Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - VIENUOLIKTAS LAIŠKAS

VIENUOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Su manimi šnekėjosi prigimties dosniai apdovano­tas tavo draugas. Jau pirmieji jo žodžiai parodė, kiek

• jis turi dvasios, kiek proto, kiek yra pasiekęs. Ko nau­jas puodas prigeria, tuo ir senas atsiduos. Juk kalbėjo jis ne iš anksto pasiruošęs, bet užkluptas staiga. Ir net susikaupęs jis vos galėjo valdyti drovumą — gerą jau­nystės bruožą: raudonis jj pylė ir pylė. Kiek numanau, šitaip bus ir tada, kai jis sustiprės ir atsikratys visokių ydų, net kai taps išminčiumi. Juk jokia išmintis neiš­gydo įgimtų kūno ir sielos ydų. Jos menas susilpnina, bet nenugali to, kas įgyta gimstant. Kai kuriuos, net ir labai ištvermingus vyrus, žmonių akivaizdoje išpila prakaitas, lyg jie būtų nuvargę ar sušilę. Kai kuriems, besiruošiant kalbėti, dreba keliai, kitiems dantys barš­ka, liežuvis pinasi, lūpos neprasiveria. Sito nusikratyti

- niekada nepadės nei mokslas, nei praktika, čia net ir patiems stipriausiems savo jėgą rodo prigimtis, pri­mindama apie save tokiomis ydomis. Tikiu, kad šiems trūkumams priklauso ir raudonis, nejučiomis nutvies­kiantis ir oriausius vyrus. Dažniau jis ištinka jaunuo­lius, nes šie karštesni, ir jų oda švelnesnė. Bet ne re­čiau jis būna ir patyrusiems bei seniems žmonėms. Kai kurių labiausiai ir reikia bijotis tada, kai jie parausta, tarsi būtų pametę visą gėdą. Sula labiausiai būdavo pašėlęs tada, kai kraujas plūstelėdavo jam į galvą. Niekas neturėjo jautresnio veido už Pompėjaus; jis visada rausdavo žmonių akivaizdoje, ypač susirinkimuose. Prisimenu nuraudus Fabianą, kai jis liudininku buvo įvestas į senatą, ir tas drovumas nuostabiai jam tiko. Taip būna ne dėl silpnos dvasios, bet dėl naujų dalykų, kurie nors ir nebaugina, bet jaudina neužsigrūdinusius ir turinčius įgimtą kūno polinkį raudonuoti. Mat vieni — ramaus kraujo, o kiti — veržlaus, judraus, greitai mušančio į galvą. Kaip sakiau, šito nepadės atsikratyti jokia išmintis: priešingu atveju, jeigu ji galėtų išrauti bet kokias ydas, valdytų visą gamtą. Kas mums buvo duota gimstant ir ką lėmė kūno sandara, išliks, nors siela ir smarkiai, ir ilgai save tobulintų. Nuo tokių dalykų negalima nei apsisaugoti, nei laisvai jų gauti. Aktoriai, kurie pamėgdžioja aistras, kurie gerai išreiškia baimę ir drebulį, kurie vaizduoja liūdesį, mėgina mėgdžioti gėdinimąsi šitaip: nuleidžia galvą, kalba tyliai, įsmeigia akis į žemę ir nudelbia jas. Tačiau nepajėgia nei priversti save parausti, nei įveikti raudonį. Čia išmintis nieko nežada, niekuo nepadeda: tokie dalykai niekam nepavaldūs — ateina be įsakymo ir neliepti dingsta.

Jau laiškas prašo pabaigos. Priimk naudingą ir išganingą posakį ir įsidėk jį giliai į širdį: „Mums reikia išsirinkti kokį nors dorą žmogų ir visada turėti jį prieš akis, kad gyventume taip, tarsi jis mus stebėtų, ir viską darytume taip, tarsi jis matytų". Šitaip, mielas Lucilijau, moko Epikūras. Jis duoda mums sargą ar vadovą— ir teisingai: daugelis netampa nusidėjėliais, kai, besiruošiant nusidėti, atsiranda liudininkas. Tegul mūsų siela išsirenka ką nors, ką gerbtų, kad jo autoritetas padėtų doriau tvarkyti net slapčiausius reikalus. Laimingas tas, kuris taiso kitą ne tik šalia stovėdamas, bet ir būdamas tik mintyse. Laimingas tas, kuri gali kitą taip gerbti, kad, vien prisiminęs jį, tobulėja ir tvarkosi. Kas sugeba taip gerbti, tas greitai pats bus gerbiamas. Taigi išsirink Katoną. O jei jis tau atrodo per griežtas, išsirink nuolaidesnį vyrą — Lelijų. Išsirink tokį, kurio ir gyvenimas, ir kalba, ir veidas, atspindintis sielą, tau patiks. Tegu jis visada bus ar tavo sargas, ar pavyzdys tau. Kartoju, mums reikia žmogaus, kurio pavyzdžiu klostytųsi mūsų būdas, nes tik liniuotė ištiesina kreivas linijas. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai