Pirmadienis, Geg 27th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - DVIDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

DVIDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Neseniai sakiau, jog mano senatvė čia pat. Dabar bijau, kad senatvė pasiliko užpakaly manęs. Tokiems mano metams, o tuo labiau tokiam mano kūnui tiktų kitas pavadinimas, nes senatve vadiname pavargusį, bet dar ne bejėgį amžių, o mane priskirk prie paskutines dienas gyvenančių karšinčių. Tačiau, prisipažinsiu tau, džiaugiuosi savimi: mano siela nejaučia amžiaus jungo, jį jaučia tik kūnas. Paseno tik ydos ir visa, kas joms padeda, o siela tebėra gyva ir džiaugiasi, kad maža bendra turi su kūnu. Didelę naštos dalį ji jau nusimetė ir džiūgauja bei ginčijasi su manim dėl senatvės. Sako, kad dabar pats jos žydėjimas. Tikėkime ja: tegu naudojasi savo gėrybėmis. Ji liepia pasinerti į apmąstymus ir atskleisti, kiek dėl šios ramybės ir saikingų įpročių esu skolingas išminčiai, o kiek — amžiui, liepia išsamiai išnagrinėti, ko negaliu daryti, o ko nenoriu <...>, tikėdamasis būti naudingas <...>. Kai ko nors nenoriu, džiaugiuosi, kad negaliu to padaryti. Ar yra kuo skųstis, ar tai — nelaimė, jeigu baigiasi tai, kas ir taip turėjo baigtis? „Didžiausia nelaimė, — sakai, — yra mažėti, nusilpti ir, tiesą sakant, išsekti. Juk ne staiga būname užklupti ir parblokšti. Mus pamažu iščiulpia. Kiekviena diena atima iš mūsų šiek tiek jėgų." Bet ar yra geresnė išeitis, negu prieiti galą pamažu silpstant įgimtoms jėgoms? Ne todėl, kad būtų negerai staiga ir iš karto išeiti iš gyvenimo, bet todėl, kad šis lėtas kelias yra švelnesnis. O aš žvelgiu į save taip, tarsi artėja išbandymas ir ateina ta diena, kuri turi paskelbti nuosprendį apie visus mano gyvenimo metus. Sakau sau: „Niekai yra visa, ką iki šiol tvirtiname žodžiais ir darbais. Tai tik menki ir apgaulingi sielos žygių įkaitai, įvynioti į vilionių drobulę. Tik mirtis įtikins, ko esu pasiekęs. Taigi be baimės ruošiuosi tai dienai, kada, atsisakęs gudrybių ir melo, teisiu pats save: ar tik kalbėjau, ar ir mąsčiau drąsiai, ar nebuvo apsimetimas ir vaidyba žodžiai, kuriuos akiplėšiškai svaidžiau likimui. Nekreipk dėmesio į žmonių nuomonę, ji visada nepatikima ir dvilypė. Palik mokslus, kuriais užsiiminėjai visą gyvenimą: mirtis paskelbs tau nuosprendį. Sakau tau: ginčai bei moksliški pašnekesiai, išminčių pamokymų rinkinys ir išlavinta kalba neparodys dvasios tvirtybės. Mat drąsiai kalbėti gali ir bailiausias. Ką nuveikei — paaiškės tada, kai liks paskutinis atodūsis. Priimu šią sąlygą, nebijau teismo." Taip kalbu su savimi, bet gali manyti, kad taip kalbėjau ir su tavimi. Tu jaunesnis. Na ir kas? Metai čia nesvarbu. Nežinia, kur tavęs laukia mirtis, tad lauk jos visur.

Norėjau jau baigti laišką, ir ranka brėžė atsisveikinimo žodžius, bet reikia atlikti apeigas ir šiam laiškui duoti kelionpinigių. Net jei nesakyčiau, iš ko skolinsiuos, ir taip žinai, kieno skrynią atidarysiu. Palauk truputėlį, ir aš atsilyginsiu savais; o kol kas paskolą duos Epikūras, kuris sako: „Mąstyk apie mirtį, arba, jei taip patogiau, iš karto pereik pas dievus". Šių žodžių reikšmė aiški: puikus dalykas išmokti mirti. Galbūt, tavo nuomone, nėra prasmės mokytis to, ko reikės tik vieną kartą? Kaip tik todėl ir privalome mąstyti: kai negalime patikrinti, ar ką nors gerai išmokome, visada reikia to mokytis. „Mąstyk apie mirtį." Kas taip sako, liepia mąstyti apie laisvę. Kas išmoko mirti, tas nebemoka vergauti. Jis iškyla virš bet kokios valdžios, iš tikrųjų jis niekieno valdžioje. Kas jam darbo kalėjimas, sargai, užraktai! Jis turi laisvą išėjimą. Yra tik viena grandinė, laikanti mus pririštus, tai — gyvenimo meilė. Nors nereikia visai jos nusikratyti, bet reikia bent susilpninti, kad, pareikalavus aplinkybėms, niekas mūsų nelaikytų ir netrukdytų tuoj pat padaryti tai, ką ir taip kada nors reikės padaryti. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai