Antradienis, Gruo 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai

DVIDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu manai, kad tau reikia rūpintis tuo, apie ką rašei? Didžiausias tavo rūpestis — tu pats, tu pats sau esi našta. Nežinai, ko nori. Mieliau gėrį giri negu jo sieki. Matai kur slypi laimė, bet nedrįsti prie jos eiti. Kadangi pats menkai teįžvelgi, kas tau trukdo, tai aš tau pasakysiu: didžiai vertini tai, ką turi palikti. Nors pasirinkai ramybę, ketindamas jai atsiduoti, tave sulaiko šito gyvenimo, nuo kurio ruošiesi pasitraukti, spindesys — tarytum rengtumeisi kristi į purvą ir tamsą. Klysti, Lucilijau.

Iš šio gyvenimo kopiama aukštyn prie ano. Kaip blizgesys skiriasi nuo šviesos (šviesa turi tikrą, savą pradžią, o blizgesys atspindi svetimus spindulius), taip šis gyvenimas — nuo ano: šis atspindi išorės spindulius ir, vos kas nors juos užstoja, tuoj apsiblausia, o anas žėri sava šviesa. Tavo užsiėmimai padarys tave garsų ir žinomą. Paimsiu pavyzdį iš Epikūro. Jis, kviesdamas Idomenėją, kuris tada tarnavo pas rūstų valdovą ir tvarkė svarbius reikalus, atgal nuo iš išorės blizgančio gyvenimo prie patikimos ir tvirtos šlovės, rašė: „Jei tave traukia garbė, tai mano laiškai padarys tave garsesnį negu visa tai, ką tu garbini ir dėl ko tave garbina". Ar jis melavo? Kas žinotų apie Idomenėją, jei Epikūras nebūtų įbrėžęs jo vardo savo laiškuose?! Visi tie didžiūnai, satrapai ir pats karalius, davęs Idomenėjui titulą, paskendo gilioje užmarštyje. Cicerono laiškai neleidžia išnykti Atiko vardui. Nieko jam nebūtų padėjęs nei jo žentas Agripa, nei anūkės vyras Tiberijus, nei proanūkis Druzas Cezaris. Tarp šitiek garsių vardų Atikas būtų nutylėtas, jei Ciceronas nebūtų jo susiejęs su savo vardu. Mus praris gili laiko bedugnė, tik keli patys talentingiausieji iš jos išnirs ir priešinsis bei ilgai ginsis nuo užmaršties, kuri ir juos kada nors nusineš. Tai, ką Epikūras galėjo žadėti savo draugui, aš žadu tau, Lucilijau. Ainiai mane gerbs, tad aš galiu atsivesti su savim ir įamžinti kitų vardus. Mūsų Vergilijus pažadėjo amžiną atmintį dviem žmonėms ir išpildė savo pažadą:

 

Kaip jūs laimingi abu! Jei mano giesmė ką nors gali,

Jūs atminimo žmonėms iš širdies neišdildys joks laikas.

Kol Enėjo namai ties uola Kapitolijaus tvirta

Saugiai stovės ir pasaulį valdyti bus lemta romėnui1.

Tie, kuriuos sėkmė iškelia, kurie esti dešinė svetimos valdžios ranka, gerbiami ir lankomi tol, kol gyvena, o kai jų nebelieka, miršta ir jų atminimas. Talentingųjų šlovė vis auga, ir gerbiami ne tik jie patys, bet ir visa, kas susiję su jų atminimu.

O Idomenėjas, atsilygindamas už tai, kad pakliuvo į mano laišką, tegu užmoka iš savo lėšų. Kaip tik jam Epikūras parašė tą garsų posakį, kuriame ragina padaryti Pitoklį pasiturintį, bet ne įprastu, abejotinu būdu. „Jei nori, — sako, — padaryti Pitoklį turtingą, ne pinigų jam pridėk, bet atimk godumą." Šis pasakymas per daug aiškus, kad reikėtų jį dar aiškinti, ir per daug puikus, kad reikėtų jį dar puošti. Perspėju tave tik dėl vieno: nemanyk, jog čia kalbama tik apie turtą; kad ir kam taikytum šiuos žodžius, jie nepraras savo prasmės. Norint padaryti Pitoklį vertą pagarbos, reikia ne garbingų pareigų jam pridėti, o sumažinti jo troškimus. Norint, kad Piloklis smagiai gyventų, reikia ne malonumų jam pridėti, bet sumažinti jo troškimus. Norint, kad Pitoklis, nugyvenęs skirtą laiką, sulauktų senatvės, reikia ne metų jam pridėti, bet sumažinti jo troškimus. Nemanyk, kad šie žodžiai — tik Epikūro mintys; jie — visų turtas. Aš manau, kad ir filosofams dera elgtis taip, kaip senatoriams: kai kieno nors pasiūlymas man tik iš dalies patinka, aš prašau išskaidyti jį ir tada prisidedu tik prie tos jo dalies, kuriai pritariu. Mielai prisimenu puikius Epikūro posakius, jog visiems, kurie kreipiasi į jį turėdami nedorų sumanymų, tikėdamiesi įsigyti priedangą savo ydoms, įrodyčiau, jog reikia gyventi dorai, kad ir kur jie eitų. Kai ateisi prie jo sodelių ir pamatysi užrašą „Svety, čia tau bus gera, čia malonumas — didžiausias gėris", svetingas ir malonus šio būsto saugotojas bus pasiruošęs pavaišinti miežiniu paplotėliu ir, dosniai įpylęs vandens, paklaus: „Na, ar ne puikiai priimu?" Ir tars: „Šie sodai ne žadina alkio, bet malšina, ne skatina troškulio gėrimų gausa, bet mažina paprastu ir veltui gautu vaisiu. Aš pasenau tarp šių malonumų". Kalbu su tavimi apie tuos poreikius, kurių negalima žodžiais numalšinti, kuriuos reikia kuo nors nuraminti, kad išnyktų. O dėl kitų ypatingų troškimų, kuriuos galima atidėti, pažaboti ir užgniaužti, priminsiu tik vieną dalyką: šis malonumas natūralus, bet nebūtinas. Tu jam nieko neskolingas, o jei ką skiri, darai tai iš geros valios. Pilvas pamokymų neklauso; jis reikalauja ir prašo. Bet tai nėra įkyrus skolintojas: jis tenkinasi mažu, kai tik atiduodi jam, kiek esi skolingas, o ne kiek gali. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai