Sekmadienis, Birž 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai - TRISDEŠIMTAS LAIŠKAS

TRISDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Puikų vyrą Aufidijų Basą išvydau palaužtą, besigaluojantį su amžiaus našta, kuri taip sunkiai slegia, kad jis negali jos išlaikyti. Senatvė užgulė dideliu, viską gniuždančiu svoriu. Tu žinai, jog jo kūnas visada buvo silpnas ir išdžiūvęs, tačiau ilgai nepasidavė, tiksliau pasakius, laikėsi, — ir staiga išseko. Kaip būna su laivu, į kurį sunkiasi vanduo: vieną ar kitą skylę galima užkimšti, o kai daugelyje vietų jis pradeda trūkinėti ir plyšti, suirusiam laivui padėti neįmanoma; taip ir senio kūno silpnumą galima kęsti ir net ramstyti tik iki tam tikro laiko. Panašiai, kai sukežusiame pastate išsiskiria visos sijos ir, vieną paspyrus, griūva kitos, tada reikia dairytis, kaip išeiti. Bet mūsų Basas žvalios sielos. Štai ką duoda filosofija: linksmumą mirties akivaizdoje, stiprybę ir džiaugsmą, jėgą netekusiam jėgų žmogui. Geras vairininkas plaukia ir su suplyšusia bure ir, net likęs be įrangos, iriasi ant laivo nuolaužų. Taip elgiasi ir mūsų Basas, kuris savo galo laukia tokia ramia širdimi ir akimis, kad jei kas nors kitas šitaip lauktų net svetimo mirties, manytum, jog jis pernelyg jau abejingas. Tai didelis dalykas, Lucilijau, ir ilgai reikia mokytis, kad, atėjus tai neišvengiamai valandai, išeitum su ramia siela. Kitais atvejais mirtis palieka vilties: liga praeina; gaisras užgęsta; griūvantis pastatas tik į šalį nubloškia tuos, kuriuos galėjo prispausti; jūra, prarijusi plaukikus, išmeta juos sveikus atgal taip pat stipriai, kaip buvo juos įtraukusi; karys atitraukia kardą nuo aukos kaklo. Tačiau tas, kurį į mirtį veda senatvė, nebeturi ko tikėtis. Kaip tik tokiai mirčiai niekas negali pastoti kelio. Ši mirties rūšis pati švelniausia, bet ir pati ilgiausia. Man rodos, mūsų Basas pats save palydėjo, pats save palaidojo ir gyvena lyg būtų pergyvenęs pats save, išmintingai pakeldamas paties savęs netekimą. Jis daug kalba apie mirtį ir daro tai tyčia, norėdamas mus įtikinti, jog jeigu ir yra čia kas nors nemalonaus ar baisaus, dėl to kaltas mirštantysis, o ne mirtis, jog mirties akimirką ne sunkiau negu po jos. Tas, kuris bijo to, ko nereikės kentėti, toks pat kvailas kaip ir tas, kuris bijo to, ko nejaus. Nejaugi kas nors gali tikėtis pajausti mirtį, dėl kurios nustojame jausti? „Todėl mirtis, — sako jis, — yra už bet kokio blogio, vadinasi, ji yra ir už bet kokios blogio baimės." Aš žinau, kad šie žodžiai buvo dažnai sakomi ir kad reikia juos dažnai sakyti; bet jie man nepadėjo, nei kai skaičiau juos, nei kai girdėjau juos iš žmonių, sakančių esant nebaisų tą, ko jiems patiems dar neteko bijoti. Basas padarė man didžiausią įspūdį, nes kalbėjo apie savo artėjančią mirtį. Pasakysiu, ką manau: man atrodo, jog ant paties mirties slenksčio žmogus narsesnis negu šalia jo. Juk atkeliavusi mirtis net apkiautėliams įkvepia ryžto priimti tai, kas neišvengiama. Taip gladiatorius, kuris per visą kovą atrodė kaip didžiausias bailys, pats nulenkia kaklą priešininkui ir netaiklų jo kardą nukreipia į save. O toji mirtis, kuri netoliese ir kuri vis tiek ateis, reikalauja ilgalaikės sielos tvirtybės. Ši tvirtybė aptinkama rečiau ir ją tegali rodyti išminčius. Taigi nepaprastai mielai klausiausi žmogaus, kuris skelbė nuosprendį mirčiai ir aiškino jos, tarytum iš arčiau apžiūrėtos, prigimtį. Manau, daugiau pasitikėjimo ir dėmesio iš tavęs sulauktų tas, kuris prisikeltų ir, remdamasis savo patyrimu, papasakotų, kad mirtis visai nėra blogybė. O kokį sąmyšį kelia artėjanti mirtis, geriausiai tau pasakys tie, kurie buvo šalia jos, kurie matė ją ateinant ir sutiko ją. Prie jų priskirk ir Basą, kuris nenori, kad mes nežinotume tiesos. Jis sako, jog koks kvailys tas, kuris bijo mirties, toks pat ir tas, kuris bijo senatvės. Kaip senatvė ateina po jaunystės, taip ir mirtis ateina po senatvės. Kas nenori mirti, tas nenorėjo gyventi. Gyvenimas mums duotas su mirties sąlyga, ir prie jos mes einame. Todėl neprotinga jos bijoti, nes žinomų dalykų laukiam, o bijome tik nežinomų. Mirties būtinybė yra visiems vienoda ir nenugalima. Kaip galima skųstis savo dalia, jei kitokios niekas neturi? Pirmoji lygybės sąlyga yra lygiava. Bet nėra reikalo ginti prigimties, kuri pageidauja, kad mes gyventume pagal jos įstatymus. Ji tai, ką sukūrė, sunaikina ir tai, ką sunaikino, vėl sukuria. Jeigu ką nors senatvė išveda palengva, ne staiga atplėšia nuo gyvenimo, bet pamažu atitraukia, — argi neprivalo jis dėkoti visiems dievams, kad, pasisotinęs gyvenimo, atvedamas į poilsį, būtiną žmogui, o pavargusiam — net ir mielą? Tu gi matai, jog kai kurie trokšta mirties labiau negu paprastai meldžiama gyvybės. Tačiau nežinau, iš kurių semiamės daugiau narsumo: ar iš tų, kurie siekia mirties, ar iš tų, kurie linksmai ir ramiai laukia jos; nes pirmuosius kartais pagauna įsiūtis ar staigus pasipiktinimas, o antrųjų ramybė plaukia iš tvirto nusistatymo. Ne vienas ant mirties slenksčio žengia įtūžęs. Linksmai sutinka sėlinančią mirtį tik tas, kuris ilgai jai ruošėsi. Taigi prisipažįstu, kad šį man brangų žmogų dažniau aplankau, nes, be kitų priežasčių, noriu žinoti, ar rasiu jį vis tokį pat, ar kartu su kūno jėgomis senka ir jo dvasios tvirtumas. Bet jis vis stiprėjo, kaip kad matome didėjant vežėjo džiaugsmą, kai jis septintame rate artėja prie tikslo1. Būdamas ištikimas Epikūro pamokymams, jis sakė manąs, jog pirmiausia paskutinis atodūsis nesąs skausmingas, o jei ir būtų, tai yra vilties, kad jis trumpas. Juk didelis skausmas negali ilgai tęstis. Be to, sielos ir kūno atsiskyrimo akimirką, jei ji nebūna be kančių, jam padėsianti mintis, kad po šito skausmo nieko nebeskaudės. Jis neabejoja, jog senio siela kybo ant plaukelio ir nesunkiai atsiplėšta nuo kūno. „Ugnį, radusią daug grobio, reikia gesinti vandeniu, o kartais reikia net namus nugriauti; kai ji neturi ko ryti, užgęsta pati savaime.“4 Mielas Lucilijau, noriai klausausi tokių žodžių ne todėl, kad jie būtų nauji, bet todėl, kad akivaizdūs. Kaipgi yra? Ar nemačiau žmonių, nutraukiančių gyvybės siūlo? Aš iš tiesų esu jų regėjęs, bet labiau vertinu tuos, kurie eina prie mirties be neapykantos gyvenimui, kurie priima mirtį, o ne prisišaukia. Basas sakė, jog dėl tos kančios kalti mes patys, nes drebame pamanę, jog mirtis jau nebetoli. O nuo ko ji, tykojanti visur ir visada, būna toli? „Kai tik atrodys, kad dėl kokios nors priežasties artėja mirtis, — sako jis, — pamąstykime apie kitas, daug arčiau esančias jos priežastis, kurių nebijome.4“ Kažkam priešas grasino mirtimi, bet jį aplenkė skrandžio liga. Jeigu tirtum mūsų baimės priežastis, sužinotum, kad vienos iš jų iš tikrųjų yra, o kitos — tik tariamos. Ne mirties bijome, bet minties apie mirtį. Mirtis visuomet per žingsnį nuo mūsų. Taigi jei reikia bijoti mirties, tai reikia bijoti jos visą laiką. Ar kada nors ji negresia? Tačiau aš turiu jau baimintis, kad tu nepradėtum tokių ligų laiškų nekęsti labiau negu mirties. Taigi aš baigiu. O tu, kad niekada nebijotum mirties, visuomet mąstyk apie ją. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai