Ketvirtadienis, Gruo 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai

Seneka 21-40 laiškai

DVIDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu manai, kad tau reikia rūpintis tuo, apie ką rašei? Didžiausias tavo rūpestis — tu pats, tu pats sau esi našta. Nežinai, ko nori. Mieliau gėrį giri negu jo sieki. Matai kur slypi laimė, bet nedrįsti prie jos eiti. Kadangi pats menkai teįžvelgi, kas tau trukdo, tai aš tau pasakysiu: didžiai vertini tai, ką turi palikti. Nors pasirinkai ramybę, ketindamas jai atsiduoti, tave sulaiko šito gyvenimo, nuo kurio ruošiesi pasitraukti, spindesys — tarytum rengtumeisi kristi į purvą ir tamsą. Klysti, Lucilijau.

Iš šio gyvenimo kopiama aukštyn prie ano. Kaip blizgesys skiriasi nuo šviesos (šviesa turi tikrą, savą pradžią, o blizgesys atspindi svetimus spindulius), taip šis gyvenimas — nuo ano: šis atspindi išorės spindulius ir, vos kas nors juos užstoja, tuoj apsiblausia, o anas žėri sava šviesa. Tavo užsiėmimai padarys tave garsų ir žinomą. Paimsiu pavyzdį iš Epikūro. Jis, kviesdamas Idomenėją, kuris tada tarnavo pas rūstų valdovą ir tvarkė svarbius reikalus, atgal nuo iš išorės blizgančio gyvenimo prie patikimos ir tvirtos šlovės, rašė: „Jei tave traukia garbė, tai mano laiškai padarys tave garsesnį negu visa tai, ką tu garbini ir dėl ko tave garbina". Ar jis melavo? Kas žinotų apie Idomenėją, jei Epikūras nebūtų įbrėžęs jo vardo savo laiškuose?! Visi tie didžiūnai, satrapai ir pats karalius, davęs Idomenėjui titulą, paskendo gilioje užmarštyje. Cicerono laiškai neleidžia išnykti Atiko vardui. Nieko jam nebūtų padėjęs nei jo žentas Agripa, nei anūkės vyras Tiberijus, nei proanūkis Druzas Cezaris. Tarp šitiek garsių vardų Atikas būtų nutylėtas, jei Ciceronas nebūtų jo susiejęs su savo vardu. Mus praris gili laiko bedugnė, tik keli patys talentingiausieji iš jos išnirs ir priešinsis bei ilgai ginsis nuo užmaršties, kuri ir juos kada nors nusineš. Tai, ką Epikūras galėjo žadėti savo draugui, aš žadu tau, Lucilijau. Ainiai mane gerbs, tad aš galiu atsivesti su savim ir įamžinti kitų vardus. Mūsų Vergilijus pažadėjo amžiną atmintį dviem žmonėms ir išpildė savo pažadą:

 

Kaip jūs laimingi abu! Jei mano giesmė ką nors gali,

Jūs atminimo žmonėms iš širdies neišdildys joks laikas.

Kol Enėjo namai ties uola Kapitolijaus tvirta

Saugiai stovės ir pasaulį valdyti bus lemta romėnui1.

Tie, kuriuos sėkmė iškelia, kurie esti dešinė svetimos valdžios ranka, gerbiami ir lankomi tol, kol gyvena, o kai jų nebelieka, miršta ir jų atminimas. Talentingųjų šlovė vis auga, ir gerbiami ne tik jie patys, bet ir visa, kas susiję su jų atminimu.

O Idomenėjas, atsilygindamas už tai, kad pakliuvo į mano laišką, tegu užmoka iš savo lėšų. Kaip tik jam Epikūras parašė tą garsų posakį, kuriame ragina padaryti Pitoklį pasiturintį, bet ne įprastu, abejotinu būdu. „Jei nori, — sako, — padaryti Pitoklį turtingą, ne pinigų jam pridėk, bet atimk godumą." Šis pasakymas per daug aiškus, kad reikėtų jį dar aiškinti, ir per daug puikus, kad reikėtų jį dar puošti. Perspėju tave tik dėl vieno: nemanyk, jog čia kalbama tik apie turtą; kad ir kam taikytum šiuos žodžius, jie nepraras savo prasmės. Norint padaryti Pitoklį vertą pagarbos, reikia ne garbingų pareigų jam pridėti, o sumažinti jo troškimus. Norint, kad Piloklis smagiai gyventų, reikia ne malonumų jam pridėti, bet sumažinti jo troškimus. Norint, kad Pitoklis, nugyvenęs skirtą laiką, sulauktų senatvės, reikia ne metų jam pridėti, bet sumažinti jo troškimus. Nemanyk, kad šie žodžiai — tik Epikūro mintys; jie — visų turtas. Aš manau, kad ir filosofams dera elgtis taip, kaip senatoriams: kai kieno nors pasiūlymas man tik iš dalies patinka, aš prašau išskaidyti jį ir tada prisidedu tik prie tos jo dalies, kuriai pritariu. Mielai prisimenu puikius Epikūro posakius, jog visiems, kurie kreipiasi į jį turėdami nedorų sumanymų, tikėdamiesi įsigyti priedangą savo ydoms, įrodyčiau, jog reikia gyventi dorai, kad ir kur jie eitų. Kai ateisi prie jo sodelių ir pamatysi užrašą „Svety, čia tau bus gera, čia malonumas — didžiausias gėris", svetingas ir malonus šio būsto saugotojas bus pasiruošęs pavaišinti miežiniu paplotėliu ir, dosniai įpylęs vandens, paklaus: „Na, ar ne puikiai priimu?" Ir tars: „Šie sodai ne žadina alkio, bet malšina, ne skatina troškulio gėrimų gausa, bet mažina paprastu ir veltui gautu vaisiu. Aš pasenau tarp šių malonumų". Kalbu su tavimi apie tuos poreikius, kurių negalima žodžiais numalšinti, kuriuos reikia kuo nors nuraminti, kad išnyktų. O dėl kitų ypatingų troškimų, kuriuos galima atidėti, pažaboti ir užgniaužti, priminsiu tik vieną dalyką: šis malonumas natūralus, bet nebūtinas. Tu jam nieko neskolingas, o jei ką skiri, darai tai iš geros valios. Pilvas pamokymų neklauso; jis reikalauja ir prašo. Bet tai nėra įkyrus skolintojas: jis tenkinasi mažu, kai tik atiduodi jam, kiek esi skolingas, o ne kiek gali. Lik sveikas.


DVIDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tu jau supranti, kad tau reikia išsilaisvinti nuo šitų iš išorės įspūdingų, o iš tikrųjų niekam nereikalingų darbų. Klausi, kaip tai padaryti. Kai ką patarti galima tik asmeniškai. Gydytojas negali per laiškus nurodyti valgymo ar vonių laiko: jis turi pačiupinėti pulsą. Sena patarlė sako, kad gladiatorius nusprendžia arenoje. Atidžiai stebint priešininką, šį tą pasako jo veidas, šį tą — rankos judesys, šį tą — kūno laikysena. Tai, kas paprastai daroma ir ką reikėtų daryti — apskritai galima patarti ir parašyti. Tokių pamokymų įmanoma duoti ne tik nesantiems greta, bet ir ainiams. Kitas dalykas —pasakyti, kada ir kaip ką nors daryti; šito per atstumą niekas nenurodys, tai reikia spręsti atsižvelgiant į aplinkybes. Ir reikia ne tik būti greta, bet ir budriam, kad nepraleistum progos akimirkos. Taigi dairykis jos, o ją pamatęs, čiupk ir karštai iš visų jėgų stenkis atsikratyti savo pareigų. Išklausyk mano nuosprendį: esu įsitikinęs, kad tau reikia palikti arba tokį gyvenimą, arba gyvenimą apskritai. Bet manau, jog žingsniuoti reikia pamažu. Geriau atrišk sunarpliotą mazgą, o ne nutrauk jį, bet jeigu jokiu būdu nebebus galima jo atrišti, tada nutrauk. Nėra tokio bailio, kuris labiau norėtų visą laiką kyboti negu kartą nukristi. O kol kas — tai svarbiausia — netrukdyk pats sau. Būk patenkintas darbais, kuriais esi užsiėmęs, arba, kaip tu linkęs manyti, į kuriuos įklimpęs. Nereikia griebtis dar didesnių, nes prarasi galimybę šitaip atsikalbinėti, ir paaiškės, kad tu visai neįklimpęs. Mat žmonės paprastai sako netiesą: „Kitaip negalėjau. Kas, kad nenorėjau. Buvo būtina". Niekam nėra būtina vytis sėkmę; jau šis tas, jei nesipriešini, o bent sustoji ir nusileidi paskui jos viliones. Gal nesupyksi, jei ne tik pats ateisiu tau patarti, bet pakviesiu ir keletą už save protingesnių vyrų, į kuriuos paprastai kreipiuosi ką nors svarstydamas. Perskaityk su šiuo reikalu susijusį Idomenėjui skirtą Epikūro laišką, kuriame jis prašo, kad tas kiek galėdamas skubėtų pabėgti, kol neįsimaišė kokia nors viršesnė jėga ir neatėmė galimybės išeiti. Tačiau jis priduria, jog nereikia mėginti, kol nebus patogaus laiko. Bet ragina tuoj pat veikti, kai ilgai laukta proga ateis. Jis draudžia snausti mąstančiam apie pabėgimą ir tiki, kad net iš sunkiausios padėties galima laimingai išeiti, jei neskubėsime prieš laiką ir negaišime, kai bus laikas. Manau, dabar norėsi sužinoti, kokia stoikų nuomonė apie tai. Niekas negali tau peikti jų dėl skubotumo: jie greičiau atsargūs negu narsūs. Galbūt lauki, kad šitaip tau pasakytų: „Mesti naštą — gėda. Pareigingai įvykdyk, jeigu jau apsiėmei. Tas, kuris vengia vargo, kurio dvasia, daugėjant darbų, nestiprėja, nėra narsus ir ryžtingas vyras". Jie taip kalbėtų, jei tavo vargas būtų vertas pastangų, jei nereikėtų atlikti ar iškęsti doram žmogui nederančių dalykų. Priešingu atveju stoikai nesekins savęs nešvariu ir žeminančiu darbu, neužsiims reikalais dėl reikalų. Jie nedarys taip, kaip tu tikiesi juos darysiant, nes, įsivėlę į garbėtroškiškus reikalus, neiškęstų jų permainų. Tačiau pamatę, jog tai, į kur jie ritasi, yra sunku, neaišku ir abejotina — pasitraukia. Nepuls bėgti, bet patyliukais nuslinks į saugią vietą. Lengva, Lucilijau, išvengti reikalų pradėjus niekinti jų duodamą naudą. Mus gaišina ir sulaiko štai kas: „Kaipgi? Atsisakyti tokių didelių vilčių? Palikti prinokusį grūdą? Tuščia bus šalia? Nieko nebus prie neštuvų? Niekas nelauks prieškambaryje?" Tokių minčių paveikti žmonės nenoriai traukiasi ir, keikdami nelaimes, smaguriauja jų vaisiais. Jie skundžiasi garbės troškimu tarsi meiluže, o jeigu įžvelgtume tikrąjį jų jausmą, pamatytume, kad tai — ne pyktis, o tik trumpas vaidas. Išmėgink tuos, kurie apverkia savo troškimus ir kalba, kad pabėgtų nuo visų reikalų, be kurių negali, išsiversti, ir tu pamatysi, kad jie savo noru gaišta, nors sakosi besiplūkią ir vargstą. Taip esti, Lucilijau: vergija retai kurį laiko, dauguma patys įsikibę vergijos. Bet jei tu nori nusimesti ją ir iš tiesų tau patinka laisvė, o patarėjo ieškai tik tam, kad tau pasisektų tai padaryti nepatiriant dėl to amžino nerimo, tada tave pagirs visa stoikų kohorta. Visi Zenonai ir chrisipai patars tau veikti protingai, dorai ir tavo naudai. Bet jeigu sukinėjiesi dairydamasis, kiek turi išsinešti, kokios pinigų sumos reikia, kad užsitikrintum poilsį, tu niekada nerasi išeities. Su našta niekas neišplaukia. Tu išnerk geresniam gyvenimui, ir tegu dievai bus palankūs; bet tegu nebūna tai toks dievų palankumas, kurį jie rodo tiems, kuriems geru ir maloniu veidu skiria prašmatnias nelaimes, teisindamiesi tik tuo, kad ugnis ir kančios duodamos jų meldžiantiems.

Jau užantspaudavau laišką, bet reikia vėl jį atplėšti norint, kad pas tave nukeliautų su įprasta dovanėle, nuneštų kokį nors reikšmingą pasakymą. Štai radau tokį. Nežinau, ar jame daugiau tiesos ar gražbylystės. „Kieno?“ — paklausi. Epikūro. Mat kol kas tebegarbinu svetimų ryšulėlių turinį. „Kiekvienas išeina iš gyvenimo taip, lyg būtų ką tik įėjęs.“ Paimk ką tik nori: jaunuolį, senį ar vidutinio amžiaus žmogų; matysi, kad visi jie vienodai bijo mirties, vienodai nepažįsta gyvenimo. Niekas nieko nėra nuveikęs, nes visus savo darbus mes atidėliojame ateičiai. Šiame posakyje man labiausiai patinka tai, kad peikiamas senių vaikiškumas. „Kiekvienas, — sako, — išeina iš gyvenimo toks, koks gimė.“ Netiesa. Mirštame blogesni negu gimstame. Tai — mūsų, o ne prigimties kaltė. Kaip tik ji turi mumis skųstis sakydama: „Kaipgi taip? Aš pagimdžiau jus be aistrų, be baimės, be prietarų, be klastos ir kitų blogybių. Išeikite tokie, kokie atėjote". Išmintį pasiekė tas, kuris miršta toks pat ramus, koks ir gimė. O mes dabar, artėjant pavojui, drebame: nelieka nei dvasios, nei veido spalvos, byra nieko negelbstinčios ašaros. Kas gali būti gėdingesnio už nerimą prie paties ramybės slenksčio? Priežastis štai kokia: neturime jokių dvasios gėrybių, <...> vargstame dėl gyvenimo. O iš jo nė trupinio mums nelieka: nuplaukė ir viską nusinešė. Visi rūpinasi ne kaip gyvena, o kiek gyvens, tuo tarpu gerai gyventi gali visi, ilgai — niekas. Lik sveikas.


DVIDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manai, pradėsiu rašyti, kokia mums maloni buvo ši švelni ir trumpa žiema, koks bjaurus pavasaris, kokie vėlyvi šalčiai ir kitokias nesąmones — lyg tie, kurie neturi ko pasakyti? Ne, aš parašysiu, kas ir man, ir tau gali būti naudinga. Tai bus ne kas kita, kaip raginimai teisingai mąstyti. Klausi, koks šio mokslo pagrindas. Nesidžiaugti be reikalo. Pavadinau pagrindu. Ne, tai — viršūnė. Viršukalnę pasiekia tasai, kuris žino, dėl ko reikia džiaugtis, kuris neatiduoda savo laimės kito galiai. Kokios nors vilties gundomas žmogus jaudinasi ir nepasitiki savimi, net jei išsipildymas čia pat, nesutiktai pasiekiamas, net jei anksčiau tikėjimas niekada neapgavo. Štai ką pirmiausia daryk, Lucilijau: išmok džiaugtis. Manai, kad aš atimu iš tavęs daug malonumo, — aš, kuris atsisakau visų atsitiktinių dalykų, kuris manau, jog reikia vengti vilties —  saldžiausios mūsų paguodos? Kaip tik priešingai, noriu, kad tau niekada nestigtų linksmybės. Noriu, kad ji gimtų tavo namuose. Ir ji gims, jei tik glūdės pačiame tavyje. Kitokie džiaugsmai neužpildo širdies, o tik išlygina raukšles. Jie trumpalaikiai. Tu juk nemanai, jog linksma tam, kuris juokiasi. Siela turi jgauti pasitikėjimo sparnus ir pakilti virš visko. Tikėk manimi, tikrasis džiaugsmas yra rūstus. Negi tu manai, jog anas nerūpestingo veido ir, kaip sako saldžialiežuviai, besijuokiančių akių žmogus gali niekinti mirtį, įsileisti į namus skurdą, pažaboti malonumus, mąstyti, kaip kantriai iškęsti skausmą? Kas tai gali, patiria didelį, bet griežtą džiaugsmą. Noriu, kad tave valdytų šitoks džiaugsmas; jo niekad nepritrūksi, jeigu kartą atrasi jo šaltinį. Pigūs metalai guli paviršiuje, o brangiausi — tie, kurių gyslos slypi gelmėje ir kurie dosniai apdovanoja ieškotoją. Tai, kas džiugina minią, teikia menką bei paviršutinišką malonumą, bet koks iš šalies atėjęs džiaugsmas neturi stipraus pagrindo. Bet tai, apie ką aš kalbu ir prie ko stengiuos tave patraukti, yra tvirta ir neaprėpiama tavo viduje. Meldžiu tave, brangiausias Lucilijau, daryk tai, kas tik ir gali tave padaryti laimingą: nusviesk ir sumindyk visa, kas blizga tik iš išorės, ką žada tau kiti ar kas žadama iš kitų, skubėk prie tikrojo gėrio ir džiaukis tik tuo, kas tavo. Kas yra „tavo"? Tu pats ir geriausia tavo dalis. Manyk, jog kūnas, nors be jo nieko negalima daryti, yra daugiau būtinas negu svarbus. Jis teikia tuščius, trumpus malonumus, dėl kurių vėliau apgailestaujama ir kurie — kai nežabojami didelio santūrumo, — virsta savo priešybe. Štai ką pasakysiu: kai nepaisoma saiko, malonumai nusirita į skausmo prarają. Sunku būti saikingam atžvilgiu to, kas atrodo esąs gėris. Tikrojo gėrio godulys yra nepavojingas. ,,Bet kas yra tikrasis gėris ir iš kur jis kyla?" — paklausi. Atsakysiu: iš grynos sąžinės, iš dorų ketinimų. Iš teisingų poelgių, iš atsitiktinumų niekinimo, iš ramaus bei nuoseklaus gyvenimo bėgsmo, neiškrypstančio iš to paties kelio. O tie, kurie nuo vienų ketinimų peršoka prie kitų arba net ne peršoka, o būna permetami kokio nors atsitiktinumo, kaip gali jie, svyruojantys ir klajojantys, turėti ką nors tikra ir pastovaus? Maža yra tokių, kurie protingai tvarko save ir savo reikalus, kiti — tarytum upėje plūduriuojantys šiekštai: ne patys eina, o srovė juos neša. Vienus silpnesnė banga plukdo lėčiau, kitus pačiumpa veržlesnė, trečius nurimusi tėkmė išmeta į krantą, ketvirtus įtūžęs srautas nusineša į jūrą. Todėl reikia nuspręsti, ko norime, ir atkakliai to siekti.

Jau laikas mokėti skolą. Galiu tau grąžinti tavojo Epikūro posakį ir išpirkti šį laišką: „Sunku nuolatos pradėti gyvenimą iš naujo“. Arba, jei taip galima geriau išreikšti mintį: „Blogai gyvena tie, kurie nuolatos pradeda gyvenimą iš naujo". „Kodėl?" — paklausi, nes šiuos žodžius reikia paaiškinti. Todėl, kad jų gyvenimas amžinai lieka nebaigtas. Negali būti pasiruošęs mirčiai tas, kuris tik pradeda gyventi. Reikia elgtis taip, lyg būtume pakankamai gyvenę. Tas, kuris tik pradeda gyventi, apie tai visai nemąsto. Nėra pagrindo manyti, kad tokių žmonių nedaug: beveik visi tokie. O kai kurie pradeda gyventi tada, kai reikia baigti. Jei tau atrodo, kad tai nuostabu, tai nustebinsiu tave dar labiau štai kuo: kai kurie nustoja gyventi taip ir nepradėję. Lik sveikas.


DVIDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Rašai, jog nerimauji dėl to, kaip baigsis teismas, kuriuo grasina tau priešo įtūžis. Manai, kad patarsiu tikėtis geresnio ir ramintis malonia viltimi. Iš tiesų, ar būtina šauktis nelaimių? Jas ir taip greitai reikės kęsti, kai užgrius. Kam dabartį gadinti ateities baime? Be abejo, kvaila būti nelaimingam dabar todėl, kad kada nors būsi nelaimingas. Bet aš nuvesiu tave į ramybę kitu keliu. Jei nori nusikratyti bet kokio nerimo, įsivaizduok, kad tai, ko bijai, tuoj pat įvyks, ir, kad ir kokia būtų toji nelaimė, prilygink ją sau ir įvertink savo baimę. Turbūt suprasi, jog nelaimė, kurios bijai, nėra nei reikšminga, nei ilgalaikė. Nereikia ilgai ieškoti pavyzdžių, kurie tave padrąsintų: jų duoda visi laikai. Kad ir kur nukreiptum savo atmintį — į mūsų valstybės ar į svetimų šalių įvykius, — visur sutiksi žmonių, kurie tapo didžiadvasiai tobulindamiesi arba dėl stiprių aistrų. Jei tave nuteis, ar gali tau tekti kas nors sunkesnio už ištrėmimą arba kalėjimą? Ar galima ko nors daugiau bijoti negu būti kankinamam ugnimi arba žūti? Imk šias nelaimes po vieną ir vardyk tuos, kurie jas paniekino: jų nereikės ieškoti, greičiau reikės juos pasirinkti. Rutilijus priėmė savo nuosprendį taip, lyg pats sunkiausias dalykas jam buvo šio nuosprendžio neteisingumas. Metelas narsiai pakėlė ištrėmimą, o Rutilijus — netgi noriai. Pirmasis taip padarė dėl valstybės gerovės, kad vėliau galėtų grįžti, o antrasis atsisakė grįžti pakvietus pačiam Sulai, kuriam tais laikais niekas nieko neatsakydavo. Sokratas ir kalėjime diskutavo. Nors buvo žadančių padėti pabėgti, jis nepanoro išeiti ir pasiliko, kad išvaduotų žmones iš baimės dviejų sunkiausių dalykų: mirties ir kalėjimo. Mucijus įkišo į ugnį ranką. Baisu būti deginamam. Bet kur kas baisiau tai iškęsti savo noru! Štai, žiūrėk, žmogus be išsilavinimo, nežinantis jokių pamokymų apie mirtį ir skausmą, apginkluotas tik kario narsa baudžia pats save už nepavykusį bandymą. Jis stovi Ir žiūri, kaip iš jo dešinės rankos varva lašai į priešo židinį ir neatitraukia jos sudegusios iki kaulų, kol priešas pats nuneša ugnį. Galbūt jis galėjo ką nors sėkmingiau padaryti toje stovykloje, bet narsiau — nieko. Matai, kiek smarkiau drąsa linkusi susidurti su pavojais, negu žiaurumas juos skirti: Porsena lengviau atleido Mucijui, kad šis norėjo jį nužudyti, negu Mucijus atleido sau, kad nenužudė. Tu sakai: „Šios pasakos šimtus kartų sekamos visose mokyklose. Pradėjęs kalbėti apie panieką mirčiai, tu papasakosi apie Katoną". O kodėl gi nepapasakojus, kaip jis paskutiniąją naktį skaitė Platono veikalą persidėjęs galvūgalyje kardą? Būdamas ant pražūties krašto, jis pasirūpino dviem ginklais: vienu — kad norėtų numirti, antru — kad galėtų numirti. Sutvarkęs visus reikalus, kiek jie, pairę ir paskutiniai, galėjo būti sutvarkyti, nutarė veikti taip, kad niekas negalėtų nei nužudyti Katono, nei išgelbėti. Ištraukęs ligi tos dienos krauju nesuteptą kardą, jis tarė: „Nieko tu nelaimėjai, likime, priešindamasis mano siekimams. Ligi šiol koviausi ne dėl savo, o dėl tėvynės laisvės, o dariau tai labai atkaliai ne todėl, kad pats būčiau laisvas, o todėl, kad tarp laisvųjų gyvenčiau. Dabar, kadangi tokie apverktini žmonių giminės reikalai, tegul Katonas pasitraukia į saugią vietą". Ir jis kirto sau mirštamą smūgį. O kai gydytojai perrišo žaizdą, jis, turėdamas mažiau kraujo ir mažiau jėgų, bet narsumo tiek, kiek ir anksčiau, supykęs ne tik ant Cezario, bet ir ant savęs, perplėšė ją plikomis rankomis ir net ne iškvėpė, o svieste išsviedė savo garbingą, bet kokią valdžią niekinusią sielą. Šiuos pavyzdžius pateikiu ne tam, kad lavinčiau protą, bet kad tave padrąsinčiau gresiant tam, kas atrodo baisiausia. Tai padarysiu dar lengviau, jei tau įrodysiu, kad ne tik narsūs vyrai niekino šią paskutinio atodūsio akimirką, bet ir kai kurie apskritai ištižę žmonės drąsa prilygo narsiausiems. Taip Gnėjaus Pompėjaus uošvis Scipionas, kai, nepalankaus vėjo nuneštas į Afriką, išvydo, kad jo laivas užimtas priešų, persismeigė durklu, o klausiamas, kur esąs vadas, atsakė: „Vadas laikosi puikiai". Šie žodžiai padarė jį lygų protėviams ir neleido išblėsti Afrikoje pelnytai Scipionų giminės šlovei. Didelis dalykas buvo nugalėti Kartaginą, bet dar didesnis — nugalėti mirtį. „Vadas, — tarė jis, — laikosi puikiai." Argi ne taip privalėjo mirti karvedys, be to, paties Katono karvedys? Nekviečiu tavęs gilintis į praeitį ir nerenku iš visų laikų mirtį paniekinusiųjų, kurių tiek daug. Pažvelk į mūsų laikus, kuriems priekaištaujame dėl išlepimo Ir silpnumo; jie pristatys tau visų luomų, skirtingos padėties, įvairaus amžiaus žmonių, kurie savo nelaimes užbaigė mirtimi. Tikėk manimi, Lucilijau: mirtis tokia nebaisi, kad jos dėka niekas nebaisu. Taigi klausykis priešo grasinimų ramiai. Nors gryna tavo sąžinė įkvėpia pasitikėjimo, tačiau bylos baigčiai įtakos turi daugelis atsitiktinių dalykų, todėl tikėkis teisingiausio sprendimo, bet ruoškis ir neteisingiausiam. Pirmiausia atmink, kad, atskyręs nuo reikalų juos gaubiantį sąmyšį, pamatysi, kokie jie iš tikrųjų. Įsitikinsi, jog nieko nėra juose baisaus, išskyrus pačią baimę. Kas atsitinka vaikams, tas atsitinka ir mums, dideliems vaikams: jie išsigąsta pamatę su kaukėmis tuos, kuriuos myli, prie kurių pripratę, su kuriais žaidžia. Ne tik žmonėms, bet ir aplinkybėms reikia nuplėšti kaukes ir grąžinti jų tikrąjį veidą. Kam tu man rodai kardus, ugnį ir ūžiančią aplink tave kailialupių minią? Nusiimk šitas puošmenas, po kuriomis slepiesi ir baidai kvailius. Tu esi mirtis, kurią neseniai paniekino mano vergas, mano tarnaitė. Kam tu vėl man rodai rykštes, kankinimo suolų įrengimus? Kam tie prietaisai, draskantys atskiras kūno dalis, kam daugybė kitų įrankių, plėšiančių žmogų gabalais? Atmesk visa, kas varo mums siaubą. Liepk nutilti dejonėms, šauksmams ir klaikiems kankinamųjų klyksmams. Argi tu nesi tas pats skausmas, į kurį nekreipia dėmesio podagros kamuojamas žmogus, kurį sergąs skrandžiu pakelia net esant malonumams, kurį kenčia gimdanti moteris? Tu lengva, jei galiu tave iškęsti, tu trumpa, jei negaliu iškęsti. Svarstyk sieloje tai, ką dažnai girdėdavai Ir dažnai pats sakydavai. Bet ar gerai išgirdai, ar gerai pasakei, patikrink darbais. Juk gėdingiausią tai, kad mums paprastai priekaištaujama, jog mes — filosofai tik žodžiais, o ne darbais. Kaipgi taip? Nejaugi tik dabar sužinojai, kad tau gresia mirtis, ištrėmimas, "skausmas? Tam ir esi gimęs! Manykime, kad visa, kas gali įvykti, iš tikrųjų įvyks. Žinau, kad tai, ką raginu tave daryti, tu iš tiesų jau padarei. Dabar patariu tau neskandinti savo sielos nerime. Ji nusilps ir nebeturės jėgų, kai reikės pakilti. Nukreipk ją nuo asmeninių reikalų prie viešųjų. Sakyk sau, kad turi mirtingą ir trapų kūną, kurį skaudina ne tik skriauda ar galingųjų jėga, bet patys malonumai virsta jam kančia. Puotos gadina skrandį, nuo girtuokliavimo stingsta ir dreba gyslos, nuo gašlumo iškrypsta kojos, rankos ir visi sąnariai. Nuskursiu — būsiu kaip daugelis. Ištrems mane — manysiu, kad esu gimęs ten, kur siunčiamas. Sukaustys mane grandinėmis? Na ir kas? Argi dabar esu nesukaustytas? Prigimtis mane sukaustė sunkia kūno našta. Mirsiu? Vadinasi, nebegalėsiu susirgti, nebegalėsiu būti supančiotas, nebegalėsiu numirti. Nesu toks bukagalvis, kad čia užtraukčiau Epikūro giesmelę ir tvirtinčiau, jog požemio pasaulio baimė yra tuščia, jog nei Iksionas nesuka rato, nei Sizifas neridena pečiais akmens aukštyn, nei niekieno kepenys neatauga kasdien ir nėra vėl jos lesamos1. Tik vaikai bijo Cerberio, tamsos ir šmėklų su griaučių kūnais. Mirtis mus arba sunaikina, arba išlaisvina. Išlaisvintiems, nuėmus nuo jų naštą, lieka kažkas geresnio, sunaikintiems nieko nelieka; pražūva ir gera, ir bloga. Leisk man čia įterpti tavo eilių, bet pirmiausia patarsiu manyti, jog jas parašei ne tik kitiems, bet ir sau. Gėda sakyti viena, o jausti kita. Dar gėdingiau rašyti viena, o jausti kita! Prisimenu, kadaise šią vietą aiškinai taip: mes ne staiga patenkame į mirties glėbį, bet pamažu, žingsnis po žingsnio, kad kasdien mirštame. Mat kasdien nuplaukia dalelė gyvenimo, ir netgi dar tada, kai augame, gyvenimas trumpėja. Netenkame kūdikystės, po to vaikystės, po to jaunystės. Laikas, prabėgęs iki vakarykštės dienos, jau dingo. Ir šią dieną dalijamės su mirtimi. Kaip vandens laikrodį ištuština ne paskutinis lašelis, bet pirma ištekėjęs vanduo, taip ir mirtį atneša ne vien paskutinė gyvenimo akimirka. Ji tik viską užbaigia. Mirtį prieiname ilgai iki jos keliavę. Kai tu rašai apie tai su tau būdinga gražbylyste, visuomet esi didis, bet daug stipresnis atrodai, kai kalbi tiesą, sakydamas:

Daug mus aplanko mirčių, pagrobia — mirtis paskutinė.

Patarčiau geriau skaityti patį save, o ne mano laišką. Tada tau paaiškės, kad mirtis, kurios mes bijom, yra paskutinė, bet ne vienintelė.

Matau, kur žiūri: ieškai, ką į šį laišką įdėjau, — ar kieno nors aistringą posakį, ar kokį nors naudingą patarimą. Nusiųsiu tau ką nors iš to paties molio, kurį ką tik minkėme. Epikūras ne mažiau peikia trokštančius mirties negu jos bijančius. Jis sako: „Juokinga bėgti į mirtį pasišlykštėjus gyvenimu, jei kaip tik dėl tavo paties gyvenimo būdo reikia bėgti į mirtį". Panašiai jis kalba ir kitoje vietoje: „Kas gali būti juokingesnio kaip siekti mirties po to, kai visą gyvenimą tau nedavė ramybės mirties baimė". Prie šių pasakymų gali pridėti ir kitą su tokiu pačiu prekyženkliu: „Žmonių kvailybė, netgi beprotybė tokia didelė, kad kai kuriuos iš jų mirties baimė priverčia mirti". Apsvarstęs bet kurį iš šių pasakymų, sustiprinsi savo sielą, kad ji galėtų pakęsti ir mirtį, ir gyvenimą. Privalome sukaupti drąsos ir jėgų vienam ir kitam: ir kad ne per daug mylėtume gyvenimą, ir kad ne per daug neapkęstume jo. Net kai protas pataria baigti gyventi, negalima elgtis neapgalvotai ir karštakošiškai. Narsus ir protingas vyras privalo ne bėgti iš gyvenimo, bet išeiti. Bet pirmiausia reikia vengti daugelį apėmusios aistros — troškimo numirti. Mat be kitų sielos polinkių, mielas Lucilijau, yra ir nesąmoningas polinkis mirti, dažnai patraukiąs garbingus ir stiprios dvasios vyrus, o dažnai ir ištižėlius bei dykūnus: pirmieji niekina gyvenimą, antriesiems jis per sunkus. Kai kuriems įgrysta tie patys darbai ir vaizdai, ir kyla ne neapykanta gyvenimui, bet pasišlykštėjimas juo. Grimztame į pasišlykštėjimą kurstomi pačios filosofijos, kai sakome: „Kaip ilgai dar kartosis tas pats? Pabusiu ir vėl miegosiu, ailksiu, šalsiu, šilsiu. Niekas nesibaigia, viskas susipynę tarsi į ratą, išeina ir vėl ateina. Naktis veja dieną, diena — naktį, vasara baigiasi rudeniu, po rudens skuba žiema, o ją užbaigia pavasaris. Viskas praeina tam, kad grįžtų. Nieko nauja nedarau, nieko nauja nematau. Vieną kartą tai gali labai įkyrėti". Yra nemaža tokių, kuriems gyvenimas atrodo ne žiaurus, bet nereikalingas. Lik sveikas.


DVIDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

O dėl dviejų mūsų draugų, tai su jais reikia eiti pirmyn skirtingais keliais: mat vieno ydas reikia taisyti, kito — išrauti. Naudosiuos visiška veiksmų laisve. Kam neįkyriu, to nemyliu. „Kaipgi taip? — sakysi.— Ar tu tikiesi globoti keturiasdešimtmetį berniuką? Atkreipk dėmesį į jo amžių, jau sutvirtėjus ir neperkalbamas. Jo nepakeisi, lenkti galima tik jaunas atžalas. Nežinau, ar pavyks ką nors pasiekti, bet esu labiau linkęs, kad man nepasisektų, negu prarasti pasitikėjimą. Nenusimink, ir įsisenėjusias ligas galima gydyti, jeigu stosi prieš nesusilaikymą, jeigu priversi ligonius daug ką daryti ir iškęsti prieš jų valią. Ir dėl antrojo nesu visiškai tikras — tik tiek, kad iki šiol dar gėdinasi nusidėti. Reikia kurstyti šį drovumą, nes kol jis išliks jo širdyje, tol bus šiek tiek geros vilties. Manau, jog su prityrusiu žmogum reikia elgtis atsargiau, kad jis nenusiviltų savimi. Pats tinkamiausias laikas prie jo prieiti buvo tada, kai atrodė, kad jis nusiramino, lyg ir pasitaisė. Kitus tokia pertrauka suklaidino, bet manęs neapgausi. Laukiu, kada jo ydos grįš su kaupu, nes žinau, kad jos tik atsitraukė, bet neišnyko. Skirsiu keletą dienų šiam dalykui ir pabandysiu, ar galima ką nors padaryti, ar ne. O tu rodyk drąsą, kaip kad ir darai, ir nusimesk savo nešulius. Nieko iš to, ką turime, nėra būtina. Grįžkime prie prigimties dėsnio, ir gatavi turtai laukia. Tai, ko mums reikia, arba nieko nekainuoja, arba labai pigiai: prigimtis reikalauja tik duonos ir vandens. Dėl to niekas nenuskurs. Kas tiek apribojo savo troškimus, tas dėl laimės galės varžytis su pačiu Jupiteriu. Taip tvirtina Epikūras. Kurį nors jo posakį įvyniosiu ir į šį laišką. Jis sako: „Viską daryk taip, lyg Epikūras tai matytų". Be abejo, naudinga sau pasiskirti sargą ir turėti į ką žvalgytis manant, kad jis žino visus tavo sumanymus. Dar didingiau gyventi taip, lyg į tave žiūrėų koks nors visada čia pat esantis doras vyras, bet man pakanka ir to, kad tu, kad ir ką darytum, darai taip, lyg kas tave matytų. Vienatvė mus stumia į visas blogybes. Kai jau pasieksi tiek, kad pats sau būsi vertas pagarbos, galėsi atleisti palydovą. Iki to laiko tesaugo tave koks nors tavo gerbiamas asmuo, gali jis būti ar Katonas, ar Scipionas, ar Lelijus, ar kas nors kitas, kuriam pasirodžius net žuvę žmonės tramdo savo ydas, ir tebūna taip iki tol, kol pats netapsi toks, kurio akivaizdoje nedrįstum nusidėti. Kai tai pasieksi, kai pradėsi pats save šiek tiek gerbti, tada ir aš pradėsiu tau leisti tai, ką pataria tas pats Epikūras: „Pasinerk į save ypač tada, kai esi priverstai būti tarp žmonių". Reikia, kad tu būtum nepanašus į daugelį. O kol negali savyje saugiai pasislėpti, apsidairyk, kiekvienam geriau būti su bet kuo negu vienam. „Pasinerk į save ypač tada, kai esi priverstas būti tarp žmonių" — bet tik jei esi vyras doras, ramus ir santūrus. Jeigu ne, eik nuo savęs į minią, nes ten būsi toliau nuo blogo žmogaus. Lik sveikas.


DVIDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Neseniai sakiau, jog mano senatvė čia pat. Dabar bijau, kad senatvė pasiliko užpakaly manęs. Tokiems mano metams, o tuo labiau tokiam mano kūnui tiktų kitas pavadinimas, nes senatve vadiname pavargusį, bet dar ne bejėgį amžių, o mane priskirk prie paskutines dienas gyvenančių karšinčių. Tačiau, prisipažinsiu tau, džiaugiuosi savimi: mano siela nejaučia amžiaus jungo, jį jaučia tik kūnas. Paseno tik ydos ir visa, kas joms padeda, o siela tebėra gyva ir džiaugiasi, kad maža bendra turi su kūnu. Didelę naštos dalį ji jau nusimetė ir džiūgauja bei ginčijasi su manim dėl senatvės. Sako, kad dabar pats jos žydėjimas. Tikėkime ja: tegu naudojasi savo gėrybėmis. Ji liepia pasinerti į apmąstymus ir atskleisti, kiek dėl šios ramybės ir saikingų įpročių esu skolingas išminčiai, o kiek — amžiui, liepia išsamiai išnagrinėti, ko negaliu daryti, o ko nenoriu <...>, tikėdamasis būti naudingas <...>. Kai ko nors nenoriu, džiaugiuosi, kad negaliu to padaryti. Ar yra kuo skųstis, ar tai — nelaimė, jeigu baigiasi tai, kas ir taip turėjo baigtis? „Didžiausia nelaimė, — sakai, — yra mažėti, nusilpti ir, tiesą sakant, išsekti. Juk ne staiga būname užklupti ir parblokšti. Mus pamažu iščiulpia. Kiekviena diena atima iš mūsų šiek tiek jėgų." Bet ar yra geresnė išeitis, negu prieiti galą pamažu silpstant įgimtoms jėgoms? Ne todėl, kad būtų negerai staiga ir iš karto išeiti iš gyvenimo, bet todėl, kad šis lėtas kelias yra švelnesnis. O aš žvelgiu į save taip, tarsi artėja išbandymas ir ateina ta diena, kuri turi paskelbti nuosprendį apie visus mano gyvenimo metus. Sakau sau: „Niekai yra visa, ką iki šiol tvirtiname žodžiais ir darbais. Tai tik menki ir apgaulingi sielos žygių įkaitai, įvynioti į vilionių drobulę. Tik mirtis įtikins, ko esu pasiekęs. Taigi be baimės ruošiuosi tai dienai, kada, atsisakęs gudrybių ir melo, teisiu pats save: ar tik kalbėjau, ar ir mąsčiau drąsiai, ar nebuvo apsimetimas ir vaidyba žodžiai, kuriuos akiplėšiškai svaidžiau likimui. Nekreipk dėmesio į žmonių nuomonę, ji visada nepatikima ir dvilypė. Palik mokslus, kuriais užsiiminėjai visą gyvenimą: mirtis paskelbs tau nuosprendį. Sakau tau: ginčai bei moksliški pašnekesiai, išminčių pamokymų rinkinys ir išlavinta kalba neparodys dvasios tvirtybės. Mat drąsiai kalbėti gali ir bailiausias. Ką nuveikei — paaiškės tada, kai liks paskutinis atodūsis. Priimu šią sąlygą, nebijau teismo." Taip kalbu su savimi, bet gali manyti, kad taip kalbėjau ir su tavimi. Tu jaunesnis. Na ir kas? Metai čia nesvarbu. Nežinia, kur tavęs laukia mirtis, tad lauk jos visur.

Norėjau jau baigti laišką, ir ranka brėžė atsisveikinimo žodžius, bet reikia atlikti apeigas ir šiam laiškui duoti kelionpinigių. Net jei nesakyčiau, iš ko skolinsiuos, ir taip žinai, kieno skrynią atidarysiu. Palauk truputėlį, ir aš atsilyginsiu savais; o kol kas paskolą duos Epikūras, kuris sako: „Mąstyk apie mirtį, arba, jei taip patogiau, iš karto pereik pas dievus". Šių žodžių reikšmė aiški: puikus dalykas išmokti mirti. Galbūt, tavo nuomone, nėra prasmės mokytis to, ko reikės tik vieną kartą? Kaip tik todėl ir privalome mąstyti: kai negalime patikrinti, ar ką nors gerai išmokome, visada reikia to mokytis. „Mąstyk apie mirtį." Kas taip sako, liepia mąstyti apie laisvę. Kas išmoko mirti, tas nebemoka vergauti. Jis iškyla virš bet kokios valdžios, iš tikrųjų jis niekieno valdžioje. Kas jam darbo kalėjimas, sargai, užraktai! Jis turi laisvą išėjimą. Yra tik viena grandinė, laikanti mus pririštus, tai — gyvenimo meilė. Nors nereikia visai jos nusikratyti, bet reikia bent susilpninti, kad, pareikalavus aplinkybėms, niekas mūsų nelaikytų ir netrukdytų tuoj pat padaryti tai, ką ir taip kada nors reikės padaryti. Lik sveikas.


DVIDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

„Tu mane mokai? — klausi. — O pats ar jau išmokai, ar jau pasitaisei? Ir todėl dabar turi laiko kitus taisyti?" Nesu toks nedorėlis, kad, pats sirgdamas, imčiausi gydyti kitus, bet šnekučiuojuos su savim apie bendrą mūsų negalavimą ir tariuosi dėl vaistų, lyg gulėčiau su tavimi tame pačiame kambaryje. Taigi klausykis manęs taip, tarsi kalbėčiau pats su savimi. Įsileidžiu tave į savo paslaptis ir tavo akivaizdoje svarstau pats sau. Šaukiu sau: „Suskaičiuok savo metus. Ir tau bus gėda, kad trokšti to paties, ko troškai būdamas vaikas, kad ketini daryti tą patį. Artinantis mirties dienai, pagaliau padaryk štai ką: tegu tavo ydos numirs pirma tavęs. Atsikratyk tų neramių daug kainuojančių malonumų: kenkia ne tik būsimieji, bet ir buvusieji malonumai. Kaip nusikaltimai ir neišaiškinti nenusineša su savimi nerimo, taip ir nedori malonumai ilgam palieka atgailą. Jie nei tvirti, nei pastovūs, net ir tie, kurie nekenkia, greit išnyksta. Geriau paieškok nepraeinančio gėrio. Nėra jokio kito, išskyrus tą, kurį siela randa savyje. Tik dorybė duoda amžiną ir tikrą džiaugsmą, o kliūtys, kurias ji sutinka, panašios į žemai plaukiantį ir saulės šviesos neužtemdantį debesį". Kada galima pasiekti tokį džiaugsmą? Nors ir iki šiol nedelsėme, bet reikia dar smarkiau skubėti. Liko dar daug darbo, kurį pats turi uoliai ir atkakliai atlikti, jeigu nori ko nors pasiekti. Kitam šio reikalo pavesti neįmanoma. Tik kitos mokslo rūšys leidžia kam nors padėti. Prisimenu turtuolį Kalvizijų Sabiną. Ir paveldėtu turtu, ir siela jis buvo atleistinis. Niekados nebuvau matęs taip nevykusiai laimingo žmogaus. Jis turėjo tokią blogą atmintį, kad užmiršdavo tai Ulikso, tai Achilo vardą, tai Priamo vardą, nors žinojo juos taip gerai, kaip mes žinome savo auklėtojų vardus. Joks nusenęs nomenklatorius, kuris, užuot atsiminęs vardus, sugalvoja naujus, taip klaidingai nesveikindavo piliečių, kaip jis painiojo trojėnus su achajais. Ir vis tiek jis norėjo atrodyti esąs mokytas. Sumanė jis štai kokią išeitį: už didelius pinigus nusipirko vergų; vienas iš jų turėjo mokėti Homerą, kitas — Heziodą, o dar devynis paskirstė po vieną kiekvienam lyrikui. Nenuostabu, kad išleido nemaža pinigų: tokių vergų nerado, užsakė juos išmokyti. Kai ši šeimyna buvo paruošta, jis pradėjo įkyrėti savo svečiams. Prie Sabino kojūgalio stovėdavo tie, kurie akimirksniu pasakydavo eiles, kurias jis norėjo pakartoti, bet vis tiek, tai darydamas, jis dažnai užsikirsdavo žodžio vidury. Satelijus Kvadratas, turtingų kvailių duonos rijūnas ir, aišku, pataikūnas bei — prie dviejų tinka trečias — pašaipūnas, patarė pristatyti mokovus rinkti nuograužas iš pastalės. Kai Sabinas pasakė, kad kiekvienas vergas jam kainavęs po šimtą tūkstančių, jis tarė: „Tiek pat dėžių su knygomis būtų pigiau atsiėjusios". Tačiau anas vis tiek manė, kad visa, ką tik žino kiekvienas iš jo namiškių, žino ir jis pats. Tas pats Satelijus pradėjo Sabiną, ligotą, išbalusį, liesą žmogų, raginti dalyvauti imtynėse. Kai Sabinas atsakė: „Kaip aš pajėgsiu? Ir taip vos gyvas...", jis tarė: „Dievaži, nekalbėk taip. Ar nematai, kiek turi stipriausių vergų?" Gero proto nei pasiskolinsi, nei nusipirksi. Jei jis ir būtų pardavinėjamas, manau, nesulauktų pirkėjų. O prastas protas perkamas kasdien.

Bet imk, ką turiu atiduoti, ir lik sveikas. „Turtas — tai pagal prigimties dėsnį sutvarkytas skurdas." Šią mintį dažnai kartoja Epikūras, bet visada vis kitais žodžiais. Tačiau niekada nebus per daug pakartota tai, ko niekada pakankamai neišmokstame. Vieniems reikia nurodyti vaistus, kitiems — juos įbrukti. Lik sveikas.


DVIDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Manai, kad tik tau vienam taip atsitiko, ir lyg kažkuo nauja stebiesi, kad, tiek nukeliavęs, tiek vietų aplankęs, neatsikratai nūdnų ir sunkių minčių. Keisk sielą, o ne dangų. Kad ir perplauktum plačiąją jūrą, kad ir, kaip sako mūsų Vergilijus, „tolsta pakrantės ir miestai"1, kad ir kur nuvyktum, tave lydės tavo ydos. Ir Sokratas, kažkam paklausus, atsakė tą patį: „Nesistebėk, kad kelionės tau nepadeda, kai visur tampai patį save. Tave slegia ta pati priežastis, kuri išvijo į kelionę". Kuo gali padėti naujos šalys? Kuo — nematytų miestų ir vietovių pažinimas? Bergždžias dalykas toks blaškymasis. Klausi, kodėl šis bėgimas tavęs negelbsti? Nuo savęs nepabėgsi. Reikia nusiimti nuo sielos naštą; iki tol tau jokia vieta nepatiks. Suprask, dabar tavo būklė tokia kaip tos pranašės, kurią mūsų poetas Vergilijus pavaizdavo susijaudinusią, užsidegusią ir turinčią daug svetimos sielos:

Blaškosi, šėlsta - gal jos krūtinei pavyktų galingu

Nusikratyti dievu2.

Tu vaikštai šen bei ten, tikėdamasis nusipurtyti slegiantį nešulį, kuris besiblaškant darosi dar sunkesnis Taip ir laivą nejudantys kroviniai mažiau gramzdina, o krūvomis sumesti — greičiau jį skandina į tą pusę, kurią nusveria. Kad ir ką darytum, darai prieš save, savo veikla kenki pats sau, nes neduodi ramybės ligoniui. Bet, kai išvysi šį blogį, bus malonus bet koks vietos pakeitimas. Nors ir ištremti tave į patį žemės pakraštį ar priverstų gyventi barbarų krašto užkampy, tau atrodys svetinga bet kokia buveinė. Svarbu, koks atvažiuoji, o ne kur atvažiuoji, todėl neprivalome nė prie vienos vietos prisirišti visa širdimi. Reikia gyventi su tokiu įsitikinimu: „Nesu gimęs tik vienam kampeliui. Mano tėvynė — visas pasaulis"3. Kai tai bus tau aišku, nesistebėsi, kad nepadeda tau nauja vietovė, į kurią atkeliauji atsibodus kitoms. Be to, pirma pasitaikiusi būtų tau patikusi, jei manytum, kad ji — tavoji. Dabar ne keliauji, o klaidžioji ir blaškaisi, keisdamas vietą po vietos, nors tai, ko ieškai — geresnio gyvenimo, galima rasti bet kur. Ar gali būti didesnė sumaištis už forumą? Bet net ir ten, jeigu reikia, galima gyventi ramiai. Tačiau, jei būtų galima elgtis pagal savo norą, aš bėgčiau ir nuo forumo vaizdo, ir nuo jo kaimynystės. Juk kaip kenksmingos vietovės sugadina net ir stipriausią sveikatą, taip kai kurios vietos žalingos dorai, bet dar netobulai, sveikstančiai sielai. Aš nepritariu tiems, kurie puola į patį verpeto vidurį ir, pamėgę gyvenimo nerimą, kasdien narsiai kaunasi su sunkumais. Išminčius iškęs juos, bet savo noru jų nesirinks ir labiau trokš taikos negu mūšio. Nedaug padeda savo ydų atsikratymas, jei reikia kovoti su svetimomis. „Trisdešimt tironų4,— pasakojama,— apsupo Sokratą, bet nepajėgė palaužti jo dvasios." Ar svarbu, kiek yra ponų? Vergija viena. Kas ją paniekino, tas ir valdovų minioje laisvas.

Laikas baigti, bet pirma užmokėsiu muitą. „Žinoti klaidą — tai pradėti gelbėtis." Man atrodo, Epikūras nuostabiai tai pasakė. Kas nežino savo ydų, tas negali jų išrauti. Pirma reikia sučiupti save blogai darant, o tik po to — taisytis. Kai kurie giriasi savo ydomis. Ar tu manai, kad tie, kurie savo blogybes laiko dorybėmis, nors kiek mąsto apie vaistus nuo jų? Todėl kiek galėdamas priekaištauk sau ir ieškok įkalčių prieš save. Pirma būk sau kaltintoju, po to—teisėju ir tik paskiausiai — gynėju. Kartais reikia pačiam save užsipulti. Lik sveikas.


DVIDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Klausinėji apie mūsų Marceliną ir nori žinoti, ką jis veikia. Retai jis pas mus ateina, ir kaip tik todėl, kad bijo išgirsti tiesą. Bet šis pavojus jam jau nebegresia. Kalbėti galima tik tam, kuris klauso. Todėl kyla abejonė, ar Diogenas ir tuo labiau kiti kinikai, kurie su visais laisvai elgdavosi ir mokydavo kiekvieną sutiktąjį, turėjo taip daryti. Kas iš to, jei priekaištausi kurčiam arba nebyliui iš prigimties ar dėl ligos. „Kodėl,— pasakysi,— turėčiau gailėti žodžių? Jie nieko nekainuoja. Negaliu žinoti, ar padėsiu tam, kurį mokau, bet žinau, kad, mokydamas daugelį, vis dėlto kam nors padėsiu. Reikia ištiesti ranką. Negali būti, kad, daug kartų bandant, niekada nepasiseks." Nemanau, mielas Lucilijau, kad didis vyras privalo taip elgtis: jo autoritetas sumažės ir nebeturės pakankamai didelės reikšmės tiems, kuriuos galėtų pataisyti, jei nebūtų sumenkėjęs. Šaulys privalo ne retkarčiais pataikyti, bet retkarčiais prašauti pro šalį. Ne menas tai, kas tikslą pasiekia atsitiktinai. O išmintis yra menas: tegu ji palaiko taikliai, tegu pasirenka tokius, kurie ką nors sugeba, ir atsiskiria nuo tų, kuriais nusivylė, tačiau, net ir visiškai nusivylusi, tegu jų greitai nepalieka, tegu išbando paskutines priemones. Mūsų Marcelinu aš kol kas dar nenusivyliau. Jį ir dabar dar galima išgelbėti, jei kas nors nedelsdamas ištiestų jam ranką. Tiesa, yra pavojus, kad jis ir gelbėtoją patrauks prie savęs: jo prigimtis nepaprastai stipri, bet jau linkstanti į blogį. Vis dėlto aš leisiuos į šį pavojingą žygį ir išdrįsiu parodyti jam jo ydas. Jis elgsis kaip paprastai; pasitelks į pagalbą pokštus, kurie gali prajuokinti net verkiantį, ir pirmiausia šaipysis iš savęs, o paskui — iš mūsų. Jis iš anksto išdės viską, ką aš ruošiuosi sakyti. Išlandžios visas mūsų mokyklas ir priekaištaus filosofams dėl kyšių, meilužių, smaguriavimo. Jis parodys man vieną — lovoje, kitą — smuklėje, trečią — menėje. Jis primins man Marko Lepido filosofą Aristoną, kuris, tik būdamas neštuvuose, samprotaudavo, nes neturėjo kito laiko skleisti savo mintims. Kai Skauro paklausė, kuriai mokyklai priklauso Aristonas, tas atsakė: „Aišku, kad ne peripatetikų"1. Kai žymaus vyro Julijaus Grecino paklausė, ką manąs apie jį, šis atsakė: „Negaliu pasakyti, nes nežinau, ko jis vertas pėsčias. Lyg būtų klausiama apie vežime kovojantį gladiatorių. Jis [Marcelinas] badys man akis visokiais juokdariais, kuriems geriau būtų visai neužsiiminėti filosofija negu pardavinėti ją. Tačiau nusprendžiau iškęsti įžeidimus. Jis mane prajuokins, o aš galbūt jį pravirkdysiu. O jeigu nenustos juoktis, tai aš guosiuos, kaip kad guodžiuos užklupus negandoms, kad jį ištiko tokia smagi beprotybė. Bet tokia linksmybė neilgam. Įsižiūrėk į tokį kaip jis ir pamatysi jį smarkiausiai juokiantis, o po valandėlės baisiausiai šėlstant. Nutariau prieiti prie jo ir įrodyti, kad jis būtų daug vertingesnis tada, kai dauguma mažiau jį vertintų. Gal jo ydų ir neišrausiu, tačiau bent pažabosiu. Gal jos neišnyks, tai bent laikinai atsitrauks, o gal ir išnyks, jei įpras dažnai trauktis. Nereikia ir tokių pertraukų niekinti, nes sunkiems ligoniams laikinas pagerėjimas būna tarsi sveikata. Kol ruošiuos užsiimti juo, tu, turintis jėgų, suprantantis, iš kur ir į kur atėjai, ir todėl numanantis, kur versies toliau, tobulink savo būdą, stiprink dvasią, drąsiai atremk viską, kas tave baugina. Nedrįsk vardyti tų, kurie tau kelia baimę. Tik kvailys bijo gaujos ten, kur galima praeiti tik po vieną. Taip pat ir į tavo mirtį nedaug kam atviras kelias, nors daugelis tau ir grasina ja. Taip jau gamta sutvarkė: kaip vienas tau davė gyvybę, taip tik vienas ją ir išplėš.

Jei turėtumei gėdos, leistumei man nemokėti paskutiniojo mokesčio. Bet ir aš nebūsiu šykštuolis ir baigdamas atiduosiu skolą, paklosiu tiek, kiek privalau. „Niekados nenorėjau patikti miniai, nes to, ką moku, minia negiria, o to, ką ji giria, aš nemoku." „Kieno šie žodžiai?" — paklausi. Tarytum nežinai, kam aš įsakinėju. Epikūro. Bet tą patį tau sušuks visi bet kokios mokyklos filosofai: peripatetikai, akademikai, stoikai, kinikai. Kaip gali patikti miniai tas, kuriam patinka dorybė?! Minios palankumas įgyjamas nedorais būdais. Be to, reikia būti panašiam į minią: nepripažinusi savu, ji nepritars tau. Daug svarbiau, koks atrodai pačiam sau, o ne kitiems. Tik gėdingu būdu galima įgyti begėdžių meilę. Ką gi tau duos ta išgirtoji ir už visus mokslus bei menus labiau vertintina filosofija? Tai, kad norėsi labiau patikli sau, o ne miniai, kad sprendimus vertinsi, o ne skaičiuosi, kad gyvensi nebijodamas nei dievų, nei žmonių, kad arba nugalėsi nelaimes, arba padarysi joms galą. Tačiau jei pamatysiu, jog tave šlovina palankūs minios balsai, jei, tau pasirodant, skambės šūksniai ir plojimai, kuriais apdovanojami miniai, jei tave visame mieste garbins moterys ir berniūkščiai, kaipgi aš galėsiu tavęs nesigailėti, kai žinau, koks kelias veda į tokį garbstymą?! Lik sveikas.


TRISDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Puikų vyrą Aufidijų Basą išvydau palaužtą, besigaluojantį su amžiaus našta, kuri taip sunkiai slegia, kad jis negali jos išlaikyti. Senatvė užgulė dideliu, viską gniuždančiu svoriu. Tu žinai, jog jo kūnas visada buvo silpnas ir išdžiūvęs, tačiau ilgai nepasidavė, tiksliau pasakius, laikėsi, — ir staiga išseko. Kaip būna su laivu, į kurį sunkiasi vanduo: vieną ar kitą skylę galima užkimšti, o kai daugelyje vietų jis pradeda trūkinėti ir plyšti, suirusiam laivui padėti neįmanoma; taip ir senio kūno silpnumą galima kęsti ir net ramstyti tik iki tam tikro laiko. Panašiai, kai sukežusiame pastate išsiskiria visos sijos ir, vieną paspyrus, griūva kitos, tada reikia dairytis, kaip išeiti. Bet mūsų Basas žvalios sielos. Štai ką duoda filosofija: linksmumą mirties akivaizdoje, stiprybę ir džiaugsmą, jėgą netekusiam jėgų žmogui. Geras vairininkas plaukia ir su suplyšusia bure ir, net likęs be įrangos, iriasi ant laivo nuolaužų. Taip elgiasi ir mūsų Basas, kuris savo galo laukia tokia ramia širdimi ir akimis, kad jei kas nors kitas šitaip lauktų net svetimo mirties, manytum, jog jis pernelyg jau abejingas. Tai didelis dalykas, Lucilijau, ir ilgai reikia mokytis, kad, atėjus tai neišvengiamai valandai, išeitum su ramia siela. Kitais atvejais mirtis palieka vilties: liga praeina; gaisras užgęsta; griūvantis pastatas tik į šalį nubloškia tuos, kuriuos galėjo prispausti; jūra, prarijusi plaukikus, išmeta juos sveikus atgal taip pat stipriai, kaip buvo juos įtraukusi; karys atitraukia kardą nuo aukos kaklo. Tačiau tas, kurį į mirtį veda senatvė, nebeturi ko tikėtis. Kaip tik tokiai mirčiai niekas negali pastoti kelio. Ši mirties rūšis pati švelniausia, bet ir pati ilgiausia. Man rodos, mūsų Basas pats save palydėjo, pats save palaidojo ir gyvena lyg būtų pergyvenęs pats save, išmintingai pakeldamas paties savęs netekimą. Jis daug kalba apie mirtį ir daro tai tyčia, norėdamas mus įtikinti, jog jeigu ir yra čia kas nors nemalonaus ar baisaus, dėl to kaltas mirštantysis, o ne mirtis, jog mirties akimirką ne sunkiau negu po jos. Tas, kuris bijo to, ko nereikės kentėti, toks pat kvailas kaip ir tas, kuris bijo to, ko nejaus. Nejaugi kas nors gali tikėtis pajausti mirtį, dėl kurios nustojame jausti? „Todėl mirtis, — sako jis, — yra už bet kokio blogio, vadinasi, ji yra ir už bet kokios blogio baimės." Aš žinau, kad šie žodžiai buvo dažnai sakomi ir kad reikia juos dažnai sakyti; bet jie man nepadėjo, nei kai skaičiau juos, nei kai girdėjau juos iš žmonių, sakančių esant nebaisų tą, ko jiems patiems dar neteko bijoti. Basas padarė man didžiausią įspūdį, nes kalbėjo apie savo artėjančią mirtį. Pasakysiu, ką manau: man atrodo, jog ant paties mirties slenksčio žmogus narsesnis negu šalia jo. Juk atkeliavusi mirtis net apkiautėliams įkvepia ryžto priimti tai, kas neišvengiama. Taip gladiatorius, kuris per visą kovą atrodė kaip didžiausias bailys, pats nulenkia kaklą priešininkui ir netaiklų jo kardą nukreipia į save. O toji mirtis, kuri netoliese ir kuri vis tiek ateis, reikalauja ilgalaikės sielos tvirtybės. Ši tvirtybė aptinkama rečiau ir ją tegali rodyti išminčius. Taigi nepaprastai mielai klausiausi žmogaus, kuris skelbė nuosprendį mirčiai ir aiškino jos, tarytum iš arčiau apžiūrėtos, prigimtį. Manau, daugiau pasitikėjimo ir dėmesio iš tavęs sulauktų tas, kuris prisikeltų ir, remdamasis savo patyrimu, papasakotų, kad mirtis visai nėra blogybė. O kokį sąmyšį kelia artėjanti mirtis, geriausiai tau pasakys tie, kurie buvo šalia jos, kurie matė ją ateinant ir sutiko ją. Prie jų priskirk ir Basą, kuris nenori, kad mes nežinotume tiesos. Jis sako, jog koks kvailys tas, kuris bijo mirties, toks pat ir tas, kuris bijo senatvės. Kaip senatvė ateina po jaunystės, taip ir mirtis ateina po senatvės. Kas nenori mirti, tas nenorėjo gyventi. Gyvenimas mums duotas su mirties sąlyga, ir prie jos mes einame. Todėl neprotinga jos bijoti, nes žinomų dalykų laukiam, o bijome tik nežinomų. Mirties būtinybė yra visiems vienoda ir nenugalima. Kaip galima skųstis savo dalia, jei kitokios niekas neturi? Pirmoji lygybės sąlyga yra lygiava. Bet nėra reikalo ginti prigimties, kuri pageidauja, kad mes gyventume pagal jos įstatymus. Ji tai, ką sukūrė, sunaikina ir tai, ką sunaikino, vėl sukuria. Jeigu ką nors senatvė išveda palengva, ne staiga atplėšia nuo gyvenimo, bet pamažu atitraukia, — argi neprivalo jis dėkoti visiems dievams, kad, pasisotinęs gyvenimo, atvedamas į poilsį, būtiną žmogui, o pavargusiam — net ir mielą? Tu gi matai, jog kai kurie trokšta mirties labiau negu paprastai meldžiama gyvybės. Tačiau nežinau, iš kurių semiamės daugiau narsumo: ar iš tų, kurie siekia mirties, ar iš tų, kurie linksmai ir ramiai laukia jos; nes pirmuosius kartais pagauna įsiūtis ar staigus pasipiktinimas, o antrųjų ramybė plaukia iš tvirto nusistatymo. Ne vienas ant mirties slenksčio žengia įtūžęs. Linksmai sutinka sėlinančią mirtį tik tas, kuris ilgai jai ruošėsi. Taigi prisipažįstu, kad šį man brangų žmogų dažniau aplankau, nes, be kitų priežasčių, noriu žinoti, ar rasiu jį vis tokį pat, ar kartu su kūno jėgomis senka ir jo dvasios tvirtumas. Bet jis vis stiprėjo, kaip kad matome didėjant vežėjo džiaugsmą, kai jis septintame rate artėja prie tikslo1. Būdamas ištikimas Epikūro pamokymams, jis sakė manąs, jog pirmiausia paskutinis atodūsis nesąs skausmingas, o jei ir būtų, tai yra vilties, kad jis trumpas. Juk didelis skausmas negali ilgai tęstis. Be to, sielos ir kūno atsiskyrimo akimirką, jei ji nebūna be kančių, jam padėsianti mintis, kad po šito skausmo nieko nebeskaudės. Jis neabejoja, jog senio siela kybo ant plaukelio ir nesunkiai atsiplėšta nuo kūno. „Ugnį, radusią daug grobio, reikia gesinti vandeniu, o kartais reikia net namus nugriauti; kai ji neturi ko ryti, užgęsta pati savaime.“4 Mielas Lucilijau, noriai klausausi tokių žodžių ne todėl, kad jie būtų nauji, bet todėl, kad akivaizdūs. Kaipgi yra? Ar nemačiau žmonių, nutraukiančių gyvybės siūlo? Aš iš tiesų esu jų regėjęs, bet labiau vertinu tuos, kurie eina prie mirties be neapykantos gyvenimui, kurie priima mirtį, o ne prisišaukia. Basas sakė, jog dėl tos kančios kalti mes patys, nes drebame pamanę, jog mirtis jau nebetoli. O nuo ko ji, tykojanti visur ir visada, būna toli? „Kai tik atrodys, kad dėl kokios nors priežasties artėja mirtis, — sako jis, — pamąstykime apie kitas, daug arčiau esančias jos priežastis, kurių nebijome.4“ Kažkam priešas grasino mirtimi, bet jį aplenkė skrandžio liga. Jeigu tirtum mūsų baimės priežastis, sužinotum, kad vienos iš jų iš tikrųjų yra, o kitos — tik tariamos. Ne mirties bijome, bet minties apie mirtį. Mirtis visuomet per žingsnį nuo mūsų. Taigi jei reikia bijoti mirties, tai reikia bijoti jos visą laiką. Ar kada nors ji negresia? Tačiau aš turiu jau baimintis, kad tu nepradėtum tokių ligų laiškų nekęsti labiau negu mirties. Taigi aš baigiu. O tu, kad niekada nebijotum mirties, visuomet mąstyk apie ją. Lik sveikas.


TRISDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Luciiijų

Pažįstu savo Lucilijų: pradeda būti toks, koks būti žadėjo. Ir toliau vadovaukis tuo savo sielos polėkiu, su kuriuo ėjai prie aukščiausio gėrio, paniekinęs visų pripažintus turtus. Netrokštu, kad pasidarytum didesnis ir geresnis negu ketinai. Tavo statinio pamatai jau užėmė daug vietos. Pasiek tiek, kiek užsimojai, įvykdyk tai, ką išnešiojai savo širdyje. Būsi didžiausias išminčius, jei užsikimši ausis. Bet nepakanka užlipdyti jas vašku, reikia tvirtesnio kamšalo negu tas, kurį, kaip pasakojama, panaudojo Uliksas savo draugams1. Balsas, kurio jis bijojo, buvo viliojantis, bet vienintelis, o šis, kurio tau reikia bijotis, skamba ne nuo vienos uolos, bet iš visų žemės kraštų. Taigi iš tolo apiplauk ne pavojingai malonią vieną vietą, bet visus miestus. Būk kurčias net labiausiai tave mylintiems žmonėms: geriausi jų linkėjimai — kad tave ištiktų blogis. Jei nori būti laimingas, melsk dievų, kad neišsipildytų jų linkėjimai. Ne gėris tai, kuo jie nori tave apipilti. Yra tik vienas gėris, laimingo gyvenimo pagrindas ir stiprybė — tai pasitikėjimas savimi. Jo nepasieksi, jei neniekinsi sunkumų ir nelaikysi jų nei gėriu, nei blogiu. Juk negali būti, kad tas pats daiktas būtų tai blogas, tai geras, tai lengvas ir pakeliamas, tai bauginantis. Sunkumai nėra gėris. O kas yra gėris? Sunkumų niekinimas. Todėl aš smerkiu žmones, užsiėmusius tuščiais dalykais, ir priešingai, tuos, kurie veržiasi prie garbingų dalykų, girsiu tuo labiau, kuo daugiau jie stengsis ir kuo mažiau leis sau pralaimėti ar atsikvėpti. Tokiems aš  šauksiu: „Puiku! Pakilk, įkvėpk oro ir šią įkalnę, jei gali, įveik vienu atsikvėpimu!" Sunkumai stiprina kilnias sielas. Taigi nedera tau iš to, ko [meldė] tavo senieji tėvai, rinktis, ko norėtum, kad išsipildytų, ir ko trokštum. Apskritai gėda didžiausių dalykų pasiekusiam vyrui dar ir dabar trukdyti dievus. Kam tau reikia maldų? Pats padaryk save laimingą. Padarysi, jei suprasi, kad gėris yra tai, kame slypi dorybės, gėda — tai, kas susiję su blogiu. Kaip be šviesos niekas nespindi, kaip niekas nebūna juodas, jeigu neturi savyje prieblandos ar neįtraukė tamsos, kaip be ugnies nėra šilumos ir be oro — šalčio, taip dorybės ir blogio sąjunga viena daro garbingą, kita — gėdingą. Taigi kas yra gėris? Pasaulio pažinimas. Kas yra blogis? Pasaulio nepažinimas. Įžvalgus bei sumanus žmogus pagal aplinkybes viena atmeta, kita renkasi. Tačiau jis nebijo to, ką atmeta, ir nesižavi tuo, ką išsirenka, jei tik jo siela didi ir nenugalima. Draudžiu tau nusiminti ir sielvartauti. Maža nevengti darbo, ieškok jo. „Kaipgi taip? —sakysi tu.—Ar bevertis ir nereikalingas, dėl niekingų paskatų dirbamas darbas nėra blogis?" Ne didesnis už tą, kuris dirbamas dėl kilnių dalykų, nes vertinga sielos savybė yra pati ištvermė. Dėl jos siela pati save ragina imtis sunkių ir nemalonių dalykų sakydama: „Ko gaišti? Vyrui netinka bijoti prakaito". Kad dorybė būtų tobula, dar reikia veiksmų darnos ir nuoseklaus gyvenimo būdo; tai neįmanoma be žinių ir meno, leidžiančio pažinti visa, kas žmogiška ir kas dieviška. Tai yra didžiausias gėris. Jį pasiekęs, prilygsi dievams, o ne keliaklupsčiausi. „Kaip galima tai pasiekti?" — paklausi. Nei per Peninų ar Graikijos kalnagūbrį, nei per Kandavijos dykumas; nereikės tau plaukti nei prie Sirčių, nei prie Scilės su Charibde, pro kurias keliavai dėl pasigailėtinos prokuratoriaus vietos2. Kelias saugus ir malonus, į jį tave išruošė prigimtis. Ji davė tau viską, ir, jeigu neatsisakysi to, iškilsi prilygdamas dievui. Ne pinigai tave padarys lygų dievui: dievas nieko neturi. Nepadarys to ir preteksta3: dievas nuogas. Nepadarys to nei garbė, nei mokėjimas pasirodyti, net visame pasaulyje išgarsėjęs tavo vardas: dievo niekas nepažįsta, daugelis apie jį blogai mano, ir niekas už tai jų nebaudžia. Nepadės tau ir minia vergų, tempiančių tavo neštuvus miesto ar kaimo keliais: didžiausias ir galingiausias dievas pats viską neša. Net grožis ir jėga negali padaryti tavęs laimingo: jie pasiduoda senatvei. Reikia ieškoti tokio dalyko, kuris netampa kasdien vis labiau priklausomas nuo to, kam negalima priešintis. Kas tai? Siela, bet tiesi, kilni, didelė siela. Ar galima kitaip ją pavadinti, jei ne dievu, apsigyvenusiu žmogaus kūne? Tokią sielą gali turėti ir romėnų raitelis4, ir atleistinis, ir vergas. Kas gi yra romėnų raitelis, atleistinis ar vergas? Tai yra tik vardai, atsiradę dėl garbės troškimo ar neteisybės. Į dangų galima pakilti ir iš ankštos kamarėlės. Tik atsitiesk ir ryžkis.

Žvelk iš aukšto, svety, į turtus, žinok, kad prilygsti Dievui,...5

Kurk ne iš aukso ar sidabro, iš jų negali gimti panašus į dievą atvaizdas. Prisimink, jog tada, kai dievai mums rodė malonę, jie buvo lipdomi iš molio. Lik sveikas.


TRISDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Visų, kurie atvyksta iš to krašto, klausinėju apie tave, teiraujuos jų, ką veiki, kur ir su kuo leidi laiką. Tu negali manęs apgauti: aš visuomet su tavimi. Gyvenk taip, lyg aš girdėčiau ir netgi matyčiau viską, ką darai. Klausi, kas iš to, ką apie tave girdėjau, mane labiausiai džiugina. Ogi tai, kad nieko negirdžiu, kad daugelis iš tų, kuriuos klausinėju, nežino, ką tu veiki. Labai sveika nebendrauti su žmonėmis, kurie nepanašūs į mus ir turi kitokių troškimų. Aš, žinoma, tikiu, jog tavęs negalima išvesti iš kelio, jog tu pasiliksi prie savo sumanymo net apsuptas suvedžiotojų būrio. Tai kas gi yra? Nebijau, kad tave pakeis; bijau, kad tau sutrukdys. Kiek žalos sau padaro tas, kuris gaišta, tuo labiau kad gyvenimas toks trumpas. Mes jį dar trumpiname būdami nepastovūs ir vis kartkartėmis pradėdami gyventi iš naujo. Suskaldome jį ir suplėšome į mažas dalis. Taigi skubėk, brangiausias Lucilijau, ir pamąstyk, kaip paspartintum žingsnį, jei už nugaros stovėtų priešas, jei pamatytum atjojantį bėglius besivejantį raitelį. Iš tikrųjų taip ir yra: tave vejasi. Paskubėk ir išsiveržk. Pasislėpk saugioje vietoje ir mąstyk, kaip gražu užbaigti gyvenimą prieš mirštant, o po to ramiai laukti likusios savo laiko dalies nieko netrokštant, nes tu jau pasiekei laimę, o gyvenimas nepasidarys laimingesnis, jei bus ilgesnis. Ir kai ateis metas, kada suprasi, jog laikas tau nerūpi, kada būsi ramus ir romus ir visiškai pasitenkinsi savimi, tada nepaisysi rytojaus! Nori žinoti, kodėl žmonės taip trokšta ateities? Todėl, kad niekas nepriklauso pats sau. Tavo tėvai linkėjo tau kitko. O aš priešingai, linkiu tau niekinti visą tą gausybę, kurios jie tau troško. Jų maldos apiplėšia daugelį kitų žmonių, kad tik tave praturtintų: tai, ką jie nori atiduoti tau, turi būti atimta iš kito. Aš linkiu tau valdyti save, kad tavo siela, kankinama klaidžių minčių, pagaliau pasipriešintų jiems, pasitikėtų ir pasitenkintų savimi, kad, pažinusi tikrąjį gėrį, kurį galima turėti tik jį pažinus, nenorėtų pratęsti savo amžiaus. Tik tas atsikratė visų reikmių, tas atsistatydino ir yra laisvas, kuris gyvena jau užbaigęs gyvenimą. Lik sveikas.


TRISDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Prašai, kad ir prie šių laiškų, kaip ir prie ankstesnių, pridėčiau kokių nors mūsų įžymybių posakių. Bet jie juk nesirūpino, kaip gražinti pasakymus, visi jų kūriniai kupini vyriškumo. Tu gi žinai: kur kas nors kyšo ir krinta į akis, ten yra nelygybė. Nėra ko žavėtis vienu medžiu, jei aukščiu jam lygus visas miškas. Tokių posakių pilna eilėraščiuose, pilna istorijos raštuose. Nemanyk, jog jie tik Epikūro, jie — visų, o daugiausia — mūsų. Bet jo veikaluose jie labiau išsiskiria, nes aptinkami retai, nes randami netikėtai, nes skaitytoją stebina tai, kad stiprų žodį taria ištižimą skelbiantis žmogus. Taip bent apie jį mano daugelis. Man Epikūras bus narsus, net apsivilkęs ilgarankove tunika1. Narsumas, uolumas ir kovinga dvasia būdingi ir persams, ne tik aukštajuosčiams2. Taigi nėra ko tau prašyti ištraukų ir apskritai kartojamų žodžių. Mūsų rašytojų veikaluose jie randami nuolat, o iš kitų reikia rankioti. Mes neturime į akis krintančio jauko, neapgaudinėjame pirkėjo, kuris įėjęs nieko neras, išskyrus tai, kas iškabinta prie durų. Mes leidžiame patiems skaitytojams imti ištraukų iš kur tik nori. Įsivaizduok, jog norime iš visos tos šūsnies išrinkti keletą posakių. Kam juos priskirsime? Zenonui, Kleantui, Chrisipui, Panetijui ar Poseidonijui? Mes neturime valdovo, kiekvienas tvarkosi savaip. O anie viską, ką yra pasakęs Hermarchas ar Metrodoras, priskiria vienam. Kas tik ką nors yra pasakęs jų stovykloje, pasakė vadovaujant vienam ir jo vieno valia. O mes, kartoju, negalime, nors ir kiek stengtumės, ko nors išskirti iš tokios daugybės vienodų daiktų.

Skurdžiaus žymė skaičiuot galvijus3.

Visur, kur pažvelgsi, rasi tai, kas galėtų būti ypatingai puiku, jeigu tik to neperskaitytum tarp vienodai puikių pasakymų. Todėl nesitikėk, kad tau per trumpą laiką pavyks paragauti didžiųjų vyrų talento vaisiaus: reikia viską peržiūrėti, viską ištyrinėti. Viskas čia esminga, iš kiekvieno brūkšnio susiaudžia talentingas kūrinys, iš kurio nieko negalima ištraukti nesuardžius visumos. Nedraudžiu tau tyrinėti ir atskirų sąnarių, bet tik kad turėtum galvoje visą žmogų. Gražuolė ne ta, kurios blauzdas ar rankas visi giria, bet ta, kurios išvaizda neleidžia žavėtis atskirais jos bruožais. Tačiau, jeigu reikalauji, nešykštėsiu, pilnomis saujomis bersiu posakius, kurių visur labai gausu, ir reikia juos semti, o ne po vieną rinkti. Ne lašais jie laša, bet plaukia begaliniu, vieningu srautu. Neabejoju, kad jie daug padeda dar nepatyrusiems, besiklausantiems už durų žmonėms. Mat užbaigtos ir lyg eilėraščio eilutė glaustos mintys lengviau įsimenamos. Todėl mes ir liepiame berniukams atmintinai išmokti ir posakių, ir tų, ką graikai vadina chrijomis4, nes jas gali suvokti vaiko protas, dar nesugebantis kažko daugiau aprėpti. O šiek tiek išsilavinusiam vyrui gėda skainioti posakių žiedelius, ramstytis keletu atmintinai iškaltų pačių žinomiausių pasakymų. Tegul geriau pasikliauja savimi, pats kalba, o ne svetima įsidėmi. Gėda seniui ar pagyvenusiam žmogui semtis išminties iš svetimų užrašų. „Zenonas tai pasakė." O ką tu pasakei? „Kleantas tą pareiškė." O ką tu? Kaip ilgai būsi veikiamas kitų? Vadovauk pats sau ir pasakyk žodį, vertą įsiminti. Pareikšk ką nors ir savo. Mano nuomone, visi šie ne kūrėjai, o aiškintojai, besislapstantys kitų šešėlyje, visiškai neturi kilnumo ir niekada neišdrįs padaryti tai, ko taip ilgai mokėsi. Jie įprato įsidėmėti svetimas mintis. Bet viena yra atsiminti, kita — žinoti. Atsiminti — tai saugoti atminty tai, ką tau kiti pavedė, o žinoti — priešingai,— daryti savaip nepriklausomai nuo pavyzdžio ir nesižvalgant kiekvieną kartą į mokytoją. „Tai pasakė Zenonas, o tai — Kleantas.4“ Nebūk antroji knyga. Kaip ilgai dar mokysies? Laikas jau pačiam kitus mokyti. Kam ir kodėl aš turiu klausytis to, ką galiu pats perskaityti? „Gyvas balsas,— sakoma,— daug padaro." Bet ne toks, kuris tik pakartoja svetimus žodžius ir eina raštininko pareigas. Be to, nesugebantieji atsikratyti globos mėgdžioja savo pirmtakus pirmiausia tada, kai šiems niekas nepritaria, o antra, tada, kai dar patys tebeieško. Niekada nebus atradimų, jei pasitenkinsime tuo, kas atrasta. Be to, sekdamas kitu, žmogus nieko neatranda, nes neieško. Kaipgi čia yra? Ar apskritai man neiti pirmtakų pėdomis? Ne, aš keliausiu išmintu keliu, bet, jeigu rasiu trumpesnį ir lygesnį kelią, pats jį išgrįsiu. Visi, kurie žingsniavo prieš mus, yra ne mūsų valdovai, bet vadovai. Tiesa prieinama visiems, ji dar neužkariauta. Didelė jos dalis liks ir ainiams. Lik sveikas.


TRISDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Aš pražystu iš džiaugsmo, kunkuliuoju ir kaistu pamiršęs senatvę, kai iš tavo laiškų ir poelgių sužinau, kaip tu pranokai pats save ir jau seniai toli už savęs palikai minią. Valstietį džiugina pirmieji užauginto medžio vaisiai, piemeniui smagu dėl bandos jauniklių, kiekvienas savo augintinio jaunystę suvokia ne kitaip kaip savo jaunystę. Tad ką, tavo manymu, jaučia tie, kurie lavino kito gabumus, kai staiga pamato, jog prinoko tai, ką formavo kaip visiškai dar nesubrendusi? Aš savinuosi tave, nes tu esi mano kūrinys. Kai įžvelgiau tavo įgimtus gabumus, aš prikišau prie tavęs rankas. Tave aš raginau, skatinau ir, neleisdamas tau eiti lėtai, nuolatos skubinau. Ir dabar tą patį darau, bet raginu jau bėgantį ir savo ruožtu raginantį patį mane. Klausi, ko aš dar noriu. Noras čia — svarbiausia. Sakoma, jog gera pradžia — pusė darbo. Čia yra kitaip. Viskas priklauso nuo geros valios. Noras pasidaryti geram yra didžioji gerumo dalis. Ar žinai, kokį žmogų vadinčiau geru? Visiškai tobulą žmogų, kurio jokia jėga, jokia prievarta negali padaryti blogo. Tokį aš matau tave ateityje, jei tik būsi atkaklus ir stengsies, jeigu elgsies taip, kad visi tavo darbai ir žodžiai atitiktų vieni kitus ir derėtų tarpusavy, lyg būtų pažymėti tuo pačiu antspaudu. Neina tiesiu keliu siela žmogaus, kurio poelgiai yra prieštaringi. Lik sveikas.


TRISDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Primygtinai prašydamas tave užsiimti filosofija, rūpinuosi savimi: noriu, kad būtumei mano draugas; o taip nebus, jei tu toliau taip nelavinsi savęs, kaip kad pradėjai. O dabar tu myli mane, bet nesi mano draugas. „Kaip? — klausi.— Argi tai ne tas pats?" Ne, yra skirtumas. Draugas visada myli, bet tas, kas myli, nebūtinai yra draugas. Draugystė visada duoda naudos, o meilė kartais net kenkia. Jei nieko kito nesieki, tobulink save tam, kad išmoktum mylėti. Skubėk, kol tobulini save dėl manęs, kad neišmoktum mylėti ko nors kito. Aš jau dabar matau vaisių, įsivaizduoju, kad mes būsime vienminčiai ir kad gyvenimo jėgos, nuplaukusios su mano amžiumi, sugrįš pas mane iš tavęs, nors tu ir nedaug esi jaunesnis. Tačiau norėčiau džiaugtis ne tik svajonėse. Tie, kuriuos mylime, džiugina mus ir tada, kai jų nėra greta, bet šis džiaugsmas nedidelis ir trumpas. Matyti, būti kartu, kalbėtis — štai tikrai didelis malonumas, ypač tada, kai išvys ne tik ta, kurį nori matyti, bet ir tokį, kokį jį nori išvysti. Taigi padovanok man didžiausią dovaną — patį save. Ir pasistenk kuo greičiau, nepamiršk, jog tu esi mirtingas, o aš senas. Skubėk pas mane, bet pirmiausia — pas save. Tobulink save ir pirmiausia rūpinkis tuo, kad neprieštarautum pats sau. Kiekvieną kartą, kai norėsi patikrinti, ar kas nors padaryta, apsvarstyk, ar šiandien tebetrokšti to paties, ko troškai vakar. Troškimų kaita rodo, kad siela svyruoja kiekvienąkart linkdama vis į kitą pusę, ten, kur pučia vėjas. Tai, kas tvirta ir pagrįsta, niekada nesvyruoja. Tai būdinga tik tobulybę pasiekusiam išminčiui, o iš dalies ir žmogui, toli pažengusiam tobulėjant. Kuo jie skiriasi? Antrasis juda, nors ir nepereina prie ko nors kito, bet svyruoja likdamas savo vietoje, o pirmasis net nejuda. Lik sveikas.


TRISDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Paragink savo draugą didžiadvasiškai niekinti tuos, kurie jam priekaištauja, kad trokštąs pasislėpti ir ilsėtis, atsisakąs garbės ir, galėdamas daug pasiekti, už viską labiau vertinąs ramybę. Tegul jis kasdien vis aiškiau jiems rodys, kaip gerai sutvarkė savo reikalus. Tų, kuriems pavydima, likimas nuolatos keičiasi: vieni bus išgrūsti, kiti kris patys. Sėkmė — netikras dalykas: ji save gainioja iš vietos į vietą įvairiai veikdama žmonių protus. Vienus ji varo į valdžią, kitus — į prabangą. Pirmuosius padaro pasipūtėlius, antruosius— ištižėlius, tačiau visus vienodai pražudo. „Bet kai kurių ji neapsvaigina." Taip, kaip ir vynas. Taigi neleisk jiems įtikinti tavęs, jog laimingas yra tas, kurį supa daugybė žmonių: visi prie jo bėga kaip prie ežero, iš kurio semia vandenį, bet kartu ir sudrumsčia jį. „Bet jį [mano draugą] vadina niekdirbiu ir neveikliu.“ Tu žinai, jog kai kurie kalba atvirkščiai vartodami priešingos reikšmės žodžius. Seniau jį vadino laimingu. Ir ką gi, ar jis iš tikrųjų toks buvo? Man nerūpi, kad kai kam jis atrodo per daug rūstus ir paniuręs. Aristonas sakydavo, kad labiau vertina liūdną jaunuolį negu linksmą minios numylėtinį. Geras vynas būna tada, kai šviežias jis atrodo rūgštus ir aitrus, o kai jis skanus vos užraugtas, tada ilgai nestovės. Tegul vadins jį paniurėliu Ir savo sėkmės priešu. Senatvėje šis būdo griežtumas jam išeis į gera, jeigu tik jis ir toliau garbins dorybę, siurbs į save kilniuosius mokslus — ne tuos, kuriais užtenka pasidažyti iš viršaus, bet tuos, kurie nuspalvina sielą. Dabar laikas mokytis. „Kaip? Ar kada nors nereikia mokytis?" Visai ne. Užsiimti mokslu garbinga bet kokio amžiaus žmogui, bet pradėti mokytis — ne visada. Šlykštu ir juokinga matyti pradedant mokytis senį. Jaunystėje reikia kaupti, o senatvėje— naudotis. Padarydamas jį kiek galima geresnį, tu atliksi nepaprastai naudingą darbą sau. Sakoma, kad pačios didžiausios geradarybės (jų labiausiai reikia teikti ir siekti) yra tos, kurias duoti taip pat naudinga, kaip ir gauti. Pagaliau tavo draugas nebėra laisvas: juk davė žodį. Ne taip niekšiška sužlugdyti skolintoją, kaip sužlugdyti geras viltis. Pirkliui, norinčiam sumokėti skolą, reikia sėkmingo plaukiojimo, žemdirbiui – derlingos dirbamos žemės ir gerų orų, o jam — tik noro grąžinti tai, ką privalo. Žmogaus būdas nepavaldus likimui. Tegu jis taip jį sutvarko, kad siela galėtų kuo ramiausiai tobulėti nejausdama, ar kas nors iš jos atimama, ar jai pridedama, ir jokiomis aplinkybėmis nekeistų savo būsenos. Kai tokiam žmogui tenka visų vertinamos gėrybės, jis sugeba pakilti virš susiklosčiusių aplinkybių; o kai likimas atima dalį jų arba ir visas, jo didybė nesumažėja. Jei jis būtų gimęs partų krašte, nuo kūdikystės mokytųsi įtempti lankę, jei Germanijoje — dar vaikas būdamas, svaidytų lengvą ietį, jei būtų gyvenęs mūsų protėvių laikais, būtų mokęsis jodinėti ir parblokšti sutiktą akis į akį priešą. Kiekvienam savos genties papročiai pataria ir įsako. O apie ką mąstyti jam? Apie tai, kas apsaugo nuo visų strėlių ir visos priešo giminės — apie panieką mirčiai. Niekas neabejoja, kad ji slepia kažką, kas kelia baimę, gniuždančią mūsų sielas, kurioms prigimties yra skirta mylėti save. Nereikėtų jam ruoštis ir mankštintis, jei ten eitume savanoriškai, kaip kad stengiamės išsaugoti gyvybę. Niekas nesimoko ramiai gulėti ant rožių, net jeigu to reikėtų. Tačiau kiekvienas privalo grūdintis, kad net kankinamas nesuterštų ištikimybės ir, esant reikalui, galėtų per naktį, kartais net sužeistas, stovėti ant pylimo net nesiremdamas ietimi, nes miegas paprastai sėlina prie į kokį nors baslį besiremiančio žmogaus. Mirtis nėra blogis. Juk tada turėtų būti kas  nors, kas tą blogį jaustų. Jei tu didžiai trokšti ilgesnio gyvenimo, manyk, kad niekas iš to, kas dingsta iš akių, nežūva, bet slapta grįžta į prieglobstį gamtos, iš kurios kilo ir iš kurios greitai vėl išeis. Viskas baigiasi, bet nežūva. Mirtis, kurios labiausiai bijome ir vengiame, sutraukia gyvybę, bet jos neatima. Vėl ateis diena, kuri mus sugrąžins į saulės šviesą. Daugelis jos nenorėtų, jei nebūtų užmiršę savo ankstesniojo buvimo. Bet vėliau smulkiau paaiškinsiu, jog visa, kas atrodo žuvę, tik keičiasi. Ramia širdimi turi išeiti tas, kuris grįš. Įsižiūrėk į nuolat sugrįžtančių daiktų kaitos ratą. Pamatysi, jog niekas šiame pasaulyje neišnyksta, o tik pakaitomis leidžiasi ir kyla. Vasara praeina, bet kiti metai ją vėl atves. Žiema baigiasi, tačiau jos mėnesiai vėl ją sugrąžins. Naktis užtemdo saulę, bet diena ją tuojau vėl atgins. Ir išsisklaidę žvaigždžių takai kartoja kelią, kurį nuėjo: dalis dangaus nuolatos pateka, dalis leidžiasi. Pagaliau baigsiu šį laišką pridurdamas vieną dalyką: kūdikiai, vaikai ir pamišėliai nebijo mirties, ir didžiausia gėda, kai protas neduoda tokios ramybės, kokią duoda kvailumas. Lik sveikas.


TRISDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo pažadas būti doram geriausiai užtikrina kilnias tavo mintis ir šaukia tave į tarnybą. Juoksis iš tavęs tas, kas pasakys, jog šios pareigos yra malonios ir lengvos. Neleisk savęs apgaudinėti. Ir tavosios, pačios garbingiausios, ir pačios gėdingiausios priesaikos žodžiai yra tie patys: „Leidžiu save deginti, pančioti ir kardu žudyti“1. Tie, kurie išnuomoja rankas arenai ir krauju moka už savo valgį bei gėrimą, pažada, kad kentės ir nenoromis, o tu pažadėk, kad kentėsi noriai ir mielai. Anie gali nuleisti ginklą ir mėginti prašyti minią pasigailėjimo, o tu nei ginklą nuleisi, nei maldausi dėl savo gyvybės. Tu turi mirti stovėdamas ir nenugalėtas. Kokia nauda tau laimėti keletą dienų ar metų? Jeigu jau gimėme, nebus mūsų pasigailėta. Tu paklausi: „Tai kaip man išsipainioti iš viso šito?" Tu negali išvengti būtinybės, bet gali ją nugalėti. „Kelią kerta kardais"2. Šį kelią tau nurodys filosofija. Atsigręšk į ją, jei nori būti sveikas, ramus, laimingas, pagaliau — ir tai yra svarbiausia — laisvas. Kitaip šito pasiekti negalima. Kvailumas yra bjaurus dalykas: niekingas, menkas, vergiškas, atsidavęs daugybei žiauriausių aistrų. Tik išmintis, kuri vienintelė yra laisvė, nuvaro nuo tavęs šiuos slegiančius, kartais pakaitomis, o kartais ir drauge tave valdančius šeimininkus. Prie jos veda vienas kelias, ir labai tiesus; tad nepasiklysi. Ženk tvirtu žingsniu. Jei nori, kad viskas paklustų tau, tu paklusk protui. Daug ką valdysi, jei tave valdys protas. Jis išmokys, ko ir kada imtis, nebeliks atsitiktinių reikalų. Tu man neparodysi to, kuris žinotų, iš kur kilo jo noras, nes jis atsirado ne mąstant, o dėl kokios nors aistros. Atsitiktinumas ne rečiau mus sutinka negu mes jį. Gėda yra ne pačiam eiti, o būti nešamam srovės ir staiga apstulbus sūkurio vidury klausti: „Kaipgi aš čia patekau?" Lik sveikas.


TRISDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Pagrįstai reikalauji, kad mudu dažniau vienas kitam rašytume. Pašnekesys duoda daugiausia naudos, nes pasiekia sielą pamažu. Miniai skaitomi iš anksto paruošti ir išpūsti samprotavimai kelia daug triukšmo, bet jie nebūna nuoširdūs. Filosofija yra geras patarimas, o patarimo niekas neduoda pakeltu balsu. Kai norima padrąsinti abejojantį, kartais reikia naudotis ir tais, sakyčiau, minios sambūriais. Tačiau, kai siekiama ne sužadinti norą mokytis, bet paskatinti mokytis iš esmės, pereinama prie tylesnių žodžių. Jie lengviau įeina ir užsilaiko, jų ir reikia nedaug, bet veiksmingų. Juos reikia sėti kaip sėklas, kurios, nors ir visai smulkutės, radusios tinkamą dirvą, išugdo savo jėgas: mažas grūdelis dideliu medžiu užauga. Tą patį daro protingi pamokymai. Iš pirmo žvilgsnio jie toli nesiekia, tačiau pamažu išsikeroja. Nors ir keletą žodžių teištariama, bet, jeigu jie įkrinta giliai į širdį, stiprėja ir tarpsta. Kartoju, pamokymų dalia tokia pati, kaip ir sėklų: ir nedideli būdami, jie daug padaro. Tik reikia, kaip sakiau, kad jie patektų ir įsiskverbtų į tinkamą sielą. Savo ruožtu ji pati duos vaisių ir grąžins daugiau negu gavo. Lik sveikas.


TRISDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo prašomas aš rengiu savo samprotavimus: trumpai juos išdėstau ir stropiai dėlioju iš eilės. Bet žiūrėk, ar paprastas dėstymas nebūtų tau naudingesnis už šį būdą, kurį dabar visi vadina breviarium, arba santrauka, o kadaise, kai dar kalbėjome gryna lotynų kalba, buvo vadinamas, summarium, arba susumavimu. Pirmasis labiau reikalingas besimokančiam, antrasis — žinančiam, nes pirmasis moko, o antrasis tik primena. Ir vieno, ir kito dalyko duosiu tau iki soties. Bet tu nereikalauk iš manęs nuorodų: tas, kuris pasako, kas jį įkvėpė, pats lieka nežinomas. Taigi aš rašysiu tau viską, ko nori, bet savaip. O kol kas tu turi daugelį kitų, tik nežinau, ar jų raštai prisilaiko nuoseklaus dėstymo. Paimk į rankas filosofų sąrašą; jau tai privers tave pažvalėti, kai pamatysi, kiek daug žmonių vargo dėl tavęs. Panorėsi ir pats būti vienas iš jų. Matyt, pati geriausia taurios sielos savybė yra ta, kad galima ją skatinti siekti kilnių dalykų. Nė vienas didis vyras nesižavi tuo, kas menka ir prasta. Tik didingų dalykų vaizdas šaukia paskui save ir kelia aukštyn. Kaip liepsna šauna į viršų negalėdama gulėti ant žemės ir tuo labiau nurimti, taip mūsų siela nuolatos juda: kuo ji karštesnė, tuo neramesnė ir veiklesnė. Laimingas tas, kuris savo veržlumą nukreipia į gėrį. Jis nusimeta likimo valdžią, išlaiko saiką sėkmės atveju, mažina negandas ir niekina visa, kuo žavisi kiti. Trokšti geriau vidutinių negu per daug didelių dalykų ir niekinti šiuos yra kilnios sielos požymis. Vidutiniai dalykai yra naudingi ir reikalingi gyvenimui, o per dideli kenkia, nes peržengia saiką. Todėl išgula labai derlingi javai, o nuo per didelės naštos lūžta vaismedžių šakos, ir pernelyg gausus derlius nepribręsta. Tas pats atsitinka ir sieloms, kurias gniuždo begalinė sėkmė, kai, ja piktnaudžiaujant, daromos skriaudos ne tik kitiems, bet ir sau. Koks priešas padaro tiek blogio, kiek kai kuriems žmonėms padaro savi malonumai? Už jų nesusivaldymą ir beprotišką gašlumą galima atleisti tik todėl, kad jie patys kenčia nuo savo darbų. Ne be pagrindo juos kamuoja tokia beprotybė. Peržengęs natūralias saiko ribas, geidulingumas pasidaro begalinis. Saikas turi ribas, o iš gašlumo kilusi beprotybė yra beribė. Būtinų dalykų matas yra jų nauda, o kur dėsi perviršį? Todėl daugelis ir skęsta malonumuose, be kurių negali apsieiti, nes prie jų įprato. Tokie yra patys nelaimingiausi, nes nuėjo taip toli, kad tai, kas jiems kadaise buvo nereikalinga, dabar pasidarė būtinybė. Taigi jie ne naudojasi malonumais, bet jiems vergauja ir žavisi savo ydomis. O tai jau yra didžiausia blogybė. Nelaimės bedugnę pasiekia tas, kuriam šlykštynės ne tik malonios, bet ir patinka. Nėra vaistų tam, kurio nusižengimai virto įpročiais. Lik sveikas.


KETURIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Dėkoju, kad dažnai man rašai, nes tai yra vienintelis būdas, kuriuo man pasirodai. Kiekvienąkart, kai gaunu tavo laišką, jaučiu, kad mes vėl kartu. Mums malonūs nesančių šalia draugų atvaizdai, kurie primena juos ir palengvina išsiskyrimo ilgesį netikra ir tuščia paguoda. Bet daug mielesni laiškai, kurie atneša tikrus šalia nesančio draugo ženklus — tikrą jo laišką. Mat draugo rankos braižas teikia tokį pat džiaugsmą, koks būna susitikus — atpažinimo džiaugsmą. Rašai, jog klauseisi filosofo Serapiono, kai šis buvo atplaukęs pas jus: „Jis paprastai sujaukia žodžius taip greitai, kad jie ne liejasi jam, bet stumdosi ir grūdasi, nes jų prisirinkę daugiau negu gali ištarti, vienas balsas“. Nepritariu tokiam filosofui. Filosofo kalbėsena, kaip ir jo gyvenimas, turi būti tvarkinga. Ten, kur blaškomasi bei skubama, nėra jokios tvarkos. Homero veikale greita, be pertraukų, lyg krintantis sniegas kalba būdinga jaunesniam oratoriui, o senio kalba liejasi lėtai ir yra saldesnė už medų1. Taigi žinok, kad veržli daugiažodė šneka labiau tinka bastūnui negu didelių ir rimtų dalykų aiškintojui bei mokytojui. Ji neturi nei vos vos tekėti, nei bėgti, nei įtempti klausančiojo ausų, nei jų užgriūti. Mat kalbos skurdumas ir blankumas ne per daug atidų klausytoją atbaido dėl lėto ir trūkčiojančio dėstymo, nors laukiami žodžiai ir lengviau įstringa galvoje negu skriejantys pro šalį. Pagaliau, kaip sakoma, žmonės mokiniams pamokymus „perduoda“, o to, kas pabėga, neperduosi. Be to, kalba, kuri stengiasi sakyti tiesą, turi būti nesudėtinga ir paprasta. Miniai sakomose kalbose —nė lašo teisybės. Jų tikslas — paveikti minią, akimirksniu patraukti neįgudusias ausis, jos nuplaukia neleisdamos išsamiai savęs apsvarstyti. Kaip gali valdyti kitus tai, kas savęs nesuvaldo? Ar dvasiai gydyti skirta kalba neturi įeiti į mūsų vidų? Vaistai nepadeda, jeigu neįsiskverbia į kūną. Be to, tokia kalba pilna tuštybės ir beprasmiška, ji tik skamba, bet nieko nereiškia. Reikia sušvelninti tai, kas mane baugina, pašalinti tai, kas erzina, išsklaidyti tai, kas apgauna; reikia pažaboti prabangos troškimą, sutramdyti godumą. Ar įmanoma tai padaryti greitai? Kuris gydytojas gydo ligonius prabėgomis? Ir ar gali teikti kokį nors malonumą toks be atrankos užgriūvančių žodžių tarškesys? Kaip su daugeliu neįtikimų dalykų užtenka tik susipažinti, taip iki soties užtenka vieną kartą paklausyti šių žodžio meistrų. Kas gi norės to mokytis ar tai mėgdžioti? Ką žmonės pamanys apie jų sielą, jei jų kalba sumišusi, palaida, nesuvaldoma?! Lekiant nuokalne negalima sustoti ten, kur buvo numatyta, nes įsibėgėjęs kūnas veržiasi pirmyn ir toliau negu norėjome. Lygiai taip pat nesivaldo ir greita kalba. Ji nelabai tinka filosofijai, kuri turi tvarkingai dėlioti žodžius, o ne svaidyti juos, ir pamažu eiti į priekį. „Kaip? Ar jai niekados nedera pakelti balso?“ Kodėl gi ne? Tačiau reikia išsaugoti savigarbą, kurią išguja tas stiprus ir per didelis polinkis kalbėti. Tegu kalba turi daug jėgos, bet toji jėga privalo būti pažabota. Tegu ši kalba liejasi nesibaigiančia srove, bet ne griaudžiančiu kriokliu. Manyčiau, jog vargu ar leistina oratoriui kalbėti taip greitai, be jokios atvangos ir tvarkos. Kaip jį galės sekti teisėjas, ypač jeigu jis būtų nepatyręs ir neįgudęs? Jei kalbėtoją ir apima noras pasirodyti ar nesuvaldoma aistra, jam leistina skubėti ir ištarti tiek, kiek gali sugauti žmonių ausys. Taigi teisingai darysi, jeigu nekreipsi dėmesio į tuos, kurie teiraujasi, kiek pasakyta, o ne kaip pasakyta; esant reikalui, kalbėsi kaip Publijus Vinicijus. „Kas?" Kai Azelijų paklausė, kaip kalbėdavo Publijus Vinicijus, jis atsakė: „Labai ištęstai". O Geminas Valijus taip pasakė: „Nesuprantu, kodėl jūs vadinate jį iškalbingu: jis trijų žodžių negali suregzti". Kodėl tu nenori kaip Vinicijus? Tegu tavo kalbą ir pertrauks koks nors neišmanėlis, toks, kuris Vinicijui, tariančiam žodį po žodžio, tarsi šis ką nors diktuotų, o ne sakytų kalbą, sušuko: „Sakyk gi, o tai niekados nepasakysi". Manyčiau, garsiausio tų laikų oratoriaus Kvinto Haterijaus skubėjimas visai netinka sveiko proto žmogui: jis niekada nesuabejojo, niekada nestabtelėjo, vienu ypu pradėdavo ir užbaigdavo. Mano nuomone, įvairūs kalbėjimo būdai vienoms tautoms tinka daugiau, kitoms mažiau. Graikijoje tokią laisvę galima būtų pakęsti, o mes, netgi paprastai rašydami žodžius, juos vieną nuo kito skiriame taškais. Ir mūsų Ciceronas, kuris pradėjo romėnų iškalbą, buvo žinginės šalininkas. Romėnų kalba labiau žvalgosi aplinkui, vertina ir leidžia save įvertinti. Fabianas, nepriekaištingu gyvenimu, išsilavinimu ir iškalba, o jai tenka paskutinė vieta, pagarsėjęs vyras, samprotaudavo lengvai, bet ne paskubomis. Galima pasakyti, kad jo kalba buvo sklandi, o ne greita. Aš pritariu, jog išmintingo vyro kalba tokia ir turi būti, bet to nereikalauju. Tegul ji niekur neužkliūva, bet norėčiau, kad ji būtų lėta, o ne tekėtų kaip srautas. Tuo labiau siekiu atbaidyti tave nuo šitos ligos, nes ji prikimba tada, kai pradedama nebesigėdinti, nustojama rausti ir nebeįsiklausoma į save. Ši nepastebima tėkmė nusineš tai, ką vėliau pats norėsi susigrąžinti. Kartoju: ši liga aplenks tave, jeigu neprarasi gėdos. Be to, kasdien reikia lavintis ir, tik ištyrinėjus daiktus, pradėti tyrinėti žodžius. Jei šių nereikia ieškoti ir jie patys laisvai liejasi, vis tiek reikia juos prilaikyti. Išmintingam vyrui labiau tinka lėtesnė eisena, kaip ir glausta, santūri kalba. Taigi išvadų išvada yra tokia: kalbėk lėtai. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 21-40 laiškai