Sekmadienis, Rugp 25th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - PENKTAS LAIŠKAS

PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Giriu Ir džiaugiuosi, kad taip atkakliai atsidedi mokslui ir, viską užmiršęs, stengiesi užsiimti tik vienu — kad diena iš dienos taptum geresnis. Ne tik raginu, bet netgi prašau ir toliau būti tokiam atkakliam. Tačiau perspėju tave: nesielk taip, kaip tie, kurie trokšta ne tobulėti, o tik atkreipti dėmesį, nedaryk taip, kad kas nors tavo išvaizdoje ar gyvenimo būde kristų į akis. Nesirodyk nesusitvarkęs, nekirptais plaukais, neskusta barzda, venk akivaizdžios paniekos sidabrui, guolio ant žemės ir visų tų šunkelių, kuriuos perša garbės troškimas. Užtenka, kad pats filosofijos vardas, net ir saikingai jį vartojant, yra nekenčiamas. O kas bus, jei mes pradėsime elgtis nepaisydami žmonių papročių? Tegu būsime iš vidaus visai kitokie, o iš išorės — panašūs į minią. Tegu toga nebus blizganti, bet ir ne purvina. Tegu neturėsime sidabrinių indų su gryno aukso lipdiniais, bet nemanykime, jog aukso ar sidabro stygius — saikingumo požymis. Gyvenkime geriau negu minia, bet ne kitaip, negu ji. Antraip atbaidysime ir atstumsime nuo savęs tuos, kuriuos norime pataisyti. Taip ir padarome, kad jie nenori sekti mumis, nes bijo, jog reikės sekti viskuo. Filosofija visų pirma žada duoti tarpusavio supratimą, žmogiškumą ir bendravimą. Noras išsiskirti atribos mus nuo šių tiesų. Stenkimės nežadinti noro žavėtis tais dalykais, kuriuos visi išjuokia ir niekina. Mūsų tikslas—gyventi pagal prigimtį. Kankinti savo kūną, neapkęsti švaros, mėgti purvą, rinktis ne tik pigų, bet ir koktų bei šlykštų maistą — priešinga mūsų prigimčiai. Trokšti retų daiktų — prabanga, atsisakyti įprastų ir lengvai įgyjamų daiktų — kvailystė. Filosofija reikalauja saiko — ne kančios, o saikingumas negali būti aplaidumas. Man patinka tokia taisyklė: gyvenimas turi išsitekti tarp dorų žmogaus įpročių ir visuomenės papročių. Tegu visi stebisi mūsų gyvenimu, bet tegu pripažįsta jį esant teisingą. „Kaipgi taip? — paklausi tu.— Nejaugi mes elgsimės taip, kaip visi kiti? Ir nebus jokio skirtumo tarp jų ir mūsų? Bus, ir didžiausias. Tas, kuris pažvelgs į mus atidžiau, supras, jog mes nesame panašūs į minią. O tas, kuris įžengs į mūsų namus, tegu labiau stebisi mumis negu mūsų rykais. Didis yra tas, kuris naudojasi moliniais indais tarsi sidabriniais. Ne mažesnis ir tas, kuris sidabriniais indais naudojasi tarsi moliniais. Silpnos dvasios tas, kuris nesugeba pakęsti turto.

Norėčiau dar pasidalyti su tavimi ir šios dienos laimikiu. Hekatono raštuose radau pasakymą, jog troškimų apribojimas — geriausias vaistas nuo baimės. „Praradęs viltį,— tvirtina jis,— nustosi bijoti." „Ką bendra,—tu paklausi,— turi šie tokie skirtingi dalykai?" Bet taip ir yra, mielas Lucilijau, nors jie atrodo esą skirtingi, bet iš tikrųjų siejasi vienas su kitu. Panašiai kaip ta pati grandinė jungia sargybinį su belaisviu, taip baimė ir viltis, tokie skirtingi dalykai, dera tarpusavy: viltį lydi baimė. Nesistebiu tuo: ir viena, ir kita — neramios sielos savybės, ir vieną, ir kitą kursto nerimas dėl laukiamos ateities. Bet svarbiausia baimės ir vilties priežastis — tai, kad mes nepasitenkiname dabartimi ir savo mintimis nukeliaujame į tolimą ateitį. Taip įžvalgumas, didžiausias žmogaus gėris, virsta blogiu. Žvėrys bėga tik matydami pavojų; pabėgę vėl būna ramūs. O mus kamuoja ir praeitis, ir ateitis. Mums kenkia daugybė gerų dalykų: atmintis sugrąžina prie išgyventų baimės kančių, o įžvalgumas iš anksto numato būsimas. Niekas nesijaučia esąs nelaimingas tik dėl šiandienos. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai