Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - ANTIKA IR SENEKA

ANTIKA IR SENEKA

Seneka neprilygsta didiesiems antikos mąstytojams. Patys didžiausi — Heraklitas, Demokritas, Platonas, Aristotelis,– orientavęsi į kosminės esamybės refleksijas, esmingai skiriasi net pačia minties sklaida. Jų džiaugsmingas bekliū­es proto galių plėtotės jautimas kaip būties šviesa uždengia tik kažkur begalybėje tegalimą nebūtį. Senekos minties būtiškoji plėtotė vyksta jau įveikiant žmogaus kūniškumo ir pasaulio daiktiškumo trauką, o jos prieštaros tokios dramatiškos, kad ji neturi augustiniško tragizmo tik todėl, jog orientuota ne į būties paslapties įminimą, o į buvimo būties akivaizdoje palengvinimo paieškas. Ne veltui F. Engelsas pavadina Seneką „krikščionybės dėde": su graikiškuoju realizmu Seneką sieja tiktai didžioji visų antikos mąstytojų tradicija ieškoti žmogui laimės šiame pasaulyje.

Antikinės filosofijos orientaciją į žmogų sąlygoja graikų filosofijos postuluotas antiteziskumas jau susiklosčiusiai graikų mitologinei religijai. Net iki hierarchiškos dievų sistemos racionalizuotas jusliškasis mitologijos universumas negali prilygti vis stipriau graikų išgyvenamam visuotinybės pajautimo tikrumui, ir klausimas, kas yra žmogus ir jo aplinka, graikų sąmonėje nušvinta klausimu, kas yra žmogus kaip tos visuotinybės dalis –  pirmas tikrai filosofinis klausimas. Žmogaus paveikslas turi būti nupieštas nebe siekiamybės – mitologinio dieviškumo – pavidalais, o galimybės – žmogaus materialaus determinuotumo-formomis. Tų formų ieškojimas iškelia didingas logo, atomo, idėjos, nuso pasaulių konstrukcijas — tokias fundamentalias ir gigantiškas, kad žmogus su savo gyvenimo tikrumo pajautos, arba laimės, menu atrodo jose tapę, antraeiliais dalykais. Tačiau, kad ir kaip nuosekliai būtų piešiamas gamtos paveikslas, jis visose graikų koncepcijose užbaigiamas laimės siekiančiu žmogumi. Kelias į laimę veda per gamtos — savo aplinkos — pažinimą: Išmintingas — save su aplinka suderinęs — žmogus gali prilygti dievams. Graikų idealas —gražus ir geras žmogus — sugretina sportą ir filosofiją — kūno ir dvasios ugdymo menus.

Priemonė, kuria graikai kuria naująjį savo ir savo aplinkos paveikslą, yra protas. Ji pasirodo esanti paprasta, bet turinti su niekuo nesulyginamą galią. Paprasta ji tuo, kad, yra prieinama kiekvienam žmogui, o nepaprasta tuo, kad, tikdama doroti pačius paprasčiausius daiktus, žmogų gali akimoju išvesti ir į begalybę. Protas prieš nustebusias graikų akis skleidėsi kaip begalinumo apibrėžtumas: begalinis laikas dalijamas galėjo subirti eromis, metais, vasaromis, dienomis, akimirksniais; neaprėpiama visata — dangaus šviesuliais, že­me, vandeniu, oru, kalnais, medžiais, gyvūnais ir dulkėm. Jei begalinumo suvokimą protas skaidė taip, kad tas savo skaidymo formas galėjo tapatinti su realybės pavidalais, tai visa, kas šnekama, galėjo būti laikoma turint materialiosios realybės, o visa, kas prote skleidėsi kaip perėjimas iš begalinumo į apibrėžtumą, galėjo būti laikoma ta iki šiol neperregimą pasaulį valdančia tvarka! Pažinimo džiaugsmas buvo toks didelis, kad graikai tarsi užmiršo, juk apibrėžinėjimas — proto veikla — prasidėjo tada, kai jie suvokė, jog yra pagal ką apibrėžinėti, t. y. jog yra materialumas. Racionalumo autoritetas buvo toks, kad Demokrito atomas, materijos dalumo riba, kaip tikras dalykas, kaip būtis galėjo būti argumentuotas grynai logiškai. Ne tik graikų filosofija, bet ir menas pasaulį ir žmogų daugiau konstruoja negu vaizduoja.

Sukūrę originalumu nepralenktą minties pasaulį, graikai netapo proto vergais nei filosofijoje, nei gyvenime. O netapo todėl, kad filosofija, netgi pats protas niekada nebuvo jiems tikslas, o visada – tik priemonė: filosofijos tikslas buvo ugdyti protą, o proto tikslas – išmintis. Išminties idealą bene ryškiausiai sukoncentruoja graikiškoji normos samprata: išmintinga yra ne tai, kas protinga, o tai, kas galima žmogaus gyvenime kaip protinga, kitaip tariant — tai supratimas to, kas būtina ir kas ne. Pusiausvyros, nuosaikumo, „aukso vidurio" ieškojimas – pagrindinis Aristotelio, graikų kultūros brandos teoretiko, filosofijos motyvas.

Žmogus, protas ir norma — trys didieji graikų filosofijos atradimai. Žmogus yra kosmoso, protas — žmogaus, norma — proto esmės. Konkrečiai jos egzistuoja kaip gamta, valstybė ir dorovė. Aiškumo sklidiname gamtos pasaulyje dorai gyvenantis žmogus — toks buvo graikų, dvasios socialinis užsakymas filosofijai, kurį ji, kurdama pati save, garbingai įvykdė.

Praradus savarankiškumą ir netekus vilties suvienyti graikų miestus valstybes, prarado prasmę ir gamtos bei valstybės teorijų kūrimas. Graikų protas dar labiau susitelkė žmogaus, esančio nebe valstybei, o sau, būnančio akisįj akį su savim ir visata, gyvenimo normų kūrimui. Tat — helenizmo epocha, graikų klasikinės kultūros formų plitimo pasaulyje metas, patiems graikams kuriant paskutiniąsias originalias — skepticizmo, epikūrizmo ir stoicizmo — koncepcijas.

Skepticizmas — atviriausią visuomenės nevilties filosofija. Bravūriškai, neretai ir ciniškai, čia vertinami viso antikos dvasinio gyvenimo esmę sudarę graikų proto atradimai. Skeptikams neįtinka nei juslinio, nei protinio pažinimo programos, nei indukcinis, nei dedukcinis pažinimo būdai, nei mokslinis pažinimas esą sveikos nuovokos atmaina. Geriausia nieko nežinoti: tai teiks ramybę, o ramybė ir yra laimė.

Epikūrizmas antikinės visuomenės krizę bando įveikti siūlydamas pozityvią programą: gyvenimas — gėris, nors ir nelengvas, siekiant kūno ir dvasios malonumų dermės.

Stoikai domisi ne tiek jusliškųjų, kiek protiškųjų dvasios pradų diktatu žmogaus gyvenimo būdui. Žmogus turi miegoti, valgyti, bendrauti su kitais. Tų būtinų poreikių tenkinimas yra derami veiksmai. Tačiau tikrieji, teisingi veiksmai yra tie, kurie skirti dvasiniam ugdymuisi, žmogaus vidinio gyvenimo tobulinimui. Jo atrama tegali būti racionalumas. Protas žmoguje yra tai, per ką jis susijungia su pasaulio prigimtimi — logu, būties tvarka, kuri negyvuose daiktuose yra kaip jų stabilumas, augaluose — augimas, gyvūnuose — judėjimas, o žmonėse — protavimas. Kadangi aplinką formuoja būtinis protingumas, gamtos tikslingumo pažinimas ir gyvenimas pagal gamtą yra žmogaus pastangų gyventi išmintingai kriterijus.

Epikūrizmas, o ypač stoicizmas, plačiai paplito Romoje.

Prisiimdamas Augusto vardą, Oktavianas manė pradedąs naują dar garbingesnę Romos epochą. Tačiau Romos dvasinė galia buvo jau praeityje. Kad romėnų papročiai nebe tie, dar respublikos laikais mato ir Scipionas, ir Ciceronas. Kad jie sugedę, kad svetimos žemės ir turtai, visa ta išorinė galybė ir prabanga pakirto valstybės dvasią, Senekos laikais yra visuotinai pripažinta nuomonė. Seneką kaip romėną, kaip pozityvia veikla norintį užsiimti žmogų papročiai domina tik kaip dvasios nuopuolio riba, svarbiausia jam –kaip šitą nuopuolį įveikti. Be šio romėnui būdingo siekimo Seneka būtų likęs vienu iš bevardžių graikiškojo stoicizmo epigonų, knibždėjusių visuose helenistinio pasaulio intelekto židiniuose.

Niekas nepasakys, kada Romoje užgeso senųjų herojų — Mucijaus Scevolos, Decijaus, Fabricijaus — šlovė. Vir bonus, kuriam triumfai buvo rengiami už pergales mūšių laukuose, dabar dvarus siekė įgyti intrigomis. Visuomeninis gyvenimas virto kasdieniu klientų grumdymusi galingųjų priimamuosiuose. Didžioji Romos gyventojų dalis tapo išlaikytiniais, ir nuo to, kas iš politikų pasiūlydavo daugiau veltui dalijamos duonos ir žaidimų, neretai priklausė jų sėkmė kopiant valdžios laiptais. Norinčiam valdyti reikėjo vis daugiau turtų, juos turėjo krauti vis daugiau vergų iš pavergtųjų tautų. Vergai gamino daiktus, kurie valdė valdančiuosius. Dvasinė vergovė daiktams persmelkė visą gyvenimą. Vergvaldžių respublika tapo vergovės imperija. Vergovė pamažu tapo Romos esme.

Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais Ispanijos Kordoboje Romos raitelio Šeimoje, politiko ir filosofo bei rašytojo lemtį priėmė iš tėvo: jis sūnui davė politikui derantį išsilavinimą, jis įžiebė garbės troškimą ir padėjo žengti pirmuosius karjeros žingsnius valdant Kaligulai. Ir tėvas, ir sūnus žinojo, kad tarnauti Romai, kai tarnauti reikia visų pirma atstovavimą jai pasisavinusiems žmonėms — pavojinga. Iš tiesų viena jo kalba senate sukėlė tokį Kaligulos pavydą, kad Senekos vos nepražudė. Paskui princepso Klaudijaus žmona Mesalina apkaltino Seneką ryšiais su Klaudijaus giminaite Julija, ir tremtį vietoj mirties bausmės Senekai ššprašė tik pats Klaudijus. Iš Korsikos jį parsikvietė naujoji Klaudijaus žmona Agripina, vyresnioji Julijos sesuo ir Domicijaus Agenobarbo, būsimojo imperatoriaus Nerono, motina, parūpindama Senekai gerą tarnybą ir paskirdama jį sūnaus auklėtoju. Agripina norėjo daug: jai iš tiesų pavyko nunuodyti Klaudijų ir padaryti Domicijų imperatoriumi, tačiau būtent Seneka, kol jaunojo Nerono užmojai buvo dar gana kuklūs, sutramdė Agripinos marodieriškąsias užmačias Ir sustiprino senato vaidmenį imperijoje. Senekos pagalba buvo suvaržyti skundikai ir kyšininkai. Filosofas galėjo tikėti, kad jo visuomeninė veikla vis dėlto –  ne bevaisė.

Ir amžininkams, ir daug kam iš būsimųjų kartų didžiausiu paradoksu atrodė stoiškoji Senekos teorinė pozicija ir tiesiog pasakiški Senekos turtai. Ką ir kalbėti: Senekos gyvenimas pagrįstas kompromisu. Bet juk stoicizmas ir yra kompromiso filosofija! Taip, Senekos padėtis Nerono dvare labai komplikuota: sudievinus nužudytąjį Klaudijų, Seneka, Neronui užsakius, sukuria Klaudijaus pašlovinimą, o savo nuomonę išreiškia satyra „Sumoliūgėjimas". Bet šitaip „dvigubai" mąsto kone kiekvienas! Ir tyli laikydami tai gyvenimo norma. Seneka nuo jų skiriasi būtent tuo, kad netyli. Kiekviena nauja gyvenimo situacija palydima naujo traktato bandant suvokti, kas vyksta, paaiškinti, kodėl vyksta būtent taip. Būdamas pačioje gyvenimo sraunumoje, Seneka ne saugosi, o su visa protui įmanoma įtampa bando nustatyti, į kokius horizontus plaukiama. Žinoma, priimti dovanas paprasčiau negu jų atsisakyti, bet ką tu gali pasakyti apie daiktų sąlygiškumą žmogaus gyvenimui, jeigu tų daiktų tu niekada neturėjai?

Kai vis beprotiškesniems Nerono siautėjimams Seneka pradėjo darytis kliuviniu, jis pasisiūlė iš Nerono gautus turtus grąžinti. Neronas rado kur kas tobuliau epochą išreiškiantį atsiskaitymo su savo mokytoju būdą: įsakė pačiam nusižudyti.

Kaip rašo Tacitas, iš badavimu išsekinto Senekos kūno, prapjovus rankų venas, kraujas vonios vandenin tekėjo vangiai. Tada Seneka persipjovė kojų gyslas. Kad žmona, kurios nuo savižudybės jam nepavyko atkalbėti, neprarastų dvasios tvirtybės, o ir jis pats, matydamas jos kančias, neprarastų ištvermės, Seneka priprašė ją žudytis kitame kambaryje, o pats pasikvietė raštininkus ir, įveikdamas skausmus, su jam būdingu iškalbingumu diktavo paskutines savo mintis.

Lygiai tokios pat drąsos kupinas ir Senekos mąstymas.

Graikų stoicizmą pagal Romos tradicines vertybes ir viuomenines normas perdirbo dar viduriniosios stojos kūrėjas Panetijas: romėnų pareigą (officium), pagrindinę visuomenės doros kategoriją, jis paskelbė esant tokiu „deramu veiksmu", kuris yra būtinas ir išminčiui. Tai buvo labai svarbi išvada: jeigu pareigų valstybei vykdymas reiškia ne tik tėvų priesakų atlikimą, bet ir gyvenimą pagal proto dėsnius, pagal būtiškąją žmogaus prigimtį, tai vykdyti savo pareigas, laikytis normų būtina nepaisant jokių vidinių ar išorinių kliūčių.

Bet kaip tai yra galima klestint visuotiniam amoralumui?

Filosofinę problemą Seneka sprendžia naudodamasis Ilgaamže romėnų patirtimi: kad tiesa būtų – ji turi būti paversta gyvenimu; kad ji galėtų tapti gyvenimu –ji turi būti tiesa ne tik protui, bet ir dvasiai turi tapti valia veiklai. Ši romėnų gyvenimo nuostata padėjo sukurti imperiją. Remdamasis ja, Seneka dabar imperiją mėgina atnaujinti.

Įstatymai, papročiai, normos kaip išoriškumas yra paveikūs tiek, kiek individas paiso jų arba dėl visuomenės, arba dėl asmeninio įsitikinimo. Romėnų visuomenės indiferentizmo senosioms normoms sąlygomis veikti jos galėjo tik per individo įsitikinimą: tas, kuris normą priėmė kaip savastį, kompromisų negalėjo daryti be galo — anksčiau ar vėliau jis prieidavo ribą, kurios negalima buvo peržengti, jeigu kartu su normos savyje sunaikinimui nenorėjo sunaikinti ir savęs, kartais ne tik morališkai. Ta dvasioje egzistuojanti neperžengiama riba Senekos pavadinama sąžine. Sąžinė – tai protu priimtos ir jausmais išgyventos dorovinės normos suvokimas. Tai buvo originalus, normą individualiai aktualizuojantis problemos sprendimas.

Kaip sąžinė egzistuojąs visuomeninis normos racionalumas gyvenimo piktžaizdžių neišnaikino. Tačiau tai jau nebuvo absoliutus bejėgiškumas: nuo normatyvinio mąstymo kontrolės pabėgusiame ir į nežinomybę siuvančiame gyvenime ėmė kondensuotis naujo — persona li stinio — racionalumo pradmenys, galėję tarnauti ir naujo dvasiškumo ieškojimui pirmiausia per valios kaip laisvos valios problemos supratimą. Prie jo ryškinimo deramai prisideda ir Seneka.

Kaip politikas Seneka visų pirma rūpinasi rasti pozityvias laisvos valios raiškos formas. Jeigu žmonės iš prigimties lygūs, nes visi turi tą pačią dieviškumo kibirkštį — sielą, tai jiems įgimtas pakantumas kaip valinga saviraiška turi skleistis mielaširdyste, o būdas, kuriuo mielaširdystė gali realiai įsikūnyti, yra geradarybė. Geradarybė yra universali, nes paremta tiktai gera valia: mielaširdingas žmogus duoda nesitikėdamas atlygio.

Seneka supranta, kad tai, ką jis siūlo, yra utopiška: dėl turto godulio apkvaitęs vergvaldys yra sociališkai kurčias. Štai kodėl, nepaisant visų socialinių aspiracijų, jo žvilgsnis nuolat kyla virš sociumo, virš Romos, virš viso žemės apskritimo, ieškodamas tik dvasios akimis pamatomo taško, kuriame viskas susijungia į vieną tikslingą visatį —logą, visuotinį protą. Tai — amžinas pasaulis, tikrasis pasaulis. Sociume viešpataujant dvasios ir kūno vergams, tiktai šį tikrąjį pasaulį matydamas ir pažindamas, žmogus ir gali būti tvirtas ir sąžine, ir darbais.

Jau amžininkai pastebėjo, kad Jupiteris Senekai dvejinasi: yra Kapitolijaus Jupiteris — liaudžiai, ir tas, kurį gali matyti tik filosofas. Senekai dvejinasi ne tik Jupiteris — dvejinasi visa realybė: į tą, kurią Seneka mato kaip filosofas, ir tą, kurią Seneka mato kaip Romos pilietis.

Toks susidvejinimas — ne naujiena antikoje. Dvigubą pasaulį regi elėjiečiai, kai jų sąmonę pirmąsyk ištinka daikto ir jo vardo netapatumo smūgis. Dvigubas pasaulis Platonui, pajutusiam būtinumą gelbėti pasaulio supratimo tikrumo galimybe, sofistų paskleistame reliatyvizme. Iš dvylipumo supintas ir Aristotelio pasaulis. Bet kaip šis dvilypumas skiriasi nuo Senekos! Netgi Platono vykdomas žemiškumo nuvertinimas, fundamentalus ir dramatiškas, daugiau panašus į pokalbį puotoje, reikalingą kaip intelektualams būtinas patrauklus ir net pikantiškas žaidimas, po kurio, deja, visi atsikels ir išeis dirbti savo kasdienių darbų, garbinti savo senųjų dievų. Taip atrodo todėl, kad graikų idealizmas pasaulį sudvejina tik žmogaus protui. Senekos idealizmas pasaulį dvejiną visam žmogui: racionalumas, kuris graikui kaip kosminis vyksmas „leidosi ant jo", dabar turi iškilti iš paties žmogaus, ir dar labai neaišku, kaip jis turi prisiglausti prie išorybės, kad ši atsilieptų jį atpažindama! Kokie nedideli racionalumo elementai tvyro tame veiklume, kuris kelia miestus, laimi mūšius, kuria ir tvarko imperijas, kiek daug valių susikerta, kol gimsta koks nors pastovumas, panašus į tą, kuris atsiskleidžia filosofo dvasios akims! Kartais gali atrodyti, kad to pastovumo, to protingumo iš viso nėra, jei nežinotum, kad jis gali, kad turi būti. Betgi išvysti jį — ir tai antikai yra visiškai nauja — galima jau nebe gamtos nuošalume, o tik tylioje savo dvasios vienatvėje. Baltų, triukšmingų antikos miestų žmogui tai atrodo kraupu. Iš tos, atrodytų, rimties laimę turinčios duoti vienatvės į gyvenimą — tegul ir patį grėsmingiausią —nuolat grįžta ir Seneka. Tačiau praeis dar metai, dar amžius, ir katakombų tamsoj subrandinta dvasia tą žemiškųjų poreikių atmarinimo programą priims kaip vienintelį teisingą gyvenimo būdą, o į begalybę savo vidiniu žvilgsniu jį ekstazuos šventasis Augustinas, savo transcendentalijas, vandalams jau artėjant prie Hipono sienų, užrašinėdamas manuskripte „Apie dievo valstybę".

Senekos „Laiškai Liucilijui" – tai stoišką moralinio tobulinimosi programą dėstantis veikalas. Manydamas, kad doros ir valstybės reikalai priklauso visų pirma nuo dvasinio kiekvieno žmogaus atsparumo, Seneka, panaudodamas visas ir retorikos, ir epistolikos žanrines ir stilistines vingrybes, rūpinasi Lucilijaus – konkretaus knygą skaitančio žmogaus – „pažadinimu filosofijai", pagrindinių stoicizmo postulatų išaiškinimu, išskleidimu, visapusišku aptarimu ir įtvirtinimu, kol pagaliau uždavinys pasiekiamas — Lucilijus tampa tikrosios, visatinės valstybės piliečiu kosmopolitu.

„Laiškai Lucilijui" skiriami prie apibendrinamųjų filosofo darbų. Ne tik jais, bet ir mažesniaisiais traktatais bei dramomis Seneka siekė vieno: kuo adekvačiau išreikšti gyvenimo pakitimų jautimą, padėti žmogui atsispirti negandoms. Ir jeigu Senekos dvasinės veiklos rezultatai, nepaisant filosofo intelektualinės aistros, kartais ir ne visai imponuoja, tai nemaža čia ir Senekos meto kaltė: laikas su jo problemomis konkretiems žmonėms yra duotas, o Senekai tekęs pasaulio istorijos sklaidos momentas iš tiesų nėra džiugus. Seneka žavi žmogaus dvasios nuopuolio suvokimo drąsa ir žavus bandymu išsaugoti žmonijos sugyventas vertybes aiškiausios jų žūties akivaizdoje. Tai labai daug. Tačiau kaip ir visa, kas nėra didinga, didu atrodo ne besąlygiškai. Aišku viena: Senekai tvirtai priklauso vieta filosofijos klasikų žvaigždyne.

ROMUALDAS OZOLAS

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai