Antradienis, Gruo 12th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai

KETURIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Elgiesi puikiai ir deramai, jeigu, kaip rašai, atkakliai sieki sielos tobulumo, kurio melsti kvaila, nes gali pats tobulėti. Nereikia tiesti rankų į dangų ir maldauti šventyklos prižiūrėtoją, kad prileistų tave prie statulos ausies, tarytum taip būtume geriau išklausyti. Dievas visuomet yra šalia tavęs, jis yra su tavimi, jis yra tavyje. Aš sakau taip, Lucilijau: mumyse glūdi dieviškoji dvasia — mūsų gerų ir blogų poelgių stebėtoja ir sargė.

Kaip mes elgiamės su ja, taip ir ji su mumis elgiasi. Niekas negali būti doras be dievo. Argi kas nors įstengia, jam nepadedant, iškilti virš likimo? Jis duoda didingų ir teisingų patarimų. Bet kuriame dorame žmoguje „nepasakysiu koks, bet dievas gyvena..."1 Jei tu atsidursi giraitėje senų, didesnių negu paprastai būna medžių, kurių susipynusių šakų skraistė užstoja dangų, toji miško aukštybė, ta slėpininga aplinka, nuostabiai tamsūs ištįsę aikštelių šešėliai įtikins tave, jog čia yra dievybė. Jei kalnas kybos ant kokios nors akmenyse išgraužtos olos, kurią tokią plačią išskaptavo ne rankos, bet gamta, tavo sielą sukrės kažkokios šventenybės nuojauta. Mes garbiname didžiųjų upių versmes, statome aukurus ten, kur iš žemės gelmių išsiveržia plačios srovės, šloviname karštųjų vandenų šaltinius, o kai kurie ežerai mums šventi dėl jų tamsumo ar neišmatuojamos gilybės. Kai išvysi neišsigandusį pavojų žmogų, kuriam svetimos aistros, kuris laimingas negandų verpetuose, ramus audrų sūkuriuose ir iš aukšto žiūri į žmones ir kaip į lygius sau — dievus, ar neapims tavęs noras jį garbinti? Ar netarsi: „Čia yra kažkas pernelyg didaus ir aukšto, kad būtų galima patikėti, jog jam tinka šis menkas kūnas, kuriame jis tūno!" Į jį nusileido dieviška jėga. Jeigu siela yra kilni ir santūri, jeigu ji mano visa esant niekinga ir išjuokia mūsų baimę bei troškimus, vadinasi, tokią sielą valdo dangiška jėga. Tokia didi esybė negali egzistuoti be dievybės paramos. Taigi didesnė šios esybės dalis priklauso tam pasauliui, iš kurio ji nužengė. Kaip saulės spinduliai, nors ir pasiekia žemę, būna ten, iš kur išeina, taip didelė ir šventa siela yra čia atsiųsta tam, kad mes iš arčiau pažintume dievybę. Nors ji ir bendrauja su mumis, bet yra susiejusi su savo pradžia: nuo jos priklauso, į ją žiūri ir į ją veržiasi, o mūsų gyvenime ji dalyvauja kaip kažkas geresnio. Kokia tai yra siela? Tai tokia, kuri nespindi jokiu kitu gėriu, išskyrus savąjį. Ar gali būti kas nors kvailesnio, kaip girti žmogų už tai, kas yra ne jo?! Ar yra didesnis pamišėlis už tą, kuris stebisi daiktu, kuris akimirksniu gali atitekti kitam?! Arklys netampa geresnis, jeigu jo kamanos auksinės. Vienas dalykas, kai liūtas išleidžiamas paauksuotais karčiais, kai jis, sutramdytas bei iškamuotas, leidžiasi glostomas ir pakenčia uždėtą papuošalą, ir visai kitas dalykas, kai jis išeina nesulaižytas ir nepalaužtos dvasios. Tuomet jis žiauriai puola, nes prigimtis norėjo, kad jis būtų toks. Jo šiurpumas yra gražus, o jį puošia tai, kad į jį negalima žvelgti be baimės, ir tuo jis pranoksta aną aukso blizgučiais papuoštą ištižėlį. Niekas neturi didžiuotis tuo, kas jam nepriklauso. Vynuogę giriame už tai, kad jos šakelės aplipusios uogomis, o ramsčiai virsta nuo jų svorio. Kas gi labiau vertins tokią vynuogę, nuo kurios svyra aukso uogos bei lapai?! Tikrasis vynuogės vertingumas — jos derlingumas. Kalbant apie žmogų, taip pat reikia girti tik tai, kas būdinga jam pačiam. Štai anas turi gražuolių vergų ir puikų namą, jis daug sėja, gauna daug palūkanų, bet visa tai yra ne pačiame jame, o šalia jo. Girk tai, ko negalima nei atimti, nei duoti, kas yra jo paties. Tu paklausi: kas tai? Siela ir joje tobulas protas. Juk žmogus — protinga būtybė. Didžiausias gėris jam — įvykdyti užduotį, dėl kurios jis gimė. Ir ko gi reikalauja iš jo protas? Nepaprastai lengvo dalyko: gyventi pagal savo prigimtį. Bet visuotinė beprotybė padaro šį dalyką sunkų: mes visi vienas kitą stumiame į ydas. Kaipgi galima atvesti į protą tuos, kurių niekas nebando sulaikyti, o pirmyn gena visa minia?! Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai