Sekmadienis, Lap 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Sutinku, kad iš prigimties mes mylime savo kūną. Sutinku, kad turime jį saugoti. Neneigiu, jog reikia juo rūpintis, bet manau, jog nereikia jam vergauti. Juk daug kam vergaus tas, kuris vergauja savo kūnui, kuris dėl jo per daug bijo, kuris jam viską atiduoda. Turime elgtis ne taip, tarsi privalėtume gyventi dėl kūno, o taip, tarsi negalėtume gyventi be jo. Per didelė meilė jam vargina mus baime, apsunkina rūpesčiais, pasmerkia įžeidimams. Kam pernelyg brangus kūnas, tam dorybė pigi. Rūpinkis juo uoliausiai, tačiau, kai protas, garbė, ištikimybė pareikalaus, sudegink jį ant laužo. Kiek įmanoma venkime ne. tik pavojų, bet ir nepatogumų, ir, radę saugią vietą, nuolatos svarstykime, kaip nuginti tai, kas baugina. Jei neklystu, baimę kelia trys dalykai: bijome skurdo, bijome ligos, bijome galingesniųjų valios. Iš jų niekas taip negąsdina, kaip svetimos galios grėsmė. Juk ji kelia didelį triukšmą ir sąmyšį. Mano minėtos natūralios nelaimės — skurdas ir liga sėlina tyliai, nekeldamos jokio siaubo nei ausims, nei akims. O trečioji nelaimė turi didelę palydą: ji ateina su kardais, įkaitinta geležimi, grandinėmis, mus pjudančių žvėrių gauja. Nepamiršk dar kalėjimo, kryžiaus, kankinimo suolų, karties su kabliu, persmeigto kiaurai per žmogų ir išlendančio per burną baslio, kūno plėšymo į priešingas puses važiuojančiais vežimais, akimirksniu užsiliepsnojančioje dervoje išmirkyto audinio tunikos1 ir viso kito, ką dar yra išradęs žiaurumas. Nieko nuostabaus, kad labiausiai bijome to, kas gąsdina didele įvairove ir įrankiais. Kaip budelis, kuris kuo daugiau kankinimo įrankių parodo, tuo daugiau pasiekia, nes vien jų vaizdas nugali netgi tuos, kurie ištvertų ^kankinimą, taip ir mūsų sielas lengviau užvaldo ir sutramdo ta grėsmė, kuri turi, ką parodyti. Kitos negandos ne mažiau sunkios — turiu galvoje alkį ir troškulį, ir pilvo pūlinius, ir vidurius deginantį drugio karštį,— bet jos slypi viduje ir neturi kuo grūmoti, ką iš anksto parodyti. O čia, kaip dideliame mūšyje, nugali vaizdo į įspūdingumas ir įrankiai. Todėl stenkimės nieko neįžeisti. Kartais privalome bijoti liaudies, kartais, jei tokia valstybės tvarka, kad daugumą reikalų tvarko senatas,— įtakingiausių jo vyrų, kartais — atskirų žmonių, kuriems duota prieš tautą nukreipta tautos valdžia. "Susidraugauti su jais sudėtinga, užtenka, kad jie nebūtų priešai. Todėl išminčius ir galingųjų pykčio nežadins, ir nevengs jo, lyg laivas audros. Vykdamas į Siciliją, tu plaukei per sąsiaurį. Karštagalvis vairininkas nepaisė pietų vėjo, šiaušiančio ir verpetais sukančio Sicilijos jūrą, ir pasiekė ne kairįjį krantą, o tą, arčiau kurio verda Charibdės verpetai. Atsargesnis vairininkas klausinėja pažįstančių vietovę, koks bangavimas, kokius ženklus rodo debesys, ir tęsia kelionę toli nuo sūkuriais garsios vietos. Tą patį daro išminčius: vengia pavojingo valdovo, bet visų pirma saugodamasis neatrodyti vengiąs. Juk šiek tiek saugumo galima laimėti nesiekiant jo atvirai, nes paprastai vengiame to, ką smerkiame. Dar mums reikia aptarti, kaip apsisaugoti nuo prastuomenės. Pirmiausia netrokškime to paties, ko trokšta ji, nes varžovai dažniausiai nesutaria. Po to neturėkime nieko, ką atimti pasalūnui būtų labai pelninga. Tebus kuo mažiau grobio iš tavo lavono, niekas arba tik nedaugelis nelieja žmogaus kraujo dėl paties kraujo. Dauguma pirma apsvarsto, kodėl nekęsti. Nuogą ir plėšikas paleidžia, vargšui ramu ir gaujos apgultame kelyje. Senas pamokymas pataria vengti trijų dalykų: neapykantos, pavydo ir paniekos. Kaip tai padaryti, parodys tik išmintis. Mat sunku išlaikyti saiką: reikia saugotis, kad, bijodami pavydo, nesužadintume paniekos; kad, nenorėdami sutrypti kito, neatrodytume taip, lyg mus pačius galima sutrypti. Daugelis bijo todėl, kad jų pačių galima bijoti. Taigi būkime saikingi: būti niekinamam taip pat negerai, kaip ir būti įtariamam. Reikia ieškoti prieglobsčio filosofijoje: jos raštai — tarsi šventieji raiščiai2 ne tik doriems, bet ir ne per daug blogiems žmonėms. Mat forumo iškalba ir visa kita, kas jaudina liaudį, turi priešininkų, o filosofija, rami ir besidominti tik savimi, neužsitraukia paniekos, nes, skirtingai nuo kitų mokslų, ją gerbia net blogieji. Niekada niekšiškumas neįgaus tiek jėgų, niekada prieš dorybe nesusidarys toks sąmokslas, kad filosofijos vardas nebebūtų gerbiamas ir šventas. Tačiau ir pačia filosofija reikia užsiiminėti tyliai ir saikingai. „Kaipgi taip? — paklausi.— Ar tau atrodo, kad saikingai filosofavo ir Markas Katonas, kuris savo nuosprendžiu užgesino pilietinį karą? Kuris atsistojo tarp įlūžusių vadų kariaunų? Kuris, vieniems puolant Pompėjų, kitiems — Cezarį, smogė abiem?" Tačiau galima ginčytis, ar reikėjo tada išminčiui imtis valstybės reikalų. Ko tu nori, Markai Katonai? Jau nekalbama apie laisvę: ji seniai pražudyta. Klausimas kyla tik dėl to, Cezaris ar Pompėjus valdys valstybę. Ką turi bendra tu su jų varžybomis? Nė viena iš šalių nėra tavoji: renkamas viešpats. Kas tau darbo, kuris nugalės? Nugalėti gali geresnis, bet laimėjęs jis negalės netapti blogesnis. Prisiminiau paskutiniuosius Katono žygius, bet ir ankstesni metai nebuvo tokie, kad išminčiui būtų buvę galima dalyvauti šioje kovoje apiplėšiant respubliką. Kas, jeigu ne rėksnys, buvo Katonas, kuris bergždžiai šaukė, kai, nešamas minios rankų ir apspjaudytas, buvo velkamas iš forumo ar kai iš senato buvo vedamas į kalėjimą3? Bet vėliau pamatysime, ar reikia išminčiui patikėti valstybės reikalus. Tuo tarpu kviečiu tave pas tuos stoikus, kurie, nušalinti nuo valstybės reikalų, pasitraukė tobulinti gyvenimo ir kurti įstatymų žmonių giminei, visai nepiktindami galingųjų. Išminčius negriaus visuomenės papročių ir neatkreips tautos dėmesio neįprastu savo gyvenimo būdu. „Kaip? Ir bus saugus tas, kuris vadovausis šiuo pamokymu?" Negaliu tau to pažadėti, kaip ir to, kad saikingas žmogus visada bus geros sveikatos; ir vis dėlto saikingumas duoda gerą sveikatą. Kai kurie laivai nuskęsta ir uoste. Kodėl gi tu manai, kad tai gali atsitikti tik atviroje jūroje? Pavojus, aišku, dažniau tykos nepaprastai veiklaus žmogaus, nes net ir dykinėti nėra saugu. Kartais žūva ir nekalti, — kas tai paneigs? Tačiau kaltieji — dažniau. Kariui lieka kovos menas, net jei jo šarvai ir pramušti. Pagaliau išminčius kreipia dėmesį tik į sumanymą, o ne į padarinį. Pradžia yra mūsų galioje, o baigtį lemia likimas, bet kuriam aš neduodu teisės spręsti apie save. „Bet vis dėlto jis atneš ir kančių, ir negandų." Plėšikas nebaudžiamas tada, kai žudo...

Jau tiesi ranką į kasdieninį mokestį. Užmokėsiu tau auksu. Kadangi užsiminiau apie auksą, tad pasakysiu, kaip galima jį maloniau panaudoti. „Labiausiai turtais mėgaujasi tas, kuriam mažiausiai jų reikia." „Pasakyk, — prašai, — kas šių žodžių autorius." Kad tu žinotumei, koks esu nuoširdus ir jau seniai pasirengęs girti net ir svetimas mintis: Šie žodžiai arba Epikūro, arba Metrodoro, arba kurio nors kito iš jų mokyklos. Argi svarbu, kas tai pasakė? Pakanka, kad visiems pasakė. Kas stokoja turtų, tas bijo dėl jų. Kas dreba dėl turto, tas negali juo mėgautis, vis stengiasi dar ką nors prie jo pridėti, o mąstydamas, kaip jį pagausinti, užmiršta juo naudotis. Tvarko sąskaitas, trinasi turguje, varto kalendorių — ir ponas tampa ūkvedžiu. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai