Sekmadienis, Birž 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai - SEPTINTAS LAIŠKAS

SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klausi, ko tau labiausiai reikia vengti? — Minios. Į ją įsimaišęs, niekada nebūsi saugus. Aš prisipažįstu iš tiesų esąs silpnas: niekados negrįžtu į namus toks, koks išėjau. Tai, ką buvau sutvarkęs, susijaukia, tai, ką buvau išvijęs, grįžta. Kaip ilgos negalios išsekintiems ligoniams visuomet kenksminga kur nors išvykti, taip atsitinka ir mums, kurių sielos atgauna jėgas po ilgos ligos. Stumdytis minioje kenksminga: kiekvienas arba mokys mus kokios nors ydos, arba brukte ją įbruks, arba apkrės ja mums nežinant. Iš tikrųjų kuo didesnė minia, kurioje maišomės, tuo didesnis pavojus. Bet nieko nėra pražūtingesnio doriems įpročiams kaip reginiai. Mat per malonumus ydos lengviau įsigauna į mūsų sielas. Kaip manai, apie ką aš kalbu? Apie tai, kad grįžtu namo godesnis, didesnis garbėtroška, labiau ištroškęs prabangos ir, aišku, žiauresnis ir nežmoniškesnis, nes pabuvojau tarp žmonių. Atsitiktinai patekau į dienos varžybas¹, tikėdamasis kokios nors atvangos, pramogos, pokštų,—to, kas leistų pailsėti žmonių akims, mačiusioms besiliejantį žmogaus kraują. Kur tau! Prieš tai matyta kova buvo tikras gailestingumas. Dabar — be juoko —tikros žudynės. Prisidengti neturi kuo, pliekiama į bet kurią kūno vietą, o kiekvienas kirtis pasiekia tikslą. Daugeliui tai labiau patinka už paprastas kautynes ir mylimiausių gladiatorių kovas. Kaipgi nepatiks! Nei šalmo, nei skydo kardui atremti. Kam gynyba? Kam kovos menas? Visa tai tik vilkina mirties akimirką. Rytą žmonės įmetami liūtams ir meškoms, kad šie juos sudraskytų, dieną — žiūrovams. Tai jie liepia nužudžiusiems atstatyti krūtines tiems, kurie juos nužudys, o nugalėtoją palieka kitam kruvinam mūšiui. Kovotojai neturi kitos išeities, išskyrus mirtį. Griebiamasi geležies ir ugnies². Ir taip, kol ištuštėja arena. „Bet jis plėšikavo, nužudė žmogų. Kaipgi taip? Anas, kadangi nužudė, pats nusipelnė šios kančios; o tu, nelaimingasai, kuo gi nusipelnei, kad į tai žiūri? „Žudyk, plak, degink! Kodėl taip bailiai puola prie atstatyto kardo? Kodėl taip nedrąsiai žudo? Kodėl taip nenoriai miršta? Tegul rimbo kirčiai varo juos lieti kraują, tegul jie nuogą krūtine atstato vienas kito smūgiams!" Pertrauka. „Tegul ir dabar žudo žmones, kad tik kas nors vyktų." Na, argi dar nesuprantate, kad blogio pavyzdžiai atsigręžia prieš tuos, kurie juos duoda? Dėkokite nemirtingiems dievams, kad mokote žiaurumo žmogų, kuris negali to išmokti! Todėl reikia vesti tolyn nuo minios tą, kurio siela dar silpna ir kuris dar netvirtas dėl gėrio, nes jis gali lengvai pereiti į daugumos pusę. Net Sokrato, Katono ir Lelijaus dorovingumui būtų galėjęs pakenkti į juos nepanašių žmonių sambūris, o tuo labiau mes, kad ir uoliausiai tobulindami savo prigimtį, negalime atlaikyti iš visų pusių plūstančių ydų. Daug blogio padaro net vienas prabangos ar godumo pavyzdys: dėl išpaikinto namiškio ir mes išlempame ir ištyžtame; turtingas kaimynas skatina mūsų godumą: pavydus draugas apkrečia savo puvėsiais net ir labai tyrą bei nuoširdų žmogų. Ko, tavo manymu, galima tikėtis iš tokio gyvenimo būdo, prie kurio puola visa minia?! Tu pradėsi arba mėgdžioti ją, arba neapkęsti jos. Bet reikia vengti ir vieno, ir kito: nebūk panašus į bloguosius tik todėl, kad jų tiek daug, nebūk daugumos žmonių priešas tik todėl, kad jie nėra panašūs į tave. Kiek galėdamas pasinerk į patį save. Bendrauk su tais, kurie padarys tave geresnį. Prisileisk tuos, kuriuos gali padaryti geresnius. Tai vyksta drauge: žmonės, mokydami kitus, mokosi patys. Tau neverta brautis į minios vidurį, pasidavus troškimui išgarsinti savo gabumus, ką nors viešai skaityti ar aptarinėti. Mano nuomone, šitaip galėsi daryti tada, kai turėsi tinkamą šiai miniai prekę. Dabar gi nėra žmogaus, kuris galėtų tave suprasti. Galbūt vieną ar kitą žmogų tu sutiksi, bet ir juos pirmiausia tau reikės, šviesti ir mokyti, kad suprastų tave. „Tai kam aš tiek mokiausi?" Nebijok, tavo vargas ne veltui: išmokai sau.

O aš šiandien ne tik dėl savęs mokiausi. Pasidalysiu su tavimi tuo, ką radau. Trys puikūs posakiai apie vieną ir beveik tą patį dalyką. Vienu iš jų išmokėsiu šio laiško skolą, o kitus du priimk iš anksto. Demokritas sako: „Vienas žmogus man atstoja visą tautą, o tauta — vieną žmogų". Gerai pasakė ir tas, kuris [nesvarbu, kad ir kas jis būtų, nes tai nėra aišku], paklaustas, kodėl taip rūpestingai užsiima menu, kurį supras tik keli, atsakė: „Užteks man ir kelių, užteks ir vieno, užteks ir nė vieno". Nuostabus ir trečiasis — Epikūro — pasakymas, kurį jis parašė vienam iš savo mokslo draugų: „Tai aš sakau tau, o ne miniai, nes vienas kitam esame sausakimšas teatras". Šias mintis, mielas Lucilijau, reikia saugoti širdyje, kad galėtum niekinti malonumą, kurį teikia daugumos pagyrimai. Tave minia giria. Tad ar turi dėl ko būti patenkintas savimi, jeigu tave supranta daugumas? Tegul gerosios tavo savybės bus nukreiptos į vidų. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai