Pirmadienis, Gruo 09th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - DEVINTAS LAIŠKAS

DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nori žinoti, ar teisingai Epikūras viename iš laiškų smerkia tuos, kurie tvirtina, jog išminčius pasitenkina pats savimi ir todėl jam nereikia draugų. Epikūras dėl to priekaištauja Stilponui ir kitiems, kuriems atrodo, jog didžiausias gėris — tai nepakanti siela. Neišvengsime dviprasmybės, norėdami graikišką skubiai išversti vienu žodžiu — nepakanta. Mat galima suprasti jį visai priešingai, negu norime pasakyti. Mes norime pasakyti: siela, abejinga bet kokiam blogiui; o žmogus supras taip: siela, negalinti iškęsti jokio blogio. Žiūrėk, ar ne geriau būtų pasakyti „nesužeidžiama siela“ arba „nepasiduodanti kančiai siela". Tuo mes ir skiriamės nuo jų: mūsų išminčius nugali bet kokias negandas, bet jas jaučia; o jų — net nejaučia. Ir mums, ir jiems bendra tai, kad išminčius pasitenkina pats savimi. Tačiau, nors jam ir pakanka paties savęs, jis nori turėti ir bičiulį, ir kaimyną, ir draugą. Atkreipk dėmesį, kiek jis pasitenkina pats savimi: kartais jam pakanka ir dalies savęs. Jei liga ar priešas atims ranką, jei dėl kokios nors nelaimės neteks akies ar abiejų akių, jam užteks to, kas liko; ir su suluošintu ar sužalotu kūnu bus toks pat linksmas, koks buvo sveikas. Nors ir neliūdi dėl to, ko neteko, bet pageidautų, kad nieko netrūktų. Išminčius pasitenkina pats savimi ne todėl, kad nenorėtų turėti draugo, bet todėl, kad galėtų neturėti jo. Sakydamas „galėtų", turiu galvoje tai, kad draugo praradimą pakelia ramiai. Juk be draugo niekada neliks. Jis pats gali nutarti, ar greitai įsigys naują. Kaip Fidijas, praradęs statulą, beregint kitą padarytų, taip ir išminčius, šis draugysčių kūrėjas, vietoj prarasto draugo turės kitą. Klausi, kokiu būdu jis galės greitai įsigyti draugą. Pasakysiu, jei susitarsime, kad aš dabar atiduosiu skolą, ir dėl šio laiško būsime atsiskaitę. Hekatonas sako: „Aš pasakysiu tau, kaip sužadinti meilę be antpilų, be žodžių, be užkalbėjimų: jei nori būti mylimas, mylėk". Didelį malonumą teikia ne tik sena, užgrūdinta draugystė, bet ir naujos pradžia ar pasiruošimas jai. Kaip skiriasi pjovėjas ir sėjėjas, taip skiriasi tas, kuris įsigijo draugą, ir tas, kuris dar įsigys jį. Filosofas Atalas mėgdavo sakyti, kad maloniau siekti draugystės negu jau draugauti, — panašiai „kaip menininkui maloniau piešti paveikslą negu būti jį nupiešus". Tas, kuris pradeda darbą neramia siela, dirbdamas jaučia didelį džiaugsmą. Ne taip smagu tam, kuris, baigęs darbą, jau sėdi susidėjęs rankas: dabar jis džiaugiasi savo meno vaisiais, o piešdamas džiaugėsi pačiu menu. Paaugliai duoda daugiau naudos, bet maži vaikai — mielesni. Dabar grįžkime prie mūsų temos. Nors išminčius pasitenkina pats savimi, vis dėlto jis nori turėti draugą, jei ne dėl ko kito, tai bent tam, kad tokia didelė dorybė neliktų be naudos. Tačiau ne tam, kaip sakė Epikūras tame pačiame laiške, „kad turėtų ką nors, kas slaugytų susirgus, kas padėtų įkalintam ar patekusiam į skurdą", bet tam, kad jis pats turėtų ką slaugyti susirgus, ką išlaisvinti iš priešo nagų. Nedorai mąsto tas, kas žiūri savęs ir dėl to ieško draugystės. Kaip pradėjo, taip ir užbaigs. Įsigijęs draugą, kad tas iš pančių jį vaduotų, pats pabėgs tik sužvangėjus grandinėms. Tai tokie draugystės ryšiai, kuriuos žmonės vadina laikinais. Dėl naudos įsigytas bičiulis tol bus vertinamas, kol duos naudos. Todėl laimės kūdikius supa draugų minia, o aplink sutriuškintuosius — dykynė, draugai sprunka iš išbandymų lauko. Todėl yra tiek daug nelemtų pavyzdžių, kai vieni iš baimės palieka savo draugus, kiti iš baimės juos išduoda. Kokia pradžia, toks ir galas, kitaip ir būti negali. Kuris pradėjo draugauti todėl, kad tai jam naudinga, ir baigs todėl, kad tai jam bus naudinga. Už bet kokią kainą parduos draugystę, radęs joje ką nors vertinga be jos pačios. Kam įsigyju draugą? Tam, kad turėčiau už ką numirti, kad turėčiau paskui ką sekti į ištrėmimą, kad galėčiau savo krūtine ginti jo gyvybę ir paaukoti savąją. Tai, ką tu aprašinėji, Be abejo, kažkas panašaus į draugystę slypi įsimylėjusiųjų aistroje. Ją galima pavadinti pamišėlių draugyste. Kas gi myli dėl pelno? Arba trokšdamas garbės ar šlovės? Meilė pati savaime, atmesdama visa kita, uždega širdyse grožio geismą ir abipusės meilės viltį. Kaip? Iš tokių kilnių dalykų kyla niekinga aistra? Tu prieštarauji: „Kalbame ne apie tai, ar verta siekti draugystės dėl jos pačios". Priešingai, kaip tik tai dabar reikia įrodyti. Juk jei reikia jos siekti dėl jos pačios, vadinasi, ir pačiu savimi pasitenkinantis žmogus gali jos ieškoti. Kaip jis jos ieškos? Taip, kaip ieško paties gražiausio daikto: nei pelno vaikydamasis, nei likimo permainų bijodamas. Griauna draugystės didybę tas, kuris ieško draugų dėl viso pikto. Išminčius savimi pasitenkina. Tai, mielas Lucilijau, daugelis aiškina klaidingai: išminčių iš visur varo ir verčia jį tūnoti savo kiaute. Tačiau reikėtų išsiaiškinti šių žodžių prasmę ir ribas. Išminčius pasitenkina savimi ne tik dėl to, kad gyventų, bet kad gyventų laimingai. Kad gyventų, jam daug ko reikia, o kad būtų laimingas — tik sveikos, kilnios, likimą niekinančios sielos. Noriu tau taip pat priminti Chrisipo nurodytą skirtumą. Jis teigia, kad išminčius nieko netrokšta, nors jam ir reikia daugybės dalykų. „Kvailiui, priešingai, nereikia nieko, nes niekuo nemoka naudotis. Užtat jis trokšta visko.“ Išminčiui reikia ir rankų, ir akių, ir daugybės kitų kasdieniniam naudojimui būtinų dalykų, bet jam nieko netrūksta. Juk stoka — tai būtinybė turėti, o išminčiui nieko nėra būtina. Taigi nors jis pasitenkina pats savimi, bet jam reikia draugų. Nori jų turėti kuo daugiau, bet ne tam, kad laimingai gyventų. Ir be draugų jis gyvens laimingai. Didžiausias gėris svetur paramos neieško: jis kuriasi savyje ir atsiranda tik pats iš savęs. Jei kurią nors dalį savęs perims iš išorės, jis jau priklausys nuo likimo. „Tačiau kaipgi gyvens išminčius, jei liks be draugų, įmestas į kalėjimą ar ištremtas į svetimą šalį, ar užtrukęs ilgoje jūrų kelionėje, ar išmestas į negyvenamą krantą?" — Kaip Jupiteris, kuris ilsisi, pasinėręs į savo apmąstymus tada, kai pasaulis išsisklaido, dievai jungiasi į vieną, o gamta pamažu apmiršta1. Taip ir išminčius užsidaro savyje, pasilieka pats su savimi. Tačiau jis, kol gali savo nuožiūra tvarkyti reikalus, nors jam ir nieko netrūksta, bet veda žmoną, nors nieko netrūksta, bet augina vaikus, nors nieko netrūksta, bet negyventų, jei reikėtų gyventi be žmonių. Prie draugystės jį traukia ne nauda, bet natūralus potraukis. Kaip yra įgimtas kitų dalykų troškimas, taip įgimtas ir draugystės troškimas. Kaip visiems būdinga neapkęsti vienatvės, siekti bendrauti, kaip žmogų su žmogumi sieja prigimtis, taip ir čia glūdi akstinas, verčiantis mus siekti draugystės. Bet, nors išminčius ir myli draugus kaip niekas kitas, nors padaro juos lygius sau, o dažnai ir iškelia virš savęs, vis dėlto jis tiki, kad visas gėris slypi jame pačiame. Ir jis ištars tą patį, ką ištarė Stilponas, tas pats Stilponas, kuriam laiške priekaištauja Epikūras. Kai Stilpono tėviškę užkariavo priešai, jis, netekęs vaikų, netekęs žmonos, iš visuotinio gaisro išėjo vienas, tačiau laimingas. Paklaustas Demetrijo, kurio pravardė dėl pražudytų miestų buvo Poliorketas, ar ką nors praradęs, atsakė: „Visas mano gėris — su manimi". Štai — kur narsus ir ryžtingas vyras! Jis nugalėjo jį nugalėjusį priešą! Atsakydamas „Nieko nepraradau", privertė šį suabejoti savo pergale! „Visa, kas mano — su manimi", tai yra teisingumas, dora, išmintis, sugebėjimas manyti, jog tai, ką galima atimti, nėra gėris. Stebimės kai kuriais gyvūnais, kurie pereina per pačią ugnį ir lieka sveiki. Šimtą kartų nuostabesnis šis vyras, kuris nesužeistas ir nesužalotas prasiveržė pro kardus, griuvėsius ir ugnį! Matai, kiek lengviau nugalėti visą šalį negu vieną vyrą? Šie jo žodžiai — tai žodžiai stoiko, kuris perneša savo gėrį nepaliestą per sudegintus miestus. Juk jis pasitenkina pačiu savimi. Tokios jo laimės ribos. Nemanyk, kad tik mes švaistomės kilniais žodžiais. Ir pats Stilponui priekaištavęs Epikūras yra panašiai prasitaręs. Prašyčiau tave maloniai išklausyti jo žodžių, nors aš šiandieninę savo pareigą jau esu atlikęs. Jis sako: „Jei kam nors tai, ką turi, neatrodo esant pakankama, tai jis vargšas, nors ir būtų viso pasaulio viešpats". Arba, jei tik tau atrodo, kad šitaip gali būti tiksliau pasakyta (mat reikia išsaugoti ne žodžių, bet minčių teisingumą): „Tas, kuris nelaiko savęs laimingiausiu žmogumi, yra vargšas, nors ir valdo pasaulį". Žinok, jog šios mintys yra visuotinės, vadinasi, prigimties pakuždėtos. Rasi jų ir komedijose: „Belaimis, kas laimingu nevadins savęs"2.

Ar svarbu, kokia tavo būklė, jei tau ji atrodo bloga? „Kaip, — paklausi, — jei laimingu pasivadins šitas, nesąžiningai praturtėjęs, ir anas, valdantis šimtus, bet vergaujantis tūkstančiams, ar jo nuomonė padarys jį laimingą?" Svarbu, ne ką jis sako, bet ką jaučia, ne ką vieną dieną, bet ką nuolatos jaučia. Todėl nėra ko tau bijoti, kad toks dalykas atiteks jo nevertam: tik išminčių patenkina tai, ką turi, o kvailys kankinasi niekindamas tai, ką turi. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai