Sekmadienis, Gruo 15th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT PIRMAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kaip kam išeina, mielas Lucilijau! Tu ten turi Etną, aukštą ir garsų Sicilijos kalną. Nesuprantu, kodėl M-sala ar Valgijus (mat apie tai skaičiau jų knygose) pavadino jį vieninteliu. Juk daugybė vietų spjaudo ugnimi. Ir yra ne tik aukštų vietų, kurių pasitaiko dažniau, nes, aišku, ugnis kyla į viršų, bet ir žemų. Mes, kiek galime, stengiamės tenkintis Bajais. Vos atvažiavęs palikau juos rytojaus dieną. Nors ta vieta ir turi šiokių tokių gamtos pranašumų, jos reikia vengti, nes ją išsirinko palaidumas, kad galėtų čia viešpatauti. „Kaip? Argi reikia kokiai nors vietai rodyti neapykantą? Ne. Bet kaip išmintingam ir doram vyrui labiau tinka vienas drabužis negu kitas, kaip, neniekindamas nė vienos spalvos, jis mano, kad kai kurios iš jų nelabai dera skelbiančiam saikingumą, taip yra ir apylinkių, kurios netinka geriems papročiams ir kurių vengia išmintingas ar išminties siekiąs vyras. Taigi svajojantis apie vienatvę žmogus niekada nepasirinks Kanobo, nors Kanobas niekam neuždraus būti santūriam, nei tuo labiau Bajų, nes jie pasidarė visų ydų prieglobsčiu. Ten prabanga ištvirksta daugiau negu kitur, ten ji labiausiai atsipalaiduoja, tarsi pati vieta jai suteiktų tokią laisvę. Turime išsirinkti vietas, išganingas ne tik kūnui, bet ir sielai. Nenorėčiau gyventi nei tarp budelių, nei tarp smuklės lankytojų. Ar būtina žiūrėti į šlitinėjančius pakrantėmis girtuoklius, į besiirstančius puotautojus, į nuo muzikos ir dainų plyšojantį ežerą ir visa kita, kuo ne tik nusideda, bet ir giriasi visų suvaržymų atsikračiusi lėbavimo aistra? Turime kuo toliau bėgti nuo visko, kas kursto ydas. Sielą reikia grūdinti atitraukus ją nuo gundančių malonumų. Hanibalą ištvirkino vienas žiemojimas. Jį, sniegynų ir Alpių nepalaužtą vyrą, išlepino Kampanijos malonumai. Nugalėjęs kardu, jis pats buvo nugalėtas ydų. Mes taip pat turime būti kareiviai ir eiti tarnybą, kuri niekada neduoda nei ramybės, nei poilsio. Pirmiausia reikia įveikti malonumų troškimą, kuris, kaip matai, pavergia net ir atšiaurios prigimties žmogų. Jeigu kas nors gali įsivaizduoti, kokio didelio žygio ėmėsi, tegu žino, kad švelnumu ir minkštumu nieko nepasieks. Kam man tie karšti purvai? Kam man prakaitą varančios pirtys, kuriose sausas oras iščiulpia kūno drėgmę? Tegu visas prakaitas išeina dirbant. Visi pagrįstai pradėtų mums priekaištauti dėl ne laiku apėmusio ištižimo, kuris pavojingas ne tik nugalinčiam, bet ir nugalėjusiam, jeigu darytume taip, kaip Hanibalas: mestume pradėtus reikalus, nutrauktume karą ir stengtumės rūpintis savo kūnais. Mums leista dar mažiau negu tiems, kurie ėjo su pūnų vėliavomis: mums gresia didesnis pavojus traukiantis ir daugiau vargo tęsiant žygį. Likimas kariauja su manimi. Nevykdysiu jo įsakymų! Neužsitrauksiu jungo ir net (o tam reikia daugiau ryžto) nusimesiu jį. Nereikia silpninti dvasios: jei nusileisiu malonumui, reikės nusileisti skausmui, reikės nusileisti vargui, reikės nusileisti skurdui. Tokių pat teisių į mane užsinorės ir garbės troškimas, ir pyk­tis. Tiek aistrų draskys ir net plėšys mane! Man pažadėta laisvė. Dėl tokios dovanos verta stengtis. Tu klausi, kas yra laisvė. Tai — sugebėjimas niekam nevergauti: nei aplinkybėms, nei būtinybei, nei atsitiktinumui, sugebėjimas neleisti likimui stovėti aukščiau už save. Kai aš suprasiu, jog galiu daugiau už jį, jis nebegalės nieko. Nejaugi kęsiu jo jungą, kai mirtis mano rankose?! Taip bemąstančiam žmogui geriau pasirinkti santūrias ir skaisčias vietas. Per didelis jų žavesys silpnina dvasią; vietovė, be abejo, gali ir tvirkinti. Galvijai, kurių kanopos sukietėjusios nuo grumstų, ištveria bet kokį kelią, o tie, kurie ganėsi minkštose pelkėtose ganyklose, beregint nusitrina kojas. Kalniečiai būna drąsesni kariai, o miestiečiai ir ponų namuose išaugę vergai — ištižėliai. Rankos, kurios, palikusios plūgą, paėmė kardą, neatsisako jokio darbo. Dulkėse pirmiausia netenka kvapo tas, kuris net blizga nuo alyvos. Atšiauresnė vietovė stiprina dvasią ir parengia ją dideliems žygiams. Ištremtam Scipionui buvo garbingiau gyventi Literne negu Bajuose: po savo kritimo jis negalėjo įsikurti tarp jų prabangos. Taip pat ir tie, kuriems romėnų tautos fortūna pirmiesiems atidavė valstybės valdžią: nors Gajus Marijus, Gnėjus Pompėjus, Gajus Cezaris ir pasistatė Bajų apylinkėse dvarus, bet įkėlė juos į pačias kalnų viršūnes. Jiems atrodė, jog karo žmonėms labiau tinka nuo aukštumų žvelgti į plačias, toli nusidriekiančias žemumas. Įsižiūrėk, kokią vietą jie pasirinko, kur ir kokius pastatus išdėstė, ir tu pamatysi, jog tai — ne dvarai, o tvirtovės. Ar tu manai, jog Katonas būtų kada nors gyvenęs trobelėje, skaičiuodamas pro šalį plaukiančias paleistuves, įvairius ir visokiomis spalvomis išmar­gintus laivelius, visame ežere plūduriuojančias rožes ir klausęsis naktibaldų triukšmingų dainų? Nejaugi jis nebūtų labiau troškęs pasilikti tarp pylimų, supiltų savo rankomis per vieną naktį? Ar kiekvienas tikras vyras nenorėtų, kad jo sapnus nutrauktų karo trimito, o ne fleitos garsas?! Tačiau jau gana kariauti su Bajais. Bet ne su ydomis! Prašau tave, Lucilijau, persekiok jas be galo ir be saiko, nes jos taip pat neturi nei galo, nei saiko. Mesk šalin jas, draskančias tavo širdį, o jeigu negali kitaip jų išrauti, išplėšk su pačia širdimi. Vyk šalin malonumus ir labiausiai jų nekęsk, nes jie panašūs į galvažudžius, kurie Egipte vadinami filetais1: mus apkabina tam, kad pasmaugtų. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai