Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - KETURIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

KETURIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Dėkoju, kad dažnai man rašai, nes tai yra vienintelis būdas, kuriuo man pasirodai. Kiekvienąkart, kai gaunu tavo laišką, jaučiu, kad mes vėl kartu. Mums malonūs nesančių šalia draugų atvaizdai, kurie primena juos ir palengvina išsiskyrimo ilgesį netikra ir tuščia paguoda. Bet daug mielesni laiškai, kurie atneša tikrus šalia nesančio draugo ženklus — tikrą jo laišką. Mat draugo rankos braižas teikia tokį pat džiaugsmą, koks būna susitikus — atpažinimo džiaugsmą. Rašai, jog klauseisi filosofo Serapiono, kai šis buvo atplaukęs pas jus: „Jis paprastai sujaukia žodžius taip greitai, kad jie ne liejasi jam, bet stumdosi ir grūdasi, nes jų prisirinkę daugiau negu gali ištarti, vienas balsas“. Nepritariu tokiam filosofui. Filosofo kalbėsena, kaip ir jo gyvenimas, turi būti tvarkinga. Ten, kur blaškomasi bei skubama, nėra jokios tvarkos. Homero veikale greita, be pertraukų, lyg krintantis sniegas kalba būdinga jaunesniam oratoriui, o senio kalba liejasi lėtai ir yra saldesnė už medų1. Taigi žinok, kad veržli daugiažodė šneka labiau tinka bastūnui negu didelių ir rimtų dalykų aiškintojui bei mokytojui. Ji neturi nei vos vos tekėti, nei bėgti, nei įtempti klausančiojo ausų, nei jų užgriūti. Mat kalbos skurdumas ir blankumas ne per daug atidų klausytoją atbaido dėl lėto ir trūkčiojančio dėstymo, nors laukiami žodžiai ir lengviau įstringa galvoje negu skriejantys pro šalį. Pagaliau, kaip sakoma, žmonės mokiniams pamokymus „perduoda“, o to, kas pabėga, neperduosi. Be to, kalba, kuri stengiasi sakyti tiesą, turi būti nesudėtinga ir paprasta. Miniai sakomose kalbose —nė lašo teisybės. Jų tikslas — paveikti minią, akimirksniu patraukti neįgudusias ausis, jos nuplaukia neleisdamos išsamiai savęs apsvarstyti. Kaip gali valdyti kitus tai, kas savęs nesuvaldo? Ar dvasiai gydyti skirta kalba neturi įeiti į mūsų vidų? Vaistai nepadeda, jeigu neįsiskverbia į kūną. Be to, tokia kalba pilna tuštybės ir beprasmiška, ji tik skamba, bet nieko nereiškia. Reikia sušvelninti tai, kas mane baugina, pašalinti tai, kas erzina, išsklaidyti tai, kas apgauna; reikia pažaboti prabangos troškimą, sutramdyti godumą. Ar įmanoma tai padaryti greitai? Kuris gydytojas gydo ligonius prabėgomis? Ir ar gali teikti kokį nors malonumą toks be atrankos užgriūvančių žodžių tarškesys? Kaip su daugeliu neįtikimų dalykų užtenka tik susipažinti, taip iki soties užtenka vieną kartą paklausyti šių žodžio meistrų. Kas gi norės to mokytis ar tai mėgdžioti? Ką žmonės pamanys apie jų sielą, jei jų kalba sumišusi, palaida, nesuvaldoma?! Lekiant nuokalne negalima sustoti ten, kur buvo numatyta, nes įsibėgėjęs kūnas veržiasi pirmyn ir toliau negu norėjome. Lygiai taip pat nesivaldo ir greita kalba. Ji nelabai tinka filosofijai, kuri turi tvarkingai dėlioti žodžius, o ne svaidyti juos, ir pamažu eiti į priekį. „Kaip? Ar jai niekados nedera pakelti balso?“ Kodėl gi ne? Tačiau reikia išsaugoti savigarbą, kurią išguja tas stiprus ir per didelis polinkis kalbėti. Tegu kalba turi daug jėgos, bet toji jėga privalo būti pažabota. Tegu ši kalba liejasi nesibaigiančia srove, bet ne griaudžiančiu kriokliu. Manyčiau, jog vargu ar leistina oratoriui kalbėti taip greitai, be jokios atvangos ir tvarkos. Kaip jį galės sekti teisėjas, ypač jeigu jis būtų nepatyręs ir neįgudęs? Jei kalbėtoją ir apima noras pasirodyti ar nesuvaldoma aistra, jam leistina skubėti ir ištarti tiek, kiek gali sugauti žmonių ausys. Taigi teisingai darysi, jeigu nekreipsi dėmesio į tuos, kurie teiraujasi, kiek pasakyta, o ne kaip pasakyta; esant reikalui, kalbėsi kaip Publijus Vinicijus. „Kas?" Kai Azelijų paklausė, kaip kalbėdavo Publijus Vinicijus, jis atsakė: „Labai ištęstai". O Geminas Valijus taip pasakė: „Nesuprantu, kodėl jūs vadinate jį iškalbingu: jis trijų žodžių negali suregzti". Kodėl tu nenori kaip Vinicijus? Tegu tavo kalbą ir pertrauks koks nors neišmanėlis, toks, kuris Vinicijui, tariančiam žodį po žodžio, tarsi šis ką nors diktuotų, o ne sakytų kalbą, sušuko: „Sakyk gi, o tai niekados nepasakysi". Manyčiau, garsiausio tų laikų oratoriaus Kvinto Haterijaus skubėjimas visai netinka sveiko proto žmogui: jis niekada nesuabejojo, niekada nestabtelėjo, vienu ypu pradėdavo ir užbaigdavo. Mano nuomone, įvairūs kalbėjimo būdai vienoms tautoms tinka daugiau, kitoms mažiau. Graikijoje tokią laisvę galima būtų pakęsti, o mes, netgi paprastai rašydami žodžius, juos vieną nuo kito skiriame taškais. Ir mūsų Ciceronas, kuris pradėjo romėnų iškalbą, buvo žinginės šalininkas. Romėnų kalba labiau žvalgosi aplinkui, vertina ir leidžia save įvertinti. Fabianas, nepriekaištingu gyvenimu, išsilavinimu ir iškalba, o jai tenka paskutinė vieta, pagarsėjęs vyras, samprotaudavo lengvai, bet ne paskubomis. Galima pasakyti, kad jo kalba buvo sklandi, o ne greita. Aš pritariu, jog išmintingo vyro kalba tokia ir turi būti, bet to nereikalauju. Tegul ji niekur neužkliūva, bet norėčiau, kad ji būtų lėta, o ne tekėtų kaip srautas. Tuo labiau siekiu atbaidyti tave nuo šitos ligos, nes ji prikimba tada, kai pradedama nebesigėdinti, nustojama rausti ir nebeįsiklausoma į save. Ši nepastebima tėkmė nusineš tai, ką vėliau pats norėsi susigrąžinti. Kartoju: ši liga aplenks tave, jeigu neprarasi gėdos. Be to, kasdien reikia lavintis ir, tik ištyrinėjus daiktus, pradėti tyrinėti žodžius. Jei šių nereikia ieškoti ir jie patys laisvai liejasi, vis tiek reikia juos prilaikyti. Išmintingam vyrui labiau tinka lėtesnė eisena, kaip ir glausta, santūri kalba. Taigi išvadų išvada yra tokia: kalbėk lėtai. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai