Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai

Seneka 1-20 laiškai

SenekaNe veltui F. Engelsas pavadina Seneką „krikščionybės dėde": su graikiškuoju realizmu Seneką sieja tiktai didžioji visų antikos mąstytojų tradicija ieškoti žmogui laimės šiame pasaulyje.

Iš filosofijos palikimo. Seneka. Laiškai Liucilijui. Vilnius. Mintis, 1986m. Iš lotynų kalbos vertė Dalia Dildytė. Redagavo Aldona Radžvilienė.


ANTIKA IR SENEKA

Seneka neprilygsta didiesiems antikos mąstytojams. Patys didžiausi — Heraklitas, Demokritas, Platonas, Aristotelis,– orientavęsi į kosminės esamybės refleksijas, esmingai skiriasi net pačia minties sklaida. Jų džiaugsmingas bekliū­es proto galių plėtotės jautimas kaip būties šviesa uždengia tik kažkur begalybėje tegalimą nebūtį. Senekos minties būtiškoji plėtotė vyksta jau įveikiant žmogaus kūniškumo ir pasaulio daiktiškumo trauką, o jos prieštaros tokios dramatiškos, kad ji neturi augustiniško tragizmo tik todėl, jog orientuota ne į būties paslapties įminimą, o į buvimo būties akivaizdoje palengvinimo paieškas. Ne veltui F. Engelsas pavadina Seneką „krikščionybės dėde": su graikiškuoju realizmu Seneką sieja tiktai didžioji visų antikos mąstytojų tradicija ieškoti žmogui laimės šiame pasaulyje.

Antikinės filosofijos orientaciją į žmogų sąlygoja graikų filosofijos postuluotas antiteziskumas jau susiklosčiusiai graikų mitologinei religijai. Net iki hierarchiškos dievų sistemos racionalizuotas jusliškasis mitologijos universumas negali prilygti vis stipriau graikų išgyvenamam visuotinybės pajautimo tikrumui, ir klausimas, kas yra žmogus ir jo aplinka, graikų sąmonėje nušvinta klausimu, kas yra žmogus kaip tos visuotinybės dalis –  pirmas tikrai filosofinis klausimas. Žmogaus paveikslas turi būti nupieštas nebe siekiamybės – mitologinio dieviškumo – pavidalais, o galimybės – žmogaus materialaus determinuotumo-formomis. Tų formų ieškojimas iškelia didingas logo, atomo, idėjos, nuso pasaulių konstrukcijas — tokias fundamentalias ir gigantiškas, kad žmogus su savo gyvenimo tikrumo pajautos, arba laimės, menu atrodo jose tapę, antraeiliais dalykais. Tačiau, kad ir kaip nuosekliai būtų piešiamas gamtos paveikslas, jis visose graikų koncepcijose užbaigiamas laimės siekiančiu žmogumi. Kelias į laimę veda per gamtos — savo aplinkos — pažinimą: Išmintingas — save su aplinka suderinęs — žmogus gali prilygti dievams. Graikų idealas —gražus ir geras žmogus — sugretina sportą ir filosofiją — kūno ir dvasios ugdymo menus.

Priemonė, kuria graikai kuria naująjį savo ir savo aplinkos paveikslą, yra protas. Ji pasirodo esanti paprasta, bet turinti su niekuo nesulyginamą galią. Paprasta ji tuo, kad, yra prieinama kiekvienam žmogui, o nepaprasta tuo, kad, tikdama doroti pačius paprasčiausius daiktus, žmogų gali akimoju išvesti ir į begalybę. Protas prieš nustebusias graikų akis skleidėsi kaip begalinumo apibrėžtumas: begalinis laikas dalijamas galėjo subirti eromis, metais, vasaromis, dienomis, akimirksniais; neaprėpiama visata — dangaus šviesuliais, že­me, vandeniu, oru, kalnais, medžiais, gyvūnais ir dulkėm. Jei begalinumo suvokimą protas skaidė taip, kad tas savo skaidymo formas galėjo tapatinti su realybės pavidalais, tai visa, kas šnekama, galėjo būti laikoma turint materialiosios realybės, o visa, kas prote skleidėsi kaip perėjimas iš begalinumo į apibrėžtumą, galėjo būti laikoma ta iki šiol neperregimą pasaulį valdančia tvarka! Pažinimo džiaugsmas buvo toks didelis, kad graikai tarsi užmiršo, juk apibrėžinėjimas — proto veikla — prasidėjo tada, kai jie suvokė, jog yra pagal ką apibrėžinėti, t. y. jog yra materialumas. Racionalumo autoritetas buvo toks, kad Demokrito atomas, materijos dalumo riba, kaip tikras dalykas, kaip būtis galėjo būti argumentuotas grynai logiškai. Ne tik graikų filosofija, bet ir menas pasaulį ir žmogų daugiau konstruoja negu vaizduoja.

Sukūrę originalumu nepralenktą minties pasaulį, graikai netapo proto vergais nei filosofijoje, nei gyvenime. O netapo todėl, kad filosofija, netgi pats protas niekada nebuvo jiems tikslas, o visada – tik priemonė: filosofijos tikslas buvo ugdyti protą, o proto tikslas – išmintis. Išminties idealą bene ryškiausiai sukoncentruoja graikiškoji normos samprata: išmintinga yra ne tai, kas protinga, o tai, kas galima žmogaus gyvenime kaip protinga, kitaip tariant — tai supratimas to, kas būtina ir kas ne. Pusiausvyros, nuosaikumo, „aukso vidurio" ieškojimas – pagrindinis Aristotelio, graikų kultūros brandos teoretiko, filosofijos motyvas.

Žmogus, protas ir norma — trys didieji graikų filosofijos atradimai. Žmogus yra kosmoso, protas — žmogaus, norma — proto esmės. Konkrečiai jos egzistuoja kaip gamta, valstybė ir dorovė. Aiškumo sklidiname gamtos pasaulyje dorai gyvenantis žmogus — toks buvo graikų, dvasios socialinis užsakymas filosofijai, kurį ji, kurdama pati save, garbingai įvykdė.

Praradus savarankiškumą ir netekus vilties suvienyti graikų miestus valstybes, prarado prasmę ir gamtos bei valstybės teorijų kūrimas. Graikų protas dar labiau susitelkė žmogaus, esančio nebe valstybei, o sau, būnančio akisįj akį su savim ir visata, gyvenimo normų kūrimui. Tat — helenizmo epocha, graikų klasikinės kultūros formų plitimo pasaulyje metas, patiems graikams kuriant paskutiniąsias originalias — skepticizmo, epikūrizmo ir stoicizmo — koncepcijas.

Skepticizmas — atviriausią visuomenės nevilties filosofija. Bravūriškai, neretai ir ciniškai, čia vertinami viso antikos dvasinio gyvenimo esmę sudarę graikų proto atradimai. Skeptikams neįtinka nei juslinio, nei protinio pažinimo programos, nei indukcinis, nei dedukcinis pažinimo būdai, nei mokslinis pažinimas esą sveikos nuovokos atmaina. Geriausia nieko nežinoti: tai teiks ramybę, o ramybė ir yra laimė.

Epikūrizmas antikinės visuomenės krizę bando įveikti siūlydamas pozityvią programą: gyvenimas — gėris, nors ir nelengvas, siekiant kūno ir dvasios malonumų dermės.

Stoikai domisi ne tiek jusliškųjų, kiek protiškųjų dvasios pradų diktatu žmogaus gyvenimo būdui. Žmogus turi miegoti, valgyti, bendrauti su kitais. Tų būtinų poreikių tenkinimas yra derami veiksmai. Tačiau tikrieji, teisingi veiksmai yra tie, kurie skirti dvasiniam ugdymuisi, žmogaus vidinio gyvenimo tobulinimui. Jo atrama tegali būti racionalumas. Protas žmoguje yra tai, per ką jis susijungia su pasaulio prigimtimi — logu, būties tvarka, kuri negyvuose daiktuose yra kaip jų stabilumas, augaluose — augimas, gyvūnuose — judėjimas, o žmonėse — protavimas. Kadangi aplinką formuoja būtinis protingumas, gamtos tikslingumo pažinimas ir gyvenimas pagal gamtą yra žmogaus pastangų gyventi išmintingai kriterijus.

Epikūrizmas, o ypač stoicizmas, plačiai paplito Romoje.

Prisiimdamas Augusto vardą, Oktavianas manė pradedąs naują dar garbingesnę Romos epochą. Tačiau Romos dvasinė galia buvo jau praeityje. Kad romėnų papročiai nebe tie, dar respublikos laikais mato ir Scipionas, ir Ciceronas. Kad jie sugedę, kad svetimos žemės ir turtai, visa ta išorinė galybė ir prabanga pakirto valstybės dvasią, Senekos laikais yra visuotinai pripažinta nuomonė. Seneką kaip romėną, kaip pozityvia veikla norintį užsiimti žmogų papročiai domina tik kaip dvasios nuopuolio riba, svarbiausia jam –kaip šitą nuopuolį įveikti. Be šio romėnui būdingo siekimo Seneka būtų likęs vienu iš bevardžių graikiškojo stoicizmo epigonų, knibždėjusių visuose helenistinio pasaulio intelekto židiniuose.

Niekas nepasakys, kada Romoje užgeso senųjų herojų — Mucijaus Scevolos, Decijaus, Fabricijaus — šlovė. Vir bonus, kuriam triumfai buvo rengiami už pergales mūšių laukuose, dabar dvarus siekė įgyti intrigomis. Visuomeninis gyvenimas virto kasdieniu klientų grumdymusi galingųjų priimamuosiuose. Didžioji Romos gyventojų dalis tapo išlaikytiniais, ir nuo to, kas iš politikų pasiūlydavo daugiau veltui dalijamos duonos ir žaidimų, neretai priklausė jų sėkmė kopiant valdžios laiptais. Norinčiam valdyti reikėjo vis daugiau turtų, juos turėjo krauti vis daugiau vergų iš pavergtųjų tautų. Vergai gamino daiktus, kurie valdė valdančiuosius. Dvasinė vergovė daiktams persmelkė visą gyvenimą. Vergvaldžių respublika tapo vergovės imperija. Vergovė pamažu tapo Romos esme.

Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais Ispanijos Kordoboje Romos raitelio Šeimoje, politiko ir filosofo bei rašytojo lemtį priėmė iš tėvo: jis sūnui davė politikui derantį išsilavinimą, jis įžiebė garbės troškimą ir padėjo žengti pirmuosius karjeros žingsnius valdant Kaligulai. Ir tėvas, ir sūnus žinojo, kad tarnauti Romai, kai tarnauti reikia visų pirma atstovavimą jai pasisavinusiems žmonėms — pavojinga. Iš tiesų viena jo kalba senate sukėlė tokį Kaligulos pavydą, kad Senekos vos nepražudė. Paskui princepso Klaudijaus žmona Mesalina apkaltino Seneką ryšiais su Klaudijaus giminaite Julija, ir tremtį vietoj mirties bausmės Senekai ššprašė tik pats Klaudijus. Iš Korsikos jį parsikvietė naujoji Klaudijaus žmona Agripina, vyresnioji Julijos sesuo ir Domicijaus Agenobarbo, būsimojo imperatoriaus Nerono, motina, parūpindama Senekai gerą tarnybą ir paskirdama jį sūnaus auklėtoju. Agripina norėjo daug: jai iš tiesų pavyko nunuodyti Klaudijų ir padaryti Domicijų imperatoriumi, tačiau būtent Seneka, kol jaunojo Nerono užmojai buvo dar gana kuklūs, sutramdė Agripinos marodieriškąsias užmačias Ir sustiprino senato vaidmenį imperijoje. Senekos pagalba buvo suvaržyti skundikai ir kyšininkai. Filosofas galėjo tikėti, kad jo visuomeninė veikla vis dėlto –  ne bevaisė.

Ir amžininkams, ir daug kam iš būsimųjų kartų didžiausiu paradoksu atrodė stoiškoji Senekos teorinė pozicija ir tiesiog pasakiški Senekos turtai. Ką ir kalbėti: Senekos gyvenimas pagrįstas kompromisu. Bet juk stoicizmas ir yra kompromiso filosofija! Taip, Senekos padėtis Nerono dvare labai komplikuota: sudievinus nužudytąjį Klaudijų, Seneka, Neronui užsakius, sukuria Klaudijaus pašlovinimą, o savo nuomonę išreiškia satyra „Sumoliūgėjimas". Bet šitaip „dvigubai" mąsto kone kiekvienas! Ir tyli laikydami tai gyvenimo norma. Seneka nuo jų skiriasi būtent tuo, kad netyli. Kiekviena nauja gyvenimo situacija palydima naujo traktato bandant suvokti, kas vyksta, paaiškinti, kodėl vyksta būtent taip. Būdamas pačioje gyvenimo sraunumoje, Seneka ne saugosi, o su visa protui įmanoma įtampa bando nustatyti, į kokius horizontus plaukiama. Žinoma, priimti dovanas paprasčiau negu jų atsisakyti, bet ką tu gali pasakyti apie daiktų sąlygiškumą žmogaus gyvenimui, jeigu tų daiktų tu niekada neturėjai?

Kai vis beprotiškesniems Nerono siautėjimams Seneka pradėjo darytis kliuviniu, jis pasisiūlė iš Nerono gautus turtus grąžinti. Neronas rado kur kas tobuliau epochą išreiškiantį atsiskaitymo su savo mokytoju būdą: įsakė pačiam nusižudyti.

Kaip rašo Tacitas, iš badavimu išsekinto Senekos kūno, prapjovus rankų venas, kraujas vonios vandenin tekėjo vangiai. Tada Seneka persipjovė kojų gyslas. Kad žmona, kurios nuo savižudybės jam nepavyko atkalbėti, neprarastų dvasios tvirtybės, o ir jis pats, matydamas jos kančias, neprarastų ištvermės, Seneka priprašė ją žudytis kitame kambaryje, o pats pasikvietė raštininkus ir, įveikdamas skausmus, su jam būdingu iškalbingumu diktavo paskutines savo mintis.

Lygiai tokios pat drąsos kupinas ir Senekos mąstymas.

Graikų stoicizmą pagal Romos tradicines vertybes ir viuomenines normas perdirbo dar viduriniosios stojos kūrėjas Panetijas: romėnų pareigą (officium), pagrindinę visuomenės doros kategoriją, jis paskelbė esant tokiu „deramu veiksmu", kuris yra būtinas ir išminčiui. Tai buvo labai svarbi išvada: jeigu pareigų valstybei vykdymas reiškia ne tik tėvų priesakų atlikimą, bet ir gyvenimą pagal proto dėsnius, pagal būtiškąją žmogaus prigimtį, tai vykdyti savo pareigas, laikytis normų būtina nepaisant jokių vidinių ar išorinių kliūčių.

Bet kaip tai yra galima klestint visuotiniam amoralumui?

Filosofinę problemą Seneka sprendžia naudodamasis Ilgaamže romėnų patirtimi: kad tiesa būtų – ji turi būti paversta gyvenimu; kad ji galėtų tapti gyvenimu –ji turi būti tiesa ne tik protui, bet ir dvasiai turi tapti valia veiklai. Ši romėnų gyvenimo nuostata padėjo sukurti imperiją. Remdamasis ja, Seneka dabar imperiją mėgina atnaujinti.

Įstatymai, papročiai, normos kaip išoriškumas yra paveikūs tiek, kiek individas paiso jų arba dėl visuomenės, arba dėl asmeninio įsitikinimo. Romėnų visuomenės indiferentizmo senosioms normoms sąlygomis veikti jos galėjo tik per individo įsitikinimą: tas, kuris normą priėmė kaip savastį, kompromisų negalėjo daryti be galo — anksčiau ar vėliau jis prieidavo ribą, kurios negalima buvo peržengti, jeigu kartu su normos savyje sunaikinimui nenorėjo sunaikinti ir savęs, kartais ne tik morališkai. Ta dvasioje egzistuojanti neperžengiama riba Senekos pavadinama sąžine. Sąžinė – tai protu priimtos ir jausmais išgyventos dorovinės normos suvokimas. Tai buvo originalus, normą individualiai aktualizuojantis problemos sprendimas.

Kaip sąžinė egzistuojąs visuomeninis normos racionalumas gyvenimo piktžaizdžių neišnaikino. Tačiau tai jau nebuvo absoliutus bejėgiškumas: nuo normatyvinio mąstymo kontrolės pabėgusiame ir į nežinomybę siuvančiame gyvenime ėmė kondensuotis naujo — persona li stinio — racionalumo pradmenys, galėję tarnauti ir naujo dvasiškumo ieškojimui pirmiausia per valios kaip laisvos valios problemos supratimą. Prie jo ryškinimo deramai prisideda ir Seneka.

Kaip politikas Seneka visų pirma rūpinasi rasti pozityvias laisvos valios raiškos formas. Jeigu žmonės iš prigimties lygūs, nes visi turi tą pačią dieviškumo kibirkštį — sielą, tai jiems įgimtas pakantumas kaip valinga saviraiška turi skleistis mielaširdyste, o būdas, kuriuo mielaširdystė gali realiai įsikūnyti, yra geradarybė. Geradarybė yra universali, nes paremta tiktai gera valia: mielaširdingas žmogus duoda nesitikėdamas atlygio.

Seneka supranta, kad tai, ką jis siūlo, yra utopiška: dėl turto godulio apkvaitęs vergvaldys yra sociališkai kurčias. Štai kodėl, nepaisant visų socialinių aspiracijų, jo žvilgsnis nuolat kyla virš sociumo, virš Romos, virš viso žemės apskritimo, ieškodamas tik dvasios akimis pamatomo taško, kuriame viskas susijungia į vieną tikslingą visatį —logą, visuotinį protą. Tai — amžinas pasaulis, tikrasis pasaulis. Sociume viešpataujant dvasios ir kūno vergams, tiktai šį tikrąjį pasaulį matydamas ir pažindamas, žmogus ir gali būti tvirtas ir sąžine, ir darbais.

Jau amžininkai pastebėjo, kad Jupiteris Senekai dvejinasi: yra Kapitolijaus Jupiteris — liaudžiai, ir tas, kurį gali matyti tik filosofas. Senekai dvejinasi ne tik Jupiteris — dvejinasi visa realybė: į tą, kurią Seneka mato kaip filosofas, ir tą, kurią Seneka mato kaip Romos pilietis.

Toks susidvejinimas — ne naujiena antikoje. Dvigubą pasaulį regi elėjiečiai, kai jų sąmonę pirmąsyk ištinka daikto ir jo vardo netapatumo smūgis. Dvigubas pasaulis Platonui, pajutusiam būtinumą gelbėti pasaulio supratimo tikrumo galimybe, sofistų paskleistame reliatyvizme. Iš dvylipumo supintas ir Aristotelio pasaulis. Bet kaip šis dvilypumas skiriasi nuo Senekos! Netgi Platono vykdomas žemiškumo nuvertinimas, fundamentalus ir dramatiškas, daugiau panašus į pokalbį puotoje, reikalingą kaip intelektualams būtinas patrauklus ir net pikantiškas žaidimas, po kurio, deja, visi atsikels ir išeis dirbti savo kasdienių darbų, garbinti savo senųjų dievų. Taip atrodo todėl, kad graikų idealizmas pasaulį sudvejina tik žmogaus protui. Senekos idealizmas pasaulį dvejiną visam žmogui: racionalumas, kuris graikui kaip kosminis vyksmas „leidosi ant jo", dabar turi iškilti iš paties žmogaus, ir dar labai neaišku, kaip jis turi prisiglausti prie išorybės, kad ši atsilieptų jį atpažindama! Kokie nedideli racionalumo elementai tvyro tame veiklume, kuris kelia miestus, laimi mūšius, kuria ir tvarko imperijas, kiek daug valių susikerta, kol gimsta koks nors pastovumas, panašus į tą, kuris atsiskleidžia filosofo dvasios akims! Kartais gali atrodyti, kad to pastovumo, to protingumo iš viso nėra, jei nežinotum, kad jis gali, kad turi būti. Betgi išvysti jį — ir tai antikai yra visiškai nauja — galima jau nebe gamtos nuošalume, o tik tylioje savo dvasios vienatvėje. Baltų, triukšmingų antikos miestų žmogui tai atrodo kraupu. Iš tos, atrodytų, rimties laimę turinčios duoti vienatvės į gyvenimą — tegul ir patį grėsmingiausią —nuolat grįžta ir Seneka. Tačiau praeis dar metai, dar amžius, ir katakombų tamsoj subrandinta dvasia tą žemiškųjų poreikių atmarinimo programą priims kaip vienintelį teisingą gyvenimo būdą, o į begalybę savo vidiniu žvilgsniu jį ekstazuos šventasis Augustinas, savo transcendentalijas, vandalams jau artėjant prie Hipono sienų, užrašinėdamas manuskripte „Apie dievo valstybę".

Senekos „Laiškai Liucilijui" – tai stoišką moralinio tobulinimosi programą dėstantis veikalas. Manydamas, kad doros ir valstybės reikalai priklauso visų pirma nuo dvasinio kiekvieno žmogaus atsparumo, Seneka, panaudodamas visas ir retorikos, ir epistolikos žanrines ir stilistines vingrybes, rūpinasi Lucilijaus – konkretaus knygą skaitančio žmogaus – „pažadinimu filosofijai", pagrindinių stoicizmo postulatų išaiškinimu, išskleidimu, visapusišku aptarimu ir įtvirtinimu, kol pagaliau uždavinys pasiekiamas — Lucilijus tampa tikrosios, visatinės valstybės piliečiu kosmopolitu.

„Laiškai Lucilijui" skiriami prie apibendrinamųjų filosofo darbų. Ne tik jais, bet ir mažesniaisiais traktatais bei dramomis Seneka siekė vieno: kuo adekvačiau išreikšti gyvenimo pakitimų jautimą, padėti žmogui atsispirti negandoms. Ir jeigu Senekos dvasinės veiklos rezultatai, nepaisant filosofo intelektualinės aistros, kartais ir ne visai imponuoja, tai nemaža čia ir Senekos meto kaltė: laikas su jo problemomis konkretiems žmonėms yra duotas, o Senekai tekęs pasaulio istorijos sklaidos momentas iš tiesų nėra džiugus. Seneka žavi žmogaus dvasios nuopuolio suvokimo drąsa ir žavus bandymu išsaugoti žmonijos sugyventas vertybes aiškiausios jų žūties akivaizdoje. Tai labai daug. Tačiau kaip ir visa, kas nėra didinga, didu atrodo ne besąlygiškai. Aišku viena: Senekai tvirtai priklauso vieta filosofijos klasikų žvaigždyne.

ROMUALDAS OZOLAS


Ad Lucilium
epistulae
morales 

PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikini mieląjį Lucilijų

Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo ar kuris pats pranykdavo. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau: dalį laiko iš mūsų išplėšia, dalį atima, dalis dingsta savaime. Tačiau gėdingiausią švaistyti jį per savo apsileidimą. Įsižiūrėk atidžiau: didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė — nieko neveikiant, o visas gyvenimas — darant ne tai, ką reikia. Ar galėtum nurodyti man tą, kuris brangintų laiką, kuris įvertintų dieną, kuris suvoktų, jog miršta kasdien? Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau — praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. Taigi daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos. Jeigu prie šiandienos ranką pridėsi, mažiau nuo rytojaus priklausysi. Beatidėliojant ir gyvenimas prabėgs. Viskas, Lucilijau, yra svetima, tik laikas — mūsų. Prigimtis mums davė galią valdyti šį vienintelį prabėgantį ir išnykstantį dalyką, kurį kiekvienas, kas tik nori, atima. Ir kokia mirtingųjų kvailybė, kai jie, gavę kokį mažmožį ar niekniekį, už kurį visai nesunku atsimokėti, rūpestingiausiai stengiasi atsilyginti, tačiau nė vienas žmogus, atėmęs iš kito laiką, nemano esąs dėl ko nors skolingas, kai tuo tarpu laikas yra vienintelis dalykas, kurio, net ir labai dėkingas būdamas, negali grąžinti. Galbūt paklausi, kaip elgiuosi aš, tas, kuris tave mokau? Prisipažinsiu atvirai: kaip netaupus, bet stropus žmogus. Aš tvarkau savo išlaidų apyskaitą. Negaliu pasakyti, kad nieko neprarandu, bet pasakyčiau, ką prarandu, kodėl ir kokiu būdu; paaiškinčiau savo skurdo priežastis. Bet man išeina kaip ir daugeliui, patekusių į skurdą ne dėl savo kaltės: visi užjaučia, bet niekas nepadeda. Taigi kas yra? Nemanau, kad vargšas tas, kuris tenkinasi likučių trupiniais. Tačiau norėčiau, kad saugotumei savo turtą. Pats laikas pradėti, nes, kaip dar mūsų senoliai suprato, vėlu taupyti, kai dugnas matyti. Juk ant dugno lieka ne tik mažiausia, bet ir tai, kas prasčiausia. Lik sveikas.


ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Remdamasis tuo, ką tu man rašai, ir tuo, ką girdžiu, daug tikiuosi iš tavęs: tu nebėgioji ir nekeiti vietos, permainomis nedrumsti savo ramybės. Tas blaškymasis— ligūstos sielos požymis. Manau, kad pagrindinis sveiko proto bruožas yra sugebėjimas sustoti ir bendrauti su savimi. Tačiau žiūrėk, kad daugelio autorių bei įvairių knygų skaitymas nevirstų betiksliu klaidžiojimu ir blaškymusi. Ilgai verta gaišti tik dėl didžių protų, penint jais sielą, jei trokšti perimti ką nors, kas tvirtai liktų joje. Niekur nėra to, kas yra visur. Tie, kurie gyvena keliaudami, turi galybes svetingų pažįstamų, o draugų — nė vieno. Tas pats neišvengiamai ištinka tuos, kurie bičiuliškai neįsigilina nė į vieną iš didžiųjų protų, bet viską perima greitai ir skubėdami. Neduoda naudos, neteikia jėgų maistas, išspjautas vos tik įdėjus jį į burną, niekas taip nekenkia sveikatai, kaip dažnas vaistų kaitaliojimas, negyja žaizda, kai, ją gydant, bandomi vaistai, nesustiprėja augalas, kuris dažnai persodinamas,— taip visa, kas daroma prabėgomis, neduoda naudos. Knygų daugybė tik išblaško. Todėl, jei nepajėgi perskaityti tiek, kiek turi, pakanka turėti tiek, kiek gali perskaityti. „Bet,— paprieštarausi,— kartais aš norėčiau atsiversti tai vieną knygą, tai kitą.“ Išlepintas skrandis geidžia ragauti daug valgių, kurie, būdami įvairūs ir skirtingo skonio, užuot maitinę, gadina jį. Todėl visada skaityk vertingas knygas ir, panorėjęs kada prie kitų pereiti, vėl grįžk prie pirmųjų. Kasdien ieškok ko nors prieš skurdą, mirtį bei kitas negandas ir, daug ką peržiūrėjęs, išsirink vieną dalyką, kurį galėtum tą dieną perprasti. Aš pats taip ir darau: iš daugelio dalykų, kuriuos perskaitau, ką nors perimu. Antai šiandien Epikūro raštuose (mat esu įpratęs ir į priešo stovyklą pereiti, bet ne kaip perbėgėlis, o kaip žvalgas) štai ką radau: „Garbingas dalykas,— sako jis,— yra linksmas skurdas". Iš tikrųjų tai nėra skurdas, jei jis linksmas. Skurdžius —ne tas, kuris mažai turi, bet tas, kuris trokšta daugiau turėti. Ar jam svarbu, kad dėžė kupina pinigų, kad lūžta klėtys, kad pilnos ganyklos ar kad gauna dideles palūkanas, jei jis trokšta svetimo, jei skaičiuoja ne tai, ką įgijo, bet tai, ką įgys? Klausi, kokia turtų riba? Žemiausia — turėti tai, kas būtiniausia, aukščiausia — tai, ko pakanka. Lik sveikas.


TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Rašai, jog savo draugui patikėjai man perduoti laišką. Toliau įspėji, kad nepasakočiau jam visko apie tave, nes ir pats nesi įpratęs taip daryti. Taigi tame pačiame laiške ir pavadinai jį draugu, ir paneigei tai. Nieko baisaus, jei šį žodį pavartojai bendrąja prasme, pavadindamas jį draugu, kaip kad per rinkimus visus kandidatus vadiname garbingais vyrais arba kaip sutiktąjį praeivį sveikiname kreipdamiesi „pone", jei neprisimename jo vardo. Bet jei ką nors laikai draugu ir nepasitiki juo kaip pats savimi, smarkiai klysti ir nepakankamai žinai, kas yra tikrosios draugystės jėga. Viską aiškinkis su draugu, bet pirmiausia pažink jį patį. Draugystę reikia įvertinti prieš susidraugaujant, o susidraugavęs — pasitikėk ja. Atvirkščiai daro tie, kurie, priešingai Teofrasto nurodymams, įvertina tada, kai įsimyli, o įvertinę nustoja mylėti. Ilgai mąstyk, ar verta tau su kuo nors susidraugauti. Bet nusprendęs atiduok visą širdį ir drąsiai kalbėkis su juo kaip pats su savimi. Gyvenk taip, kad net pačiam sau nereikėtų prisipažinti dėl ko nors, ko negali patikėti net priešui. Bet jei ir yra tokių dalykų, kuriuos paprastai slepiame, dalykis su draugu visais rūpesčiais, visomis mintimis. Manysi, jog jis ištikimas — ištikimą ir padarysi. Mat apgaulės baimė moko apgaudinėti kitus ir savo įtari­nėjimais suteikia teisę nusikalsti. Kodėl negalėčiau draugo akivaizdoje ištarti kokių nors žodžių? Kodėl, būdamas su juo, negalėčiau manyti esąs tarsi pats su savimi? Yra tokių, kurie tai, ką galima patikėti tik draugams, pasakoja pirmam sutiktam ir bet kam, kas tik klauso, išlieja savo rūpesčius. Kiti, priešingai, bijo, kad net ir artimiausi bičiuliai ko nors apie juos nesužinotų, ir, jei galėtų, nepasitikėtų net patys savimi. Todėl jie viską slepia savyje kuo giliau. Nedera daryti nei vienaip, nei kitaip. Juk yda ir pasitikėti visais, ir netikėti niekuo. Tik pirmoji yda, sakyčiau, garbingesnė, antroji — ne taip pavojinga. Lygiai taip pat priekaištaujama ir tiems, kurie visada sunerimę, ir tiems, kurie visada ramūs. Juk mėgavimasis sambrūzdžiu nėra uolumas, bet — netvirtos sielos blaškymasis. Kai kiekvienas judėjimas laikomas našta, tai nėra ramybė, bet — palaidumas ir ištižimas. Tad tai, ką perskaičiau Pomponijaus veikale, išliks širdyje: „Kai kurie taip nulindo į tamsą, kad neaiškiai mato, kas yra šviesoje". Ramybė turi kaitaliotis su veikla, veikla — su ramybe. Pasitark su gamta, ji tau sakys sukūrusi ir dieną, ir naktį. Lik sveikas.


KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Atkakliai tęsk tai, ką pradėjai, ir kiek įmanydamas skubėk, kad galėtum kuo ilgiau gėrėtis tobula ir darnia siela. Gali gėrėtis ir tobulindamas ją, siekdamas darnos. Tačiau visai kitoks džiaugsmas stebėti tyrą, nesuteptą ir spindinčią dvasią. Turbūt prisimeni, kokį džiaugsmą patyrei, kai, nusivilkęs pretekstą¹, užsivilkai vyro togą ir buvai nuvestas į forumą? Lauk dar didesnio džiaugsmo, kai atsikratysi vaikiško būdo ir filosofija įrašys tave į vyrus. Mat iki šiol mus tebelydi ne vaikystė, bet, ir tai kur kas blogiau, vaikiškumas. Ir tai juo blogiau, nes turime senių autoritetą, o vaikų ydas, ir ne tik vaikų, bet ir kūdikių. Kūdikiai bijo kiekvieno menkniekio, vaikai — ne to, ko reikia, o mes — ir vieno, ir kito. Ženk pirmyn ir tu suprasi, jog daug kas ne taip baisu kaip tik todėl, kad daug baimės įvaro. Jokia nelaimė nėra didelė, jei ji — paskutinė. Mirtis artinasi prie tavęs. Ji būtų baisi, jei galėtų likti su tavimi; bet ji arba neateis, arba pereis per tave, ne kitaip. „Sunku,— sakai,— priversti širdį niekinti gyvybę." O ar nematai, dėl kokių menkų priežasčių ją niekina? Vienas pasikorė prie meilužės durų, kitas nušoko nuo stogo, kad nebegirdėtų šeimininko barnių, trečias geležte persirėžė vidurius, kad tik nebūtų sugrąžintas bėgant. Nejaugi manai, jog dorybė nepadarys to, ką padaro pernelyg didelė baimė? Neturi ramaus gyvenimo tas, kuris per daug mąsto apie tai, kaip jį pratęsti, kuris mano, jog didelis gėris — pergyventi daugelį konsulų². Kasdien mąstyk apie tai, kad galėtumei abejingai palikti gyvenimą, į kurį daugelis įsikimba ir laikosi tartum skęstantieji vandens verpete — už dygių krūmų ar aštrių uolų. Dauguma taip ir blaškosi tarp mirties baimės ir gyvenimo kančių; vargšai jie: ir gyventi nenori, ir mirti nemoka. Taigi, atsikratęs bet kokio nerimo, susikurk sau malonų gyvenimą. Joks turtas neteikia džiaugsmo šeimininkui, jei šis širdyje nepasiruošęs jo prarasti; ir visų lengviausia netekti tokio daikto, kurio visiškai negaila jį praradus. Todėl drąsink ir grūdink save, laukdamas to, kas ištinka ir pačius galingiausius. Pompėjų mirti nuteisė berniukas ir eunuchas, Krasą — žiaurus ir pasipūtęs partas. Gajus Cezaris įsakė Lepidui padėti galvą po tribūno Dekstro kirviu, o pats savąją paguldė po Cherėjos smūgiu. Nė vieno likimas neiškėlė taip aukštai, kad grasintų ne tiek, kiek buvo ketinęs. Nepasitikėk ramybe: jūra įšėlsta per akimirką, ir ką tik smagiai sklendę laivai skęsta. Turėk galvoje, kad ir plėšikas, ir priešas gali įremti tau kardą į gerklę. Jei didžiūnų galia tavęs ir nepalies, kiekvienas vergas turi teisę į tavo gyvybę ir mirtį. Štai ką pasakysiu: kas nevertina savo gyvybės, tas — tavosios Šeimininkas. Pavyzdžiui, prisimink tuos, kurie žuvo dėl šeimynos pinklių, užklupti atvirai arba klasta, ir suprasi, kad vergų neapykanta pražudė ne mažiau žmonių negu karalių neapykanta. Tad, ar tau rūpi, kiek turi galios tas, kurio tu bijai, jeigu tai, ko bijai, gali padaryti kiekvienas? Tačiau, jei tu atsitiktinai pakliūsi į priešų rankas, nugalėtojas lieps vesti tave. Kur? Žinoma, ten, kur tu ir taip keliauji. Kodėl gi pats save apgaudinėji, tartum tik dabar suvoktum tai, kas visada su tavim būdavo? Sakau tau: esi vedamas ten, iš kur atsiradai. Tokius ir panašius dalykus reikia nuolatos turėti galvoje, jei norime ramiai laukti paskutinės valandos, kurios baimė visas kitas valandas daro neramias.

O kad laiškas turėtų pabaigą, paklausyk, kas man šiandien patiko (tai irgi paimta iš svetimų sodų): „Didelis turtas yra prigimties dėsnį atitinkantis skurdas". Ar žinai, kokias ribas mums nubrėžia šis prigimties dėsnis? Nealkti, netrokšti, nešalti. Norint numalšinti alkį ir troškulį, nebūtina stypsoti prie aukštų slenksčių, kęsti slegiantį išdidumą ir įžeidžiantį meilumą, nebūtina leistis į jūras ar traukti karan. Visa, ko reikia prigimčiai, įgyjama ir pasiekiama. Liejame prakaitą tik dėl dalykų, kurie nėra būtini. Dėl jų sunešiojame togą, dėl jų senstame žygio palapinėje, nuklystame prie svetimu krantų. Tai, ko žmogui pakanka, yra po ranka. Turtingas tas, kam skurdas — mielas brolis. Lik sveikas.


PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Giriu Ir džiaugiuosi, kad taip atkakliai atsidedi mokslui ir, viską užmiršęs, stengiesi užsiimti tik vienu — kad diena iš dienos taptum geresnis. Ne tik raginu, bet netgi prašau ir toliau būti tokiam atkakliam. Tačiau perspėju tave: nesielk taip, kaip tie, kurie trokšta ne tobulėti, o tik atkreipti dėmesį, nedaryk taip, kad kas nors tavo išvaizdoje ar gyvenimo būde kristų į akis. Nesirodyk nesusitvarkęs, nekirptais plaukais, neskusta barzda, venk akivaizdžios paniekos sidabrui, guolio ant žemės ir visų tų šunkelių, kuriuos perša garbės troškimas. Užtenka, kad pats filosofijos vardas, net ir saikingai jį vartojant, yra nekenčiamas. O kas bus, jei mes pradėsime elgtis nepaisydami žmonių papročių? Tegu būsime iš vidaus visai kitokie, o iš išorės — panašūs į minią. Tegu toga nebus blizganti, bet ir ne purvina. Tegu neturėsime sidabrinių indų su gryno aukso lipdiniais, bet nemanykime, jog aukso ar sidabro stygius — saikingumo požymis. Gyvenkime geriau negu minia, bet ne kitaip, negu ji. Antraip atbaidysime ir atstumsime nuo savęs tuos, kuriuos norime pataisyti. Taip ir padarome, kad jie nenori sekti mumis, nes bijo, jog reikės sekti viskuo. Filosofija visų pirma žada duoti tarpusavio supratimą, žmogiškumą ir bendravimą. Noras išsiskirti atribos mus nuo šių tiesų. Stenkimės nežadinti noro žavėtis tais dalykais, kuriuos visi išjuokia ir niekina. Mūsų tikslas—gyventi pagal prigimtį. Kankinti savo kūną, neapkęsti švaros, mėgti purvą, rinktis ne tik pigų, bet ir koktų bei šlykštų maistą — priešinga mūsų prigimčiai. Trokšti retų daiktų — prabanga, atsisakyti įprastų ir lengvai įgyjamų daiktų — kvailystė. Filosofija reikalauja saiko — ne kančios, o saikingumas negali būti aplaidumas. Man patinka tokia taisyklė: gyvenimas turi išsitekti tarp dorų žmogaus įpročių ir visuomenės papročių. Tegu visi stebisi mūsų gyvenimu, bet tegu pripažįsta jį esant teisingą. „Kaipgi taip? — paklausi tu.— Nejaugi mes elgsimės taip, kaip visi kiti? Ir nebus jokio skirtumo tarp jų ir mūsų? Bus, ir didžiausias. Tas, kuris pažvelgs į mus atidžiau, supras, jog mes nesame panašūs į minią. O tas, kuris įžengs į mūsų namus, tegu labiau stebisi mumis negu mūsų rykais. Didis yra tas, kuris naudojasi moliniais indais tarsi sidabriniais. Ne mažesnis ir tas, kuris sidabriniais indais naudojasi tarsi moliniais. Silpnos dvasios tas, kuris nesugeba pakęsti turto.

Norėčiau dar pasidalyti su tavimi ir šios dienos laimikiu. Hekatono raštuose radau pasakymą, jog troškimų apribojimas — geriausias vaistas nuo baimės. „Praradęs viltį,— tvirtina jis,— nustosi bijoti." „Ką bendra,—tu paklausi,— turi šie tokie skirtingi dalykai?" Bet taip ir yra, mielas Lucilijau, nors jie atrodo esą skirtingi, bet iš tikrųjų siejasi vienas su kitu. Panašiai kaip ta pati grandinė jungia sargybinį su belaisviu, taip baimė ir viltis, tokie skirtingi dalykai, dera tarpusavy: viltį lydi baimė. Nesistebiu tuo: ir viena, ir kita — neramios sielos savybės, ir vieną, ir kitą kursto nerimas dėl laukiamos ateities. Bet svarbiausia baimės ir vilties priežastis — tai, kad mes nepasitenkiname dabartimi ir savo mintimis nukeliaujame į tolimą ateitį. Taip įžvalgumas, didžiausias žmogaus gėris, virsta blogiu. Žvėrys bėga tik matydami pavojų; pabėgę vėl būna ramūs. O mus kamuoja ir praeitis, ir ateitis. Mums kenkia daugybė gerų dalykų: atmintis sugrąžina prie išgyventų baimės kančių, o įžvalgumas iš anksto numato būsimas. Niekas nesijaučia esąs nelaimingas tik dėl šiandienos. Lik sveikas.


ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Aš suvokiu, Lucilijau, jog ne tik tobulėju, bet ir keičiuosi. Nesakau ir netikiu, kad manyje nebeliko nieko, ką dar reikėtų keisti. Negi jau nebeturiu savybių, kurias reikėtų taisyti, mažinti arba stiprinti? Jeigu siela mato savo ydas, kurių ligi šiol nepripažino, vadinasi, ji pasidarė geresnė. Kai kuriuos ligonius reikia sveikinti, kad jie pasijuto esą sergantys. Tad norėčiau pasidalyti su tavimi mintimis apie tokį staigų savo pasikeitimą. Tada dar labiau tikėčiau mūsų draugyste — tikra draugyste, kurios neišardo nei viltis, nei baimė, nei savanaudiškumas, tokia draugyste, su kuria žmonės miršta ir dėl kurios miršta. Galiu nurodyti tau daugelį, kuriems stigo ne draugų, o draugystės. Negali taip atsitikti tada, kai sielas jungia viena valia trokšti viso, kas kilnu. Kodėl tai neįmanoma? Jos žino, jog tada visa, ką jos turi, yra bendra, pirmiausia bendros jų nelaimės. Tu net negali įsivaizduoti, kiek daug svarbaus, kaip man atrodo, atneša kiekviena diena. „Pasidalyk ir su manim,— sakai,— tomis priemonėmis, kurių veiksmingumą pats patyrei." Aš ir pats trokštu viską tau perteikti ir džiaugiuosi, kad, šio to išmokęs, galėsiu mokyti kitą. Manęs nenudžiugins joks daiktas, net ir labai nepaprastas ar naudingas, jei tik aš vienas apie jį žinosiu. Jei man kas nors padovanotų išmintį, bet su sąlyga, kad slėpčiau ją savyje ir su niekuo jos nesidalyčiau, aš jos atsisakyčiau. Joks gėris nėra mielas, jei jį turi vienas. Išsiųsiu tau knygų ir, kad smarkiai nevargtum ieškodamas jose naudingų patarimų, įdėsiu žymeklius, kurie padės tau iš karto rasti tai, kas man ten patinka ir žavi. Tačiau gyvas balsas ir bendravimas duotų tau daugiau naudos negu parašyti žodžiai. Reikėtų tau pačiam dabar atvykti Čionai pirmiausia todėl, kad žmonės labiau tiki akimis, negu ausimis, antra, todėl, kad kelias per pamokymus yra ilgas, o per pavyzdžius— trumpas ir veiksmingas. Kleantas nebūtų taip gerai perteikęs Zenono mokymo, jei būtų tik girdėjęs jį. Bet jis gyveno kartu, žinojo jo paslaptis, stebėjo, ar pats Zenonas elgiasi pagal savo taisykles. Platonas ir Aristotelis, ir minia išminčių, vėliau išsisklaidžiusių įvairiomis kryptimis, daugiau naudos gavo pažindami Sokrato būdą, negu žinodami jo žodžius. Metrodorą, Hermarchą ir Polieną didelius vyrus padarė ne Epikūro pamokos, bet gyvenimas kartu su juo. Kviečiu tave čia ne tik tam, kad gautum naudos, bet kad ir pats būtum man naudingas. Būdami kartu, mes vienas kitam daugiau duosime.

Dabar, kadangi privalau tau atiduoti kasdieninę duoklę, parašysiu, kas man šiandien patiko Hekatono raštuose. Jis sako: „Klausi, ką aš pasiekiau. Susidraugavau pats su savimi“. Pasiekė jis daug: niekada nebebus vienišas. Žinok, kad toks žmogus bus ir visų draugas. Lik sveikas.


SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klausi, ko tau labiausiai reikia vengti? — Minios. Į ją įsimaišęs, niekada nebūsi saugus. Aš prisipažįstu iš tiesų esąs silpnas: niekados negrįžtu į namus toks, koks išėjau. Tai, ką buvau sutvarkęs, susijaukia, tai, ką buvau išvijęs, grįžta. Kaip ilgos negalios išsekintiems ligoniams visuomet kenksminga kur nors išvykti, taip atsitinka ir mums, kurių sielos atgauna jėgas po ilgos ligos. Stumdytis minioje kenksminga: kiekvienas arba mokys mus kokios nors ydos, arba brukte ją įbruks, arba apkrės ja mums nežinant. Iš tikrųjų kuo didesnė minia, kurioje maišomės, tuo didesnis pavojus. Bet nieko nėra pražūtingesnio doriems įpročiams kaip reginiai. Mat per malonumus ydos lengviau įsigauna į mūsų sielas. Kaip manai, apie ką aš kalbu? Apie tai, kad grįžtu namo godesnis, didesnis garbėtroška, labiau ištroškęs prabangos ir, aišku, žiauresnis ir nežmoniškesnis, nes pabuvojau tarp žmonių. Atsitiktinai patekau į dienos varžybas¹, tikėdamasis kokios nors atvangos, pramogos, pokštų,—to, kas leistų pailsėti žmonių akims, mačiusioms besiliejantį žmogaus kraują. Kur tau! Prieš tai matyta kova buvo tikras gailestingumas. Dabar — be juoko —tikros žudynės. Prisidengti neturi kuo, pliekiama į bet kurią kūno vietą, o kiekvienas kirtis pasiekia tikslą. Daugeliui tai labiau patinka už paprastas kautynes ir mylimiausių gladiatorių kovas. Kaipgi nepatiks! Nei šalmo, nei skydo kardui atremti. Kam gynyba? Kam kovos menas? Visa tai tik vilkina mirties akimirką. Rytą žmonės įmetami liūtams ir meškoms, kad šie juos sudraskytų, dieną — žiūrovams. Tai jie liepia nužudžiusiems atstatyti krūtines tiems, kurie juos nužudys, o nugalėtoją palieka kitam kruvinam mūšiui. Kovotojai neturi kitos išeities, išskyrus mirtį. Griebiamasi geležies ir ugnies². Ir taip, kol ištuštėja arena. „Bet jis plėšikavo, nužudė žmogų. Kaipgi taip? Anas, kadangi nužudė, pats nusipelnė šios kančios; o tu, nelaimingasai, kuo gi nusipelnei, kad į tai žiūri? „Žudyk, plak, degink! Kodėl taip bailiai puola prie atstatyto kardo? Kodėl taip nedrąsiai žudo? Kodėl taip nenoriai miršta? Tegul rimbo kirčiai varo juos lieti kraują, tegul jie nuogą krūtine atstato vienas kito smūgiams!" Pertrauka. „Tegul ir dabar žudo žmones, kad tik kas nors vyktų." Na, argi dar nesuprantate, kad blogio pavyzdžiai atsigręžia prieš tuos, kurie juos duoda? Dėkokite nemirtingiems dievams, kad mokote žiaurumo žmogų, kuris negali to išmokti! Todėl reikia vesti tolyn nuo minios tą, kurio siela dar silpna ir kuris dar netvirtas dėl gėrio, nes jis gali lengvai pereiti į daugumos pusę. Net Sokrato, Katono ir Lelijaus dorovingumui būtų galėjęs pakenkti į juos nepanašių žmonių sambūris, o tuo labiau mes, kad ir uoliausiai tobulindami savo prigimtį, negalime atlaikyti iš visų pusių plūstančių ydų. Daug blogio padaro net vienas prabangos ar godumo pavyzdys: dėl išpaikinto namiškio ir mes išlempame ir ištyžtame; turtingas kaimynas skatina mūsų godumą: pavydus draugas apkrečia savo puvėsiais net ir labai tyrą bei nuoširdų žmogų. Ko, tavo manymu, galima tikėtis iš tokio gyvenimo būdo, prie kurio puola visa minia?! Tu pradėsi arba mėgdžioti ją, arba neapkęsti jos. Bet reikia vengti ir vieno, ir kito: nebūk panašus į bloguosius tik todėl, kad jų tiek daug, nebūk daugumos žmonių priešas tik todėl, kad jie nėra panašūs į tave. Kiek galėdamas pasinerk į patį save. Bendrauk su tais, kurie padarys tave geresnį. Prisileisk tuos, kuriuos gali padaryti geresnius. Tai vyksta drauge: žmonės, mokydami kitus, mokosi patys. Tau neverta brautis į minios vidurį, pasidavus troškimui išgarsinti savo gabumus, ką nors viešai skaityti ar aptarinėti. Mano nuomone, šitaip galėsi daryti tada, kai turėsi tinkamą šiai miniai prekę. Dabar gi nėra žmogaus, kuris galėtų tave suprasti. Galbūt vieną ar kitą žmogų tu sutiksi, bet ir juos pirmiausia tau reikės, šviesti ir mokyti, kad suprastų tave. „Tai kam aš tiek mokiausi?" Nebijok, tavo vargas ne veltui: išmokai sau.

O aš šiandien ne tik dėl savęs mokiausi. Pasidalysiu su tavimi tuo, ką radau. Trys puikūs posakiai apie vieną ir beveik tą patį dalyką. Vienu iš jų išmokėsiu šio laiško skolą, o kitus du priimk iš anksto. Demokritas sako: „Vienas žmogus man atstoja visą tautą, o tauta — vieną žmogų". Gerai pasakė ir tas, kuris [nesvarbu, kad ir kas jis būtų, nes tai nėra aišku], paklaustas, kodėl taip rūpestingai užsiima menu, kurį supras tik keli, atsakė: „Užteks man ir kelių, užteks ir vieno, užteks ir nė vieno". Nuostabus ir trečiasis — Epikūro — pasakymas, kurį jis parašė vienam iš savo mokslo draugų: „Tai aš sakau tau, o ne miniai, nes vienas kitam esame sausakimšas teatras". Šias mintis, mielas Lucilijau, reikia saugoti širdyje, kad galėtum niekinti malonumą, kurį teikia daugumos pagyrimai. Tave minia giria. Tad ar turi dėl ko būti patenkintas savimi, jeigu tave supranta daugumas? Tegul gerosios tavo savybės bus nukreiptos į vidų. Lik sveikas.


AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

„Tu liepi man,— taip atsakai,— vengti minios, atsiskirti ir pasitenkinti savo sąžine. Tai kur tie jūsų pamokymai, patariantys mirti besidarbuojant?" Betgi tai, ką tau patariu — pasislėpti ir užrakinti duris,— aš pats padariau, kad galėčiau padėti daugeliui. Nė vienos dienos nepraleidžiu dykinėdamas. Dalį nakties skiriu mokslams. Nemetu užsiėmimų dėl miego, jis mane kariaute užkariauja, o išvargusios, limpančios akys dar tebebūna nukrypusios į darbą. Pasitraukiau ne tik nuo žmonių, bet ir nuo reikalų, pirmiausia — nuo savo asmeninių. Esu užsiėmęs ainių rūpesčiais. Jiems ir surašau tai, kas galėtų jiems padėti. Lyg naudingų vaistų rinkinius pateikiu raštu sveikus pamokymus, patyręs, kad jie sėkmingai gydo manąsias votis, kurios jei ir neišnyko, tai bent nustojo tvinkti. Rodau kitiems tą teisingą kelią, kurį pats radau taip vėlai, pavargęs nuo klajonių. Šaukiu: „Venkite visko, ką vertina minia, ką pakiša atsitiktinumas. Įtariai ir baikščiai žvelkite į bet kokį atsitiktinį pasisekimą. Ir žuvys, ir žvėrys kimba ant saldžių vilčių kabliuko. Manote, jog tai — likimo dovana? Ne, tai — spąstai. Kas iš jūsų nori saugiai praleisti gyvenimą, tegu kiek galėdamas vengia šitų lyg paukščių gaudymo klijais išteptų gėrybių, kurios mus, vargšus, štai kaip apgauna: manome, kad mes sugavome laimikį, o iš tikrųjų patys užkimbame. Šitoks kelias veda į bedugnę, o tokio nepaprastai puikaus gyvenimo galas — kritimas į ją. Be to, neįmanoma net ir priešintis, kai sėkmė pradeda mus vesti klystkeliais. Arba eiti tiesiai, arba iš karto suklupti. Likimas negrąžina atgal, bet parbloškia ir kerta. Taigi vadovaukitės tokiu sveiku ir naudingu gyvenimo būdu: kūnui pataikaukite tik tiek, kiek reikia gerai sveikatai. Su kūnu elkitės griežčiau, kad jis nenustotų paklusti sielai. Tegu maistas tik alkį malšina, gėrimas — troškulį, tegu drabužis saugos tik nuo šalčio, o būstas — nuo visų kitų negandų. Visai nesvarbu, ar būstas — iš velėnos, ar iš įvairiausių svetimų kraštų akmenų. Žinokite, kad po šiaudiniu stogu žmogui nė kiek ne blogiau negu po auksiniu. Niekinkite visa, kas, be reikalo vargstant, daroma norint puošti ar parodyti. Atminkite, kad niekas, išskyrus sielą, nėra vertas nuostabos. Jei ji didelė, tai nieko nebėra didesnio". Negi, tavo nuomone, kai šitai kalbu pačiam sau, kai kartoju ainiams, atrodau teikiąs mažiau naudos, negu stodamas teisman laiduoti arba antspauduodamas testamento lenteles¹, arba senate balsuodamas už kandidatą? Tikėk manimi - kas iš pažiūros yra dykūnas, tas turi daug didesnių rūpesčių: užsiima ir žmogiškais, ir dieviškais dalykais.

Bet laikas baigti ir, kaip esu įpratęs, atsiskaityti už šį laišką. Tai bus ne iš mano atsargų. Iki šiol vartinėju Epikūro mintis, o šiandien perskaičiau tokį jo posakį: „Jei nori būti tikrai laisvas, vergauk filosofijai". Jei tu paklusai ir atsidavei jai, tavo reikalas nebus atidėtas kitai dienai: būsi išlaisvintas tuojau pat. Mat vergauti filosofijai — laisvė. Galbūt paklausi mane, kodėl mieliau pateikiu tiek daug gerų Epikūro negu mūsų pasakymų. Bet kodėl tu manai, kad šios mintys yra tik Epikūro, o ne visų žmonių? Kiek daug poetų pasako tai, kas pasakyta ar turi būti pasakyta filosofų. Nekalbu apie tragikus ir mūsų dramas², kurios taip pat turi rimties ir užima tarpinę vietą tarp komedijų ir tragedijų. Kiek iškalbingiausių eilių galima rasti mimuose! Kiek daug Publilijaus minčių turėtų deklamuoti ne basi, bet koturnuoti3 aktoriai! Pateiksiu vieną jo eilutę, skirtą filosofijai, ir kaip tik tai jos daliai, kuri tik ką čia buvo nagrinėta. Poetas tvirtina, kad atsitiktinai gautas gėris nėra mūsų turtas:

Ne mūsų tai, kas atsirado mums staiga

Panorus ko. 

Prisimenu, jog tu šią mintį esi pasakęs kur kas geriau ir trumpiau:

Ne tavo tai, ką tau sumanė duot lemtis.

Nepraleisime ir šito, galbūt net dar geresnio tavo posakio:

Padovanoti turtai gali būti atimti.

Jis skolos negrąžina: tik atidaviau tau tai, ką iš tavęs paėmiau. Lik sveikas.


DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nori žinoti, ar teisingai Epikūras viename iš laiškų smerkia tuos, kurie tvirtina, jog išminčius pasitenkina pats savimi ir todėl jam nereikia draugų. Epikūras dėl to priekaištauja Stilponui ir kitiems, kuriems atrodo, jog didžiausias gėris — tai nepakanti siela. Neišvengsime dviprasmybės, norėdami graikišką skubiai išversti vienu žodžiu — nepakanta. Mat galima suprasti jį visai priešingai, negu norime pasakyti. Mes norime pasakyti: siela, abejinga bet kokiam blogiui; o žmogus supras taip: siela, negalinti iškęsti jokio blogio. Žiūrėk, ar ne geriau būtų pasakyti „nesužeidžiama siela“ arba „nepasiduodanti kančiai siela". Tuo mes ir skiriamės nuo jų: mūsų išminčius nugali bet kokias negandas, bet jas jaučia; o jų — net nejaučia. Ir mums, ir jiems bendra tai, kad išminčius pasitenkina pats savimi. Tačiau, nors jam ir pakanka paties savęs, jis nori turėti ir bičiulį, ir kaimyną, ir draugą. Atkreipk dėmesį, kiek jis pasitenkina pats savimi: kartais jam pakanka ir dalies savęs. Jei liga ar priešas atims ranką, jei dėl kokios nors nelaimės neteks akies ar abiejų akių, jam užteks to, kas liko; ir su suluošintu ar sužalotu kūnu bus toks pat linksmas, koks buvo sveikas. Nors ir neliūdi dėl to, ko neteko, bet pageidautų, kad nieko netrūktų. Išminčius pasitenkina pats savimi ne todėl, kad nenorėtų turėti draugo, bet todėl, kad galėtų neturėti jo. Sakydamas „galėtų", turiu galvoje tai, kad draugo praradimą pakelia ramiai. Juk be draugo niekada neliks. Jis pats gali nutarti, ar greitai įsigys naują. Kaip Fidijas, praradęs statulą, beregint kitą padarytų, taip ir išminčius, šis draugysčių kūrėjas, vietoj prarasto draugo turės kitą. Klausi, kokiu būdu jis galės greitai įsigyti draugą. Pasakysiu, jei susitarsime, kad aš dabar atiduosiu skolą, ir dėl šio laiško būsime atsiskaitę. Hekatonas sako: „Aš pasakysiu tau, kaip sužadinti meilę be antpilų, be žodžių, be užkalbėjimų: jei nori būti mylimas, mylėk". Didelį malonumą teikia ne tik sena, užgrūdinta draugystė, bet ir naujos pradžia ar pasiruošimas jai. Kaip skiriasi pjovėjas ir sėjėjas, taip skiriasi tas, kuris įsigijo draugą, ir tas, kuris dar įsigys jį. Filosofas Atalas mėgdavo sakyti, kad maloniau siekti draugystės negu jau draugauti, — panašiai „kaip menininkui maloniau piešti paveikslą negu būti jį nupiešus". Tas, kuris pradeda darbą neramia siela, dirbdamas jaučia didelį džiaugsmą. Ne taip smagu tam, kuris, baigęs darbą, jau sėdi susidėjęs rankas: dabar jis džiaugiasi savo meno vaisiais, o piešdamas džiaugėsi pačiu menu. Paaugliai duoda daugiau naudos, bet maži vaikai — mielesni. Dabar grįžkime prie mūsų temos. Nors išminčius pasitenkina pats savimi, vis dėlto jis nori turėti draugą, jei ne dėl ko kito, tai bent tam, kad tokia didelė dorybė neliktų be naudos. Tačiau ne tam, kaip sakė Epikūras tame pačiame laiške, „kad turėtų ką nors, kas slaugytų susirgus, kas padėtų įkalintam ar patekusiam į skurdą", bet tam, kad jis pats turėtų ką slaugyti susirgus, ką išlaisvinti iš priešo nagų. Nedorai mąsto tas, kas žiūri savęs ir dėl to ieško draugystės. Kaip pradėjo, taip ir užbaigs. Įsigijęs draugą, kad tas iš pančių jį vaduotų, pats pabėgs tik sužvangėjus grandinėms. Tai tokie draugystės ryšiai, kuriuos žmonės vadina laikinais. Dėl naudos įsigytas bičiulis tol bus vertinamas, kol duos naudos. Todėl laimės kūdikius supa draugų minia, o aplink sutriuškintuosius — dykynė, draugai sprunka iš išbandymų lauko. Todėl yra tiek daug nelemtų pavyzdžių, kai vieni iš baimės palieka savo draugus, kiti iš baimės juos išduoda. Kokia pradžia, toks ir galas, kitaip ir būti negali. Kuris pradėjo draugauti todėl, kad tai jam naudinga, ir baigs todėl, kad tai jam bus naudinga. Už bet kokią kainą parduos draugystę, radęs joje ką nors vertinga be jos pačios. Kam įsigyju draugą? Tam, kad turėčiau už ką numirti, kad turėčiau paskui ką sekti į ištrėmimą, kad galėčiau savo krūtine ginti jo gyvybę ir paaukoti savąją. Tai, ką tu aprašinėji, Be abejo, kažkas panašaus į draugystę slypi įsimylėjusiųjų aistroje. Ją galima pavadinti pamišėlių draugyste. Kas gi myli dėl pelno? Arba trokšdamas garbės ar šlovės? Meilė pati savaime, atmesdama visa kita, uždega širdyse grožio geismą ir abipusės meilės viltį. Kaip? Iš tokių kilnių dalykų kyla niekinga aistra? Tu prieštarauji: „Kalbame ne apie tai, ar verta siekti draugystės dėl jos pačios". Priešingai, kaip tik tai dabar reikia įrodyti. Juk jei reikia jos siekti dėl jos pačios, vadinasi, ir pačiu savimi pasitenkinantis žmogus gali jos ieškoti. Kaip jis jos ieškos? Taip, kaip ieško paties gražiausio daikto: nei pelno vaikydamasis, nei likimo permainų bijodamas. Griauna draugystės didybę tas, kuris ieško draugų dėl viso pikto. Išminčius savimi pasitenkina. Tai, mielas Lucilijau, daugelis aiškina klaidingai: išminčių iš visur varo ir verčia jį tūnoti savo kiaute. Tačiau reikėtų išsiaiškinti šių žodžių prasmę ir ribas. Išminčius pasitenkina savimi ne tik dėl to, kad gyventų, bet kad gyventų laimingai. Kad gyventų, jam daug ko reikia, o kad būtų laimingas — tik sveikos, kilnios, likimą niekinančios sielos. Noriu tau taip pat priminti Chrisipo nurodytą skirtumą. Jis teigia, kad išminčius nieko netrokšta, nors jam ir reikia daugybės dalykų. „Kvailiui, priešingai, nereikia nieko, nes niekuo nemoka naudotis. Užtat jis trokšta visko.“ Išminčiui reikia ir rankų, ir akių, ir daugybės kitų kasdieniniam naudojimui būtinų dalykų, bet jam nieko netrūksta. Juk stoka — tai būtinybė turėti, o išminčiui nieko nėra būtina. Taigi nors jis pasitenkina pats savimi, bet jam reikia draugų. Nori jų turėti kuo daugiau, bet ne tam, kad laimingai gyventų. Ir be draugų jis gyvens laimingai. Didžiausias gėris svetur paramos neieško: jis kuriasi savyje ir atsiranda tik pats iš savęs. Jei kurią nors dalį savęs perims iš išorės, jis jau priklausys nuo likimo. „Tačiau kaipgi gyvens išminčius, jei liks be draugų, įmestas į kalėjimą ar ištremtas į svetimą šalį, ar užtrukęs ilgoje jūrų kelionėje, ar išmestas į negyvenamą krantą?" — Kaip Jupiteris, kuris ilsisi, pasinėręs į savo apmąstymus tada, kai pasaulis išsisklaido, dievai jungiasi į vieną, o gamta pamažu apmiršta1. Taip ir išminčius užsidaro savyje, pasilieka pats su savimi. Tačiau jis, kol gali savo nuožiūra tvarkyti reikalus, nors jam ir nieko netrūksta, bet veda žmoną, nors nieko netrūksta, bet augina vaikus, nors nieko netrūksta, bet negyventų, jei reikėtų gyventi be žmonių. Prie draugystės jį traukia ne nauda, bet natūralus potraukis. Kaip yra įgimtas kitų dalykų troškimas, taip įgimtas ir draugystės troškimas. Kaip visiems būdinga neapkęsti vienatvės, siekti bendrauti, kaip žmogų su žmogumi sieja prigimtis, taip ir čia glūdi akstinas, verčiantis mus siekti draugystės. Bet, nors išminčius ir myli draugus kaip niekas kitas, nors padaro juos lygius sau, o dažnai ir iškelia virš savęs, vis dėlto jis tiki, kad visas gėris slypi jame pačiame. Ir jis ištars tą patį, ką ištarė Stilponas, tas pats Stilponas, kuriam laiške priekaištauja Epikūras. Kai Stilpono tėviškę užkariavo priešai, jis, netekęs vaikų, netekęs žmonos, iš visuotinio gaisro išėjo vienas, tačiau laimingas. Paklaustas Demetrijo, kurio pravardė dėl pražudytų miestų buvo Poliorketas, ar ką nors praradęs, atsakė: „Visas mano gėris — su manimi". Štai — kur narsus ir ryžtingas vyras! Jis nugalėjo jį nugalėjusį priešą! Atsakydamas „Nieko nepraradau", privertė šį suabejoti savo pergale! „Visa, kas mano — su manimi", tai yra teisingumas, dora, išmintis, sugebėjimas manyti, jog tai, ką galima atimti, nėra gėris. Stebimės kai kuriais gyvūnais, kurie pereina per pačią ugnį ir lieka sveiki. Šimtą kartų nuostabesnis šis vyras, kuris nesužeistas ir nesužalotas prasiveržė pro kardus, griuvėsius ir ugnį! Matai, kiek lengviau nugalėti visą šalį negu vieną vyrą? Šie jo žodžiai — tai žodžiai stoiko, kuris perneša savo gėrį nepaliestą per sudegintus miestus. Juk jis pasitenkina pačiu savimi. Tokios jo laimės ribos. Nemanyk, kad tik mes švaistomės kilniais žodžiais. Ir pats Stilponui priekaištavęs Epikūras yra panašiai prasitaręs. Prašyčiau tave maloniai išklausyti jo žodžių, nors aš šiandieninę savo pareigą jau esu atlikęs. Jis sako: „Jei kam nors tai, ką turi, neatrodo esant pakankama, tai jis vargšas, nors ir būtų viso pasaulio viešpats". Arba, jei tik tau atrodo, kad šitaip gali būti tiksliau pasakyta (mat reikia išsaugoti ne žodžių, bet minčių teisingumą): „Tas, kuris nelaiko savęs laimingiausiu žmogumi, yra vargšas, nors ir valdo pasaulį". Žinok, jog šios mintys yra visuotinės, vadinasi, prigimties pakuždėtos. Rasi jų ir komedijose: „Belaimis, kas laimingu nevadins savęs"2.

Ar svarbu, kokia tavo būklė, jei tau ji atrodo bloga? „Kaip, — paklausi, — jei laimingu pasivadins šitas, nesąžiningai praturtėjęs, ir anas, valdantis šimtus, bet vergaujantis tūkstančiams, ar jo nuomonė padarys jį laimingą?" Svarbu, ne ką jis sako, bet ką jaučia, ne ką vieną dieną, bet ką nuolatos jaučia. Todėl nėra ko tau bijoti, kad toks dalykas atiteks jo nevertam: tik išminčių patenkina tai, ką turi, o kvailys kankinasi niekindamas tai, ką turi. Lik sveikas.


DEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mielųjį Lucilijų

Taip ir yra, savo nuomonės nekeičiu: venk minios, venk nedaugelio, venk net ir vieno. Nėra tokio žmogaus, su kuriuo norėčiau matyti tave bendraujant. Žiūrėk, kaip didžiai tave vertinu: drįstu patikėti tave tau pačiam. Pasakojama, jog Kratetas, klausytojas to paties Stilpono, kurį minėjau ankstesniame laiške, kartą pamatė vaikštinėjant vienišą jaunikaitį ir paklausė jį, ką šis vienas veikiąs. „Šnekuosi su savimi",— atsakė tas. Kratetas jam tarė: „Saugokis, meldžiu, ir gerai įsižiūrėk: juk šnekiesi su blogu žmogumi". Paprastai saugome liūdinčius ar ko nors bijančius, kad jie blogam nenaudotų savo vienatvės. Bet ir niekas iš neišmintingų žmonių neturėtų būti paliktas vienas, nes tada ugdomi blogi sumanymai, tada ruošiami pavojai kitiems ar pačiam sau, tada aplanko nedori geismai, tada atsiskleidžia visa, kas iš baimės ar gėdos buvo širdyje paslėpta, tada galandami nagai akiplėšiškumui, skatinamas goslumas, kurstomas pyktis. Apskritai vienatvė turi vieną pranašumą: galima niekam nieko nepatikėti, nebijoti skundiko; o kvailys dėl to ir žūva, nes pats save išduoda. Taigi matai, kaip tavimi pasitikiu, kaip už tave net laiduoju (nes viltis — dar nežinomo gėrio vardas): nerandu, su kuo labiau norėčiau tave matyti, išskyrus tave su pačiu savimi. Prisimenu, kokius pilnus tvirtybės žodžius tu kalbėjai, kaip didžiadvasiškai juos tarei. Be perstojo džiaugiausi ir kartojau sau: „Ne be reikalo burną aušina. Šie žodžiai turi pagrindo. Tas žmogus nėra vienas iš minios, jis trokšta išsigelbėti". Taip ir kalbėk, taip ir gyvenk, tik žiūrėk, kad tavęs kas nepavergtų. Senąsias savo maldas palik dievų malonei, pradėk naujas: maldauk šviesaus proto, sielos, o tik paskui — kūno stiprybės. Kodėl gi tau dažniau dėl to nepasimeldus? Drąsiai prašyk dievą: nieko svetimo tu jo neprašysi.

Ir, kaip paprastai, norėčiau kartu su laišku išsiųsti kokią nors dovanėlę. Teisingą pasakymą radau Atėnodoro raštuose: „Žinok, kad tik tada būsi laisvas nuo visų geismų, kai prašysi dievą tik to, ko galėsi prašyti viešai"1. Kokie vis dėlto dabar žmonės bepročiai! Dievams šnabžda šlykščiausius troškimus, o jei kas nors tik pastato ausis — tuoj nutyla. Ir pasakoja dievui tai, ką slepia nuo žmonių. Taigi žiūrėk, kad ir tau nepraverstų šis pamokymas: gyvenk su žmonėmis taip, tarsi dievas tave matytų, kalbėkis su dievu taip, tarsi žmonės tave girdėtų. Lik sveikas.


VIENUOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Su manimi šnekėjosi prigimties dosniai apdovano­tas tavo draugas. Jau pirmieji jo žodžiai parodė, kiek

• jis turi dvasios, kiek proto, kiek yra pasiekęs. Ko nau­jas puodas prigeria, tuo ir senas atsiduos. Juk kalbėjo jis ne iš anksto pasiruošęs, bet užkluptas staiga. Ir net susikaupęs jis vos galėjo valdyti drovumą — gerą jau­nystės bruožą: raudonis jj pylė ir pylė. Kiek numanau, šitaip bus ir tada, kai jis sustiprės ir atsikratys visokių ydų, net kai taps išminčiumi. Juk jokia išmintis neiš­gydo įgimtų kūno ir sielos ydų. Jos menas susilpnina, bet nenugali to, kas įgyta gimstant. Kai kuriuos, net ir labai ištvermingus vyrus, žmonių akivaizdoje išpila prakaitas, lyg jie būtų nuvargę ar sušilę. Kai kuriems, besiruošiant kalbėti, dreba keliai, kitiems dantys barš­ka, liežuvis pinasi, lūpos neprasiveria. Sito nusikratyti

- niekada nepadės nei mokslas, nei praktika, čia net ir patiems stipriausiems savo jėgą rodo prigimtis, pri­mindama apie save tokiomis ydomis. Tikiu, kad šiems trūkumams priklauso ir raudonis, nejučiomis nutvies­kiantis ir oriausius vyrus. Dažniau jis ištinka jaunuo­lius, nes šie karštesni, ir jų oda švelnesnė. Bet ne re­čiau jis būna ir patyrusiems bei seniems žmonėms. Kai kurių labiausiai ir reikia bijotis tada, kai jie parausta, tarsi būtų pametę visą gėdą. Sula labiausiai būdavo pašėlęs tada, kai kraujas plūstelėdavo jam į galvą. Niekas neturėjo jautresnio veido už Pompėjaus; jis visada rausdavo žmonių akivaizdoje, ypač susirinkimuose. Prisimenu nuraudus Fabianą, kai jis liudininku buvo įvestas į senatą, ir tas drovumas nuostabiai jam tiko. Taip būna ne dėl silpnos dvasios, bet dėl naujų dalykų, kurie nors ir nebaugina, bet jaudina neužsigrūdinusius ir turinčius įgimtą kūno polinkį raudonuoti. Mat vieni — ramaus kraujo, o kiti — veržlaus, judraus, greitai mušančio į galvą. Kaip sakiau, šito nepadės atsikratyti jokia išmintis: priešingu atveju, jeigu ji galėtų išrauti bet kokias ydas, valdytų visą gamtą. Kas mums buvo duota gimstant ir ką lėmė kūno sandara, išliks, nors siela ir smarkiai, ir ilgai save tobulintų. Nuo tokių dalykų negalima nei apsisaugoti, nei laisvai jų gauti. Aktoriai, kurie pamėgdžioja aistras, kurie gerai išreiškia baimę ir drebulį, kurie vaizduoja liūdesį, mėgina mėgdžioti gėdinimąsi šitaip: nuleidžia galvą, kalba tyliai, įsmeigia akis į žemę ir nudelbia jas. Tačiau nepajėgia nei priversti save parausti, nei įveikti raudonį. Čia išmintis nieko nežada, niekuo nepadeda: tokie dalykai niekam nepavaldūs — ateina be įsakymo ir neliepti dingsta.

Jau laiškas prašo pabaigos. Priimk naudingą ir išganingą posakį ir įsidėk jį giliai į širdį: „Mums reikia išsirinkti kokį nors dorą žmogų ir visada turėti jį prieš akis, kad gyventume taip, tarsi jis mus stebėtų, ir viską darytume taip, tarsi jis matytų". Šitaip, mielas Lucilijau, moko Epikūras. Jis duoda mums sargą ar vadovą— ir teisingai: daugelis netampa nusidėjėliais, kai, besiruošiant nusidėti, atsiranda liudininkas. Tegul mūsų siela išsirenka ką nors, ką gerbtų, kad jo autoritetas padėtų doriau tvarkyti net slapčiausius reikalus. Laimingas tas, kuris taiso kitą ne tik šalia stovėdamas, bet ir būdamas tik mintyse. Laimingas tas, kuri gali kitą taip gerbti, kad, vien prisiminęs jį, tobulėja ir tvarkosi. Kas sugeba taip gerbti, tas greitai pats bus gerbiamas. Taigi išsirink Katoną. O jei jis tau atrodo per griežtas, išsirink nuolaidesnį vyrą — Lelijų. Išsirink tokį, kurio ir gyvenimas, ir kalba, ir veidas, atspindintis sielą, tau patiks. Tegu jis visada bus ar tavo sargas, ar pavyzdys tau. Kartoju, mums reikia žmogaus, kurio pavyzdžiu klostytųsi mūsų būdas, nes tik liniuotė ištiesina kreivas linijas. Lik sveikas.


DVYLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kad ir kur pasisukčiau — matau savo senatvės požymius. Atvykęs į savo užmiesčio dvarą, pradėjau skųstis dėl išlaidų sukiužusiam pastatui išlaikyti. Valdytojas sako man, kad dėl to kaltas ne jo nerūpestingumas ir kad jis darąs viską, ko reikia, bet vila esanti jau sena. O juk šią vilą mano rankos išaugino. Kas gi laukia manęs, jei su manimi vienmečiai akmenys jau sudūlėję? Supykęs griebiu pirmą pasitaikiusią progą niršti: „Atrodo, — sakau, — niekas neprižiūri šių platanų: jie visai be lapų. Kokios gumbuotos ir išdžiūvusios šakos, kokie tamsūs ir šiurkštūs kamienai! To nebūtų, jei kas nors būtų purenęs ir laistęs žemę“. Valdytojas prisiekinėja man, kad darąs viską ir negailįs jiems savo vargo, — betgi medžiai jau senyvi. Tačiau, telieka tai tarp mūsų, aš pats juos sodinau, ragėjau pirmą jų lapą. Pasukęs durų link, sušunku: „O kas čia? Koks čia karšinčius išvarytas į tarpdurį?! Teisingai padaryta, nes jis jau žvelgia anapus. Iš kur tu jį gavai? Koks tau malonumas tampyti svetimą numirėlį?“ O anas prabyla: ,,Ar manęs jau nebepažįsti? Aš gi Felicionas, kuriam per saturnalijas dovanodavai statulėlių. Aš gi tavo numylė­inis, valdytojo Filosito sūnus". „Jis aiškiai kliedi, — sakau. — Jis, dar būdamas vaikas, tapo mano numylėtiniu? Labai gali būti: jam kaip tik krinta dantys."

Esu dėkingas savo užmiesčio dvarui, nes, kad ir kur pasisukčiau, mano senatvė išdygsta prieš mane. Apkabinsiu ją ir pamilsiu: juk ji sklidina malonumų, tik reikia mokėti ja naudotis. Vaisiai skaniausi tada, kai jau baigiasi. Vaikystė gražiausia tada, kai ji praeina. Vyno mėgėjams mieliausia paskutinioji taurė, toji, kuri gramzdina, kuri visiškai apsvaigina. Smagiausia bet kokio malonumo akimirka paprastai esti pabaigoje. Ir pats maloniausias amžius yra tas, kuris jau ritasi žemyn, bet dar nekrenta į bedugnę. Manau, jog ir stovintis ant paskutinės pakopos turi savo malonumų arba juos pakeičia nenoras jų turėti. Kaip saldu, kai mus apleidžia pavargusios aistros! „Sunku,— sakai, — kai mirtis — prieš pat akis." Pirma, jaunuoliams ji turi būti taip pat prieš akis, kaip ir seniams. Juk ne pagal sąrašą ji mus pašaukia. Antra, niekas nėra toks senas, kad nedrįstų tikėtis dar vienos dienos. O viena diena — tai gyvenimo žingsnis. Visas mūsų amžius susideda iš didesnių ir mažesnių dalių, kurios — tarytum vienas kitą apimantys vis didesni ratai. Vienas iš jų apglėbia ir supa visus kitus. Jis tęsiasi nuo gimimo dienos iki mirties dienos. Yra toks, kuris atskiria paauglystės metus, yra ir toks, kuris užskliaudžia vaikystę. Yra dar ir metai, turintys keturis metų laikus, kurie pasikartodami sudaro gyvenimą. Mėnuo apjuostas trumpesniu lanku. Mažiausią ratą turi diena, bet ir ši tęsiasi nuo pradžios iki pabaigos, nuo saulės patekėjimo iki jos nusileidimo. Todėl Heraklitas, kuris gavo pravardę dėl neaiškaus minčių dėstymo, yra pasakęs: „Viena diena prilygsta bet kuriai kitai". Kiekvienas šį posakį supranta savaip. Vienas tvirtina, jog visos dienos turi vienodą valandų skaičių, ir nemeluoja. Jei diena yra dvidešimt keturių valandų laiko tarpas, tai aišku, jog visos dienos lygios, nes naktis pasiima tai, ką praranda diena. Kitas mano, kad viena diena lygi visoms kitoms dėl panašumo: net ilgiausias laiko tarpas neturi nieko, ko nebūtų vienoje paroje, — tai yra nieko, išskyrus dieną ir naktį. Ir kitus pasaulio pasikeitimus labiau veikia toji, ne kita vienais atvejais trumpėja, kitais — ilgėja. Todėl kiekvieną dieną reikia praleisti taip, tarsi ji nutrauktų dienų virtinę ir įkūnytų bei užbaigtų visą gyvenimą. Pakuvijus, kuris viešpataudamas užvaldė Siriją, pats sau atnašaudavo šermenų vyną ir valgius, o po puotos būdavo nešamas į miegamąjį. Berniukai plodavo ir pritariant muzikai giedodavo:  tai yra: „Jis nugyveno! Jis nugyveno!" Jis laidojo save kasdien. Tai, ką jis darė iš sąžinės graužimo, mes darykime dora širdimi ir, eidami miegoti, linksmai ir džiugiai sakykime:

Prigyvenau ir baigiau man laimės skirtą kelionę'. 

Jei dievas pridės dar ir rytojaus dieną, priimkime ją su džiaugsmu. Nepaprastai laimingas ir pats sau priklauso tas, kuris be nerimo laukia rytojaus. Kas sako „Aš nugyvenau", tas kasdien atsikelia praturtėjęs.

Bet jau reikia baigti laišką. „Ar, — klausi, — be jokios dovanos jis pas mane atkeliaus?" Nebijok; Šį tą nuneš. Bet kodėl gi „šį tą"? Ne šį tą, bet daug. Kas gali būti gražesnio už mintį, kurią perduodu tau nunešti: „Bloga gyventi iš būtinumo, bet nėra būtina gyventi iš būtinumo". Kodėl nebūtina? Todėl, kad į laisvę visur yra daugybė trumpų ir lengvų kelių. Dėkokime dievui, kad niekas negali sulaikyti mūsų šiame pasaulyje ir mes galime niekinti būtinumą. „Tai — Epikūro žodžiai,— pasakysi man.— Kam tau reikia svetimų?" Kas yra tiesa, tas mano. Ir toliau tau cituosiu Epikūro mintis, kad tie, kurie vertina ne žodžių prasmę, o jų autoriaus vardą, žinotų, jog gėris priklauso visiems. Lik sveikas.


TRYLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Žinau, kad esi stiprios dvasios. Juk ir anksčiau, kai dar nebuvai apsiginklavęs naudingais, padedančiais nugalėti sunkumus pamokymais, tu pakankamai pasikliaudavai savimi kovodamas su likimu ir tuo labiau vėliau, kai susidūrei su juo akis į akį ir išmėginai savo jėgas, kuriomis negalima tvirtai pasikliauti tol, kol iš visų pusių nepasirodo daugybė nelaimių, o kartais, kol jos visai arti neprisėlina. Taip išmėginama tikroji dvasios tvirtybė, nepakenčianti svetimos savivalės. Taip ji išbandoma. Nė karto negavęs mėlynių atletas negali narsiai stoti į kovą. Tik tas, kuris regėjo savo kraują, kurio dantys traškėjo nuo kumščio smūgių, kuris, užkliuvęs už pakištos kojos, visu kūnu laikė priešininko svorį ir suklupęs nepaklupdė savo dvasios, kuris, tiek kartų kritęs, dar atkakliau stodavo, —tik tas, drąsiai pasitikėdamas savimi, ryžtasi mūšiui. Taigi, remdamasis šiuo palyginimu, pasakysiu, kad likimas dažnai tave prispausdavo, bet tu nepasiduodavai, o pašokdavai ir dar tvirčiau jį atremdavai. Nemaža jėgų įgauna nuolat kiršinamas ryžtas. Tačiau, jei tau reikia, priimk mano pagalbą, kuri tave sustiprintų. Daug kas, Lucilijau, ne tiek kankina mus, kiek gąsdina, ir dažniau vargstame tik dėl įsitikinimo, kad mums sunku, negu dėl to, kaip yra iš tikrųjų. Šnekuosi su tavim ne stoikų kalba, bet daug atlaidžiau. Juk mes tvirtiname, jog visa, kas verčia mus ir dejuoti, ir aimanuoti, yra lengva ir niekinga. Palikime šiuos skambius, bet, dievaži, teisingus žodžius. Aš tik mokau tave nebūti nelaimingam anksčiau laiko, nes kaip tik tai, kieno grėsmės bijai, galbūt niekada neateis, ir iš tikrųjų dar neatėjo. Taigi, kai kas kamuoja mus labiau negu turėtų kamuoti, kai kas — anksčiau negu reikėtų, kai kas kamuoja, nors apskritai neturėtų kamuoti. Mes arba patys padidiname kančias, arba prasimanome jas, arba sielvartaujame dėl jų iš anksto. Pirmo teiginio kol kas nenagrinėsime, nes tai — ginčytinas dalykas, o byla tik prasideda. Tu prieštarausi tam, ką aš sakysiu esant lengvą, sakydamas, kad tai nepaprastai sunku. Žinau, jog vieni juokiasi čaižomi botagais, o kiti verkia ir antausį gavę. Vėliau pamatysime, ar šie dalykai patys savaime stiprūs, ar mes silpni.

Pažadėk man, kad, kai tave visi pradės įtikinėti, jog esi nelaimingas, tu mąstysi ne apie tai, ką girdi, bet apie tai, ką jauti, kantriai apsvarstysi savo reikalus, nes tu pats geriausiai juos išmanai, ir paklausi save: „Kas yra? Kodėl jie mane apverkia? Kas yra? Kodėl dreba ir bijo su manimi susitikti, tartum nelaimė galėtų pereiti pas juos? Ar čia yra kiek blogio, ar daugiau negarbės negu blogio?" Paklausk pats save: „Gal be priežasties kankinuosi ir liūdžiu, gal manau esant blogiu tai, kas nėra blogis?" „Kaip man sužinoti,— sakai,— ar tuščiai, ar pagrįstai nerimauju?" Vadovaukis tokia taisykle: mus kamuoja arba dabartis, arba ateitis, arba ir viena, ir kita. Apie dabartį spręsti nesunku: pakanka, kad tavo kūnas laisvas ir sveikas, kad negelia jokia skriauda. Aptarkime, kas yra ateitis. Šiandienai ji visai nerūpi. „Bet ateitis juk bus." Pirma išsiaiškink, ar yra tikrų įrodymų, kad artėja nelaimė. Daugiausia juk vargstame dėl spėliojimų ir save mulkinti leidžiame gandams, kurie paprastai užbaigia karą, o dar dažniau pražudo žmones po vieną. Taip jau yra, mielas Lucilijau, mes greitai perimame viešąją nuomone. Neišsiaiškiname, kas kelia mums baimę, nieko neišnagrinėjame, bet drebame ir leidžiamės bėgti kaip tie kareiviai, kuriuos iš stovyklos išveja avių bandos sukeltos dulkės, ar tie, kuriuos gąsdina kokia nors nežinia kieno paskleista pasaka. Nežinau kodėl, bet prasimanymai labiau baugina. Juk tiesa turi saiką, o iš kažin kur atplaukusios žinios patenka spėliojimų ir išsigandusios sielos valion. Nieko nėra žalingesnio, labiau nepataisomo, kaip paniška baimė. Bet kokia kita baimė — kvaila, o ši — beprotiška. Todėl išsamiau patyrinėkime šį dalyką. Galbūt ir atsitiks nelaimė, betgi ne tuojau pat. Kiek daug netikėtumų pasitaiko! Kiek daug tikėtinų dalykų niekada neįvyksta! Net jei ir įvyksta, koks malonumas bėgti pasitikti kančios? Prisikankinsi, kai ji ateis; tuo tarpu tikėkis ko nors geresnio. Ką tu pelnysi? Laiko. Gali susidėti daug aplinkybių, kurios čia pat esantį ar artėjantį pavojų gal sulaikys, gal išsklaidys, o gal perkels ant kito galvos. Kai kada gaisras atveria kelią pabėgti, griūvantis namas nesmarkiai nubloškia ką nors į šalį1; kartais kardas atitraukiamas nuo pat gerklės, o kažkam pavyko pergyventi savo budelį. Net ir blogas likimas nėra pastovus. Gal nelaimė atsitiks, gal ir neatsitiks, tuo tarpu jos nėra. Tikėkis ko nors geresnio. Kartais, kai nėra akivaizdžių nelaimę pranašaujančių ženklų, siela kuria pramanytus jos vaizdinius: arba dvireikšmį žodį aiškina blogesne prasme, arba žmogus mano ką nors įskaudinęs labiau negu iš tikrųjų yra ir mąsto ne apie tai, ar smarkiai įžeistasis supykęs, bet apie tai, ką tas supykęs gali padaryti. Neverta ir gyventi, ir vargams galo nebus, jei bijosi visko, kas gali atsitikti. Tegu daugiau čia padeda išmintingumas; sutelkęs visas dvasios jėgas, spjauk netgi į akivaizdų siaubą. Jei per silpnas, nugalėk ydą yda: tramdyk baimę viltimi. Vargu, ar tai, kas mus gąsdina, ateis, dar tikriau, kad tai, ko laukiam su siaubu — išnyks, o tai, ko laukiam su viltim, — apgaus. Taigi tyrinėk viltį ir baimę ir kiekvieną kartą, kai viskas bus neaišku, būk palankus sau: tikėkis to, ko labiau nori. Net kai baimė tau atrodys labiau pagrįsta, vis tiek labiau link į geresnę pusę ir liaukis nerimauti. Nuolatos turėk galvoje, kad daugumas žmonių karščiuojasi ir nerimsta, kai nelaimės dar nėra ir neaišku, ar bus ateityje. Juk niekas, pradėjęs nerimauti, nesugeba savęs įveikti ir teisingai įvertinti savo siaubo. Niekas nesako: „Plepio darbas. Jis arba pats tai išgalvojo, arba tuščiakalbiu patikėjo". Linkstame, kur vėjas papučia, ir krūpčiojame nuo abejonių tartum nuo tikrų žinių. Nepaisome nuoseklumo. Dvejonės tuoj virsta siaubu. Man gėda su tavimi taip kalbėti ir tokiais silpnais vaistais tave gaivinti. Tegul kas nors kitas sako: „Gal tai neateis". O tu sakyk: „Na ir kas, jeigu ir ateis? Pamatysime, kuris nugalėsime. Gal ateina mano naudai, gal tokia mirtis išgarsins mano gyvenimą". Cikuta padarė Sokratą didį. Atimk iš Katono kardą, kuris tapo jo laisvės gynėju, ir tu išplėši iš jo didelę dalį šlovės. Pernelyg ilgai tave raginu, nors tavęs ir nereikia raginti, o tik priminti tau. Nevedu tavęs tolyn nuo tavosios prigimties: esi gimęs tam, apie ką kalbu. Savo gėrį dar labiau gausink ir puošk.

Bet jau baigsiu laišką, užantspauduodamas jį savo antspaudu, tai yra pavesiu jam perduoti tau kokį nors puikų posakį. „Be kitų ydų, kvailys turi dar ir tokią: visą laiką pradeda gyvenimą iš naujo." Susimąstyk, Lucilijau, nuostabus vyre, ką šis pasakymas reiškia, ir tu suprasi, koks šlykštus lengvabūdiškumas žmonių, kurie kasdien deda gyvenimui naujus pamatus, kurie net ant mirties slenksčio daigina naujas viltis. Įsižiūrėk į kiekvieną, ir į akis tau kris seniai, kurie kuo rūpestingiausiai ruošiasi tarnyboms, kelionėms, prekybai. Kas gali būti bjauriau už senį, pradedantį gyvenimą?! Aš nepridurčiau, kas taip pasakė, jei ši mintis nebūtų žinoma mažiau, negu paplitę Epikūro posakiai, kuriuos leidau sau girti ir savintis. Lik sveikas.


KETURIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Sutinku, kad iš prigimties mes mylime savo kūną. Sutinku, kad turime jį saugoti. Neneigiu, jog reikia juo rūpintis, bet manau, jog nereikia jam vergauti. Juk daug kam vergaus tas, kuris vergauja savo kūnui, kuris dėl jo per daug bijo, kuris jam viską atiduoda. Turime elgtis ne taip, tarsi privalėtume gyventi dėl kūno, o taip, tarsi negalėtume gyventi be jo. Per didelė meilė jam vargina mus baime, apsunkina rūpesčiais, pasmerkia įžeidimams. Kam pernelyg brangus kūnas, tam dorybė pigi. Rūpinkis juo uoliausiai, tačiau, kai protas, garbė, ištikimybė pareikalaus, sudegink jį ant laužo. Kiek įmanoma venkime ne. tik pavojų, bet ir nepatogumų, ir, radę saugią vietą, nuolatos svarstykime, kaip nuginti tai, kas baugina. Jei neklystu, baimę kelia trys dalykai: bijome skurdo, bijome ligos, bijome galingesniųjų valios. Iš jų niekas taip negąsdina, kaip svetimos galios grėsmė. Juk ji kelia didelį triukšmą ir sąmyšį. Mano minėtos natūralios nelaimės — skurdas ir liga sėlina tyliai, nekeldamos jokio siaubo nei ausims, nei akims. O trečioji nelaimė turi didelę palydą: ji ateina su kardais, įkaitinta geležimi, grandinėmis, mus pjudančių žvėrių gauja. Nepamiršk dar kalėjimo, kryžiaus, kankinimo suolų, karties su kabliu, persmeigto kiaurai per žmogų ir išlendančio per burną baslio, kūno plėšymo į priešingas puses važiuojančiais vežimais, akimirksniu užsiliepsnojančioje dervoje išmirkyto audinio tunikos1 ir viso kito, ką dar yra išradęs žiaurumas. Nieko nuostabaus, kad labiausiai bijome to, kas gąsdina didele įvairove ir įrankiais. Kaip budelis, kuris kuo daugiau kankinimo įrankių parodo, tuo daugiau pasiekia, nes vien jų vaizdas nugali netgi tuos, kurie ištvertų ^kankinimą, taip ir mūsų sielas lengviau užvaldo ir sutramdo ta grėsmė, kuri turi, ką parodyti. Kitos negandos ne mažiau sunkios — turiu galvoje alkį ir troškulį, ir pilvo pūlinius, ir vidurius deginantį drugio karštį,— bet jos slypi viduje ir neturi kuo grūmoti, ką iš anksto parodyti. O čia, kaip dideliame mūšyje, nugali vaizdo į įspūdingumas ir įrankiai. Todėl stenkimės nieko neįžeisti. Kartais privalome bijoti liaudies, kartais, jei tokia valstybės tvarka, kad daugumą reikalų tvarko senatas,— įtakingiausių jo vyrų, kartais — atskirų žmonių, kuriems duota prieš tautą nukreipta tautos valdžia. "Susidraugauti su jais sudėtinga, užtenka, kad jie nebūtų priešai. Todėl išminčius ir galingųjų pykčio nežadins, ir nevengs jo, lyg laivas audros. Vykdamas į Siciliją, tu plaukei per sąsiaurį. Karštagalvis vairininkas nepaisė pietų vėjo, šiaušiančio ir verpetais sukančio Sicilijos jūrą, ir pasiekė ne kairįjį krantą, o tą, arčiau kurio verda Charibdės verpetai. Atsargesnis vairininkas klausinėja pažįstančių vietovę, koks bangavimas, kokius ženklus rodo debesys, ir tęsia kelionę toli nuo sūkuriais garsios vietos. Tą patį daro išminčius: vengia pavojingo valdovo, bet visų pirma saugodamasis neatrodyti vengiąs. Juk šiek tiek saugumo galima laimėti nesiekiant jo atvirai, nes paprastai vengiame to, ką smerkiame. Dar mums reikia aptarti, kaip apsisaugoti nuo prastuomenės. Pirmiausia netrokškime to paties, ko trokšta ji, nes varžovai dažniausiai nesutaria. Po to neturėkime nieko, ką atimti pasalūnui būtų labai pelninga. Tebus kuo mažiau grobio iš tavo lavono, niekas arba tik nedaugelis nelieja žmogaus kraujo dėl paties kraujo. Dauguma pirma apsvarsto, kodėl nekęsti. Nuogą ir plėšikas paleidžia, vargšui ramu ir gaujos apgultame kelyje. Senas pamokymas pataria vengti trijų dalykų: neapykantos, pavydo ir paniekos. Kaip tai padaryti, parodys tik išmintis. Mat sunku išlaikyti saiką: reikia saugotis, kad, bijodami pavydo, nesužadintume paniekos; kad, nenorėdami sutrypti kito, neatrodytume taip, lyg mus pačius galima sutrypti. Daugelis bijo todėl, kad jų pačių galima bijoti. Taigi būkime saikingi: būti niekinamam taip pat negerai, kaip ir būti įtariamam. Reikia ieškoti prieglobsčio filosofijoje: jos raštai — tarsi šventieji raiščiai2 ne tik doriems, bet ir ne per daug blogiems žmonėms. Mat forumo iškalba ir visa kita, kas jaudina liaudį, turi priešininkų, o filosofija, rami ir besidominti tik savimi, neužsitraukia paniekos, nes, skirtingai nuo kitų mokslų, ją gerbia net blogieji. Niekada niekšiškumas neįgaus tiek jėgų, niekada prieš dorybe nesusidarys toks sąmokslas, kad filosofijos vardas nebebūtų gerbiamas ir šventas. Tačiau ir pačia filosofija reikia užsiiminėti tyliai ir saikingai. „Kaipgi taip? — paklausi.— Ar tau atrodo, kad saikingai filosofavo ir Markas Katonas, kuris savo nuosprendžiu užgesino pilietinį karą? Kuris atsistojo tarp įlūžusių vadų kariaunų? Kuris, vieniems puolant Pompėjų, kitiems — Cezarį, smogė abiem?" Tačiau galima ginčytis, ar reikėjo tada išminčiui imtis valstybės reikalų. Ko tu nori, Markai Katonai? Jau nekalbama apie laisvę: ji seniai pražudyta. Klausimas kyla tik dėl to, Cezaris ar Pompėjus valdys valstybę. Ką turi bendra tu su jų varžybomis? Nė viena iš šalių nėra tavoji: renkamas viešpats. Kas tau darbo, kuris nugalės? Nugalėti gali geresnis, bet laimėjęs jis negalės netapti blogesnis. Prisiminiau paskutiniuosius Katono žygius, bet ir ankstesni metai nebuvo tokie, kad išminčiui būtų buvę galima dalyvauti šioje kovoje apiplėšiant respubliką. Kas, jeigu ne rėksnys, buvo Katonas, kuris bergždžiai šaukė, kai, nešamas minios rankų ir apspjaudytas, buvo velkamas iš forumo ar kai iš senato buvo vedamas į kalėjimą3? Bet vėliau pamatysime, ar reikia išminčiui patikėti valstybės reikalus. Tuo tarpu kviečiu tave pas tuos stoikus, kurie, nušalinti nuo valstybės reikalų, pasitraukė tobulinti gyvenimo ir kurti įstatymų žmonių giminei, visai nepiktindami galingųjų. Išminčius negriaus visuomenės papročių ir neatkreips tautos dėmesio neįprastu savo gyvenimo būdu. „Kaip? Ir bus saugus tas, kuris vadovausis šiuo pamokymu?" Negaliu tau to pažadėti, kaip ir to, kad saikingas žmogus visada bus geros sveikatos; ir vis dėlto saikingumas duoda gerą sveikatą. Kai kurie laivai nuskęsta ir uoste. Kodėl gi tu manai, kad tai gali atsitikti tik atviroje jūroje? Pavojus, aišku, dažniau tykos nepaprastai veiklaus žmogaus, nes net ir dykinėti nėra saugu. Kartais žūva ir nekalti, — kas tai paneigs? Tačiau kaltieji — dažniau. Kariui lieka kovos menas, net jei jo šarvai ir pramušti. Pagaliau išminčius kreipia dėmesį tik į sumanymą, o ne į padarinį. Pradžia yra mūsų galioje, o baigtį lemia likimas, bet kuriam aš neduodu teisės spręsti apie save. „Bet vis dėlto jis atneš ir kančių, ir negandų." Plėšikas nebaudžiamas tada, kai žudo...

Jau tiesi ranką į kasdieninį mokestį. Užmokėsiu tau auksu. Kadangi užsiminiau apie auksą, tad pasakysiu, kaip galima jį maloniau panaudoti. „Labiausiai turtais mėgaujasi tas, kuriam mažiausiai jų reikia." „Pasakyk, — prašai, — kas šių žodžių autorius." Kad tu žinotumei, koks esu nuoširdus ir jau seniai pasirengęs girti net ir svetimas mintis: Šie žodžiai arba Epikūro, arba Metrodoro, arba kurio nors kito iš jų mokyklos. Argi svarbu, kas tai pasakė? Pakanka, kad visiems pasakė. Kas stokoja turtų, tas bijo dėl jų. Kas dreba dėl turto, tas negali juo mėgautis, vis stengiasi dar ką nors prie jo pridėti, o mąstydamas, kaip jį pagausinti, užmiršta juo naudotis. Tvarko sąskaitas, trinasi turguje, varto kalendorių — ir ponas tampa ūkvedžiu. Lik sveikas.


PENKIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Senovėje buvo paprotys, išlikęs iki mano laikų, pradėti laišką žodžiais? „Jei tu sveikas, tai gerai; aš esu sveikas". Mes tiksliau sakome: „Jei tu filosofuoji, tai gerai". Būti sveikam — tai filosofuoti. Be šito siela serga. Taip pat ir kūnas, net ir labai daug jėgų turėdamas, yra sveikas tik tiek, kiek sveiki padūkėliai ar pamišėliai. Todėl pirmiausia rūpinkis šia [kūno] sveikata, o paskui ir ana antrąja, kuri nedaug tau tekainuos, jei norėsi būti sveikas. Kvailai atrodo, mielas Lucilijau, ir visai netinka išsilavinusiam vyrui stiprinti rankas, platinti pečius, tvirtinti klubus. Jei ir pavyktų tau užsiauginti lašinius ir išvystyti raumenis, vis tiek nei jėga, nei svoriu neprilygsi nupenėtam jaučiui. Be to, vis didesnis kūno svoris slegia sielą, kuri pasidaro nebe tokia judri. Todėl kiek gali suspausk savo kūną ir palik daugiau vietos dvasiai. Daug nepatogumų laukia kūnu besirūpinančių žmonių. Pirmiausia — varginanti, sielą iščiulpianti mankšta, po kurios sunku besukaupti dėmesį ir ką nors išsamiau nagrinėti. Antra, gausus maistas trukdo minčiai būti tiksliai. Prie šito prisideda prasčiausios rūšies vergai, kurie priimami kaip mokytojai, žmonės, kuriems, be aliejaus1 ir vyno, niekas nerūpi, kurie patenkinti prabėgusia diena, jei gerai išprakaitavo, jei vietoj prarasto skysčio dar daugiau gėrimo pripylė į ištroškusią gerklę. Gerti ir prakaituoti — tai skrandžiais sergančių žmonių lemtis. Yra lengvų ir trumpų pratimų, kurie greitai nuvargina kūną ir neatima daug laiko, o jį reikia ypač tausoti. Tokie pratimai yra bėgimas, kokių nors sunkumų kilnojimas  rankomis ir šuoliai — arba  tokie, kurie kūną kelia į aukštį, arba tokie, kurie meta jį į tolį, arba tokie, kuriuos pavadinčiau salijų2 arba, šiurkščiau tariant, milo vėlėjų šuoliais3. Išsirink kurį nori iš šių pratimų, paprastą ir lengvą. Kad ir ką darytum, greitai grįžk nuo kūno prie sielos, lavink ją naktį ir dieną. Saikingas darbas ją maitina. Tokiai mankštai netrukdys šalčiai, karščiai, netgi senatvė. Rūpinkis tokiu turtu, kuris sendamas gerėja. Neliepiu tau visą laiką lyg prikaltam sėdėti prie knygų bei lentelių: ir sielai reikia duoti atilsio, tačiau taip, kad ji ne atsipalaiduotų, bet atsigautų. Kelionė neštuvais ir kūną pakrato, ir užsiėmimams netrukdo: gali skaityti, gali diktuoti, gali šnekučiuotis, gali klausytis. Pasivaikščiojimas taip pat netrukdo nė vienam iš šių dalykų. Gali ir gerklę palaidyti, bet draudžiu tau laipsniškai, pagal tam tikrą ritmą kelti balsą, o paskui jį žeminti. O gal tu nori išmokti, kaip reikia vaikštinėti? Tuomet pasiimk tuos, kuriuos badas išmokė nematytų gudrybių: atsiras toks, kuris matuos tavo žingsnius ar valgant stebės skruostus ir išdrįs tiek, kiek jo įžūlumui nesipriešins tavo kantrybė ir patiklumas. Kaip? Ar tavo kalba turi prasidėti šauksmu ir didžiausia įtampa? Juk įprasta sukrusti pamažu, net ir besipykstantys pradeda nuo pokalbio, tik paskui pereina prie rėkimo; niekas iš karto nešaukia kviritų4 būti liudytojais. Todėl, nors ir labai tave kurstytų sielos protrūkiai, ginčykis kartais karščiau, kartais ramiau, priklausomai nuo to, ką tau patars balsas. Kai jį žemini ir slopini, tegu jis tyla pamažu, o ne krinta. Tegu jis plaukia iš santūraus žmogaus, o ne iš nemokšos ar prasčioko lūpų. Taip elgiamės ne tam, kad balsas lavintųsi, bet tam, kad jis lavintų kitus.

Nuėmiau nuo tavo pečių nemaža vargo. Tegu šią geradarystę papildys dar viena dovanėlė — puikus graikiškas pamokymas: „Kvailio gyvenimas nemalonus ir sklidinas baimės: viskas atidedama ateičiai". „Kas tai pasakė?"— paklausi. Tas pats, kurio žodžiai minėti anksčiau. Kieno gyvenimą, tavo nuomone, čia vadina kvailu? Ar Babos ir Isiono? Nei mūsų gyvenimą. Tai mus aklas ir niekada nepasotinamas godumas nusviedžia į ydų liūną, tai mums galėtų būti gana, jei ko nors užtektų, tai mes nemąstome, kaip malonu nieko nereikalauti, kaip puiku būti patenkintam ir visiškai nepriklausyti nuo likimo. Neužmiršk, Lucilijau, kiek daug dalykų trokšti, o pamatęs, kiek žmonių tave pralenkė, pamąstyk, kiek jų atsiliko nuo tavęs. Jei nori būti dėkingas dievams ir savo gyvenimui, mąstyk apie tai, kiek daug jų pralenkei. Ar tau rūpi kiti? Tu pralenkei pats save. Pasižymėk ribą, kurios nenorėtum peržengti, net jei ir galėtum. Tegu vieną kartą prasmenga tie pavojingi turtai, patrauklesni tiems, kurie jų siekia, negu tiems, kurie jų jau įsigijo. Jei juose būtų kokios nors tvirtybes, tai kartais žmogui jų užtektų, o dabar tik didina troškulį. Tepražūva įspūdinga prabanga. Kam man prašyti likimą, kad duotų tai, ką žada nežinomi ateities burtai, užuot prašius save, kad nieko negeisčiau? Kam gi geisti? Ar kaupti pamiršus laikinumą viso to, kas žmogiška? Dėl ko vargti? Štai ši diena — jau paskutinė. O jeigu ir ne, tai paskutinė vis tiek netoli. Lik sveikas.


ŠEŠIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Žinau, Lucilijau, jog tau aišku, kad niekas negali ne tik laimingai, bet ir pakenčiamai gyventi neužsiiminėdamas filosofija ir kad gyvenimą laimingą padaro tik tikroji išmintis, o pakenčiamą — jos pradai. Bet ir tai, kas aišku, reikia įtvirtinti ir kasdieniniais apmąstymais giliau įsikalti, nes dorus sumanymus daug sunkiau išsaugoti negu juos planuoti. Reikia būti atkakliam ir nuolatinėmis pastangomis kaupti jėgas, kol geri norai virs dvasios vertybėmis. Apskritai tau jau nereikia daugelio mano žodžių ar raginimų. Suprantu, kad esi daug pasiekęs. Žinau, iš kur pla­kia tai, ką man rašai: nėra tai nei išgalvota, nei pagražinta. Tačiau pasakysiu, ką jaučiu: viliuosi, bet kol kas dar nesu tikras dėl tavęs. Noriu, kad ir tu tą patį darytumei: nėra pagrindo taip greitai ir lengvai pasitikėti savimi. Ištyrinėk save, iš visų pusių pažink ir stebėk save. Pirmiausia žiūrėk, ar pažangą darai filosofijoje, ar pačiame gyvenime. Filosofija nėra kiekvienam įkandamas ar parodai skirtas užsiėmimas. Ji slypi ne žodžiuose, bet darbuose. Ji skirta ne tam, kad kaip nors prastumtume dieną, kad iki šleikštumo neįkyrėtų nuobodulys. Ji kuria ir formuoja sielą, tvarko gyvenimą, valdo poelgius, rodo, ką reikėtų daryti ir ko vengti, stovi prie vairo ir randa kelią plaukiant abejonių jūra. Be jos niekas negali gyventi be baimės, niekas negyvena ramiai. Kiekvieną valandą atsitinka daugybe įvykių, reikalaujančių patarimo, kurio galima ieškoti tik filosofijoje. Kas nors pasakys: „Ką man padės filosofija, jei yra likimas? Ką ji padės, jei viskas yra dievo valioje? Ką padės, jei viešpatauja atsitiktinumas? Negalime nei pakeisti to, kas neišvengiama, nei iš anksto pasiruošti tam, kas nežinoma; mano sumanymus arba dievas pasiima nuspręsdamas, ką turiu daryti, arba jiems priešinasi likimas4. Jei vienas iš šių teiginių teisingas, Lucilijau, arba jei visi jie teisingi, reikia būti filosofu. Ar likimas suriša mus savo nepermaldaujamu įstatymu, ar visatos teisėjas dievas viską paskirstė, ar atsitiktinumas be jokios tvarkos stumdo ir mėto žmonių reikalus — mus turi saugoti filosofija. Ji paragins mus, kad dievui būtume paklusnūs, o likimui — nenuolaidūs. Ji išmokys mus vykdyti dievo valią ir kantriai kęsti atsitiktinumus. Nėra reikalo dabar svarstyti, kas mūsų valioje, jei tai valdo apvaizda ar jei surištus mus tempia likimų grandinė, ar jei viešpatauja staigmenos ir netikėtumai. Grįžtu dabar prie to, kad tave paraginčiau ir paakinčiau neleisti savo sielos polėkiui nusilpti ir atšalti. Saugok jį ir padaryk, kad polėkis taptų nuolatine sielos būsena.

Jau iš pat pradžių, jei gerai tave pažįstu, dairaisi, kokių lauktuvių atneš šis laiškas. Ieškok ir rasi. Nėra pagrindo stebėtis mano širdies gerumu: iki šiol dosniai duodu iš svetimų aruodų. Bet kodėl gi iš svetimų? Visa, ką kas nors gerai pasakė, yra mano. Taip pat ir šis Epikūro pasakymas: „Jei gyvensi pagal prigimtį, niekada nebūsi vargšas, jei pagal kitų nuomonę— niekada nebūsi turtingas". Prigimčiai mažai tereikia, žmonių nuomonei — be galo daug. Net jei tu sukaupsi tiek gėrybių, kiek turi daugelis turtuolių, net jei likimas iškels tave virš privačiam turtui skirtos ribos, net jei jis apipils auksu, aprengs purpuru ir duos tiek malonumų ir lobių, kad tu išklosi žemę marmuru, net jei tu galėsi ne tik turėti, bet ir trypti savo lobius, net jei tu dar turėsi statulų, paveikslų ir visa, ką tik menas sukūrė prabangai,— tai išmoksi tik dar daugiau norėti. Natūralūs troškimai yra riboti, o troškimai, atsiradę dėl klaidingos žmonių nuomonės, yra beribiai. Keleivis pasiekia kelionės galą, o paklydėlis amžinai klaidžioja. Taigi pasitrauk nuo tuštybių ir, jei, ko nors siekdamas, norėsi sužinoti, ar tavo troškimas yra natūralus ar aklas, pažiūrėk, ar gali jis kur nors baigtis. Jei, ir toli pažengęs, matysi, kad iki tikslo lieka dar ilgesnis kelias, žinok, kad tavo troškimas nėra natūralus. Lik sveikas.


SEPTYNIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Mesk visa tai, jei esi išmintingas. Ne, tiksliau, kad būtum išmintingas. Iš visų jėgų skubėk prie dvasios vertybių. Jei kas nors trukdo, išsilaisvink iš to arba nustumk tai į šalį. „Mane gaišina,— sakai,— namų reikalai. Noriu sutvarkyti juos taip, kad, ir nieko neveikiant, visko užtektų, kad ir manęs skurdas nevargintų, ir aš niekam nebūčiau našta." Kai šitaip kalbi, neatrodai pažįstąs jėgą ir galią gėrio, apie kurį mąstai. Nors apskritai supranti, kodėl filosofija naudinga, tačiau dar nepakankamai tiksliai suvoki, koks jos poveikis, dar nežinai, kiek ji visur mums padeda; nežinai, kad ji, Cicerono žodžiais tariant, ir svarbiausiuose dalykuose padeda, ir iki mažiausių nusileidžia. Patikėk manimi, pakviesk ją patarti: ji įtikins tave nesėdėti prie sąskaitų. Iš tikrųjų tu kaip tik šito ieškai, bet vis atidėlioji todėl, kad nereikėtų bijoti skurdo. O jei mums kaip tik reikia jo siekti? Turtai daugeliui sukliudė užsiimti filosofija, o skurdo neslegia jokia našta, jokie rūpesčiai. Kai suskamba karo trimitas, varguolis žino, kad šis jo nekviečia; kai žmonės šaukia: „Potvynis!", jis mąsto apie tai, kaip pačiam išeiti, o ne apie tai, ką išsinešti; kai reikia leistis jūron, uostas neūžia, nekelia sąmyšio pakrantėje būrys, išlydintis vieną žmogų; nesupa jo vergų minia, kurią norint prišerti, reikia užjūrio kraštų derliaus. Lengva išmaitinti nedaug pilvų, jeigu jie neišlepinti, netrokšta nieko kito, o tik prisikimšti. Badas kainuoja pigiai, pasipūtimas — labai brangiai. Skurdui užtenka patenkinti būtiniausius poreikius. Kaip čia yra? Kodėl krataisi bendrakeleivio, kurio įpročius mėgdžioja ir protingas turtuolis? Jei nori turėti laisvą sielą, būk arba skurdžius, arba panašus į skurdžių. Jokie užsiėmimai neduos naudos, jei nesirūpinsi saikingumu. Saikingumas — tai savanoriškas skurdas. Mesk tokius atsikalbinėjimus: „Dar neturiu tiek, kiek reikia. Kai sukaupsiu štai tiek pinigų, tada atsiduosiu filosofijai". O juk tai, ką tu atidėlioji ir ruošies įsigyti paskiausiai, reikia įsigyti pirmiausia. Nuo šito ir reikia pradėti. Tu sakai: „Noriu įsigyti lėšų pragyventi". Kartu ir mokykis jų įsigyti. Jei kas trukdo tau gerai gyventi, tai gražiai numirti niekas netrukdo. Neįmanoma, kad skurdas, netgi elgetystė, galėtų mus atitraukti nuo filosofijos. Tiems, kurie skuba prie jos, reikia iškęsti net badą. Juk kentė jį ir apsuptieji, kurių už ištvermę laukė tik vienas atlyginimas — galimybė išvengti priešo valios. O čia žadama daug daugiau: būti amžinai laisvam, nebijoti nei žmonių, nei dievo. Žinoma, verta šito siekti net badmiriaujant. Kariuomenės kentė įvairius nepriteklius, mito žolių šaknimis ir malšino alkį tokiu maistu, kurį šlykštu ir minėti. Ir visa tai iškentėjo dėl karalystės ir — tai ypač nuostabu — dėl svetimos karalystės. Ar gali kas atsisakyti pakelti skurdą, kad išlaisvintų savo sielą iš pamišimo? Vadinasi, nieko nereikia įsigyti iš anksto: į filosofiją galima ateiti ir neturint kelionpinigių. Tai kaip? O tu, kai turėsi viską, tada norėsi turėti ir išminties? Ar ji bus tarsi paskutinė gyvenimo priemonė, sakyčiau, priedėlis? Tačiau užsiimk filosofija ir šiek tiek turėdamas, nes iš kur žinai, ar ne per daug jau turi? O ir nieko neturėdamas, ieškok pirmiausia jos, o ne ko kito. „Bet man stigs būtiniausių dalykų." Pirma, negalės jų stigti, nes prigimtis reikalauja labai nedaug, o išminčius prisitaiko prie prigimties. Kai ir būtiniausių neliks, jis išeis iš gyvenimo ir nebus pats sau našta. O jeigu turės kuo pratęsti gyvenimą, nors tai bus maža ir menka, laikys tai turtu ir, dėl nieko nesijaudindamas ir nesirūpindamas, išskyrus būtiniausius dalykus, atiduos viską, ko reikia pilvui bei pečiams, ir juoksis iš turtuolių rūpesčių arba bėgiojimo tų, kurie trokšta praturtėti. Jis pasakys: „Kam taip ilgai atidėlioji patį save? Ar nelauki pelno iš palūkanų, prekybos pajamų arba turtingo senio testamento, kad staiga praturtėtam? Išmintis duoda turtų ir juos tuoj pat padaro nereikalingus". Bet tai — apie kitus, tu gi esi greičiau pasiturintis. Jei būtum gyvenęs kitame amžiuje, būtum buvęs labai turtingas. Tačiau visais amžiais mums užtenka to, kas yra.

Galėčiau šitaip ir užbaigti laišką, jei pats nebūčiau tave išlepinęs. Partų karaliaus negalima sveikinti be dovanos. O su tavim negalima atsisveikinti be lauktuvių. Kas čia? Vėl pasiskolinsiu iš Epikūro: „Daugelis, įgiję turtų, rado ne nelaimių pabaigą, bet kitas nelaimes". Tai nestebina. Yda slypi ne daiktuose, o sieloje. Kam skurdas našta, tam ir turtas bus našta. Nėra skirtumo, ar paguldysi ligonį į medinę ar į auksinę lovą, nes kad ir kur jį neštum — visur jis nešis ir savo ligą. Taip pat neturi reikšmės, ar ligota siela atsidurs tarp turtų ar tarp skurdo: jos yda visur ją lydi. Lik sveikas.


AŠTUONIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Gruodis. Mieste — sujudimas ligi devinto prakaito. Visuotinės pramogos gavo teisėtą laisvę. Visur skamba didžioji ruoša, lyg tarp saturnalijų ir kasdienybės būtų koks nors skirtumas. Nėra jokio, ir, man regis, teisus buvo tas, kas pasakė, jog kadaise gruodis tęsėsi mėnesį, o dabar — metus. Jei būtum čia, mielai su tavim pasvarstyčiau, ką, tavo nuomone, reikia daryti: ar nė kiek nekeisti kasdieninių įpročių, ar, kad neatrodytume besišaliną nuo visuomenės papročių, smagiau puotauti ir nusivilkti togą. Juk tai, kas seniau buvo įprasta daryti tik per sąmyšį ir pavojų valstybei1, dabar keičiame drabužį dėl pramogų ir švenčių. Jei gerai tave pažįstu, tu, atsidūręs teisėjo vaidmeny, nenorėtum nei kad mes būtume panašūs į kepurėtą minią2, nei kad būtume visiškai nepanašūs į ją. Kaip tik šiomis dienomis reikia griežčiausiai valdyti savo sielą, kad ji susilaikytų nuo pramogų, nes į jas panirusi visa minia. Ji geriausiai įrodo savo stiprybę tada, kai ir pati neina, ir niekas neįstengia jos įtraukti į šiuos viliojančius pasismaginimus. Daug tvirtesnis tas, kuris, visiems geriant ir vemiant, lieka blaivus ir santūrus; daug saikingesnis tas, kuris nesusimaišo su visais, neišsiskiria, neišsišoka ir daro tą patį, ką kiti, bet kitaip. Mat galima šventą dieną praleisti ir be lėbavimų. Bet man taip norėtųsi išmėginti tavo sielos tvirtumą, kad, remdamasis didžių vyrų patarimu, ir tau patariu: keletą dienų tenkinkis nedideliu pigiausio maisto kiekiu bei šiurkščiu ir prastu drabužiu. Tada paklausi savęs: „Nejaugi čia tai, ko visi taip bijo?" Tegul siela ruošiasi sunkumams jau tada, kai gyvena ramiai, ir tegul grūdinasi prieš likimo skriaudas jau tada, kai patiria jo geradarystes. Kariai ir taikos metu leidžiasi į žygį; nematydami prieš save jokio priešo, jie pila pylimus ir nuvargina save nereikalingu darbu, kad, esant reikalui, galėtų susidoroti ir su reikalingu. Jei nenori, kad kas nors drebėtų, atėjus pavojui, mankštink jį iš anksto. Šia taisykle vadovaujasi tie, kurie kiekvieną mėnesį mėgdžioja skurdžiaus ar net elgetos gyvenimą, kad ateityje nebijotų to, prie ko bus pripratę. Nemanyk, kalbu ne apie Timono3 pietus bei vargšų kambarėlius ir kitus pan­šius dalykus, kuriais žaidžia prabanga persisotinę turtuoliai. Tegul iš tikrųjų bus ir kietas guolis, ir milo apsiaustas, ir rupi, prasta duona. Gyvenk taip tris keturias dienas, kartais ir ilgiau, bet ne dėl žaidimo, kad sukauptum patyrimo. Tada, tikėki manimi, Lucilijau, pats džiaugsies, kad pasisotini už du asus4, ir suprasi, jog ramybei nereikia likimo malonės. Mat būtiniausius dalykus jis duoda ir būdamas rūstus. Tačiau nereikia manyti, kad darysi kažką nepaprasto. Darysi tą patį, ką daro tūkstančiai vergų, tūkstančiai vargdienių. Gali save pagirti tik už tai, kad darysi taip ne per prievartą, kad dabar tau visada bus lengva iškęsti tai, ką kadaise išmėginai. Mankštinkimės pasidarę iškamšas. Kad likimas neužkluptų nepasiruošusių, tegu skurdas tampa mūsų broliu. Ir turėdami turtų, būsime ramesni, kai žinosime, kad ne taip sunku būti vargšams. Epikūras, tas malonumų mokytojas, turėjo pasiskyręs dienas, kai vos malšindavo alkį, norėdamas sužinoti, ar ko trūks jo pilnam, tobulam malonumui, kiek trūks ir ar verta už jį mokėti sunkiais darbais. Kaip tik apie tai jis pasakoja laiškuose Polienui, kuriuos parašė tada, kai Charinas buvo archontas. Juose jis giriasi, kad privalgęs už pusę aso, o Metrodoras, kuris dar nebuvo tiek pasiekęs,— už visą asą. Kaip manai, ar galima pasisotinti turint tiek maisto? Taip, ir netgi jaučiant malonumą. Tai yra ne tas lengvas ir nepastovus malonumas, kurį vis reikia patirti iš naujo, bet tvirtas ir tikras. Ne vanduo, košė, miežinės duonos plutelė teikia tą malonumą. Didžiausias malonumas yra tai, kad galima jį jausti net iš šių dalykų, pasitenkinant tuo, ko negalės išplėšti jokia likimo neganda. Kalėjime maistas geresnis; net pasmerktuosius mirti budelis maitina ne taip šykščiai. Kokią dvasios didybę rodo savanoriškos pastangos pasiekti tai, kad nereikia bijoti net išgirdus apie baisiausią nuosprendį! Tai ir yra mokėjimas užkirsti kelią likimo smūgiams. Taigi pradėk, mielas Lucilijau, sekti tų žmonių įpročiais ir skirk keletą dienų tam, kad, atidėjęs savo reikalus, galėtum tenkintis mažų mažiausiu. Pradėk draugauti su skurdu.

...Žvelk iš aukšto, svety, į turtus, Žinok, kad prilygsti

Dievui, ir nesididžiuok į prastą pastogę užeiti5. 

Niekas kitas nėra vertas dievo, išskyrus tą, kuris paniekino turtus. Nedraudžiu tau jų turėti, bet noriu padaryti taip, kad turėdamas dėl jų nebijotum. Tai gali pasiekti tik vienu būdu: įtikindamas save, kad ir be jų galima laimingai gyventi laikant juos laikinais.

Jau buvau pradėjęs vynioti šį laišką, bet tu sakai man: „Pirma atiduok, ką privalai". Siųsiu tave pas Epikūrą, jis sumokės už mane. „Besaikis pyktis gimdo beprotybę." Tu turi žinoti, jog tai — tiesa: juk esi turėjęs ir vergų, ir priešų. Ši aistra gali užsiliepsnoi; prieš bet ką. Ji gimsta tiek iš meilės, tiek ir iš neapykantos, tiek iš rimtų dalykų, tiek iš žaidimų bei pokštų. Reikšmės turi ne tai, ar dėl svarbios priežasties ji atsiranda, bet tai, į kokią sielą ji įsigauna. Juk visai nesvarbu, kokio dydžio liepsna, svarbu — ką ji apgobia. Labai tvirti daiktai nedega, o sausi ir trapūs net nuo kibirkšties užsiliepsnoja gaisru.. Taip, mielas Lucilijau, didelis pyktis pereina į beprotybę, todėl reikia jo vengti ne tik dėl santūrumo, bet ir dėl sveikatos. Lik sveikas.


DEVYNIOLIKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Džiūgauju kiekvieną kartą gavęs tavo laiškus. Jie teikia man gerų vilčių; ne tik žada, bet ir laiduoja už tave. Padaryk štai ką, prašau tave ir užkeikiu. Ar galima prašyti draugą ko nors geresnio, negu prašyti dėl jo paties. Jei gali, išsilaisvink iš savo reikalų, jei negali— išsiveržk jėga. Užtenka, jau daug laiko iššvaistėme, tad pradėkime nors senatvėje ruoštis žygiui. Ko čia galima pavydėti? Praleidome gyvenimą jūroje, tad nors mirkime uoste. Aš nepatarinėju tau siekti dykinėtojo šlovės, nei ginkis ja, nei slėpk ją. Nors ir smerkiu žmonių giminės beprotybę, bet nesiruošiu tau siūlyti slėptis užmarštyje. Elkis taip, kad tavo dykinėjimas į akis nekristų, bet būtų matomas. Tie, kurie pirmą kartą brandina dar neįgyvendintus sumanymus, paskui pamatys, ar norėtų praleisti gyvenimą nežinioje. Tu nesi nepriklausomas. Tavo gabumų galia, kūrinių patrauklumas, garsūs bei kilmingi draugai išvedė tave į patį rato vidurį. Tave jau pasigavo šlovė. Net jei pasinertum į gelmes ar pasislėptum labai toli, vis tiek tave išduos ankstesni darbai. Tu nebegali būti patamsyje: kad ir kur bėgtum, tave lydės ankstesnės šlovės šviesa. Bet gali reikalauti sau ramybės, niekam dėl to nepykstant, neliūdint ir be savo sąžinės graužimo. Ką tu paliksi? Ar tokius žmones, apie išsiskyrimą su kuriais negali ir pamanyti? Gal klientus1? Nė vienam iš jų tavęs nereikia, jiems tik reikia ko nors iš tavęs. Kadaise klientai buvo bičiuliai, dabar— plėšikai. Pakeis vienišas senis testamentą — ir visi ateinantys jo sveikinti pereis prie kito slenksčio. Didelis dalykas negali pigiai kainuoti. Pasvarstyk, ką norėtum prarasti: ar patį save, ar ką nors iš to, kas tau priklauso? O, kad tau būtų pavykę pasenti taip kukliai kaip tavo tėvams, kad likimas nebūtų tavęs iškėlęs aukštyn! Bet greitakojė laimė nunešė tave toli nuo sveiko gyvenimo būdo: tau buvo duota provincija2, vietininko pareigos ir visa, kas iš jų išplaukia. Po to tave pasigrobs dar aukštesnės tarnybos, o po jų — dar. Kurgi pabaiga? Ko lauki? Ar kol liausies norėjęs turėti? Niekada neateis toks laikas! Sakome, jog iš priežasčių virtinės susipina likimas, tokia pati yra ir troškimų virtinė: iš vieno gimsta kitas. Esi pasmerktas tokiam gyvenimui, kuris pats niekada nepadarys galo tavo nelaimėms ir tavo vergijai. Ištrauk iš jungo jau nutrintą  sprandą. Geriau tegul vienąkart jį nukirs negu visą laiką spaus. Jei tu nukrypsi į asmeninį gyvenimą, visko bus mažiau, bet pakankamai. O dabar tavęs nepasotina daugybė iš visur plaukiančių turtų. Ko labiau norėtum: ar sotumo skurde, ar bado pertekliuje? Laimė godi ir neapdrausta nuo kitų godumo. Kol tau vis nebus gana, tol kitiems nebus gana tavęs. Klausi: „Kur išeitis?" Visur. Prisimink, kiek daug galvotrūkčiais lakstei dėl pinigų, kiek daug vargo patyrei dėl garbės. Reikia išdrįsti ką nors padaryti ir dėl ramybės, arba tau reikės pasenti vietininkavimo bruzdesyje, o paskui maišalynėje einant pareigas mieste, plūstant vis naujoms bangoms, kurių negali atremti nei saikingumas, nei ramus gyvenimo būdas. Nesvarbu, ar tu nori pailsėti. Tavo likimas šito nenori! Kitaip ir būti negali, kai leidi jam klestėti. Kuo daugiau sėkmės, tuo daugiau baimės. Norėčiau tau pacituoti pasakymą Mecenato, kuris, kamuojamas tos pačios kančios, pasakė teisingus žodžius: „Mat pati aukštybė perkūnais viršūnes tranko". Gal įdomu, kokioje knygoje jis tai pasakė? Toje, kurios pavadinimas „Prometėjas". Jis norėjo pasakyti, kad perkūnas trenkia į viršūnes. Ar verta būti galingam, jei pradedi kalbėti lyg įkaušęs? Tai buvo talentingas vyras ir galėjo duoti puikių romėnų iškalbos pavyzdžių, jeigu sėkmė nebūtų jo išlepinusi, netgi išsekinusi. Ir tavęs laukia toks pat galas, jei nenuleisi burių, jei neplauksi į krantą, į kurį grįžti anas panoro per vėlai.

Galėjau atsiskaityti su tavimi, pateikdamas šį Mecenato pasakymą. Bet, kiek tave pažįstu, tu pradėsi ginčytis su manim ir nenorėsi imti kaip skolos tokio nedailaus ir netinkamo dalyko. O kadangi tokie dalykai, reikia vėl skolintis iš Epikūro. Jis sako: „Pirma žiūkėk, su kuo tu valgai ir geri, o jau po to — ką valgai ir geri. Tik liūtas ir vilkas punta be draugo". Pats šito nepatirsi, kol nepasitrauksi į vienatvę. O iki to laiko puotos svečiai bus tie, kuriuos nomenklatorius3 tau išrinks iš ateinančių tavęs sveikinti minios. Klysta tas, kuris draugo ieško prieškambaryje, o išmėgina jį prie stalo. Užimtas ir atsidavęs savo turtams žmogus daro pačią didžiausią klaidą laikydamas draugais tuos, kuriems jis nėra draugas, ir tikėdamasis, kad savo geradarybėmis suranda draugų, tuo tarpu pastarieji tuo labiau jo nekenčia, kuo daugiau yra jam skolingi. Maža skola daro žmogų skolininką, didelė — priešą. „Kaip? Ar geradarybės nepritraukia draugų?" Pritraukia, jei galima pasirinkti, kam jas teikti, ir jei jos paskirstomos tiems, kuriems reikia, o ne išbarstomos. Todėl, kol įgysi proto, remkis išminčių patarimu: svarbu ne ką, bet — kam davei. Lik sveikas.


DVIDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Džiaugiuosi, jei tu sveikas ir manai, kad esi vertas tapti paties savęs valdovu. Man bus garbė, jei ištrauksiu tave iš ten, kur plaukioji be vilties išsikapstyti. Todėl, mielas Lucilijau, prašau ir raginu tvirtai į širdį priimti filosofiją ir įrodymų, kad tobulėji, ieškoti ne kalboje ar raštuose, bet stiprinant sielą ir apribojant troškimus. Žodžius patvirtink darbais! Vienokį tikslą turi publikos pagyrimų siekiantys kalbėtojai, kitokį — tie, kurie stengiasi sužavėti jaunuolių ir dykūnų ausis samprotavimų įvairove ar sklandumu. Filosofija moko veikti, o ne kalbėti, ir reikalauja, kad kiekvienas gyventų pagal jos taisykles, kad gyvenimas nesiskirtų nuo žodžių ir kad pats gyvenimas <...>, būtų visų jo veiksmų ir samprotavimų spalva. Didžiausia išminties pareiga ir jos požymis — siekti, kad darbai atitiktų žodžius, kad išminčius visados būtų pats savimi. „Kas tai gali pasiekti?" — Ne daug kas, bet kai kurie pasieks. Mat tai nėra lengva. Aš ir nesakau, kad išminčius visada turi eiti vienodu žingsniu. Svarbu, kad eitų vienu keliu. Taigi pažiūrėk, ar tavo apranga atitinka namų aplinką, ar nesi sau dosnus, o namiškiams — šykštus, ar tavo pietūs nėra per kuklūs, o pastatai — pernelyg prabangūs. Išsirink kartą visam laikui kokią nors vieną taisyklę, pagal kurią gyventum, ir taikyk ją savo elgesiui. Kai kurie namuose susispaudę, o svetur leidžia sau eikvoti ir švaistyti. Toks priešingumas yra neapsisprendusios, dar pusiausvyros neturinčios sielos yda ir požymis. Net ir dabar galėčiau pasakyti, iš kur toks nepastovumas ir poelgių bei sprendimų skirtumas: niekas neužsibrėžia, ko siekti, o jei ir užsibrėžia, tai ne atkakliai to siekia, blaškosi. Žmonės ne tik keičia sumanymus, bet ir grįžta atgal prie to, ką kažkada jau paliko ir pasmerkė. Taigi, jei palikčiau nuošaly senuosius išminties apibrėžimus ir norėčiau aprėpti visas žmonių gyvenimo taisykles, galėčiau pasitenkinti tokia taisykle: kas yra išmintis? — Visada norėti ir nenorėti to paties. Galima ir neminėti tos mažos sąlygos, jog tai, ko nori, turi būti dora, nes niekam negali visada patikti nedorybė. Mat žmonės nežino, ko nori, iki tos akimirkos, kol panori. Niekam nelemta visą laiką ko nors norėti arba nenorėti. Sprendimai keičiasi kasdien ir virsta savo priešybe, todėl daugelis gyvena tarsi krėsdami juokus. Taigi tęsk, ką pradėjęs, ir galbūt pasieksi viršūnę, arba, nueisi taip toli, kad tik tu vienas suprasi, kad tai — dar ne viršūnė. „O kas bus,— paklausi,— su artimųjų minia, kai nebeliks namų turto? Ši minia, kai nustosi ją maitinti, pati išsimaitins. Arba per skurdą sužinosi tai, ko pats negali žinoti: skurdas paliks tik tikrus ir patikimus draugus; pasitrauks nuo tavęs kiekvienas, kuriam reikėjo ne tavęs, bet ko nors kito. Argi ne verta mylėti skurdo vien todėl, kad jis parodo, kas tave iš tikrųjų myli?! O kada ateis diena, kai niekas nebemeluos norėdamas pagerbti svarbias tavo pareigas?! Tegu tik šia kryptimi plaukia tavo mintys, tik šituo rūpinkis, tik to norėk, visas kitas maldas palikęs dievo valiai: prašyk, kad galėtum tenkintis pats savimi ir iš tavęs kylančiu gėriu. Kokia laimė begali būti arčiau?! Link prie mažų dalykų, kurių negalima netekti. O kad ūpas būtų geresnis, padės ir šio laiško duoklė, kurią tuoj atiduosiu.

Gal pyksi, bet ir dabar mielai už mane sumokės Epikūras. „Tikėk manimi, tavo samprotavimai atrodys didingesni, jei dėstysi išsitiesęs ant kieto guolio ir skarmaluose. Mat jie bus ne tik ištarti, bet ir įrodyti. Iš tiesų aš visai kitaip klausausi mūsų Demetrijo žodžių nuo tada, kai pamačiau jį pliką gulintį net be paklodės. Jis — ne tiesos mokytojas, bet liudytojas. „Kaip? Ar negalima niekinti turto turint jį savo glėbyje?" Kodėl gi negalima? Didelės dvasios yra ir tas, kuris, apsuptas turtų, daug ir ilgai stebėjęsis, kad jie jam atiteko, juokiasi iš jų ir daugiau iš nuogirdų žino negu pats supranta, kad jie priklauso jam. Didis dalykas yra neištvirkti gyvenant tarp turtų. Didis tas, kuris, turėdamas turtų, yra skurdžius. „Nežinau,— sakai,— kaip jis pakeltų skurdą, jei iš tikrųjų nuskurstų." Ir aš nežinau. Epikūre, <...>, ar tas elgeta sugebės paniekinti turtus, jei jie jam atitektų. Taigi abiem atvejais reikia juos vertinti pagal jų sielas ir žiūrėti, ar anas nusilenks skurdui ir ar šis nenusilenks turtui. Antraip kietas guolis ir skarmalai — nedidelis geros valios įrodymas, jeigu nepaaiškės, kad kas nors kenčia tai ne iš būtinybės, o pats to norėdamas. Tačiau didelės' dvasios savybė nėra skubėti prie to kaip prie kažko geresnio, bet ruoštis tam kaip kažkam lengvesniam. Neturtas, Lucilijau, nėra sunkus, o jeigu prieisi prie jo po ilgų apmąstymų, jis bus netgi malonus. Mat jame glūdi saugumo jausmas, be kurio niekas nemalonu. Todėl, manau, būtina daryti tai, ką — kaip esu tau rašęs — dažnai darydavo dideli vyrai: paskirti keletą dienų tam, kad įsivaizduotume skurdą ir pasiruoštume tikrajam skurdui. Tai daryti reikia tuo labiau, kad mes išlepome ir viskas mums atrodo varginga ir sunku. Reikia pažadinti sielą iš miego, papurtyti ir priminti jai, jog prigimtis mums paskyrė labai nedaug. Niekas negimsta turtingas. Pasaulį išvydusiam žmogui liepta tenkintis pienu ir skuduru. Taip mes pradedame, o vėliau mums nebepakanka ir karalysčių. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 1-20 laiškai