Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - TRISDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

TRISDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Prašai, kad ir prie šių laiškų, kaip ir prie ankstesnių, pridėčiau kokių nors mūsų įžymybių posakių. Bet jie juk nesirūpino, kaip gražinti pasakymus, visi jų kūriniai kupini vyriškumo. Tu gi žinai: kur kas nors kyšo ir krinta į akis, ten yra nelygybė. Nėra ko žavėtis vienu medžiu, jei aukščiu jam lygus visas miškas. Tokių posakių pilna eilėraščiuose, pilna istorijos raštuose. Nemanyk, jog jie tik Epikūro, jie — visų, o daugiausia — mūsų. Bet jo veikaluose jie labiau išsiskiria, nes aptinkami retai, nes randami netikėtai, nes skaitytoją stebina tai, kad stiprų žodį taria ištižimą skelbiantis žmogus. Taip bent apie jį mano daugelis. Man Epikūras bus narsus, net apsivilkęs ilgarankove tunika1. Narsumas, uolumas ir kovinga dvasia būdingi ir persams, ne tik aukštajuosčiams2. Taigi nėra ko tau prašyti ištraukų ir apskritai kartojamų žodžių. Mūsų rašytojų veikaluose jie randami nuolat, o iš kitų reikia rankioti. Mes neturime į akis krintančio jauko, neapgaudinėjame pirkėjo, kuris įėjęs nieko neras, išskyrus tai, kas iškabinta prie durų. Mes leidžiame patiems skaitytojams imti ištraukų iš kur tik nori. Įsivaizduok, jog norime iš visos tos šūsnies išrinkti keletą posakių. Kam juos priskirsime? Zenonui, Kleantui, Chrisipui, Panetijui ar Poseidonijui? Mes neturime valdovo, kiekvienas tvarkosi savaip. O anie viską, ką yra pasakęs Hermarchas ar Metrodoras, priskiria vienam. Kas tik ką nors yra pasakęs jų stovykloje, pasakė vadovaujant vienam ir jo vieno valia. O mes, kartoju, negalime, nors ir kiek stengtumės, ko nors išskirti iš tokios daugybės vienodų daiktų.

Skurdžiaus žymė skaičiuot galvijus3.

Visur, kur pažvelgsi, rasi tai, kas galėtų būti ypatingai puiku, jeigu tik to neperskaitytum tarp vienodai puikių pasakymų. Todėl nesitikėk, kad tau per trumpą laiką pavyks paragauti didžiųjų vyrų talento vaisiaus: reikia viską peržiūrėti, viską ištyrinėti. Viskas čia esminga, iš kiekvieno brūkšnio susiaudžia talentingas kūrinys, iš kurio nieko negalima ištraukti nesuardžius visumos. Nedraudžiu tau tyrinėti ir atskirų sąnarių, bet tik kad turėtum galvoje visą žmogų. Gražuolė ne ta, kurios blauzdas ar rankas visi giria, bet ta, kurios išvaizda neleidžia žavėtis atskirais jos bruožais. Tačiau, jeigu reikalauji, nešykštėsiu, pilnomis saujomis bersiu posakius, kurių visur labai gausu, ir reikia juos semti, o ne po vieną rinkti. Ne lašais jie laša, bet plaukia begaliniu, vieningu srautu. Neabejoju, kad jie daug padeda dar nepatyrusiems, besiklausantiems už durų žmonėms. Mat užbaigtos ir lyg eilėraščio eilutė glaustos mintys lengviau įsimenamos. Todėl mes ir liepiame berniukams atmintinai išmokti ir posakių, ir tų, ką graikai vadina chrijomis4, nes jas gali suvokti vaiko protas, dar nesugebantis kažko daugiau aprėpti. O šiek tiek išsilavinusiam vyrui gėda skainioti posakių žiedelius, ramstytis keletu atmintinai iškaltų pačių žinomiausių pasakymų. Tegul geriau pasikliauja savimi, pats kalba, o ne svetima įsidėmi. Gėda seniui ar pagyvenusiam žmogui semtis išminties iš svetimų užrašų. „Zenonas tai pasakė." O ką tu pasakei? „Kleantas tą pareiškė." O ką tu? Kaip ilgai būsi veikiamas kitų? Vadovauk pats sau ir pasakyk žodį, vertą įsiminti. Pareikšk ką nors ir savo. Mano nuomone, visi šie ne kūrėjai, o aiškintojai, besislapstantys kitų šešėlyje, visiškai neturi kilnumo ir niekada neišdrįs padaryti tai, ko taip ilgai mokėsi. Jie įprato įsidėmėti svetimas mintis. Bet viena yra atsiminti, kita — žinoti. Atsiminti — tai saugoti atminty tai, ką tau kiti pavedė, o žinoti — priešingai,— daryti savaip nepriklausomai nuo pavyzdžio ir nesižvalgant kiekvieną kartą į mokytoją. „Tai pasakė Zenonas, o tai — Kleantas.4“ Nebūk antroji knyga. Kaip ilgai dar mokysies? Laikas jau pačiam kitus mokyti. Kam ir kodėl aš turiu klausytis to, ką galiu pats perskaityti? „Gyvas balsas,— sakoma,— daug padaro." Bet ne toks, kuris tik pakartoja svetimus žodžius ir eina raštininko pareigas. Be to, nesugebantieji atsikratyti globos mėgdžioja savo pirmtakus pirmiausia tada, kai šiems niekas nepritaria, o antra, tada, kai dar patys tebeieško. Niekada nebus atradimų, jei pasitenkinsime tuo, kas atrasta. Be to, sekdamas kitu, žmogus nieko neatranda, nes neieško. Kaipgi čia yra? Ar apskritai man neiti pirmtakų pėdomis? Ne, aš keliausiu išmintu keliu, bet, jeigu rasiu trumpesnį ir lygesnį kelią, pats jį išgrįsiu. Visi, kurie žingsniavo prieš mus, yra ne mūsų valdovai, bet vadovai. Tiesa prieinama visiems, ji dar neužkariauta. Didelė jos dalis liks ir ainiams. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai