Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - DVIDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

DVIDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klausinėji apie mūsų Marceliną ir nori žinoti, ką jis veikia. Retai jis pas mus ateina, ir kaip tik todėl, kad bijo išgirsti tiesą. Bet šis pavojus jam jau nebegresia. Kalbėti galima tik tam, kuris klauso. Todėl kyla abejonė, ar Diogenas ir tuo labiau kiti kinikai, kurie su visais laisvai elgdavosi ir mokydavo kiekvieną sutiktąjį, turėjo taip daryti. Kas iš to, jei priekaištausi kurčiam arba nebyliui iš prigimties ar dėl ligos. „Kodėl,— pasakysi,— turėčiau gailėti žodžių? Jie nieko nekainuoja. Negaliu žinoti, ar padėsiu tam, kurį mokau, bet žinau, kad, mokydamas daugelį, vis dėlto kam nors padėsiu. Reikia ištiesti ranką. Negali būti, kad, daug kartų bandant, niekada nepasiseks." Nemanau, mielas Lucilijau, kad didis vyras privalo taip elgtis: jo autoritetas sumažės ir nebeturės pakankamai didelės reikšmės tiems, kuriuos galėtų pataisyti, jei nebūtų sumenkėjęs. Šaulys privalo ne retkarčiais pataikyti, bet retkarčiais prašauti pro šalį. Ne menas tai, kas tikslą pasiekia atsitiktinai. O išmintis yra menas: tegu ji palaiko taikliai, tegu pasirenka tokius, kurie ką nors sugeba, ir atsiskiria nuo tų, kuriais nusivylė, tačiau, net ir visiškai nusivylusi, tegu jų greitai nepalieka, tegu išbando paskutines priemones. Mūsų Marcelinu aš kol kas dar nenusivyliau. Jį ir dabar dar galima išgelbėti, jei kas nors nedelsdamas ištiestų jam ranką. Tiesa, yra pavojus, kad jis ir gelbėtoją patrauks prie savęs: jo prigimtis nepaprastai stipri, bet jau linkstanti į blogį. Vis dėlto aš leisiuos į šį pavojingą žygį ir išdrįsiu parodyti jam jo ydas. Jis elgsis kaip paprastai; pasitelks į pagalbą pokštus, kurie gali prajuokinti net verkiantį, ir pirmiausia šaipysis iš savęs, o paskui — iš mūsų. Jis iš anksto išdės viską, ką aš ruošiuosi sakyti. Išlandžios visas mūsų mokyklas ir priekaištaus filosofams dėl kyšių, meilužių, smaguriavimo. Jis parodys man vieną — lovoje, kitą — smuklėje, trečią — menėje. Jis primins man Marko Lepido filosofą Aristoną, kuris, tik būdamas neštuvuose, samprotaudavo, nes neturėjo kito laiko skleisti savo mintims. Kai Skauro paklausė, kuriai mokyklai priklauso Aristonas, tas atsakė: „Aišku, kad ne peripatetikų"1. Kai žymaus vyro Julijaus Grecino paklausė, ką manąs apie jį, šis atsakė: „Negaliu pasakyti, nes nežinau, ko jis vertas pėsčias. Lyg būtų klausiama apie vežime kovojantį gladiatorių. Jis [Marcelinas] badys man akis visokiais juokdariais, kuriems geriau būtų visai neužsiiminėti filosofija negu pardavinėti ją. Tačiau nusprendžiau iškęsti įžeidimus. Jis mane prajuokins, o aš galbūt jį pravirkdysiu. O jeigu nenustos juoktis, tai aš guosiuos, kaip kad guodžiuos užklupus negandoms, kad jį ištiko tokia smagi beprotybė. Bet tokia linksmybė neilgam. Įsižiūrėk į tokį kaip jis ir pamatysi jį smarkiausiai juokiantis, o po valandėlės baisiausiai šėlstant. Nutariau prieiti prie jo ir įrodyti, kad jis būtų daug vertingesnis tada, kai dauguma mažiau jį vertintų. Gal jo ydų ir neišrausiu, tačiau bent pažabosiu. Gal jos neišnyks, tai bent laikinai atsitrauks, o gal ir išnyks, jei įpras dažnai trauktis. Nereikia ir tokių pertraukų niekinti, nes sunkiems ligoniams laikinas pagerėjimas būna tarsi sveikata. Kol ruošiuos užsiimti juo, tu, turintis jėgų, suprantantis, iš kur ir į kur atėjai, ir todėl numanantis, kur versies toliau, tobulink savo būdą, stiprink dvasią, drąsiai atremk viską, kas tave baugina. Nedrįsk vardyti tų, kurie tau kelia baimę. Tik kvailys bijo gaujos ten, kur galima praeiti tik po vieną. Taip pat ir į tavo mirtį nedaug kam atviras kelias, nors daugelis tau ir grasina ja. Taip jau gamta sutvarkė: kaip vienas tau davė gyvybę, taip tik vienas ją ir išplėš.

Jei turėtumei gėdos, leistumei man nemokėti paskutiniojo mokesčio. Bet ir aš nebūsiu šykštuolis ir baigdamas atiduosiu skolą, paklosiu tiek, kiek privalau. „Niekados nenorėjau patikti miniai, nes to, ką moku, minia negiria, o to, ką ji giria, aš nemoku." „Kieno šie žodžiai?" — paklausi. Tarytum nežinai, kam aš įsakinėju. Epikūro. Bet tą patį tau sušuks visi bet kokios mokyklos filosofai: peripatetikai, akademikai, stoikai, kinikai. Kaip gali patikti miniai tas, kuriam patinka dorybė?! Minios palankumas įgyjamas nedorais būdais. Be to, reikia būti panašiam į minią: nepripažinusi savu, ji nepritars tau. Daug svarbiau, koks atrodai pačiam sau, o ne kitiems. Tik gėdingu būdu galima įgyti begėdžių meilę. Ką gi tau duos ta išgirtoji ir už visus mokslus bei menus labiau vertintina filosofija? Tai, kad norėsi labiau patikli sau, o ne miniai, kad sprendimus vertinsi, o ne skaičiuosi, kad gyvensi nebijodamas nei dievų, nei žmonių, kad arba nugalėsi nelaimes, arba padarysi joms galą. Tačiau jei pamatysiu, jog tave šlovina palankūs minios balsai, jei, tau pasirodant, skambės šūksniai ir plojimai, kuriais apdovanojami miniai, jei tave visame mieste garbins moterys ir berniūkščiai, kaipgi aš galėsiu tavęs nesigailėti, kai žinau, koks kelias veda į tokį garbstymą?! Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai