Sekmadienis, Birž 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - TRISDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

TRISDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Paragink savo draugą didžiadvasiškai niekinti tuos, kurie jam priekaištauja, kad trokštąs pasislėpti ir ilsėtis, atsisakąs garbės ir, galėdamas daug pasiekti, už viską labiau vertinąs ramybę. Tegul jis kasdien vis aiškiau jiems rodys, kaip gerai sutvarkė savo reikalus. Tų, kuriems pavydima, likimas nuolatos keičiasi: vieni bus išgrūsti, kiti kris patys. Sėkmė — netikras dalykas: ji save gainioja iš vietos į vietą įvairiai veikdama žmonių protus. Vienus ji varo į valdžią, kitus — į prabangą. Pirmuosius padaro pasipūtėlius, antruosius— ištižėlius, tačiau visus vienodai pražudo. „Bet kai kurių ji neapsvaigina." Taip, kaip ir vynas. Taigi neleisk jiems įtikinti tavęs, jog laimingas yra tas, kurį supa daugybė žmonių: visi prie jo bėga kaip prie ežero, iš kurio semia vandenį, bet kartu ir sudrumsčia jį. „Bet jį [mano draugą] vadina niekdirbiu ir neveikliu.“ Tu žinai, jog kai kurie kalba atvirkščiai vartodami priešingos reikšmės žodžius. Seniau jį vadino laimingu. Ir ką gi, ar jis iš tikrųjų toks buvo? Man nerūpi, kad kai kam jis atrodo per daug rūstus ir paniuręs. Aristonas sakydavo, kad labiau vertina liūdną jaunuolį negu linksmą minios numylėtinį. Geras vynas būna tada, kai šviežias jis atrodo rūgštus ir aitrus, o kai jis skanus vos užraugtas, tada ilgai nestovės. Tegul vadins jį paniurėliu Ir savo sėkmės priešu. Senatvėje šis būdo griežtumas jam išeis į gera, jeigu tik jis ir toliau garbins dorybę, siurbs į save kilniuosius mokslus — ne tuos, kuriais užtenka pasidažyti iš viršaus, bet tuos, kurie nuspalvina sielą. Dabar laikas mokytis. „Kaip? Ar kada nors nereikia mokytis?" Visai ne. Užsiimti mokslu garbinga bet kokio amžiaus žmogui, bet pradėti mokytis — ne visada. Šlykštu ir juokinga matyti pradedant mokytis senį. Jaunystėje reikia kaupti, o senatvėje— naudotis. Padarydamas jį kiek galima geresnį, tu atliksi nepaprastai naudingą darbą sau. Sakoma, kad pačios didžiausios geradarybės (jų labiausiai reikia teikti ir siekti) yra tos, kurias duoti taip pat naudinga, kaip ir gauti. Pagaliau tavo draugas nebėra laisvas: juk davė žodį. Ne taip niekšiška sužlugdyti skolintoją, kaip sužlugdyti geras viltis. Pirkliui, norinčiam sumokėti skolą, reikia sėkmingo plaukiojimo, žemdirbiui – derlingos dirbamos žemės ir gerų orų, o jam — tik noro grąžinti tai, ką privalo. Žmogaus būdas nepavaldus likimui. Tegu jis taip jį sutvarko, kad siela galėtų kuo ramiausiai tobulėti nejausdama, ar kas nors iš jos atimama, ar jai pridedama, ir jokiomis aplinkybėmis nekeistų savo būsenos. Kai tokiam žmogui tenka visų vertinamos gėrybės, jis sugeba pakilti virš susiklosčiusių aplinkybių; o kai likimas atima dalį jų arba ir visas, jo didybė nesumažėja. Jei jis būtų gimęs partų krašte, nuo kūdikystės mokytųsi įtempti lankę, jei Germanijoje — dar vaikas būdamas, svaidytų lengvą ietį, jei būtų gyvenęs mūsų protėvių laikais, būtų mokęsis jodinėti ir parblokšti sutiktą akis į akį priešą. Kiekvienam savos genties papročiai pataria ir įsako. O apie ką mąstyti jam? Apie tai, kas apsaugo nuo visų strėlių ir visos priešo giminės — apie panieką mirčiai. Niekas neabejoja, kad ji slepia kažką, kas kelia baimę, gniuždančią mūsų sielas, kurioms prigimties yra skirta mylėti save. Nereikėtų jam ruoštis ir mankštintis, jei ten eitume savanoriškai, kaip kad stengiamės išsaugoti gyvybę. Niekas nesimoko ramiai gulėti ant rožių, net jeigu to reikėtų. Tačiau kiekvienas privalo grūdintis, kad net kankinamas nesuterštų ištikimybės ir, esant reikalui, galėtų per naktį, kartais net sužeistas, stovėti ant pylimo net nesiremdamas ietimi, nes miegas paprastai sėlina prie į kokį nors baslį besiremiančio žmogaus. Mirtis nėra blogis. Juk tada turėtų būti kas  nors, kas tą blogį jaustų. Jei tu didžiai trokšti ilgesnio gyvenimo, manyk, kad niekas iš to, kas dingsta iš akių, nežūva, bet slapta grįžta į prieglobstį gamtos, iš kurios kilo ir iš kurios greitai vėl išeis. Viskas baigiasi, bet nežūva. Mirtis, kurios labiausiai bijome ir vengiame, sutraukia gyvybę, bet jos neatima. Vėl ateis diena, kuri mus sugrąžins į saulės šviesą. Daugelis jos nenorėtų, jei nebūtų užmiršę savo ankstesniojo buvimo. Bet vėliau smulkiau paaiškinsiu, jog visa, kas atrodo žuvę, tik keičiasi. Ramia širdimi turi išeiti tas, kuris grįš. Įsižiūrėk į nuolat sugrįžtančių daiktų kaitos ratą. Pamatysi, jog niekas šiame pasaulyje neišnyksta, o tik pakaitomis leidžiasi ir kyla. Vasara praeina, bet kiti metai ją vėl atves. Žiema baigiasi, tačiau jos mėnesiai vėl ją sugrąžins. Naktis užtemdo saulę, bet diena ją tuojau vėl atgins. Ir išsisklaidę žvaigždžių takai kartoja kelią, kurį nuėjo: dalis dangaus nuolatos pateka, dalis leidžiasi. Pagaliau baigsiu šį laišką pridurdamas vieną dalyką: kūdikiai, vaikai ir pamišėliai nebijo mirties, ir didžiausia gėda, kai protas neduoda tokios ramybės, kokią duoda kvailumas. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai