Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - AŠTUONIOLIKTAS LAIŠKAS

AŠTUONIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Gruodis. Mieste — sujudimas ligi devinto prakaito. Visuotinės pramogos gavo teisėtą laisvę. Visur skamba didžioji ruoša, lyg tarp saturnalijų ir kasdienybės būtų koks nors skirtumas. Nėra jokio, ir, man regis, teisus buvo tas, kas pasakė, jog kadaise gruodis tęsėsi mėnesį, o dabar — metus. Jei būtum čia, mielai su tavim pasvarstyčiau, ką, tavo nuomone, reikia daryti: ar nė kiek nekeisti kasdieninių įpročių, ar, kad neatrodytume besišaliną nuo visuomenės papročių, smagiau puotauti ir nusivilkti togą. Juk tai, kas seniau buvo įprasta daryti tik per sąmyšį ir pavojų valstybei1, dabar keičiame drabužį dėl pramogų ir švenčių. Jei gerai tave pažįstu, tu, atsidūręs teisėjo vaidmeny, nenorėtum nei kad mes būtume panašūs į kepurėtą minią2, nei kad būtume visiškai nepanašūs į ją. Kaip tik šiomis dienomis reikia griežčiausiai valdyti savo sielą, kad ji susilaikytų nuo pramogų, nes į jas panirusi visa minia. Ji geriausiai įrodo savo stiprybę tada, kai ir pati neina, ir niekas neįstengia jos įtraukti į šiuos viliojančius pasismaginimus. Daug tvirtesnis tas, kuris, visiems geriant ir vemiant, lieka blaivus ir santūrus; daug saikingesnis tas, kuris nesusimaišo su visais, neišsiskiria, neišsišoka ir daro tą patį, ką kiti, bet kitaip. Mat galima šventą dieną praleisti ir be lėbavimų. Bet man taip norėtųsi išmėginti tavo sielos tvirtumą, kad, remdamasis didžių vyrų patarimu, ir tau patariu: keletą dienų tenkinkis nedideliu pigiausio maisto kiekiu bei šiurkščiu ir prastu drabužiu. Tada paklausi savęs: „Nejaugi čia tai, ko visi taip bijo?" Tegul siela ruošiasi sunkumams jau tada, kai gyvena ramiai, ir tegul grūdinasi prieš likimo skriaudas jau tada, kai patiria jo geradarystes. Kariai ir taikos metu leidžiasi į žygį; nematydami prieš save jokio priešo, jie pila pylimus ir nuvargina save nereikalingu darbu, kad, esant reikalui, galėtų susidoroti ir su reikalingu. Jei nenori, kad kas nors drebėtų, atėjus pavojui, mankštink jį iš anksto. Šia taisykle vadovaujasi tie, kurie kiekvieną mėnesį mėgdžioja skurdžiaus ar net elgetos gyvenimą, kad ateityje nebijotų to, prie ko bus pripratę. Nemanyk, kalbu ne apie Timono3 pietus bei vargšų kambarėlius ir kitus pan­šius dalykus, kuriais žaidžia prabanga persisotinę turtuoliai. Tegul iš tikrųjų bus ir kietas guolis, ir milo apsiaustas, ir rupi, prasta duona. Gyvenk taip tris keturias dienas, kartais ir ilgiau, bet ne dėl žaidimo, kad sukauptum patyrimo. Tada, tikėki manimi, Lucilijau, pats džiaugsies, kad pasisotini už du asus4, ir suprasi, jog ramybei nereikia likimo malonės. Mat būtiniausius dalykus jis duoda ir būdamas rūstus. Tačiau nereikia manyti, kad darysi kažką nepaprasto. Darysi tą patį, ką daro tūkstančiai vergų, tūkstančiai vargdienių. Gali save pagirti tik už tai, kad darysi taip ne per prievartą, kad dabar tau visada bus lengva iškęsti tai, ką kadaise išmėginai. Mankštinkimės pasidarę iškamšas. Kad likimas neužkluptų nepasiruošusių, tegu skurdas tampa mūsų broliu. Ir turėdami turtų, būsime ramesni, kai žinosime, kad ne taip sunku būti vargšams. Epikūras, tas malonumų mokytojas, turėjo pasiskyręs dienas, kai vos malšindavo alkį, norėdamas sužinoti, ar ko trūks jo pilnam, tobulam malonumui, kiek trūks ir ar verta už jį mokėti sunkiais darbais. Kaip tik apie tai jis pasakoja laiškuose Polienui, kuriuos parašė tada, kai Charinas buvo archontas. Juose jis giriasi, kad privalgęs už pusę aso, o Metrodoras, kuris dar nebuvo tiek pasiekęs,— už visą asą. Kaip manai, ar galima pasisotinti turint tiek maisto? Taip, ir netgi jaučiant malonumą. Tai yra ne tas lengvas ir nepastovus malonumas, kurį vis reikia patirti iš naujo, bet tvirtas ir tikras. Ne vanduo, košė, miežinės duonos plutelė teikia tą malonumą. Didžiausias malonumas yra tai, kad galima jį jausti net iš šių dalykų, pasitenkinant tuo, ko negalės išplėšti jokia likimo neganda. Kalėjime maistas geresnis; net pasmerktuosius mirti budelis maitina ne taip šykščiai. Kokią dvasios didybę rodo savanoriškos pastangos pasiekti tai, kad nereikia bijoti net išgirdus apie baisiausią nuosprendį! Tai ir yra mokėjimas užkirsti kelią likimo smūgiams. Taigi pradėk, mielas Lucilijau, sekti tų žmonių įpročiais ir skirk keletą dienų tam, kad, atidėjęs savo reikalus, galėtum tenkintis mažų mažiausiu. Pradėk draugauti su skurdu.

...Žvelk iš aukšto, svety, į turtus, Žinok, kad prilygsti

Dievui, ir nesididžiuok į prastą pastogę užeiti5. 

Niekas kitas nėra vertas dievo, išskyrus tą, kuris paniekino turtus. Nedraudžiu tau jų turėti, bet noriu padaryti taip, kad turėdamas dėl jų nebijotum. Tai gali pasiekti tik vienu būdu: įtikindamas save, kad ir be jų galima laimingai gyventi laikant juos laikinais.

Jau buvau pradėjęs vynioti šį laišką, bet tu sakai man: „Pirma atiduok, ką privalai". Siųsiu tave pas Epikūrą, jis sumokės už mane. „Besaikis pyktis gimdo beprotybę." Tu turi žinoti, jog tai — tiesa: juk esi turėjęs ir vergų, ir priešų. Ši aistra gali užsiliepsnoi; prieš bet ką. Ji gimsta tiek iš meilės, tiek ir iš neapykantos, tiek iš rimtų dalykų, tiek iš žaidimų bei pokštų. Reikšmės turi ne tai, ar dėl svarbios priežasties ji atsiranda, bet tai, į kokią sielą ji įsigauna. Juk visai nesvarbu, kokio dydžio liepsna, svarbu — ką ji apgobia. Labai tvirti daiktai nedega, o sausi ir trapūs net nuo kibirkšties užsiliepsnoja gaisru.. Taip, mielas Lucilijau, didelis pyktis pereina į beprotybę, todėl reikia jo vengti ne tik dėl santūrumo, bet ir dėl sveikatos. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai