Piloto, bet jūs rūsių negausit!

Ką tik atšvenčiau savo 80-metį. Iš tiesų tai aš norėjau jį praleisti tyliai. Bet Rosita iš valdybos sužinojo ir pasakė: „Rytoj ūkio pirmininkas nori ateiti pas tave ir pasveikinti. Aš tau į pagalbą atsiųsiu Ingą". Man tai buvo netikėta: langai nevalyti, viskas sujaukta. O ką aš galėjau padaryti? Inga atėjo ir tvarkėsi, o Birutė sėdo į autobusą ir visko privežė. Turėjau kepti. Jos išvilko kėdes, lauke ant virtuvinio stalo užtiesė staltiesę. Birželio mėnesį oras buvo puikus, kaip ir tinka geram vakarėliui. Iš valdybos, iš Vilkyškių, atvažiavo vyriausiasis veterinaras ir dviejų traktorininkų, kurie man visada vagoja bulves, žmonos. Vienas jų tą pačią vasarą pasikorė. Dar buvo vienas pažįstamas iš Tauragės ir Marytė Pempienė, kuriai po karo pripiršau Leo­ną. Ponai iš kontoros atvežė didelę vazą, aprišo mane juosta, kaip Čia įprasta per jubiliejus. Po to visi gražiai sveikino ir pasirašė po tokiu raštu su laimės linkėjimais. Dabar aš pati seniausia kaime ir vienintelė tokia išlikusi. Paskui sėdome prie stalo. Mums patarnavo Birutė ir Rosita. Aš ten sėdėjau kaip kokia ponia Brėzig.

Ponia Brėzig - tai tokia dručkė, kuri sėdi ir iš vietos nesi­judina. Man nieko daryti nereikėjo. Jos pjaustė pyragą, pilstė kavą. Aš paragavau kavos, šlakelį kitą, ir sakau: „Vaikai, kokį birzgalą čia išvirėt?" Ir tie ponai buvo nusivylę, kad kava ne tokia, kokios tikėjosi. „Tuoj pat išvirkite geros kavos!" Gal Birutė su Rosita norėjo ją pataupyti? Bet tada turėjau jos iš Vokietijos, pakako net didelei kompanijai.

Mes plepėjome, o vėliau jie pradėjo klausinėti: „Papasakok, kaip už Kondratavičiaus nuėjai. Kas tave paskatino?" Tai buvo puiku, aš atlaikiau visą klausimų kalną. Nufotografavo mane su juosta prie sodo vartelių. Tą nuotrauką ir pasakojimą įdėjo į Šilutės laikraštį. Šventės pabaigoje kiek suklydau. Reikėjo, kol jie dar neįsėdo į mašinas, pažaisti „Laurenciją". Tai toks žaidimas, kur dainuojant vis reikia pritūpti. Kai klausia: „Kada mes, Laurenciją, būsim kartu?", reikia sakyti „Sekmadienį!" ir pritūpti. Tada visi dainuoja: „Ak, kad sekmadienis būtų kasdien, aš su Laurenciją būčiau išvien!" Ir taip toliau: pir­madienis, antradienis, o kai taip prisitūpčioji už visą savaitę, tai kitą dieną kojų nepaveiki.

Šokį aš pražiopsojau. „Ateikit, pašoksime Laurenciją!" -reikėjo pašaukti, bet gal ir gerai, kad nepakviečiau. Vėliau jie kalbėtų: „Po galais, visi kaulai skaudėjo!"

Buvo puiki diena. Aš pasidariau šukuoseną. Gizela iŠ Detmoldo atsiuntė man rausvai alyvinės spalvos suknelę. Bet po to aš pasakiau: „Ponai, daugiau neisiu normų vykdyti. Pa­kaks! " Ir jie manęs daugiau nebekvietė. Galvojau: „Ir paskutinę dieną dar ištrauks iš grabo ravėti". Pernai, kai lankėsi mergaitės iš Klein Vanclėbeno, ėjom ravėti kartu. Hilda ir Trautė taip pat senos, tačiau už mane jaunesnės. Tąkart saulė kepino. Atsiguliau paūksmėje. Tiek jaunimo, tai ką čia aš veikiu, sena pliumpė? Darykit, ką norit!

Netrukus po mano 80-mečio tos normos liovėsi. Sovchozas iširo. Daugiau nebereikia dirbti valstybei. Bet ir pagalbos jokios savo ūkiui nebegausi. Dabar viskas daroma privačiai ir už pinigus.

Jei neturi iš ko mokėti, gali nors dvėsti. Neseniai aš tris dienas laukiau ir sumokėjau dešimt dolerių, kad atvažiuotų jaunas vyrukas traktoriumi mano lauko suarti. Buvo jau po dešimtos valandos vakaro, kai jie grįžo. Tie vyrai susėdo ant traktoriaus sėdynės ir gėrė. Prisisiurbę rėkė lyg laukiniai ir dar išvertė mano obelį.

Viskas, kas nutinka po aštuoniasdešimtmečio, yra lyg koks priedas. Po aštuoniasdešimties kiekviena diena atrodo kaip dovana. Prieš mano gimtadienį buvo sutvarkytas didysis tvar­tas. Jis vėl priklauso man. Ir aš galiu, jei noriu, jį išnuomoti, galiu jame laikyti, ką noriu, šį pavasarį turiu apdirbti tris hektarus žemės. Ant stogo vėl nutūpė gandrai. Galbūt jie ruo­šiasi čia apsigyventi? Aš jau nebegirdžiu, tik matau, kaip jie kalena snapais. Kai jie, tie gandrai, ten viršuje, man ūkyje daugiau nieko netrūksta.

 


 

Pabaigos žodis

Susipažinau su Elena vieną saulėtą 1989-ųjų rugsėjo vakarą. Tuomet Lietuvoje buvo didžiojo pakilimo metas, nors šalis vis dar tebepriklausė Sovietų Sąjungai. Krašte tvyrojo džiaugs­mingas nerimas ir man teko laimė būti šių įvykių liudininke. Tą rudenį Vidurio Europoje prasidėjo permainos. Po kelių savaičių griuvo Berlyno siena.

Tuomet su viena Vakarų Vokietijos televizininkų grupe ke­liavau kurti filmo Vakarų Lietuvoje, į šiaure nuo Nemuno, siaurame žemės ruože, kuris anksčiau priklausė Vokietijai. Tą vakarą mes ieškojome Bitėnų kaimo - Johanneso Bobrowskio romano Lietuviški fortepijonai veiksmo vietos. Pakeliui į Rambyną susitikome seną vyriškį ir jo paklausėme, ar čia kas nors dar gyvena iš senbuvių. Jis atsakė: „Taip, yra viena moteris, Elena Kondratavičienė" ir parodė degtų plytų namą. Pridūrė: „Štai ten, kur žydi jurginai".

Aš vis matau, kaip ponia Elena išeina į mūsų šauksmą -maža, vikri ir truputį pakumpusi. Prisimenu, kad jos nė kiek nenustebino mūsų vizitas ir mūsų keista aparatūra, kurią atsi­tempėme. Ji išmintingai pradėjo pasakoti: „Ar ilgai čia gyvenu? Netrukus bus aštuoniasdešimt metų. Kiti bitėniškiai išsibarstę po visus kraštus. Daugiausia jų Vakaruose, Vokietijoje. Kiti Kanadoje, Amerikoje. Kaip ką nubloškė likimas. Aš vienintelė likau čia". Senoji moteris kalba apie savo gyvenimo tragediją. Bet tuo pat metu spinduliuoja nenusakomą jėgą ir šviesą! Ji vis kalba ir kalba. Pertraukiu ją: „Ar jums patinka čia gyventi?" Tiesiog nieko bloga nepagalvojusi paklausiau, ko paprastai niekada neklausiu. „Taip! - sako ji ir juokiasi. - Dabar, gyve­nimo pabaigoje, mielai čia būnu. Kur čia nukeliausi? Ką veiksi svetur? Tėvynė yra tėvynė, ir nieko geriau nesurasi".

Tą ypatingą dalyką mes toje margoje televizininkų kompanijoje - du vokiečiai, lenkas, italas ir lietuvis - pajutome visi. Šita moteris provokuojamai pareiškė, kad šiame baisiame šimt­metyje ji gavo geriausią dalį. Ir ji, likusi namuose, esanti lai­mingesnė negu tie, kurie nuplaukė istorijos tėkmės nešami ir dabar patogiai įsitaisė Vakaruose. Tokia mintis mums buvo svetima, tiesiog neįprasta. Tačiau motyvai, kuriuos ji išsakė, buvo įtikinami. Ji primetė mums savo požiūrį. Akimirką galėjome įsivaizduoti galį pamatyti pasaulį nuo žemės lopinėlio prie Ne­muno. Tada mums pasirodė įtikinama, kad žmogus gali likti savo vietoje ir kad tai normalu. Netikėtai keistas pasirodė esąs tas milijonų žmonių išvijimo iš namų Vidurio Europoje reikalas. Tas visiems suprantamas dalykas, kad rytiečių tėvynė gali būti tik „oro pilis", kaip teigė ir reikalavo pripažinti Johannesas Bobrowskis, pradingo ir tapo abejotina. Mes, žlugus Bobrowskio apdainuotam mėmellenderių pasauliui, suradome žmogų, tą moterį, kuri aiškiai ir protingai kalbėjo apie seniai nugrimzdusią epochą. Tai buvo paskutinis balsas iš Prūsų Lietuvos.

 

Prūsų Lietuva

Vargu ar šiandien Vokietijoje kam galima išaiškinti, kas buvo ta Prūsų Lietuva. Vokiečiai Reicho Rytus jau pamiršo. Keis­čiausia, kad kaip tik iš Šių regionų atvyko dvylika milijonų žmonių, kas penktas vokietis po karo buvo tremtinys.

Nuo 17-ojo amžiaus Prūsų Lietuva buvo vadinami patys šiauriausi Prūsijos regionai. Tai buvo žemė abipus Nemu­no, kuri daugiausia buvo apgyventa lietuvių. Geografiniu at­žvilgiu buvo nustatyta tik šiaurės rytų riba, kuri 1422 metų Melno sutartimi tarp Ordino ir Didžiosios Lietuvos Kuni­gaikštystės bei Lenkijos Karalystės žymėjo politinę ir kultūrinę sieną. Pietvakariuose ta sritis siekė iki Deimenos upės. Maž­daug 1714-aisiais šitokio dydžio teritorija tapo administracine apskritimi. Gumbinėje veikė lietuviška kanceliarija. Ši įstaiga rūpinosi vadinamuoju didžiuoju atkūrimu. 18-ojo amžiaus pradžioje maras sunaikino didžiąją dalį Šio krašto gyventojų, ir Frydrichas Vilhelmas I nusprendė sistemingai kraštą vėl apgyvendinti. Jis suteikė prieglobstį religiniams pabėgėliams iš Zalcburgo, pakvietė iš Olandijos ir Šveicarijos menonitų, verbavo kolonistus iš pietinių ir vakarinių Vokietijos sričių. Skaitlingiausios buvo lietuvių grupės. Jų kelias buvo trumpiau­sias ir atvykdavo jie, kaip ir ankstesniais laikais, be specialaus įsakymo. „Atkūrimo" laikotarpiu susiformavo mišri gyventojų sudėtis, kuri ir sudarė Rytprūsius.

Visiems gyventojams valstybė pažadėjo religinę toleranciją. Lietuvių valstiečiams suteikė privilegiją išsaugoti kalbą ir kul­tūrą. Pagal Liuterio taisyklę ir Prūsijos įstatymus dvasininkai privalėjo Dievo žodį skelbti gyventojų gimtosiomis kalbomis. Bažnyčios ir mokyklos buvo dvikalbės pagal poreikį - vokiškos ir lietuviškos. Žinybose ir teismuose dirbo vertėjai.

Priešingai nei kiti naujakuriai, kurie asimiliavosi greičiau, lietuviai ilgai išlaikė vienybę. Ir ne tik todėl, kad jų buvo dau­giau, bet ir todėl, kad jie sukūrė homogenišką grupę. Jie buvo ir liko valstiečiai, taip tvirtai laikėsi nuo seniausių laikų. Ypač ilgai jiems pasisekė apginti savo pozicijas į šiaurę nuo Nemuno. Netoli nuo valstybinės sienos vokiškosios miesto kultūros įtaka buvo mažesnė negu prie Įsruties. 19-ajame amžiuje, ypač įsi­kūrus Reichui, valstybė pradėjo spausti kitakalbius piliečius. Germanizavimo politikos kelias pirmiausia ėjo per mokyklas. Bet pagaliau tai nebuvo išgaunama vien prievarta. Industria­lizacija, modernus darbo ir prekių pasaulis ir be to taip dra­matiškai sujaukė valstiečių „kosmosą", kad lietuviai be vo­kiečių kalbos jau nebegalėjo išsiversti. Anksčiau to reikėjo norint pakilti į aukštesnį visuomenės sluoksnį arba laikinai, tarnaujant kaizerio armijoje. Bet vėliau, kai valstiečių vaikai pulkais traukė į Rūro sritį, tai jau tapo gyvybiškai būtina. Ir ką galėjai padaryti mokėdamas tik vieną kalbą, kurios niekas nesuprato per dvi valandas kelio bet kuria kryptimi?

Sumišimas perėjo į būtinybe. Kartais tėvai protestuodavo prieš lietuvių kalbos ištrėmimą iš mokyklų, tačiau jų peticijose nepasitenkinimas buvo reiškiamas labai pagarbiai. Jose „švie­siausiojo ir maloningiausiojo kaizerio" buvo maldaujama nors religijos mokyti jų gimtąja kalba. Be to, valstiečiai sulaukė paramos ir iš dvasininkų. Kiek buvo įmanoma, bažnyčia išties nuosekliai palaikė dvikalbystę ir taip sušvelnino pasikeitimų procesą. Priešingai nei pavojingasis „lenkų klausimas", toli­miausiuose Reicho šiaurės rytuose buvo mažiau nacionalinių sprogimų. Etniniu požiūriu Prūsų Lietuva buvo kraštas tarp dviejų tautų, bet jo lojalumas Prūsijos monarchijai bei vokiečių valstybei niekada nesvyravo.

1910 metais šiame krašte statistikai suskaičiavo beveik 100 tūkstančių lietuvių kilmės piliečių.

 

Elenos Grigolaitytės gyvenimo kelias

Šioje vietoje prasideda Elenos Grigolaitytės gyvenimo istorija. Ji gimė paskutiniojo Prūsijos gyventojų surašymo metais. Tada jos tėvas tikriausiai kaip namuose vartojamą kalbą nurodė lietuvių. Bitėnuose taip darė mažuma - maždaug ketvirtadalis iš 600 gyventojų. Grigolaičių šeima priklausė tam sluoksniui, kuriame lietuvių kalba išsilaikė ilgiausiai. Savimi pasitikintys vidutiniokai dar didžiavosi savo tradicijomis. Kaip pasakoja pati Elena, jų šeima mokėjo ir vokiškai. Anuomet šiame gy­ventojų sluoksnyje dvikalbystė tarp dviejų kartų buvo beveik taisyklė. Bet tarp tų kartų buvo esminių skirtumų. Seneliai buvo visiškai ištikimi lietuvių kalbai. Tarp savęs ir su Dievu jie kal­bėjosi tik lietuviškai. Tėvai jau sąmoningai skirstė kalbas pagal vartosenos sferas. Lietuvių kalba buvo vartojama šeimoje ir darbe, o vokiečių vyravo už šeimos ribų - bendraujant su pareigūnais ir kaimynais. Tai buvo švietimo, išsilavinimo, kurį turėjo gauti vaikai, kalba. Pačiai Elenai dvi jos vaikystės kalbos buvo lygiavertės, abiem ji kalbėjo laisvai. Prireikus ji lengvai pereidavo nuo vienos prie kitos. Jos kartoje dvikalbystė, kaip gyvenimo būdas, pasiekė savo viršūnę ir buvo atribota nuo ten egzistavusių ryšių ir nacionalinių santykių.

Tada, Elenos Grigolaitytės vaikystės metais, viskas rodė, kad Prūsijos lietuviai laikydamiesi taikiai ir be didelio triukšmo išnyks iš istorijos. Jų pabaiga buvo jau matyti. Pirmasis pasaulinis karas ją tik paspartino. Rusų puolimas 1914-aisiais ir Hindenburgo pergalė ties Tanenbergu pasienio regionuose tik sustiprino są­jungos su Reichu nuovoką. Tačiau atsitiko ir Šis tas netikėta: Versalio sutartis šj regioną įtraukė į konfliktą. Paskutinis Prūsijos lietuvių istorijos skyrius tapo politine drama. Koalicijos nariai, remdamiesi tuo, kad šių žemių ištakos esančios lietuviškos, at­skyrė žemes anapus Nemuno nuo Vokietijos. 140 tūkstančių gyventojų nebuvo atsiklausta. Tas sprendimas ignoravo jų valią ir šimtamečius ryšius su Vakarais. Su lietuviais iš anapus, kurie tuomet buvo beatsikratą carinės imperijos ir kūrė tautinę vals­tybę, Prūsijos lietuviai turėjo mažai ką bendra. Šie buvo pro­testantai, ištikimi vokiečiams, jų ekonominė padėtis kur kas geresnė negu lietuvių anapus sienos. Šimtmečiais eita skirtingais keliais, ir nugalėtojų konstatuotas etninis bendrumas buvo tik iliuzija. Iš pradžių Klaipėdos kraštas buvo sąjungininkų sukurtas kondominiumas, tai yra sąlygiškai laisva prancūzų valdoma zona. 1923-iaisiais ji buvo aneksuota jaunos lietuvių tautinės valstybės. Koalicijos pajėgos tą prievartos aktą įvertino kaip įvykusį faktą, tačiau pareikalavo apsaugoti gyventojų mažumas.

šis lemtingas Paryžiaus sprendimas nulėmė Elenos jaunystę. Jos ambicingas noras gauti gerą ir galbūt netgi akademinį išsilavinimą staiga buvo sužlugdytas naujosios sienos prie Ne­muno. Be to, ši siena atskyrė valstiečius nuo jų pagamintos produkcijos realizavimo rinkos. Dėl pasunkėjusios ekonominės padėties tapo aišku, kad duktė turės pasilikti tėvų ūkyje.

Visame krašte lietuvių ir vokiečių tautinė kova buvo menkai juntama, o Klaipėdoje ji niekam neleido atsikvėpti. Nuo 1926 iki 1938 metų Lietuvoje galiojo karo įstatymai. Tačiau būtų per stipriai pasakyta, kad bitėniškiai Didžiosios Lietuvos gyventojus vertino kaip okupantus. Net ir tie, kurie buvo provokiškai nusi­teikę, trečiajame dešimtmetyje gyveno ramų įprastinį gyvenimą. Įtampa tarp gyventojų buvo dar menkai juntama, net ir vasarą, kai Bitėnai tapdavo politinių manifestacijų arena. Per Jonines į Rambyną traukdavo aukšti svečiai iŠ Didžiosios Lietuvos ir lietuvių bičiuliai iš Vokietijos. Toje šventėje svarbiausia buvo tautosaka, bet kartu dar ruseno viltis, kad Joninių laužai gali užsidegti ir su vokietėjusiame Nemuno krante. Tilžėje tuo metu buvo leidžiami trys nedideli lietuviški laikraščiai, veikė lietuvių klubas. Tada plačiai veikė didžiausias ir garsiausias to meto Prūsijos lietuvių rašytojas, vidurinės mokyklos mokytojas dakta­ras Vilhelmas Storosta-Vydūnas.

Bitėnuose gyveno toks svajotojas Martynas Jankus, mažos spaustuvės savininkas. Jo išleisti veikalai kvietė krašto žmones prisiminti senąsias lietuvių tautos vertybes. Jankaus įmonė nuolatos buvo ties žlugimo riba, o jo kvietimas tais laikais nesulaukė atsako. Ir vis vien Martynas Jankus buvo vienas gerbiamiausių kaimo žmonių. Jis garsėjo kaip nuoširdus idealistas. Galbūt jo raginimai ir buvo pajuokiami, bet tai nepakeitė Jankaus nusistatymo.

Grigolaičių šeima su Jankumi draugavo. Su jo dukteria Elena drauge ėjo į mokyklą. Šie santykiai buvo svarbūs ir padėjo Elenai apsispręsti ištekėti už Konstantino Kondratavičiaus. Jiedu susipažino 1934-aisiais ir priėmė neįprastą sprendimą. Martynas Jankus buvo jų santuokos liudininkas. Konstantino ir Elenos meilės istorija nuspalvinta ir netgi nulemta politikos. Kai Vokietijoje valdžią perėmė Hitleris, lietuvių apgyventoje Nemuno pusėje žmonės buvo provokuojami solidarizuotis su vokiečiais. Vokietis ar lietuvis? Pirmą kartą istorijoje tautinio apsisprendimo klausimas tapo svarbesnis negu regioninio iden­titeto samprata.

Išbandymai prasidėjo dar ketvirtajame dešimtmetyje. Smali­ninkuose, kur Konstantinas dirbo muitininku, sutuoktiniai patyrė konflikto dėl Klaipėdos krašto paaštrėjimą. Dėl savo geografinės padėties ši pasienio vietovė buvo savita. Kaip nuo balkono čia buvo galima matyti buvusias sienos ribas. Kai 1939-ųjų kovo mėnesį kraštą „sugrąžino į Reichą", tuomet jaunoji šeima pateko į patį audros sūkurį. Linija, kurią Hitleris ir Stalinas tų pačių metų rugpjūčio mėnesį nubrėžė Europos žemėlapyje, ėjo tiesiai prieš sutuoktinių namo duris. Muitinin­kas ir galanterijos prekių pardavėja matė, kaip Raudonoji ar­mija 1940 metų vasarą įžengė į Lietuvą ir įkūrė prie Šventosios savo postus. Tada Smalininkų gatvėmis į vieną pusę plaukė lie­tuvių pabėgėliai, į kitą - Lietuvos vokiečiai, kuriuos Hitleris su­grąžino į Reichą. Per 1941-ųjų Velykas pozicijas paupyje užėmė pirmieji vermachto daliniai, kurie buvo rengiami antpuoliui prieš Sovietų Sąjungą. Ir kai Joninių naktį jie ėjo per sieną, virs Kondratavičių namo švilpė kulkos ir granatos. Netrukus Smali­ninkų gyventojai išgirdo vietinių žydų riksmus. Miesteliuose ir kaimuose palei Klaipėdos krašto sieną, tarp Palangos ir Jur­barko, buvo išžudyta daugiau kaip 50 tūkstančių žydų.

Tas pasaulinės reikšmės įvykis pakeitė šį regioną, jo gyven­tojų egzistavimo būdą ir mąstyseną, savigarbos sampratą. Kiek­vienas čia girdėjo apie didįjį nusikaltimą, ir šis žinojimas išblu­kino regionines problemas. Pažvelgus į šių baisių įvykių mastą, to meto kontekste atrodo absurdiška svarstyti Klaipėdos krašto ypatumus. Mes galime datuoti Prūsų Lietuvos saulėlydį. Jo pabaiga - 1941-ųjų vasara. Tada Prūsų Lietuvos gyventojams ir išslydo žemė iš po kojų. Nuo to laiko pagrindinė užduotis buvo išlikti. Kaip ir visada, pirmiausia reikėjo gelbėti savo egzistenciją. Tuo pat metu, kai susižavėjusi vokiečių dauguma Vakaruose vis dar šaukė Sieg heil!9 čia viskas jau krypo tragiš­kos pabaigos link. Slaptas nacionalistų saugumo raportas kons­tatavo, kad tarp gyventojų tvyro bloga nuotaika ir polinkis kapituliuoti.

Atviras pasipriešinimas buvo retenybė. Kai taip nutikdavo, jis dažniausiai buvo siejamas su „lietuvių reikalais", okupuotos kaimyninės šalies išsivadavimo kovomis. Tą kovą vykdė dar likę Prūsijos lietuviai antinacistai, kurie palaikė Didžiosios Lietuvos pusę. Mišriai Elenos Grigolaitytės ir Konstantino Kondratavičiaus santuokai buvo padėtas istorinis pamatas. Jų bendras politinis įsipareigojimas, neabejotinas apsisprendimas buvo toks: Elena liko su vyru Lietuvoje, o Konstantinas niekur kitur su žmona nesirengė eiti.

 

Finalas valdant sovietams

Elenos Grigolaitytės gyvenimo istorija pralenkė Prūsijos lie­tuvių istorijos pabaigą. Jos gyvenimas - tai dalis kol kas beveik nežinomo istorijos finalo.

Apie gyventojų bėgimą į Vakarus 1944-1945 metais esame iš dalies informuoti. Neaišku, kodėl gyventojai grįžo į Rytus. Taip darė ne vienas ir ne keli žmonės. Elenos šeima buvo tarp šimtų tūkstančių. Tai, kas mums šiandien atrodo visiškai nesu­vokiama, tada, žinant padėtį, buvo protinga. Kas galėjo nu­manyti, apie ką derėjosi sąjungininkų koalicija, ką jie nutarė Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose? Kad Vokietija gali netekti savo provincijų Rytuose, kad milijonai amžiams praras savo tėvynę, kad pagaliau Europa bus pertverta geležine uždanga, žmonės nė nesapnavo. Konkreti situacija nurodydavo jiems tolesnius žingsnius. Už nugaros - frontas, keliai j Vakarus užkimšti pabėgėlių. Kas jiems buvo geriau už galimybe sugrįžti namo? Būti pažįstamoje vietoje geriau negu kelyje arba pabė­gėlių lageriuose. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą neatsižvelgta į „rusų reikalą". Artėjo pavasaris, reikėjo įdirbti laukus.

Elena Grigolaitytė dėsto motyvus ir mintis, kurios anuomet jaudino daugelį Rytų Prūsijos žmonių. Tiems, kurie gyveno anapus Nemuno, dažnai reikėjo primestosios Lietuvos pilie­tybės kaip savotiško leidimo veikti. Ji apsaugodavo nuo Rau­donosios armijos piktnaudžiavimo valdžia. Savo žygio į Va­karus metu, sutikę civilius gyventojus, rusai ėmė suvokti, kad žmonės šiauriniame Nemuno krante yra lietuviai. Po karo visi, gyvenę sovietų okupuotoje zonoje, stengėsi repatrijuoti. Taip per 1945 metus namo parsirado maždaug 10 tūkstančių Klai­pėdos krašto gyventojų. Tarp pirmųjų sugrįžusiųjų buvo ir Elena su šeima. Remiantis jos pastebėjimais, sugrįžusiųjų buvo daug ir nuolat gausėjo. Uždarius sieną tarp sovietinės ir len­kiškosios Rytprūsių dalies, kelionės iš vienos pusės į kitą liovėsi. Buvo užkirstas kelias bet kokiam judėjimui į Vakarus.

Beveik visi sugrįžusieji buvo valstiečiai. Žinoma, jiems visų pirma rūpėjo atgauti savo ūkius. Sovietų karinė administracija ir lietuviškos įstaigos juos laikė autochtonais. Taip, jie galėjo čia gyventi, dirbti, bet buvo įtariami kolaboravę su naciais. Kruvino keršto, tokio kaip Lenkijoje ar Čekoslovakijoje, kur liko daug už įstatymo ribų paskelbtų vokiečių, čia būta retai.

Sugrįžusieji gyveno ne kažin kiek saugiau už naujai atsikė­lusius lietuvius. Jie visi kentėjo nuo aplink siaučiančių „žaliųjų" plėšikavimo (taip buvo vadinamos nusikaltėlių gaujos, veiku­sios anapus fronto), nuo stribų bei „miško brolių" vizitų. Dar ilgai tęsėsi karas tarp sovietų valdžios ir lietuvių partizanų.

1947-ųjų gruodžio 16 dienos Aukščiausiosios Tarybos Pre­zidiumo nutarimu Klaipėdos krašto gyventojai, iki 1939-ųjų kovo 22 dienos turėję Lietuvos pilietybe, gavo sovietinį pasą. Nors išties dar ilgai jie buvo laikomi antrarūšiais, tačiau ofi­cialiai tapo lygiateisiais piliečiais. Palyginti su žemiečiais, po karo gyvenusiais anapus Nemuno, jiems pasisekė labiau. Rusų okupuotoje Rytų Prūsijoje žmonės buvo visiškai beteisiai ir kentėjo nuo kariškių savivalės. Tenai siautėjo badas, epidemijos ir neviltis. Iš maždaug 150 tūkstančių civilių gyventojų, kurie laikėsi Karaliaučiaus srityje (1946-ųjų vasarą pavadintoje Kaliningradskaja oblastj), pražuvo daugiau kaip trečdalis. Daugelis išlikusiųjų buvo dėkingi geriau gyvenusiems ir juos sušelpu­siems lietuviškosios pusės žmonėms.

Dešimtys tūkstančių alkanų vokiečių, daugiausia benamiai vaikai ir moterys, traukė į išganingąją Lietuvą. Ten jie elgetavo arba pardavė savo darbo jėgą už maistą. Elenai Grigolaitytei buvo savaime suprantamas dalykas, kad tiems žmonėms būtina pagelbėti. Tačiau ir daugelis naujųjų gyventojų pasirodė esą pasirengę padėti. Dar kartą pasireiškė istorinė kaimynystė, kuri truko nuo 1947-ųjų tol, kol vokiečiai 1948-aisiais iš Kali­ningrado srities buvo ištremti į Vokietiją.

Sovietų piliečiais tapę klaipėdiškiai dažniausiai prieš savo valią pasiliko Lietuvoje. Jeigu būtų turėję galimybę, daugelis jų taip pat būtų išvažiavę. Reikėjo laukti dar dešimt metų, kad Adenaueris ir Chruščiovas patvirtintų sutartį tuos žmones iš­leisti. Nežinoma, kiek jų buvo tuo tarpu ištremta į Sibirą ir kiek iš ten jų negrįžo. Lietuvių šeimose nuo tremties nukentėjo kas šeštas gyventojas. Naujausia statistika teigia, kad buvo deportuota maždaug 120 tūkstančių žmonių. Iki šiol dar nėra ištirta, kiek iš jų buvo klaipėdiškių.

Pirmaisiais pokario metais kai kuriose vietovėse Prūsijos lie­tuvių dar buvo galima aptikti gyvenančių grupelėmis. Pavyzdžiui, pelkynų kolonijoje ir kai kuriuose Kuršių nerijos kaimeliuose jie iš pradžių gyveno tarp saviškių. Miesteliai, tokie kaip Šilutė, Priekulė ar Pagėgiai, sutraukė kelis šimtus ar net tūkstančius senbuvių. Tokia padėtis kaip Bitėnuose, kur gyveno vos kelios šeimos, buvo išimtis. Tada egzistavo saviškių tinklas, subūręs kelis kaimus ir bažnyčių parapijas, kurias galima vadinti tam tikromis bendrijomis.

šeštojo dešimtmečio pabaigoje tos kelios likusiųjų grupelės išsisklaidė. Kai kas nenorėjo išvykti, kaip bitėniškė Elena Grigolaitytė, kitų neišleido dėl kokių nors neaiškių priežasčių. Senieji gyventojai jautėsi vieniši, o jaunoji karta prisitaikė. Ji mažai kuo tesiskyrė nuo kitų lietuvių bendraamžių. Tada galėjo būti dar keli tūkstančiai klaipėdiškių, bet jų niekas neskaičiavo.

Vėlesniais dešimtmečiais, visur jų ieškodami, po Lietuvą keliavo tyrinėtojai iš Vilniaus universiteto. Etnologai ir lingvis­tai pasileido per gimtąjį kraštą spiečiais, siekdami išsaugoti tautos paveldą. Jų nuomone, paveldui priklauso ir Prūsijos lietuviai, taigi mokslininkai fiksavo, ką dar rado savito.

Gorbačiovo perestroika klaipėdiškiams sudarė sąlygas at­gauti žodžio laisvę. Devintojo dešimtmečio viduryje jų dar buvo keli šimtai. Bet šis skaičius vis mažėjo. Laisvės rezultatas - nauja emigracijos banga. Likusieji čia didelio poreikio organizuotis ir dalyvauti viešame gyvenime nerodo. Nedaug žmonių atvyks­ta j Mažosios Lietuvos susirinkimus. Kiek daugiau susido­mėjusių pritraukia vokiečių bendrija. Jos nariai save vadina vokiečių kilmės asmenimis ir gauna iš Vakarų tautiečių paramą. Tarp šių organizacijų tvyro ginčai. Savo tonu jų argumentai primena „tautų susidūrimo" laikus. Kaip dažniausiai pasitaiko, tragedija baigiasi farsu.

Uždaviniai, kuriuos spręsti dar yra prasmės, esti dažniausiai muziejinio pobūdžio. Dar galima gelbėti istorinį paveldą. Kaip tautinė mažuma, ši grupelė Lietuvoje ateities neturi. Ji pernelyg maža, taigi jos išnykimas - tik kelerių metų klausimas. Tie, kurie dar tikrai gali kažką papasakoti apie gyvenimą Rytų Prūsijoje, yra aštuoniasdešimties ar daugiau metų ir politika nebesidomi. Šie žmonės žino, kad jiems mirus niekas jų istorijos nebetęs.

Kas iš jų dar turi jėgų, noriai eina lietuvių keliu į laisvę, kaip tai daro Elena Grigolaitytė. Jų patriotizmas nėra išimtis. Tai nelengva suprasti kraštiečiams Vakaruose, kurie jaučiasi esą vokiečiai. Tas solidarumas jiems gali atrodyti provokuojamai ar net priešiškai. Todėl svarbu suvokti, kad tai nebuvo su­manyta iš anksto. Elena iš pradžių buvo vokietė. Ne tik pasas ir gimimo liudijimas ją tokią darė. Ji ir pati tai pripažino. Tam neprieštaravo jos regioninis ryšys su Prūsų Lietuva. Elenos tautinės priklausomybės samprata keitėsi palaipsniui. Tik la­bai vėlai, švenčiant aštuoniasdešimtąjį gimtadienį, jai jos pozi­cija tapo aiški - eiti išvien su Lietuvos nepriklausomybe. Tuo­met ji jau suvokė: „Aš esu lietuvė". O ir ta kelionė į Vokietiją 1989-aisiais pašalino paskutines dvejones: Elena šaliai, kurioje dabar gyvena kiti bitėniškiai, prielankumo nepajuto.

 

Pasakojimas - gyvenimo eliksyras

Keliaudama po Klaipėdos kraštą susipažinau su daugybe senų moterų. Bet retai su jomis pavykdavo ilgiau pasikalbėti. Daž­niausiai jos taip sutrikdavo, kad vargiai galėjau suprasti jų istorijas. Elena Grigolaitytė buvo vienintelė, su kuria pavyko suartėti. Kodėl?

IŠ visų, kurias sutikau, ji pati inteligentiškiausia. Bet vien išsilavinimu ir protu to paaiškinti neįmanoma. Matyt, didesnę įtaką čia padarė jos apsiskaitymas, būdas, gebėjimas literatūrą pritaikyti savo gyvenime, mokėjimas eiti svarbiais pėdsakais. Einant neįprastu gyvenimo keliu jai gerokai padėjo knygos. Elena Grigolaitytė nesiliovė savarankiškai ir vis naujai žvelgti į pasaulį, aiškintis savo vietą jame. Paprastai taip užsimezga bičiuliški santykiai, formuojasi draugijos. Bendrija nagrinėja besikeičiančią situaciją, dėl jos ginčijasi, keičia normas ir 1.1. Pavienis žmogus vargu ar imtųsi tokių nuolatinių pertvar­kymų. Vos žmogus pasineria į įvykius, jie jį nugali, ir jis neįstengia įvykių paaiškinti. Bet Elenai Grigolaitytei, manau, tai pavyko padaryti: ji perprato laiko prasme. Visada, net blogiausiais savo gyvenimo tarpsniais (būdama 60-70 metų) Elena gyveno suvokdama, kad šalia yra kitų, su kuriais ji turi dalintis. Ji buvo įvykių liudininkė. Kada nors, pasikliaudama intuicija, tarėsi Elena, jos žinia bus išgirsta. Net tais laikais, kurie sukrėtė ją ir jos šeimą, Elena Grigolaitytė buvo gy­vybinga. Ji mažiausiai iš visų, su kuriais man teko kalbėtis, jautėsi esanti auka. Elena atsigynė nuo giliausios nevilties. O kai tik ji atsidurdavo gyvenimo viršūnėje, likimas vėl ją bandė.

Elenai pagelbėjo potraukis pasakoti. Ji tai darė nuo vaikys­tės, pasakotojos talentas atsiskleidė anksti. Ji augo aplinkoje, kur žodžiu perduodama kultūra užėmė svarbią vietą. Čia vis dar buvo gyvas pasakojimas, dažniausiai žiemą. Kaimiečių iš­tariamame žodyje atsispindėjo viso kaimo kultūra. Pasakojimai išsaugojo savo svarbą ir tada, kai subyrėjo socialiniai ryšiai. Jie gyvavo šeimoje ir padėjo atremti pasaulio iššūkius. Blo­giausias Elenos Grigolaitytės gyvenimo laikotarpis buvo tada, kai ji namuose neturėjo kam išsipasakoti. Ir kai ji priėmė gyven­ti tą valkatą, vėl gyvenime įsiviešpatavo bent jau pusėtina tvarka. Naujoji nepriklausoma Lietuva Elenai vėl padovanojo klausytojų. Dabar jos pasakojimai buvo įdomūs bendrapi­liečiams lietuviams, kurie ieškojo savo egzistencijos pagrindų. Be to, jų mielai klausėsi svečiai iš Vokietijos, kurie dabar atva­žiuoja kiekvieną vasarą aplankyti savo tėvynės.

Elena šią užduotį vykdo su nepaprastu pasitenkinimu. Pa­sakojimas jai tapo savotiška profesija, netgi misija. Elena, tik ji viena, gali gyvai atkurti Bitėnų praeitį. Paskutiniaisiais metais Elenai kilo noras savo atsiminimus užrašyti. 1990-ųjų kovo mėnesį ji man pasakė: „Žinai, jeigu aš viską gražiai iš eilės aprašyčiau, tai išeitų gera knyga. Rašytojas ją parengtų ir tru­putį papildytų. Tai būtų senos moters gyvenimo istorija. Bet dieną aš negaliu prisėsti ir rašyti. Trūksta reikalingos ramybės. Tai į kiemą reikia, tai į tvartą, į daržą. Vakarais, taip, vakarais aš prisėdu, bet tada jau plunksna iš rankų krenta". Pritariau Elenos ketinimui užrašyti tą neįtikėtiną gyvenimo istoriją, pa­teikti ją plačiajai visuomenei ir įgyvendinti tai, ko ji troško ir kam jos vienos jėgų neužteko.

Pas Eleną Grigolaitytę lankiausi penkis kartus. Kaip jau rašiau, mes susipažinome 1989 metų rugsėjį. Antrąkart Bitė­nuose lankiausi 1990-ųjų kovą, kaip tik tada, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Sovietų tankai tada baugino šalį. Kitąkart pas ją nuvažiavau 1991-ųjų vasaros pradžioje, po skerdynių Vilniuje, prieš rugpjūčio pučą Maskvoje. Veikiai Baltijos šalys tapo nepriklausomos.

Ilgiausiai Bitėnuose buvau 1992 metais, balandžio ir gegužės mėnesį. Tuomet tris savaites gyvenau name prie Rojaus kelio. Elenai Grigolaitytei padėjau dirbti žemę. Ji įsikalė į galvą išplėsti savo mažą ūkelį iki tikro ūkio, taip nusiteikti ją paskatino stabili politinė situacija ir grąžinta žemė. Anuomet Elenai priklausė trys hektarai žemės, tad aš atvykau tikrai laiku. Pasirodžiau esanti sumani ir turinti tiek pat valstietiškos patirties kaip ir pati Elena. Taip mudvi tapome gera pora. Arėme ir akėjome arkliu, kitus darbus reikėjo atlikti rankomis. Pavasaris tada buvo šiltas, ir mes basos ėjome į vagas. Kiekvieną eilę, kurią įdirbdavome, pa-lydėdavome džiaugsmo šūksniais. Sėklos užteko! Bulvės ir run­keliai, burokai ir morkos, liucerna ir miežiai - nieko netrūksta! Mes net aguonoms radome slaptą vietelę! Elena vis šaukė: „Ulyte, kas ravės piktžoles? Išlaikysiu tave čia iki švento Martyno".

Visas tas savaites nuolat kalbėjausi su Elena apie jos gyve­nimą. Ne viską galėjau įsirašyti į juostą: kartais magnetofonas trukdė. Kalbėdavomės įvairiomis aplinkybėmis. Kartais tai būdavo klasikinė situacija - sėdint ant sofos, virtuvėje prie stalo, vartant fotografijas, o kartais dirbant įvairius darbus, pavyzdžiui, melžiant karve, girdant ją prie šulinio. Kalbėda­vomės ir vaikštinėdamos po jos gyvenimo vietas. Daugybę kartų ėjome per kaimą palei Nemuną ir kopėme į Rambyną, vaikštinėjome po Šereitlaukio mišką arba patraukdavome keliu Vil­kyškių link. Dukart buvome nukeliavusios iki Smalininkų ir trumpam į Tilžę. Tie pokalbiai kur nors lankantis ir pakeliui buvo patys vaisingiausi. Tuomet Elena kai kuriuos įvykius išgyvendavo iš naujo. Tada aikštėn iškildavo dar nepapasakoti dalykai arba, jai pačiai nesitikint, jie būdavo kitaip pateikiami.

 

Balsas ir tekstas

Pokalbis su Elena užrašytas daugiau negu 1500 puslapių. Iš jų ir atsirado ši knyga. Parengta žodžių transkripcija gerokai nutolusi nuo originalaus pasakojimo. Balso negalima užfiksuoti raštu. Ištarti žodžiai tebetvyro savo pasaulyje, tarp manęs ir jos. Vis dėlto pabandysiu aprašyti Elenos kalbą. Dažniausiai ji kalba garsiai, temperamentingai ir melodingai. Beveik visada jos kalba išreiškia jausmus. Pasakodama Elena neretai juokėsi ir verkė. Ypač noriai ji pasakojo valgydama. Keliantis pasi­gėrėjimą čepsėjimas tarp žodžių juos nuspalvina savaip, klau­santis atrodo, kad jos kalba ypatinga. Elenai kalbant vokiškai girdėti Rytprūsių tarmės akcentas. Tiesa, jis nėra toks aki­vaizdus, kad būtų prasminga jj pažymėti. Daugių daugiausia Elenos tariamą g galėjai palaikyti;, ji suvirpindavo r ir ištęsdavo umliautą. Labiausiai išsiskiria Elenos kalbos skambesys, tu­rintis tokių atspalvių, kuriuos galima tik išgirsti.

Elenos tarmė sušvelnėjo ir išblėso dėl kitų kalbų įtakos, kuri truko ištisus dešimtmečius. Iš pradžių vokiečių kalba buvo vartojama šalia lietuvių. Vėliau vokiečių kalba buvo vis labiau varžoma. Po Antrojo pasaulinio karo ji tebuvo knygose, kurias Elena Grigolaitytė skaitė. Ji buvo susirašinėjimo su tolimąja Vokietija, Austrijos radijo, kuris ją pasiekė tame užkampyje, kalba. Dešimtmečius šiame krašte vokiečių kalba jau nebebuvo gyvai vartojama. Vis dėlto Elena vis dar puikiai kalba vokiškai, net rašo. Bet jos kalba tarsi pasenusi, likusi ankstyvojoje stadi­joje, vėliau vis papildyta literatūriniais posakiais. Be to, į Elenos kalbą įsiterpia lietuviškų ir rusiškų žodžių.

Kartais bandau įsivaizduoti Eleną Grigolaitytė savo gyve­nimo istoriją pasakojančią lietuviškai. Iš to būtų išėjusi kitokia knyga, ir lietuvių istorikas jau turėtų ją visiškai kitaip perdirbti.

Taigi knygos žaliava - autobiografinis interviu vokiečių kal­ba. | ją įėjo ir Günterio Adomačio, ir Elenos pokalbis apie Sibirą. Daug detalių sužinojau iš jos dukterų Birutės ir Irenos. Kai ką paėmiau iš maždaug šešiasdešimties laiškų, kuriuos Elena siuntė man nuo 1989 metų. Svarbūs buvo ir jos pačios 1990-1991 metų užrašai.

Kaip parengti tekstą iš pasakytų žodžių ir dar begalėje skir­tingų kontekstų? Viena vertus, iškilo užduotis perteikti skai­tytojui svarbiausią pasakojimo giją, atitinkamą įvykių chrono­logiją. Turėjau atskleisti poelgių motyvus ir parodyti jų raidą. Reikėjo medžiagą surikiuoti iš naujo. Kartais turėjau išstu­dijuoti istorinius faktus arba šiek tiek pailiustruoti tai, kas Elenai buvo savaime suprantama ir ką ji galėjo man paaiškinti. Kita vertus, kur tik galima, bandžiau išlaikyti Elenos pasa­kojimo asociatyvinius ryšius ir posakius, stengiausi jų per­nelyg neužglaistyti. Keliuose skyriuose visiškai priartėjau prie jos pasakojimo, ypač, kai skyrius ilgas, nuoseklus ir aistrin­gas, pavyzdžiui, pasakojimas apie Sibirą arba meilės Fricui ir Konstantinui istorija. Tąkart man nedaug ką reikėjo tvarkyti. Sunkiau buvo, kai skyrių sudarė atskiri fragmentai, tada pati turėjau sukurti jo planą. Taip nutiko, pavyzdžiui, knygos pradžioje, kur įvairūs vaikystės potyriai turėjo būti tarsi da­bartinio Elenos gyvenimo įvadas. Skaitytojas turi žinoti, kad Elena yra vienintelė kaimo senbuvė ir kad kaimas gerokai sugriautas. Arba skyrius apie girtuoklį diedą; jis panašus į anekdotus, kuriuos esu girdėjusi ir kuriuos priminė to diedo paveikslas. Tačiau visi skyriaus „pasažai" autentiški. Aš bent jau neperžengiau grožinės literatūros ir prisiminimų žanro ribos.

Gerokai sunkiau buvo perteikti Elenos kalbą. Aišku, buvau priversta pašalinti kai kuriuos nukrypimus nuo normos ir leksinius nesklandumus. Bet jos gestai, šnekamosios kalbos ža­vesys dėl to, atrodo, neišblėso. Sistemingai studijavau jos kalbos ypatybes, neįprastą sakinių sandarą, kaip Elena vartoja taria­mąją nuosaką ir modifikuoja gramatiką. Prisitaikiau prie jos leksikos, susidariau visą lapą „Elenos taisyklių" ir bandžiau jų laikytis, kai turėjau įterpti savo jungiamąsias grandis. Tačiau kalba nėra kokia dėžutė su kaladėlėmis. Labai retai įmanomas metodiškas tikslumas. Abejotinais atvejais savęs klausdavau: „Kaip apie tai būtų papasakojusi pati Elena?" Ir parašydavau pagal nuojautą. Bandydama išlaikyti dokumentinį tikslumą, neretai turėjau rašyti pati. Dažnai pasakojime į Aš susilieja Elena Grigolaitytė ir Ulla Lachauer.

 

Atsisveikinimas

Dar kartą aplankiau Eleną Grigolaitytę 1995-ųjų sausio mėnesį. Keliskart pasigydžiusi ligoninėse, ji gyveno pas savo dukterį Birutę stambiaplokščiame name Klaipėdos pakraštyje. Elena buvo labai silpna ir kentėjo stiprius skausmus. Priverstinis dykinėjimas jai buvo tikra kančia. Tačiau ji dar galėjo skaityti. Elena svajojo pavasarį dar kartą nuvažiuoti į savo sodybą Bitėnuose ir pabūti ten kelis mėnesius. Troško dar truputį pasimėgauti ir po to numirti. Numirti tenai, ne mieste.

Elenai rūpėjo, kas po jos mirties nutiks jos šeimos nuosavybei Bitėnuose. Jos dukterys mielai laikytų sodybą vasaros atosto­goms. Bet tai neįmanoma, nes padėtis kaime ir visoje šalyje tokia, kad ilgesnį laiką stovintys tušti namai apiplėšiami ar net padegami. Tuo tarpu ir anūkai apsisprendė. Nė vienas jų neri­zikuos tapti ūkininku. Trūkstant gerai apmokamo darbo, jie ėmė verstis prekyba. Naudodamiesi šeimos ryšiais (o ir vokiškai abu neblogai moka) jie gabena automobilius iš Vokietijos.

Iš pagarbos apie tai nebuvo kalbėta, bet pasekmės aiškios: ūkis bus parduotas iš varžytinių. Taip baigsis paskutinis vienos Prūsijos lietuvių šeimos istorijos skyrius.

Už įvykius, kuriuose galėjau dalyvauti, ir už svetingumą dėkoju Elenai Grigolaitytei, jos dukterims Birutei Ramanaus­kienei ir Irenai Karklelienei. Dėkoju ir Stasiui Tamkui (dabar jis gyvena senelių prieglaudoje), iš kurio gyvenimo istorijos patyriau kai ką apie dvasinį ir moralinį Klaipėdos krašto žmo­nių nuskurdimą. Labai svarbūs ir padėkos verti pokalbiai apie Eleną su bitėniškiu Günteriu Adomačiu ir jo žmona Erna, su Elenos draugėmis Hilda ir Traute Dwilies. Dėkoju Juttai Gukelberger, kuri transkribavo didžiąją dalį interviu ir pasiūlė protin­gus bei humoro kupinus klausimus. Pasimokiau iš bitėniškio Karlo Heinzo Janušačio atsiminimų, savo draugės lietuvės Zitos Vollmer ir Arthuro Hermanno. Už materialinę paramą esu dėkinga Fritjofo Nanseno fondui, Istorijos redakcijai Vakarų Vokietijos radijuje bei Rotvohlt leidyklai. Redaktorius Charles Schūddekopfas, mano dėstytojas, kritiškai įvertino mano triūsą, jam pritarė ir gerokai paveikė darbo raišką. Dėkoju ir Winfriedui Lachaueriui: jis buvo greta, kai aš atsisveikinau su Elena. Ji labai apsidžiaugė, kai įvykdžiau savo pažadą juos supa­žindinti. „Ulyte, - pasakė ji man, - tokio gali su žiburiu ieškoti, vis tiek nerasi“.

Elena Grigolaitytė mirė 1995 metų balandžio 22 dieną Klai­pėdoje. Balandžio 25-ąją ji buvo palaidota Rambyno kapinėse greta savo tėvų ir protėvių.

 


 

Žemėlapiai

 


 

Turinys

Rojaus kelias 7

Vokiškai ir lietuviškai 13

Prie upes buvo gražu I7

Mūsų Rambynas 23

Turgaus diena Tilžėje 25

Mano Fricas 28

Turėjau eiti su juo 31

smalininkuose, pasienyje 35

Tarp dviejų ugnių 39

Antrasis karas buvo kitoks 43

Grėtės vestuvės 46

Bėgimas 49

Vėl namuose 55

Mergaitės iš Klein Vanclėbeno 61

Sibire, prie Lenos 65

Zemliankoje 69

Bičiulystės ir ligos 76

Bitėnai buvo svetimi 82

Konstantino minis 87

Pageidavimų koncertas iš Austrijos

Rožė 92

Diedas 98

Tėvynė yra tėvynė 104

Pasimatymas su Lyze 110

Atsilaikyti! 117

Laurencija, miela, Laurencija 124

Pabaigos žodis 128

Prūsų Lietuva 129

Elenos Grigolaitytės gyvenimo kelias 131

Finalas valdant sovietams 135

Pasakojimas - gyvenimo eliksyras 139

Balsas ir tekstas 142

Atsisveikinimas 144

 

Jūs esate čia: Naujienos Rojaus kelias