Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - DEVYNIOLIKTAS LAIŠKAS

DEVYNIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Džiūgauju kiekvieną kartą gavęs tavo laiškus. Jie teikia man gerų vilčių; ne tik žada, bet ir laiduoja už tave. Padaryk štai ką, prašau tave ir užkeikiu. Ar galima prašyti draugą ko nors geresnio, negu prašyti dėl jo paties. Jei gali, išsilaisvink iš savo reikalų, jei negali— išsiveržk jėga. Užtenka, jau daug laiko iššvaistėme, tad pradėkime nors senatvėje ruoštis žygiui. Ko čia galima pavydėti? Praleidome gyvenimą jūroje, tad nors mirkime uoste. Aš nepatarinėju tau siekti dykinėtojo šlovės, nei ginkis ja, nei slėpk ją. Nors ir smerkiu žmonių giminės beprotybę, bet nesiruošiu tau siūlyti slėptis užmarštyje. Elkis taip, kad tavo dykinėjimas į akis nekristų, bet būtų matomas. Tie, kurie pirmą kartą brandina dar neįgyvendintus sumanymus, paskui pamatys, ar norėtų praleisti gyvenimą nežinioje. Tu nesi nepriklausomas. Tavo gabumų galia, kūrinių patrauklumas, garsūs bei kilmingi draugai išvedė tave į patį rato vidurį. Tave jau pasigavo šlovė. Net jei pasinertum į gelmes ar pasislėptum labai toli, vis tiek tave išduos ankstesni darbai. Tu nebegali būti patamsyje: kad ir kur bėgtum, tave lydės ankstesnės šlovės šviesa. Bet gali reikalauti sau ramybės, niekam dėl to nepykstant, neliūdint ir be savo sąžinės graužimo. Ką tu paliksi? Ar tokius žmones, apie išsiskyrimą su kuriais negali ir pamanyti? Gal klientus1? Nė vienam iš jų tavęs nereikia, jiems tik reikia ko nors iš tavęs. Kadaise klientai buvo bičiuliai, dabar— plėšikai. Pakeis vienišas senis testamentą — ir visi ateinantys jo sveikinti pereis prie kito slenksčio. Didelis dalykas negali pigiai kainuoti. Pasvarstyk, ką norėtum prarasti: ar patį save, ar ką nors iš to, kas tau priklauso? O, kad tau būtų pavykę pasenti taip kukliai kaip tavo tėvams, kad likimas nebūtų tavęs iškėlęs aukštyn! Bet greitakojė laimė nunešė tave toli nuo sveiko gyvenimo būdo: tau buvo duota provincija2, vietininko pareigos ir visa, kas iš jų išplaukia. Po to tave pasigrobs dar aukštesnės tarnybos, o po jų — dar. Kurgi pabaiga? Ko lauki? Ar kol liausies norėjęs turėti? Niekada neateis toks laikas! Sakome, jog iš priežasčių virtinės susipina likimas, tokia pati yra ir troškimų virtinė: iš vieno gimsta kitas. Esi pasmerktas tokiam gyvenimui, kuris pats niekada nepadarys galo tavo nelaimėms ir tavo vergijai. Ištrauk iš jungo jau nutrintą  sprandą. Geriau tegul vienąkart jį nukirs negu visą laiką spaus. Jei tu nukrypsi į asmeninį gyvenimą, visko bus mažiau, bet pakankamai. O dabar tavęs nepasotina daugybė iš visur plaukiančių turtų. Ko labiau norėtum: ar sotumo skurde, ar bado pertekliuje? Laimė godi ir neapdrausta nuo kitų godumo. Kol tau vis nebus gana, tol kitiems nebus gana tavęs. Klausi: „Kur išeitis?" Visur. Prisimink, kiek daug galvotrūkčiais lakstei dėl pinigų, kiek daug vargo patyrei dėl garbės. Reikia išdrįsti ką nors padaryti ir dėl ramybės, arba tau reikės pasenti vietininkavimo bruzdesyje, o paskui maišalynėje einant pareigas mieste, plūstant vis naujoms bangoms, kurių negali atremti nei saikingumas, nei ramus gyvenimo būdas. Nesvarbu, ar tu nori pailsėti. Tavo likimas šito nenori! Kitaip ir būti negali, kai leidi jam klestėti. Kuo daugiau sėkmės, tuo daugiau baimės. Norėčiau tau pacituoti pasakymą Mecenato, kuris, kamuojamas tos pačios kančios, pasakė teisingus žodžius: „Mat pati aukštybė perkūnais viršūnes tranko". Gal įdomu, kokioje knygoje jis tai pasakė? Toje, kurios pavadinimas „Prometėjas". Jis norėjo pasakyti, kad perkūnas trenkia į viršūnes. Ar verta būti galingam, jei pradedi kalbėti lyg įkaušęs? Tai buvo talentingas vyras ir galėjo duoti puikių romėnų iškalbos pavyzdžių, jeigu sėkmė nebūtų jo išlepinusi, netgi išsekinusi. Ir tavęs laukia toks pat galas, jei nenuleisi burių, jei neplauksi į krantą, į kurį grįžti anas panoro per vėlai.

Galėjau atsiskaityti su tavimi, pateikdamas šį Mecenato pasakymą. Bet, kiek tave pažįstu, tu pradėsi ginčytis su manim ir nenorėsi imti kaip skolos tokio nedailaus ir netinkamo dalyko. O kadangi tokie dalykai, reikia vėl skolintis iš Epikūro. Jis sako: „Pirma žiūkėk, su kuo tu valgai ir geri, o jau po to — ką valgai ir geri. Tik liūtas ir vilkas punta be draugo". Pats šito nepatirsi, kol nepasitrauksi į vienatvę. O iki to laiko puotos svečiai bus tie, kuriuos nomenklatorius3 tau išrinks iš ateinančių tavęs sveikinti minios. Klysta tas, kuris draugo ieško prieškambaryje, o išmėgina jį prie stalo. Užimtas ir atsidavęs savo turtams žmogus daro pačią didžiausią klaidą laikydamas draugais tuos, kuriems jis nėra draugas, ir tikėdamasis, kad savo geradarybėmis suranda draugų, tuo tarpu pastarieji tuo labiau jo nekenčia, kuo daugiau yra jam skolingi. Maža skola daro žmogų skolininką, didelė — priešą. „Kaip? Ar geradarybės nepritraukia draugų?" Pritraukia, jei galima pasirinkti, kam jas teikti, ir jei jos paskirstomos tiems, kuriems reikia, o ne išbarstomos. Todėl, kol įgysi proto, remkis išminčių patarimu: svarbu ne ką, bet — kam davei. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai