Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - PENKIOLIKTAS LAIŠKAS

PENKIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Senovėje buvo paprotys, išlikęs iki mano laikų, pradėti laišką žodžiais? „Jei tu sveikas, tai gerai; aš esu sveikas". Mes tiksliau sakome: „Jei tu filosofuoji, tai gerai". Būti sveikam — tai filosofuoti. Be šito siela serga. Taip pat ir kūnas, net ir labai daug jėgų turėdamas, yra sveikas tik tiek, kiek sveiki padūkėliai ar pamišėliai. Todėl pirmiausia rūpinkis šia [kūno] sveikata, o paskui ir ana antrąja, kuri nedaug tau tekainuos, jei norėsi būti sveikas. Kvailai atrodo, mielas Lucilijau, ir visai netinka išsilavinusiam vyrui stiprinti rankas, platinti pečius, tvirtinti klubus. Jei ir pavyktų tau užsiauginti lašinius ir išvystyti raumenis, vis tiek nei jėga, nei svoriu neprilygsi nupenėtam jaučiui. Be to, vis didesnis kūno svoris slegia sielą, kuri pasidaro nebe tokia judri. Todėl kiek gali suspausk savo kūną ir palik daugiau vietos dvasiai. Daug nepatogumų laukia kūnu besirūpinančių žmonių. Pirmiausia — varginanti, sielą iščiulpianti mankšta, po kurios sunku besukaupti dėmesį ir ką nors išsamiau nagrinėti. Antra, gausus maistas trukdo minčiai būti tiksliai. Prie šito prisideda prasčiausios rūšies vergai, kurie priimami kaip mokytojai, žmonės, kuriems, be aliejaus1 ir vyno, niekas nerūpi, kurie patenkinti prabėgusia diena, jei gerai išprakaitavo, jei vietoj prarasto skysčio dar daugiau gėrimo pripylė į ištroškusią gerklę. Gerti ir prakaituoti — tai skrandžiais sergančių žmonių lemtis. Yra lengvų ir trumpų pratimų, kurie greitai nuvargina kūną ir neatima daug laiko, o jį reikia ypač tausoti. Tokie pratimai yra bėgimas, kokių nors sunkumų kilnojimas  rankomis ir šuoliai — arba  tokie, kurie kūną kelia į aukštį, arba tokie, kurie meta jį į tolį, arba tokie, kuriuos pavadinčiau salijų2 arba, šiurkščiau tariant, milo vėlėjų šuoliais3. Išsirink kurį nori iš šių pratimų, paprastą ir lengvą. Kad ir ką darytum, greitai grįžk nuo kūno prie sielos, lavink ją naktį ir dieną. Saikingas darbas ją maitina. Tokiai mankštai netrukdys šalčiai, karščiai, netgi senatvė. Rūpinkis tokiu turtu, kuris sendamas gerėja. Neliepiu tau visą laiką lyg prikaltam sėdėti prie knygų bei lentelių: ir sielai reikia duoti atilsio, tačiau taip, kad ji ne atsipalaiduotų, bet atsigautų. Kelionė neštuvais ir kūną pakrato, ir užsiėmimams netrukdo: gali skaityti, gali diktuoti, gali šnekučiuotis, gali klausytis. Pasivaikščiojimas taip pat netrukdo nė vienam iš šių dalykų. Gali ir gerklę palaidyti, bet draudžiu tau laipsniškai, pagal tam tikrą ritmą kelti balsą, o paskui jį žeminti. O gal tu nori išmokti, kaip reikia vaikštinėti? Tuomet pasiimk tuos, kuriuos badas išmokė nematytų gudrybių: atsiras toks, kuris matuos tavo žingsnius ar valgant stebės skruostus ir išdrįs tiek, kiek jo įžūlumui nesipriešins tavo kantrybė ir patiklumas. Kaip? Ar tavo kalba turi prasidėti šauksmu ir didžiausia įtampa? Juk įprasta sukrusti pamažu, net ir besipykstantys pradeda nuo pokalbio, tik paskui pereina prie rėkimo; niekas iš karto nešaukia kviritų4 būti liudytojais. Todėl, nors ir labai tave kurstytų sielos protrūkiai, ginčykis kartais karščiau, kartais ramiau, priklausomai nuo to, ką tau patars balsas. Kai jį žemini ir slopini, tegu jis tyla pamažu, o ne krinta. Tegu jis plaukia iš santūraus žmogaus, o ne iš nemokšos ar prasčioko lūpų. Taip elgiamės ne tam, kad balsas lavintųsi, bet tam, kad jis lavintų kitus.

Nuėmiau nuo tavo pečių nemaža vargo. Tegu šią geradarystę papildys dar viena dovanėlė — puikus graikiškas pamokymas: „Kvailio gyvenimas nemalonus ir sklidinas baimės: viskas atidedama ateičiai". „Kas tai pasakė?"— paklausi. Tas pats, kurio žodžiai minėti anksčiau. Kieno gyvenimą, tavo nuomone, čia vadina kvailu? Ar Babos ir Isiono? Nei mūsų gyvenimą. Tai mus aklas ir niekada nepasotinamas godumas nusviedžia į ydų liūną, tai mums galėtų būti gana, jei ko nors užtektų, tai mes nemąstome, kaip malonu nieko nereikalauti, kaip puiku būti patenkintam ir visiškai nepriklausyti nuo likimo. Neužmiršk, Lucilijau, kiek daug dalykų trokšti, o pamatęs, kiek žmonių tave pralenkė, pamąstyk, kiek jų atsiliko nuo tavęs. Jei nori būti dėkingas dievams ir savo gyvenimui, mąstyk apie tai, kiek daug jų pralenkei. Ar tau rūpi kiti? Tu pralenkei pats save. Pasižymėk ribą, kurios nenorėtum peržengti, net jei ir galėtum. Tegu vieną kartą prasmenga tie pavojingi turtai, patrauklesni tiems, kurie jų siekia, negu tiems, kurie jų jau įsigijo. Jei juose būtų kokios nors tvirtybes, tai kartais žmogui jų užtektų, o dabar tik didina troškulį. Tepražūva įspūdinga prabanga. Kam man prašyti likimą, kad duotų tai, ką žada nežinomi ateities burtai, užuot prašius save, kad nieko negeisčiau? Kam gi geisti? Ar kaupti pamiršus laikinumą viso to, kas žmogiška? Dėl ko vargti? Štai ši diena — jau paskutinė. O jeigu ir ne, tai paskutinė vis tiek netoli. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai