Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - DVIDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

DVIDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manai, pradėsiu rašyti, kokia mums maloni buvo ši švelni ir trumpa žiema, koks bjaurus pavasaris, kokie vėlyvi šalčiai ir kitokias nesąmones — lyg tie, kurie neturi ko pasakyti? Ne, aš parašysiu, kas ir man, ir tau gali būti naudinga. Tai bus ne kas kita, kaip raginimai teisingai mąstyti. Klausi, koks šio mokslo pagrindas. Nesidžiaugti be reikalo. Pavadinau pagrindu. Ne, tai — viršūnė. Viršukalnę pasiekia tasai, kuris žino, dėl ko reikia džiaugtis, kuris neatiduoda savo laimės kito galiai. Kokios nors vilties gundomas žmogus jaudinasi ir nepasitiki savimi, net jei išsipildymas čia pat, nesutiktai pasiekiamas, net jei anksčiau tikėjimas niekada neapgavo. Štai ką pirmiausia daryk, Lucilijau: išmok džiaugtis. Manai, kad aš atimu iš tavęs daug malonumo, — aš, kuris atsisakau visų atsitiktinių dalykų, kuris manau, jog reikia vengti vilties —  saldžiausios mūsų paguodos? Kaip tik priešingai, noriu, kad tau niekada nestigtų linksmybės. Noriu, kad ji gimtų tavo namuose. Ir ji gims, jei tik glūdės pačiame tavyje. Kitokie džiaugsmai neužpildo širdies, o tik išlygina raukšles. Jie trumpalaikiai. Tu juk nemanai, jog linksma tam, kuris juokiasi. Siela turi jgauti pasitikėjimo sparnus ir pakilti virš visko. Tikėk manimi, tikrasis džiaugsmas yra rūstus. Negi tu manai, jog anas nerūpestingo veido ir, kaip sako saldžialiežuviai, besijuokiančių akių žmogus gali niekinti mirtį, įsileisti į namus skurdą, pažaboti malonumus, mąstyti, kaip kantriai iškęsti skausmą? Kas tai gali, patiria didelį, bet griežtą džiaugsmą. Noriu, kad tave valdytų šitoks džiaugsmas; jo niekad nepritrūksi, jeigu kartą atrasi jo šaltinį. Pigūs metalai guli paviršiuje, o brangiausi — tie, kurių gyslos slypi gelmėje ir kurie dosniai apdovanoja ieškotoją. Tai, kas džiugina minią, teikia menką bei paviršutinišką malonumą, bet koks iš šalies atėjęs džiaugsmas neturi stipraus pagrindo. Bet tai, apie ką aš kalbu ir prie ko stengiuos tave patraukti, yra tvirta ir neaprėpiama tavo viduje. Meldžiu tave, brangiausias Lucilijau, daryk tai, kas tik ir gali tave padaryti laimingą: nusviesk ir sumindyk visa, kas blizga tik iš išorės, ką žada tau kiti ar kas žadama iš kitų, skubėk prie tikrojo gėrio ir džiaukis tik tuo, kas tavo. Kas yra „tavo"? Tu pats ir geriausia tavo dalis. Manyk, jog kūnas, nors be jo nieko negalima daryti, yra daugiau būtinas negu svarbus. Jis teikia tuščius, trumpus malonumus, dėl kurių vėliau apgailestaujama ir kurie — kai nežabojami didelio santūrumo, — virsta savo priešybe. Štai ką pasakysiu: kai nepaisoma saiko, malonumai nusirita į skausmo prarają. Sunku būti saikingam atžvilgiu to, kas atrodo esąs gėris. Tikrojo gėrio godulys yra nepavojingas. ,,Bet kas yra tikrasis gėris ir iš kur jis kyla?" — paklausi. Atsakysiu: iš grynos sąžinės, iš dorų ketinimų. Iš teisingų poelgių, iš atsitiktinumų niekinimo, iš ramaus bei nuoseklaus gyvenimo bėgsmo, neiškrypstančio iš to paties kelio. O tie, kurie nuo vienų ketinimų peršoka prie kitų arba net ne peršoka, o būna permetami kokio nors atsitiktinumo, kaip gali jie, svyruojantys ir klajojantys, turėti ką nors tikra ir pastovaus? Maža yra tokių, kurie protingai tvarko save ir savo reikalus, kiti — tarytum upėje plūduriuojantys šiekštai: ne patys eina, o srovė juos neša. Vienus silpnesnė banga plukdo lėčiau, kitus pačiumpa veržlesnė, trečius nurimusi tėkmė išmeta į krantą, ketvirtus įtūžęs srautas nusineša į jūrą. Todėl reikia nuspręsti, ko norime, ir atkakliai to siekti.

Jau laikas mokėti skolą. Galiu tau grąžinti tavojo Epikūro posakį ir išpirkti šį laišką: „Sunku nuolatos pradėti gyvenimą iš naujo“. Arba, jei taip galima geriau išreikšti mintį: „Blogai gyvena tie, kurie nuolatos pradeda gyvenimą iš naujo". „Kodėl?" — paklausi, nes šiuos žodžius reikia paaiškinti. Todėl, kad jų gyvenimas amžinai lieka nebaigtas. Negali būti pasiruošęs mirčiai tas, kuris tik pradeda gyventi. Reikia elgtis taip, lyg būtume pakankamai gyvenę. Tas, kuris tik pradeda gyventi, apie tai visai nemąsto. Nėra pagrindo manyti, kad tokių žmonių nedaug: beveik visi tokie. O kai kurie pradeda gyventi tada, kai reikia baigti. Jei tau atrodo, kad tai nuostabu, tai nustebinsiu tave dar labiau štai kuo: kai kurie nustoja gyventi taip ir nepradėję. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai