Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - KETVIRTAS LAIŠKAS

KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Atkakliai tęsk tai, ką pradėjai, ir kiek įmanydamas skubėk, kad galėtum kuo ilgiau gėrėtis tobula ir darnia siela. Gali gėrėtis ir tobulindamas ją, siekdamas darnos. Tačiau visai kitoks džiaugsmas stebėti tyrą, nesuteptą ir spindinčią dvasią. Turbūt prisimeni, kokį džiaugsmą patyrei, kai, nusivilkęs pretekstą¹, užsivilkai vyro togą ir buvai nuvestas į forumą? Lauk dar didesnio džiaugsmo, kai atsikratysi vaikiško būdo ir filosofija įrašys tave į vyrus. Mat iki šiol mus tebelydi ne vaikystė, bet, ir tai kur kas blogiau, vaikiškumas. Ir tai juo blogiau, nes turime senių autoritetą, o vaikų ydas, ir ne tik vaikų, bet ir kūdikių. Kūdikiai bijo kiekvieno menkniekio, vaikai — ne to, ko reikia, o mes — ir vieno, ir kito. Ženk pirmyn ir tu suprasi, jog daug kas ne taip baisu kaip tik todėl, kad daug baimės įvaro. Jokia nelaimė nėra didelė, jei ji — paskutinė. Mirtis artinasi prie tavęs. Ji būtų baisi, jei galėtų likti su tavimi; bet ji arba neateis, arba pereis per tave, ne kitaip. „Sunku,— sakai,— priversti širdį niekinti gyvybę." O ar nematai, dėl kokių menkų priežasčių ją niekina? Vienas pasikorė prie meilužės durų, kitas nušoko nuo stogo, kad nebegirdėtų šeimininko barnių, trečias geležte persirėžė vidurius, kad tik nebūtų sugrąžintas bėgant. Nejaugi manai, jog dorybė nepadarys to, ką padaro pernelyg didelė baimė? Neturi ramaus gyvenimo tas, kuris per daug mąsto apie tai, kaip jį pratęsti, kuris mano, jog didelis gėris — pergyventi daugelį konsulų². Kasdien mąstyk apie tai, kad galėtumei abejingai palikti gyvenimą, į kurį daugelis įsikimba ir laikosi tartum skęstantieji vandens verpete — už dygių krūmų ar aštrių uolų. Dauguma taip ir blaškosi tarp mirties baimės ir gyvenimo kančių; vargšai jie: ir gyventi nenori, ir mirti nemoka. Taigi, atsikratęs bet kokio nerimo, susikurk sau malonų gyvenimą. Joks turtas neteikia džiaugsmo šeimininkui, jei šis širdyje nepasiruošęs jo prarasti; ir visų lengviausia netekti tokio daikto, kurio visiškai negaila jį praradus. Todėl drąsink ir grūdink save, laukdamas to, kas ištinka ir pačius galingiausius. Pompėjų mirti nuteisė berniukas ir eunuchas, Krasą — žiaurus ir pasipūtęs partas. Gajus Cezaris įsakė Lepidui padėti galvą po tribūno Dekstro kirviu, o pats savąją paguldė po Cherėjos smūgiu. Nė vieno likimas neiškėlė taip aukštai, kad grasintų ne tiek, kiek buvo ketinęs. Nepasitikėk ramybe: jūra įšėlsta per akimirką, ir ką tik smagiai sklendę laivai skęsta. Turėk galvoje, kad ir plėšikas, ir priešas gali įremti tau kardą į gerklę. Jei didžiūnų galia tavęs ir nepalies, kiekvienas vergas turi teisę į tavo gyvybę ir mirtį. Štai ką pasakysiu: kas nevertina savo gyvybės, tas — tavosios Šeimininkas. Pavyzdžiui, prisimink tuos, kurie žuvo dėl šeimynos pinklių, užklupti atvirai arba klasta, ir suprasi, kad vergų neapykanta pražudė ne mažiau žmonių negu karalių neapykanta. Tad, ar tau rūpi, kiek turi galios tas, kurio tu bijai, jeigu tai, ko bijai, gali padaryti kiekvienas? Tačiau, jei tu atsitiktinai pakliūsi į priešų rankas, nugalėtojas lieps vesti tave. Kur? Žinoma, ten, kur tu ir taip keliauji. Kodėl gi pats save apgaudinėji, tartum tik dabar suvoktum tai, kas visada su tavim būdavo? Sakau tau: esi vedamas ten, iš kur atsiradai. Tokius ir panašius dalykus reikia nuolatos turėti galvoje, jei norime ramiai laukti paskutinės valandos, kurios baimė visas kitas valandas daro neramias.

O kad laiškas turėtų pabaigą, paklausyk, kas man šiandien patiko (tai irgi paimta iš svetimų sodų): „Didelis turtas yra prigimties dėsnį atitinkantis skurdas". Ar žinai, kokias ribas mums nubrėžia šis prigimties dėsnis? Nealkti, netrokšti, nešalti. Norint numalšinti alkį ir troškulį, nebūtina stypsoti prie aukštų slenksčių, kęsti slegiantį išdidumą ir įžeidžiantį meilumą, nebūtina leistis į jūras ar traukti karan. Visa, ko reikia prigimčiai, įgyjama ir pasiekiama. Liejame prakaitą tik dėl dalykų, kurie nėra būtini. Dėl jų sunešiojame togą, dėl jų senstame žygio palapinėje, nuklystame prie svetimu krantų. Tai, ko žmogui pakanka, yra po ranka. Turtingas tas, kam skurdas — mielas brolis. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai