Trečiadienis, Spa 23rd

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - DVIDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

DVIDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Rašai, jog nerimauji dėl to, kaip baigsis teismas, kuriuo grasina tau priešo įtūžis. Manai, kad patarsiu tikėtis geresnio ir ramintis malonia viltimi. Iš tiesų, ar būtina šauktis nelaimių? Jas ir taip greitai reikės kęsti, kai užgrius. Kam dabartį gadinti ateities baime? Be abejo, kvaila būti nelaimingam dabar todėl, kad kada nors būsi nelaimingas. Bet aš nuvesiu tave į ramybę kitu keliu. Jei nori nusikratyti bet kokio nerimo, įsivaizduok, kad tai, ko bijai, tuoj pat įvyks, ir, kad ir kokia būtų toji nelaimė, prilygink ją sau ir įvertink savo baimę. Turbūt suprasi, jog nelaimė, kurios bijai, nėra nei reikšminga, nei ilgalaikė. Nereikia ilgai ieškoti pavyzdžių, kurie tave padrąsintų: jų duoda visi laikai. Kad ir kur nukreiptum savo atmintį — į mūsų valstybės ar į svetimų šalių įvykius, — visur sutiksi žmonių, kurie tapo didžiadvasiai tobulindamiesi arba dėl stiprių aistrų. Jei tave nuteis, ar gali tau tekti kas nors sunkesnio už ištrėmimą arba kalėjimą? Ar galima ko nors daugiau bijoti negu būti kankinamam ugnimi arba žūti? Imk šias nelaimes po vieną ir vardyk tuos, kurie jas paniekino: jų nereikės ieškoti, greičiau reikės juos pasirinkti. Rutilijus priėmė savo nuosprendį taip, lyg pats sunkiausias dalykas jam buvo šio nuosprendžio neteisingumas. Metelas narsiai pakėlė ištrėmimą, o Rutilijus — netgi noriai. Pirmasis taip padarė dėl valstybės gerovės, kad vėliau galėtų grįžti, o antrasis atsisakė grįžti pakvietus pačiam Sulai, kuriam tais laikais niekas nieko neatsakydavo. Sokratas ir kalėjime diskutavo. Nors buvo žadančių padėti pabėgti, jis nepanoro išeiti ir pasiliko, kad išvaduotų žmones iš baimės dviejų sunkiausių dalykų: mirties ir kalėjimo. Mucijus įkišo į ugnį ranką. Baisu būti deginamam. Bet kur kas baisiau tai iškęsti savo noru! Štai, žiūrėk, žmogus be išsilavinimo, nežinantis jokių pamokymų apie mirtį ir skausmą, apginkluotas tik kario narsa baudžia pats save už nepavykusį bandymą. Jis stovi Ir žiūri, kaip iš jo dešinės rankos varva lašai į priešo židinį ir neatitraukia jos sudegusios iki kaulų, kol priešas pats nuneša ugnį. Galbūt jis galėjo ką nors sėkmingiau padaryti toje stovykloje, bet narsiau — nieko. Matai, kiek smarkiau drąsa linkusi susidurti su pavojais, negu žiaurumas juos skirti: Porsena lengviau atleido Mucijui, kad šis norėjo jį nužudyti, negu Mucijus atleido sau, kad nenužudė. Tu sakai: „Šios pasakos šimtus kartų sekamos visose mokyklose. Pradėjęs kalbėti apie panieką mirčiai, tu papasakosi apie Katoną". O kodėl gi nepapasakojus, kaip jis paskutiniąją naktį skaitė Platono veikalą persidėjęs galvūgalyje kardą? Būdamas ant pražūties krašto, jis pasirūpino dviem ginklais: vienu — kad norėtų numirti, antru — kad galėtų numirti. Sutvarkęs visus reikalus, kiek jie, pairę ir paskutiniai, galėjo būti sutvarkyti, nutarė veikti taip, kad niekas negalėtų nei nužudyti Katono, nei išgelbėti. Ištraukęs ligi tos dienos krauju nesuteptą kardą, jis tarė: „Nieko tu nelaimėjai, likime, priešindamasis mano siekimams. Ligi šiol koviausi ne dėl savo, o dėl tėvynės laisvės, o dariau tai labai atkaliai ne todėl, kad pats būčiau laisvas, o todėl, kad tarp laisvųjų gyvenčiau. Dabar, kadangi tokie apverktini žmonių giminės reikalai, tegul Katonas pasitraukia į saugią vietą". Ir jis kirto sau mirštamą smūgį. O kai gydytojai perrišo žaizdą, jis, turėdamas mažiau kraujo ir mažiau jėgų, bet narsumo tiek, kiek ir anksčiau, supykęs ne tik ant Cezario, bet ir ant savęs, perplėšė ją plikomis rankomis ir net ne iškvėpė, o svieste išsviedė savo garbingą, bet kokią valdžią niekinusią sielą. Šiuos pavyzdžius pateikiu ne tam, kad lavinčiau protą, bet kad tave padrąsinčiau gresiant tam, kas atrodo baisiausia. Tai padarysiu dar lengviau, jei tau įrodysiu, kad ne tik narsūs vyrai niekino šią paskutinio atodūsio akimirką, bet ir kai kurie apskritai ištižę žmonės drąsa prilygo narsiausiems. Taip Gnėjaus Pompėjaus uošvis Scipionas, kai, nepalankaus vėjo nuneštas į Afriką, išvydo, kad jo laivas užimtas priešų, persismeigė durklu, o klausiamas, kur esąs vadas, atsakė: „Vadas laikosi puikiai". Šie žodžiai padarė jį lygų protėviams ir neleido išblėsti Afrikoje pelnytai Scipionų giminės šlovei. Didelis dalykas buvo nugalėti Kartaginą, bet dar didesnis — nugalėti mirtį. „Vadas, — tarė jis, — laikosi puikiai." Argi ne taip privalėjo mirti karvedys, be to, paties Katono karvedys? Nekviečiu tavęs gilintis į praeitį ir nerenku iš visų laikų mirtį paniekinusiųjų, kurių tiek daug. Pažvelk į mūsų laikus, kuriems priekaištaujame dėl išlepimo Ir silpnumo; jie pristatys tau visų luomų, skirtingos padėties, įvairaus amžiaus žmonių, kurie savo nelaimes užbaigė mirtimi. Tikėk manimi, Lucilijau: mirtis tokia nebaisi, kad jos dėka niekas nebaisu. Taigi klausykis priešo grasinimų ramiai. Nors gryna tavo sąžinė įkvėpia pasitikėjimo, tačiau bylos baigčiai įtakos turi daugelis atsitiktinių dalykų, todėl tikėkis teisingiausio sprendimo, bet ruoškis ir neteisingiausiam. Pirmiausia atmink, kad, atskyręs nuo reikalų juos gaubiantį sąmyšį, pamatysi, kokie jie iš tikrųjų. Įsitikinsi, jog nieko nėra juose baisaus, išskyrus pačią baimę. Kas atsitinka vaikams, tas atsitinka ir mums, dideliems vaikams: jie išsigąsta pamatę su kaukėmis tuos, kuriuos myli, prie kurių pripratę, su kuriais žaidžia. Ne tik žmonėms, bet ir aplinkybėms reikia nuplėšti kaukes ir grąžinti jų tikrąjį veidą. Kam tu man rodai kardus, ugnį ir ūžiančią aplink tave kailialupių minią? Nusiimk šitas puošmenas, po kuriomis slepiesi ir baidai kvailius. Tu esi mirtis, kurią neseniai paniekino mano vergas, mano tarnaitė. Kam tu vėl man rodai rykštes, kankinimo suolų įrengimus? Kam tie prietaisai, draskantys atskiras kūno dalis, kam daugybė kitų įrankių, plėšiančių žmogų gabalais? Atmesk visa, kas varo mums siaubą. Liepk nutilti dejonėms, šauksmams ir klaikiems kankinamųjų klyksmams. Argi tu nesi tas pats skausmas, į kurį nekreipia dėmesio podagros kamuojamas žmogus, kurį sergąs skrandžiu pakelia net esant malonumams, kurį kenčia gimdanti moteris? Tu lengva, jei galiu tave iškęsti, tu trumpa, jei negaliu iškęsti. Svarstyk sieloje tai, ką dažnai girdėdavai Ir dažnai pats sakydavai. Bet ar gerai išgirdai, ar gerai pasakei, patikrink darbais. Juk gėdingiausią tai, kad mums paprastai priekaištaujama, jog mes — filosofai tik žodžiais, o ne darbais. Kaipgi taip? Nejaugi tik dabar sužinojai, kad tau gresia mirtis, ištrėmimas, "skausmas? Tam ir esi gimęs! Manykime, kad visa, kas gali įvykti, iš tikrųjų įvyks. Žinau, kad tai, ką raginu tave daryti, tu iš tiesų jau padarei. Dabar patariu tau neskandinti savo sielos nerime. Ji nusilps ir nebeturės jėgų, kai reikės pakilti. Nukreipk ją nuo asmeninių reikalų prie viešųjų. Sakyk sau, kad turi mirtingą ir trapų kūną, kurį skaudina ne tik skriauda ar galingųjų jėga, bet patys malonumai virsta jam kančia. Puotos gadina skrandį, nuo girtuokliavimo stingsta ir dreba gyslos, nuo gašlumo iškrypsta kojos, rankos ir visi sąnariai. Nuskursiu — būsiu kaip daugelis. Ištrems mane — manysiu, kad esu gimęs ten, kur siunčiamas. Sukaustys mane grandinėmis? Na ir kas? Argi dabar esu nesukaustytas? Prigimtis mane sukaustė sunkia kūno našta. Mirsiu? Vadinasi, nebegalėsiu susirgti, nebegalėsiu būti supančiotas, nebegalėsiu numirti. Nesu toks bukagalvis, kad čia užtraukčiau Epikūro giesmelę ir tvirtinčiau, jog požemio pasaulio baimė yra tuščia, jog nei Iksionas nesuka rato, nei Sizifas neridena pečiais akmens aukštyn, nei niekieno kepenys neatauga kasdien ir nėra vėl jos lesamos1. Tik vaikai bijo Cerberio, tamsos ir šmėklų su griaučių kūnais. Mirtis mus arba sunaikina, arba išlaisvina. Išlaisvintiems, nuėmus nuo jų naštą, lieka kažkas geresnio, sunaikintiems nieko nelieka; pražūva ir gera, ir bloga. Leisk man čia įterpti tavo eilių, bet pirmiausia patarsiu manyti, jog jas parašei ne tik kitiems, bet ir sau. Gėda sakyti viena, o jausti kita. Dar gėdingiau rašyti viena, o jausti kita! Prisimenu, kadaise šią vietą aiškinai taip: mes ne staiga patenkame į mirties glėbį, bet pamažu, žingsnis po žingsnio, kad kasdien mirštame. Mat kasdien nuplaukia dalelė gyvenimo, ir netgi dar tada, kai augame, gyvenimas trumpėja. Netenkame kūdikystės, po to vaikystės, po to jaunystės. Laikas, prabėgęs iki vakarykštės dienos, jau dingo. Ir šią dieną dalijamės su mirtimi. Kaip vandens laikrodį ištuština ne paskutinis lašelis, bet pirma ištekėjęs vanduo, taip ir mirtį atneša ne vien paskutinė gyvenimo akimirka. Ji tik viską užbaigia. Mirtį prieiname ilgai iki jos keliavę. Kai tu rašai apie tai su tau būdinga gražbylyste, visuomet esi didis, bet daug stipresnis atrodai, kai kalbi tiesą, sakydamas:

Daug mus aplanko mirčių, pagrobia — mirtis paskutinė.

Patarčiau geriau skaityti patį save, o ne mano laišką. Tada tau paaiškės, kad mirtis, kurios mes bijom, yra paskutinė, bet ne vienintelė.

Matau, kur žiūri: ieškai, ką į šį laišką įdėjau, — ar kieno nors aistringą posakį, ar kokį nors naudingą patarimą. Nusiųsiu tau ką nors iš to paties molio, kurį ką tik minkėme. Epikūras ne mažiau peikia trokštančius mirties negu jos bijančius. Jis sako: „Juokinga bėgti į mirtį pasišlykštėjus gyvenimu, jei kaip tik dėl tavo paties gyvenimo būdo reikia bėgti į mirtį". Panašiai jis kalba ir kitoje vietoje: „Kas gali būti juokingesnio kaip siekti mirties po to, kai visą gyvenimą tau nedavė ramybės mirties baimė". Prie šių pasakymų gali pridėti ir kitą su tokiu pačiu prekyženkliu: „Žmonių kvailybė, netgi beprotybė tokia didelė, kad kai kuriuos iš jų mirties baimė priverčia mirti". Apsvarstęs bet kurį iš šių pasakymų, sustiprinsi savo sielą, kad ji galėtų pakęsti ir mirtį, ir gyvenimą. Privalome sukaupti drąsos ir jėgų vienam ir kitam: ir kad ne per daug mylėtume gyvenimą, ir kad ne per daug neapkęstume jo. Net kai protas pataria baigti gyventi, negalima elgtis neapgalvotai ir karštakošiškai. Narsus ir protingas vyras privalo ne bėgti iš gyvenimo, bet išeiti. Bet pirmiausia reikia vengti daugelį apėmusios aistros — troškimo numirti. Mat be kitų sielos polinkių, mielas Lucilijau, yra ir nesąmoningas polinkis mirti, dažnai patraukiąs garbingus ir stiprios dvasios vyrus, o dažnai ir ištižėlius bei dykūnus: pirmieji niekina gyvenimą, antriesiems jis per sunkus. Kai kuriems įgrysta tie patys darbai ir vaizdai, ir kyla ne neapykanta gyvenimui, bet pasišlykštėjimas juo. Grimztame į pasišlykštėjimą kurstomi pačios filosofijos, kai sakome: „Kaip ilgai dar kartosis tas pats? Pabusiu ir vėl miegosiu, ailksiu, šalsiu, šilsiu. Niekas nesibaigia, viskas susipynę tarsi į ratą, išeina ir vėl ateina. Naktis veja dieną, diena — naktį, vasara baigiasi rudeniu, po rudens skuba žiema, o ją užbaigia pavasaris. Viskas praeina tam, kad grįžtų. Nieko nauja nedarau, nieko nauja nematau. Vieną kartą tai gali labai įkyrėti". Yra nemaža tokių, kuriems gyvenimas atrodo ne žiaurus, bet nereikalingas. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai