Sekmadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - KETURIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

KETURIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Nejaugi jis tave jau įtikino esąs doras vyras? Tačiau neįmanoma taip greitai nei doram vyrui pasidaryti, nei pažinti jį. Ar žinai, ką vadinu doru vyru? Antros rūšies žmogų. Tikras žmogus — kaip feniksas, jis galbūt gimsta vienąkart per penkis šimtus metų. Nenuostabu, kad tai, kas didu, nedažnai atsiranda. Minios vidutinybes fortūna sukuria dažnai, o išimtys patraukia dėmesį jau tuo, kad būna jų retai. O jam dar labai toli iki to, kuo esant jis save skelbia. Jeigu jis žinotų, kas yra doras vyras, ne tik nelaikytų savęs tokiu, bet galbūt prarastų ir viltį juo tapti. „Bet jis blogai mano apie nedoruosius." Taip daro ir nedorieji, nes jie patys užsitraukia didžiausią bausmę: jie pradeda nebepatikti patiems sau ir savo šalininkams. „Bet jis nekenčia tų, kurie, staiga gavę didelę valdžią, nesaikingai ja naudojasi." Jis darytų tą patį, jei tik galėtų. Daugelio žmonių ydos tūno pasislėpusios, nes jos neturi jėgų, bet, įgavusios jų, išdrįstų ne mažiau negu tos, kurioms laimė jau nuplėšė kaukę. Joms stinga priemonių parodyti savo niekingumą. Net nuodingą gyvatę galima be pavojaus čiupinėti, kai ji sušalusi: jai netrūksta nuodų, bet jie sustingę. Daugeliui žiaurių, garbės ir prabangos ištroškusių žmonių trūksta tik fortūnos palankumo, kad jie išdrįstų prilygti patiems didžiausiems nedorėliams. Duok tik jiems galią, kokios jie nori, ir tu pamatysi, kad jie nori to paties. Ar atsimeni, kaip tvirtinai, jog vieną iš tokių tu valdai? Aš sakiau, kad jis lengvabūdis skrajūnas ir kad tu jį laikai ne už letenos, o už plunksnos. Ar aš melavau?! Tu laikei jį už plunksnos, kurią jis paliko tavo rankose ir nuskrido. Juk žinai, kokių pokštų jis tau iškrėtė, kiek ant tavo galvos mėgino suversti nelaimių, kurios vėliau prislėgė jį patį. Jis nesuprato, kad, kasdamas

duobę kitiems, pats į ją griūva. Nemąstė apie tai, kokie sunkūs, nors apskritai ir ne visiškai beprasmiški, visi jo siekimai. Taigi, ko nors imdamiesi ir sunkiai siekdami, turime žiūrėti, ar iš to yra kokios nors naudos, ar tik vieni nemalonumai. Kai kas yra apskritai nereikalinga, kai kas neverta tokių pastangų. Bet mes šito nepastebime. Mums atrodo, kad gauname veltui tai, kas iš tikrųjų kainuoja brangiausiai. Mūsų bukaprotystę rodo toks dalykas: mes manome, jog perkame tik tai, už ką mokame pinigus, o dovanomis vadiname tai, už ką atlyginame savimi. Tai, ko nenorėtume įsigyti mainais už savo namą ar už gražų ir pelningą dvarą, esame pasirengę siekti nerimo ir pavojaus kaina, prarasdami gėdą, laisvę ir laiką. Kiekvienas save vertina pigiau už bet ką kitą. Taigi, ką nors sumanę ar darydami, elkimės taip, kaip esame įpratę elgtis atėję pas kokį nors krautuvininką. Pažiūrėkime, kiek jis prašo už tai, ko mes trokštame. Dažnai už didžiausią kainą nieko negauni. Galiu tau nurodyti daugelį dalykų, kurių pasiekę ar gavę prarastume laisvę: jeigu jie mums nepriklausytų, mes priklausytume patys sau. Apie tai vienas sau pamąstyk ir ne tik tada, kai bus kalbama apie pelną, bet ir tada, kai bus kalbama apie žalą. Tu pasakysi: „Šito man reikės atsisakyti". Bet juk tai buvo atklydęs daiktas. Be jo gyvensi taip pat lengvai, kaip gyvenai iki jį turėdamas. Jeigu ilgai jį turėjai, prarandi jį jau iki soties juo pasinaudojęs; jeigu — neilgai, prarandi jį, kol dar prie jo neprisirišai. Turėsi mažiau pinigų? Bet ir vargo bus mažiau. Mažiau garbės? Vadinasi, mažiau bus ir pavydo. Įsižiūrėk, kas mus varo į beprotybę ir ką praradę mes labiausiai verkiame. Pamatysi, kad sunkiausia yra ne pats nuostolis, bet įsitikinimas, jog patiriame nuostolį. Praradimo niekas nepajunta; apie jį tik mąsto. Kas išsaugo save, tas nieko nepraranda. Bet ar daugeliui pavyko išsaugoti save?! Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai