Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - DVIDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

DVIDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu jau supranti, kad tau reikia išsilaisvinti nuo šitų iš išorės įspūdingų, o iš tikrųjų niekam nereikalingų darbų. Klausi, kaip tai padaryti. Kai ką patarti galima tik asmeniškai. Gydytojas negali per laiškus nurodyti valgymo ar vonių laiko: jis turi pačiupinėti pulsą. Sena patarlė sako, kad gladiatorius nusprendžia arenoje. Atidžiai stebint priešininką, šį tą pasako jo veidas, šį tą — rankos judesys, šį tą — kūno laikysena. Tai, kas paprastai daroma ir ką reikėtų daryti — apskritai galima patarti ir parašyti. Tokių pamokymų įmanoma duoti ne tik nesantiems greta, bet ir ainiams. Kitas dalykas —pasakyti, kada ir kaip ką nors daryti; šito per atstumą niekas nenurodys, tai reikia spręsti atsižvelgiant į aplinkybes. Ir reikia ne tik būti greta, bet ir budriam, kad nepraleistum progos akimirkos. Taigi dairykis jos, o ją pamatęs, čiupk ir karštai iš visų jėgų stenkis atsikratyti savo pareigų. Išklausyk mano nuosprendį: esu įsitikinęs, kad tau reikia palikti arba tokį gyvenimą, arba gyvenimą apskritai. Bet manau, jog žingsniuoti reikia pamažu. Geriau atrišk sunarpliotą mazgą, o ne nutrauk jį, bet jeigu jokiu būdu nebebus galima jo atrišti, tada nutrauk. Nėra tokio bailio, kuris labiau norėtų visą laiką kyboti negu kartą nukristi. O kol kas — tai svarbiausia — netrukdyk pats sau. Būk patenkintas darbais, kuriais esi užsiėmęs, arba, kaip tu linkęs manyti, į kuriuos įklimpęs. Nereikia griebtis dar didesnių, nes prarasi galimybę šitaip atsikalbinėti, ir paaiškės, kad tu visai neįklimpęs. Mat žmonės paprastai sako netiesą: „Kitaip negalėjau. Kas, kad nenorėjau. Buvo būtina". Niekam nėra būtina vytis sėkmę; jau šis tas, jei nesipriešini, o bent sustoji ir nusileidi paskui jos viliones. Gal nesupyksi, jei ne tik pats ateisiu tau patarti, bet pakviesiu ir keletą už save protingesnių vyrų, į kuriuos paprastai kreipiuosi ką nors svarstydamas. Perskaityk su šiuo reikalu susijusį Idomenėjui skirtą Epikūro laišką, kuriame jis prašo, kad tas kiek galėdamas skubėtų pabėgti, kol neįsimaišė kokia nors viršesnė jėga ir neatėmė galimybės išeiti. Tačiau jis priduria, jog nereikia mėginti, kol nebus patogaus laiko. Bet ragina tuoj pat veikti, kai ilgai laukta proga ateis. Jis draudžia snausti mąstančiam apie pabėgimą ir tiki, kad net iš sunkiausios padėties galima laimingai išeiti, jei neskubėsime prieš laiką ir negaišime, kai bus laikas. Manau, dabar norėsi sužinoti, kokia stoikų nuomonė apie tai. Niekas negali tau peikti jų dėl skubotumo: jie greičiau atsargūs negu narsūs. Galbūt lauki, kad šitaip tau pasakytų: „Mesti naštą — gėda. Pareigingai įvykdyk, jeigu jau apsiėmei. Tas, kuris vengia vargo, kurio dvasia, daugėjant darbų, nestiprėja, nėra narsus ir ryžtingas vyras". Jie taip kalbėtų, jei tavo vargas būtų vertas pastangų, jei nereikėtų atlikti ar iškęsti doram žmogui nederančių dalykų. Priešingu atveju stoikai nesekins savęs nešvariu ir žeminančiu darbu, neužsiims reikalais dėl reikalų. Jie nedarys taip, kaip tu tikiesi juos darysiant, nes, įsivėlę į garbėtroškiškus reikalus, neiškęstų jų permainų. Tačiau pamatę, jog tai, į kur jie ritasi, yra sunku, neaišku ir abejotina — pasitraukia. Nepuls bėgti, bet patyliukais nuslinks į saugią vietą. Lengva, Lucilijau, išvengti reikalų pradėjus niekinti jų duodamą naudą. Mus gaišina ir sulaiko štai kas: „Kaipgi? Atsisakyti tokių didelių vilčių? Palikti prinokusį grūdą? Tuščia bus šalia? Nieko nebus prie neštuvų? Niekas nelauks prieškambaryje?" Tokių minčių paveikti žmonės nenoriai traukiasi ir, keikdami nelaimes, smaguriauja jų vaisiais. Jie skundžiasi garbės troškimu tarsi meiluže, o jeigu įžvelgtume tikrąjį jų jausmą, pamatytume, kad tai — ne pyktis, o tik trumpas vaidas. Išmėgink tuos, kurie apverkia savo troškimus ir kalba, kad pabėgtų nuo visų reikalų, be kurių negali, išsiversti, ir tu pamatysi, kad jie savo noru gaišta, nors sakosi besiplūkią ir vargstą. Taip esti, Lucilijau: vergija retai kurį laiko, dauguma patys įsikibę vergijos. Bet jei tu nori nusimesti ją ir iš tiesų tau patinka laisvė, o patarėjo ieškai tik tam, kad tau pasisektų tai padaryti nepatiriant dėl to amžino nerimo, tada tave pagirs visa stoikų kohorta. Visi Zenonai ir chrisipai patars tau veikti protingai, dorai ir tavo naudai. Bet jeigu sukinėjiesi dairydamasis, kiek turi išsinešti, kokios pinigų sumos reikia, kad užsitikrintum poilsį, tu niekada nerasi išeities. Su našta niekas neišplaukia. Tu išnerk geresniam gyvenimui, ir tegu dievai bus palankūs; bet tegu nebūna tai toks dievų palankumas, kurį jie rodo tiems, kuriems geru ir maloniu veidu skiria prašmatnias nelaimes, teisindamiesi tik tuo, kad ugnis ir kančios duodamos jų meldžiantiems.

Jau užantspaudavau laišką, bet reikia vėl jį atplėšti norint, kad pas tave nukeliautų su įprasta dovanėle, nuneštų kokį nors reikšmingą pasakymą. Štai radau tokį. Nežinau, ar jame daugiau tiesos ar gražbylystės. „Kieno?“ — paklausi. Epikūro. Mat kol kas tebegarbinu svetimų ryšulėlių turinį. „Kiekvienas išeina iš gyvenimo taip, lyg būtų ką tik įėjęs.“ Paimk ką tik nori: jaunuolį, senį ar vidutinio amžiaus žmogų; matysi, kad visi jie vienodai bijo mirties, vienodai nepažįsta gyvenimo. Niekas nieko nėra nuveikęs, nes visus savo darbus mes atidėliojame ateičiai. Šiame posakyje man labiausiai patinka tai, kad peikiamas senių vaikiškumas. „Kiekvienas, — sako, — išeina iš gyvenimo toks, koks gimė.“ Netiesa. Mirštame blogesni negu gimstame. Tai — mūsų, o ne prigimties kaltė. Kaip tik ji turi mumis skųstis sakydama: „Kaipgi taip? Aš pagimdžiau jus be aistrų, be baimės, be prietarų, be klastos ir kitų blogybių. Išeikite tokie, kokie atėjote". Išmintį pasiekė tas, kuris miršta toks pat ramus, koks ir gimė. O mes dabar, artėjant pavojui, drebame: nelieka nei dvasios, nei veido spalvos, byra nieko negelbstinčios ašaros. Kas gali būti gėdingesnio už nerimą prie paties ramybės slenksčio? Priežastis štai kokia: neturime jokių dvasios gėrybių, <...> vargstame dėl gyvenimo. O iš jo nė trupinio mums nelieka: nuplaukė ir viską nusinešė. Visi rūpinasi ne kaip gyvena, o kiek gyvens, tuo tarpu gerai gyventi gali visi, ilgai — niekas. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai