Ketvirtadienis, Gruo 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - TRYLIKTAS LAIŠKAS

TRYLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Žinau, kad esi stiprios dvasios. Juk ir anksčiau, kai dar nebuvai apsiginklavęs naudingais, padedančiais nugalėti sunkumus pamokymais, tu pakankamai pasikliaudavai savimi kovodamas su likimu ir tuo labiau vėliau, kai susidūrei su juo akis į akį ir išmėginai savo jėgas, kuriomis negalima tvirtai pasikliauti tol, kol iš visų pusių nepasirodo daugybė nelaimių, o kartais, kol jos visai arti neprisėlina. Taip išmėginama tikroji dvasios tvirtybė, nepakenčianti svetimos savivalės. Taip ji išbandoma. Nė karto negavęs mėlynių atletas negali narsiai stoti į kovą. Tik tas, kuris regėjo savo kraują, kurio dantys traškėjo nuo kumščio smūgių, kuris, užkliuvęs už pakištos kojos, visu kūnu laikė priešininko svorį ir suklupęs nepaklupdė savo dvasios, kuris, tiek kartų kritęs, dar atkakliau stodavo, —tik tas, drąsiai pasitikėdamas savimi, ryžtasi mūšiui. Taigi, remdamasis šiuo palyginimu, pasakysiu, kad likimas dažnai tave prispausdavo, bet tu nepasiduodavai, o pašokdavai ir dar tvirčiau jį atremdavai. Nemaža jėgų įgauna nuolat kiršinamas ryžtas. Tačiau, jei tau reikia, priimk mano pagalbą, kuri tave sustiprintų. Daug kas, Lucilijau, ne tiek kankina mus, kiek gąsdina, ir dažniau vargstame tik dėl įsitikinimo, kad mums sunku, negu dėl to, kaip yra iš tikrųjų. Šnekuosi su tavim ne stoikų kalba, bet daug atlaidžiau. Juk mes tvirtiname, jog visa, kas verčia mus ir dejuoti, ir aimanuoti, yra lengva ir niekinga. Palikime šiuos skambius, bet, dievaži, teisingus žodžius. Aš tik mokau tave nebūti nelaimingam anksčiau laiko, nes kaip tik tai, kieno grėsmės bijai, galbūt niekada neateis, ir iš tikrųjų dar neatėjo. Taigi, kai kas kamuoja mus labiau negu turėtų kamuoti, kai kas — anksčiau negu reikėtų, kai kas kamuoja, nors apskritai neturėtų kamuoti. Mes arba patys padidiname kančias, arba prasimanome jas, arba sielvartaujame dėl jų iš anksto. Pirmo teiginio kol kas nenagrinėsime, nes tai — ginčytinas dalykas, o byla tik prasideda. Tu prieštarausi tam, ką aš sakysiu esant lengvą, sakydamas, kad tai nepaprastai sunku. Žinau, jog vieni juokiasi čaižomi botagais, o kiti verkia ir antausį gavę. Vėliau pamatysime, ar šie dalykai patys savaime stiprūs, ar mes silpni.

Pažadėk man, kad, kai tave visi pradės įtikinėti, jog esi nelaimingas, tu mąstysi ne apie tai, ką girdi, bet apie tai, ką jauti, kantriai apsvarstysi savo reikalus, nes tu pats geriausiai juos išmanai, ir paklausi save: „Kas yra? Kodėl jie mane apverkia? Kas yra? Kodėl dreba ir bijo su manimi susitikti, tartum nelaimė galėtų pereiti pas juos? Ar čia yra kiek blogio, ar daugiau negarbės negu blogio?" Paklausk pats save: „Gal be priežasties kankinuosi ir liūdžiu, gal manau esant blogiu tai, kas nėra blogis?" „Kaip man sužinoti,— sakai,— ar tuščiai, ar pagrįstai nerimauju?" Vadovaukis tokia taisykle: mus kamuoja arba dabartis, arba ateitis, arba ir viena, ir kita. Apie dabartį spręsti nesunku: pakanka, kad tavo kūnas laisvas ir sveikas, kad negelia jokia skriauda. Aptarkime, kas yra ateitis. Šiandienai ji visai nerūpi. „Bet ateitis juk bus." Pirma išsiaiškink, ar yra tikrų įrodymų, kad artėja nelaimė. Daugiausia juk vargstame dėl spėliojimų ir save mulkinti leidžiame gandams, kurie paprastai užbaigia karą, o dar dažniau pražudo žmones po vieną. Taip jau yra, mielas Lucilijau, mes greitai perimame viešąją nuomone. Neišsiaiškiname, kas kelia mums baimę, nieko neišnagrinėjame, bet drebame ir leidžiamės bėgti kaip tie kareiviai, kuriuos iš stovyklos išveja avių bandos sukeltos dulkės, ar tie, kuriuos gąsdina kokia nors nežinia kieno paskleista pasaka. Nežinau kodėl, bet prasimanymai labiau baugina. Juk tiesa turi saiką, o iš kažin kur atplaukusios žinios patenka spėliojimų ir išsigandusios sielos valion. Nieko nėra žalingesnio, labiau nepataisomo, kaip paniška baimė. Bet kokia kita baimė — kvaila, o ši — beprotiška. Todėl išsamiau patyrinėkime šį dalyką. Galbūt ir atsitiks nelaimė, betgi ne tuojau pat. Kiek daug netikėtumų pasitaiko! Kiek daug tikėtinų dalykų niekada neįvyksta! Net jei ir įvyksta, koks malonumas bėgti pasitikti kančios? Prisikankinsi, kai ji ateis; tuo tarpu tikėkis ko nors geresnio. Ką tu pelnysi? Laiko. Gali susidėti daug aplinkybių, kurios čia pat esantį ar artėjantį pavojų gal sulaikys, gal išsklaidys, o gal perkels ant kito galvos. Kai kada gaisras atveria kelią pabėgti, griūvantis namas nesmarkiai nubloškia ką nors į šalį1; kartais kardas atitraukiamas nuo pat gerklės, o kažkam pavyko pergyventi savo budelį. Net ir blogas likimas nėra pastovus. Gal nelaimė atsitiks, gal ir neatsitiks, tuo tarpu jos nėra. Tikėkis ko nors geresnio. Kartais, kai nėra akivaizdžių nelaimę pranašaujančių ženklų, siela kuria pramanytus jos vaizdinius: arba dvireikšmį žodį aiškina blogesne prasme, arba žmogus mano ką nors įskaudinęs labiau negu iš tikrųjų yra ir mąsto ne apie tai, ar smarkiai įžeistasis supykęs, bet apie tai, ką tas supykęs gali padaryti. Neverta ir gyventi, ir vargams galo nebus, jei bijosi visko, kas gali atsitikti. Tegu daugiau čia padeda išmintingumas; sutelkęs visas dvasios jėgas, spjauk netgi į akivaizdų siaubą. Jei per silpnas, nugalėk ydą yda: tramdyk baimę viltimi. Vargu, ar tai, kas mus gąsdina, ateis, dar tikriau, kad tai, ko laukiam su siaubu — išnyks, o tai, ko laukiam su viltim, — apgaus. Taigi tyrinėk viltį ir baimę ir kiekvieną kartą, kai viskas bus neaišku, būk palankus sau: tikėkis to, ko labiau nori. Net kai baimė tau atrodys labiau pagrįsta, vis tiek labiau link į geresnę pusę ir liaukis nerimauti. Nuolatos turėk galvoje, kad daugumas žmonių karščiuojasi ir nerimsta, kai nelaimės dar nėra ir neaišku, ar bus ateityje. Juk niekas, pradėjęs nerimauti, nesugeba savęs įveikti ir teisingai įvertinti savo siaubo. Niekas nesako: „Plepio darbas. Jis arba pats tai išgalvojo, arba tuščiakalbiu patikėjo". Linkstame, kur vėjas papučia, ir krūpčiojame nuo abejonių tartum nuo tikrų žinių. Nepaisome nuoseklumo. Dvejonės tuoj virsta siaubu. Man gėda su tavimi taip kalbėti ir tokiais silpnais vaistais tave gaivinti. Tegul kas nors kitas sako: „Gal tai neateis". O tu sakyk: „Na ir kas, jeigu ir ateis? Pamatysime, kuris nugalėsime. Gal ateina mano naudai, gal tokia mirtis išgarsins mano gyvenimą". Cikuta padarė Sokratą didį. Atimk iš Katono kardą, kuris tapo jo laisvės gynėju, ir tu išplėši iš jo didelę dalį šlovės. Pernelyg ilgai tave raginu, nors tavęs ir nereikia raginti, o tik priminti tau. Nevedu tavęs tolyn nuo tavosios prigimties: esi gimęs tam, apie ką kalbu. Savo gėrį dar labiau gausink ir puošk.

Bet jau baigsiu laišką, užantspauduodamas jį savo antspaudu, tai yra pavesiu jam perduoti tau kokį nors puikų posakį. „Be kitų ydų, kvailys turi dar ir tokią: visą laiką pradeda gyvenimą iš naujo." Susimąstyk, Lucilijau, nuostabus vyre, ką šis pasakymas reiškia, ir tu suprasi, koks šlykštus lengvabūdiškumas žmonių, kurie kasdien deda gyvenimui naujus pamatus, kurie net ant mirties slenksčio daigina naujas viltis. Įsižiūrėk į kiekvieną, ir į akis tau kris seniai, kurie kuo rūpestingiausiai ruošiasi tarnyboms, kelionėms, prekybai. Kas gali būti bjauriau už senį, pradedantį gyvenimą?! Aš nepridurčiau, kas taip pasakė, jei ši mintis nebūtų žinoma mažiau, negu paplitę Epikūro posakiai, kuriuos leidau sau girti ir savintis. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai