Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - DVYLIKTAS LAIŠKAS

DVYLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kad ir kur pasisukčiau — matau savo senatvės požymius. Atvykęs į savo užmiesčio dvarą, pradėjau skųstis dėl išlaidų sukiužusiam pastatui išlaikyti. Valdytojas sako man, kad dėl to kaltas ne jo nerūpestingumas ir kad jis darąs viską, ko reikia, bet vila esanti jau sena. O juk šią vilą mano rankos išaugino. Kas gi laukia manęs, jei su manimi vienmečiai akmenys jau sudūlėję? Supykęs griebiu pirmą pasitaikiusią progą niršti: „Atrodo, — sakau, — niekas neprižiūri šių platanų: jie visai be lapų. Kokios gumbuotos ir išdžiūvusios šakos, kokie tamsūs ir šiurkštūs kamienai! To nebūtų, jei kas nors būtų purenęs ir laistęs žemę“. Valdytojas prisiekinėja man, kad darąs viską ir negailįs jiems savo vargo, — betgi medžiai jau senyvi. Tačiau, telieka tai tarp mūsų, aš pats juos sodinau, ragėjau pirmą jų lapą. Pasukęs durų link, sušunku: „O kas čia? Koks čia karšinčius išvarytas į tarpdurį?! Teisingai padaryta, nes jis jau žvelgia anapus. Iš kur tu jį gavai? Koks tau malonumas tampyti svetimą numirėlį?“ O anas prabyla: ,,Ar manęs jau nebepažįsti? Aš gi Felicionas, kuriam per saturnalijas dovanodavai statulėlių. Aš gi tavo numylė­inis, valdytojo Filosito sūnus". „Jis aiškiai kliedi, — sakau. — Jis, dar būdamas vaikas, tapo mano numylėtiniu? Labai gali būti: jam kaip tik krinta dantys."

Esu dėkingas savo užmiesčio dvarui, nes, kad ir kur pasisukčiau, mano senatvė išdygsta prieš mane. Apkabinsiu ją ir pamilsiu: juk ji sklidina malonumų, tik reikia mokėti ja naudotis. Vaisiai skaniausi tada, kai jau baigiasi. Vaikystė gražiausia tada, kai ji praeina. Vyno mėgėjams mieliausia paskutinioji taurė, toji, kuri gramzdina, kuri visiškai apsvaigina. Smagiausia bet kokio malonumo akimirka paprastai esti pabaigoje. Ir pats maloniausias amžius yra tas, kuris jau ritasi žemyn, bet dar nekrenta į bedugnę. Manau, jog ir stovintis ant paskutinės pakopos turi savo malonumų arba juos pakeičia nenoras jų turėti. Kaip saldu, kai mus apleidžia pavargusios aistros! „Sunku,— sakai, — kai mirtis — prieš pat akis." Pirma, jaunuoliams ji turi būti taip pat prieš akis, kaip ir seniams. Juk ne pagal sąrašą ji mus pašaukia. Antra, niekas nėra toks senas, kad nedrįstų tikėtis dar vienos dienos. O viena diena — tai gyvenimo žingsnis. Visas mūsų amžius susideda iš didesnių ir mažesnių dalių, kurios — tarytum vienas kitą apimantys vis didesni ratai. Vienas iš jų apglėbia ir supa visus kitus. Jis tęsiasi nuo gimimo dienos iki mirties dienos. Yra toks, kuris atskiria paauglystės metus, yra ir toks, kuris užskliaudžia vaikystę. Yra dar ir metai, turintys keturis metų laikus, kurie pasikartodami sudaro gyvenimą. Mėnuo apjuostas trumpesniu lanku. Mažiausią ratą turi diena, bet ir ši tęsiasi nuo pradžios iki pabaigos, nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo. Todėl Heraklitas, kuris gavo pravardę dėl neaiškaus minčių dėstymo, yra pasakęs: „Viena diena prilygsta bet kuriai kitai". Kiekvienas šį posakį supranta savaip. Vienas tvirtina, jog visos dienos turi vienodą valandų skaičių, ir nemeluoja. Jei diena yra dvidešimt keturių valandų laiko tarpas, tai aišku, jog visos dienos lygios, nes naktis pasiima tai, ką praranda diena. Kitas mano, kad viena diena lygi visoms kitoms dėl panašumo: net ilgiausias laiko tarpas neturi nieko, ko nebūtų vienoje paroje, — tai yra nieko, išskyrus dieną ir naktį. Ir kitus pasaulio pasikeitimus labiau veikia toji, ne kita vienais atvejais trumpėja, kitais — ilgėja. Todėl kiekvieną dieną reikia praleisti taip, tarsi ji nutrauktų dienų virtinę ir įkūnytų bei užbaigtų visą gyvenimą. Pakuvijus, kuris viešpataudamas užvaldė Siriją, pats sau atnašaudavo šermenų vyną ir valgius, o po puotos būdavo nešamas į miegamąjį. Berniukai plodavo ir pritariant muzikai giedodavo:  tai yra: „Jis nugyveno! Jis nugyveno!" Jis laidojo save kasdien. Tai, ką jis darė iš sąžinės graužimo, mes darykime dora širdimi ir, eidami miegoti, linksmai ir džiugiai sakykime:

Prigyvenau ir baigiau man laimės skirtą kelionę'. 

Jei dievas pridės dar ir rytojaus dieną, priimkime ją su džiaugsmu. Nepaprastai laimingas ir pats sau priklauso tas, kuris be nerimo laukia rytojaus. Kas sako „Aš nugyvenau", tas kasdien atsikelia praturtėjęs.

Bet jau reikia baigti laišką. „Ar, — klausi, — be jokios dovanos jis pas mane atkeliaus?" Nebijok; Šį tą nuneš. Bet kodėl gi „šį tą"? Ne šį tą, bet daug. Kas gali būti gražesnio už mintį, kurią perduodu tau nunešti: „Bloga gyventi iš būtinumo, bet nėra būtina gyventi iš būtinumo". Kodėl nebūtina? Todėl, kad į laisvę visur yra daugybė trumpų ir lengvų kelių. Dėkokime dievui, kad niekas negali sulaikyti mūsų šiame pasaulyje ir mes galime niekinti būtinumą. „Tai — Epikūro žodžiai,— pasakysi man.— Kam tau reikia svetimų?" Kas yra tiesa, tas mano. Ir toliau tau cituosiu Epikūro mintis, kad tie, kurie vertina ne žodžių prasmę, o jų autoriaus vardą, žinotų, jog gėris priklauso visiems. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai