Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT ANTRAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Lucilijau, kas mus, besiveržiančius vienur, traukia kitur ir stumia ten, iš kur norime išeiti? Kas grumiasi su mūsų siela ir neleidžia mums ko nors panorėti vienąkart visam laikui? Blaškomės tarp įvairių sumanymų. Neturime nei laisvų, nei didelių, nei amžinų norų. Tu sakai: „Paikas tas, kuriam nėra nieko pastovaus, kuriam niekas ilgiau nepatinka". Bet kaip ir kada šito kvailumo atsikratysime? Nė vienas nėra toks stiprus, kad galėtų pats jo atsikratyti. Reikia, kad kas nors ištiestų ranką; kad kas nors ištrauktų. Epikūras sako, jog kai kurie pasiekė tiesą be padėjėjo, patys sau nutiesdami kelią. Tokius jis labiausiai giria, nes jie puolė savo jėgomis, pačiuose savyje rado jėgų skrydžiui. Kai kuriems reikia kitų pagalbos. Jeigu niekas nežengia priekyje, jie neis, bet stropiai seks iš paskos. Tokiems jis priskiria Metrodorą. Tai taip pat ne eilinis, bet jau antros rūšies sugebėjimas. Mes nesame iš pirmosios gretos, mums pasiseks, jeigu būsime priimti į antrąją. Neniekink žmogaus, kuris gali išsigelbėti padedant kitam; didis dalykas jau pats noras išsigelbėti. Be to, rasi dar vieną žmonių grupę, kurios taip pat nereikėtų niekinti. Tai tokie, kuriuos į dorybę galima tik varu atvaryti, kuriems reikia ne tik vado, bet ir pagalbininko, sakyčiau,— prievaizdo. Tokie sudaro trečiąją grupę. Jeigu tau reikia pavyzdžio, toks, Epikūro nuomone, buvo Hermarchas. Taigi vienus jis labiau sveikina, kitus labiau gerbia. Nors ir vieni, ir kiti eina prie to paties tikslo, tačiau daugiau garbės tiems, kurie tą patį darė iš kietesnės medžiagos. Įsivaizduok du pastatus, nepanašius nuo pat pamatų, bet abu vienodai aukštus ir didingus. Vienam buvo rastas geras pagrindas ir jis beregint išaugo. Antrojo pamatai buvo suleisti į minkštą, birią žemę. Todėl buvo daug vargta, kol buvo prisikasta iki tvirto pagrindo. Žiūrint, kas padaryta, nematyti, jog antrajam pastatui buvo atiduota didesnė ir sunkesnė viso vargo dalis. Kai kurių žmonių prigimtis lanksti ir paslanki, o kai kuriuos, kaip sakoma, reikia apdoroti savo rankomis ir keisti juos iš esmės. Taigi tą, kuris nevargo dėl savęs, aš pavadinčiau laimingesnių, bet mano akyse vertingesnis tas, kuris nugalėjo savo prigimties trūkumus ne vesdamas, o tiesiog nutempdamas save prie išminties. Žinok, jog mums duota sunki ir varginga prigimtis. Mes braunamės pro kliūtis. Taigi kovokime ir šaukimės ką nors pagalbon. Tu sakai: „Ką man pasišaukti?" Šį arba aną. Kreipkis ir į prosenelius, juk jie turi laiko. Mums gali padėti ne tik dabar gyvenantys, bet ir anksčiau gyvenę. Iš dabar gyvenančių išsirinkime ne tuos, kurie be paliovos švaistosi žodžiais ar kartoja bendruosius teiginius, telkdami savo namuose būrelius, bet tuos, kurie moko savo gyvenimu, kurie, pasakę, ką reikia daryti, įrodo tai darbais, kurie aiškina, ko reikia vengti, ir kurie niekados nebus užklupti darant tai, ko aiškino vengti. Pagalbininku išsirink tą, kuriuo labiau žaviesi jį matydamas negu jį girdėdamas. Taip pat nedraudžiu klausytis ir tų, kurie yra įpratę prisileisti žmones ir samprotauti. Kad tik jie eitų į minią, norėdami patys pasidaryti geresni ir padaryti geresnius kitus ir samprotautų netrokšdami garbės. Kas gali būti šlykščiau už liaupsių ieškančią filosofiją? Ar ligonis kada nors giria gydytoją, mėgstantį pjaustyti? Tylėkite, gerbkite ir leiskite jus gydyti. O jeigu pradėsite šaukti, tegu aš išgirsiu tik dejones prisilietus prie jūsų ydų. Norite parodyti, kad jūs labai atidūs, kad jus jaudina didingumas dalykų, kuriuos svarstome? Tebūnie! Kaip galiu neleisti jums patiems spręsti ir balsuoti už geresnį dalyką?! Pitagoro mokiniai privalėjo tylėti penkerius metus. Nejaugi manai, jog jiems būdavo leidžiama iš karto ir kalbėti, ir girti? Koks kvailas tas, kurį nemokšų liaupsės linksmą išlydi iš klausytojų būrio! Ko džiaugies, kai tave giria žmonės, kurių pats negali girti? Fabianas taip pat samprotaudavo viešai, bet jo klausydavo santūriai. Kartais prasiverždavo garsios pagyros, bet jas skatindavo dalyko didingumas, o ne sklandžios ir malonios kalbos skambesys. Tegul bus koks nors skirtumas tarp teatro ir mokyklos plojimų, pagaliau turi būti kažkoks padorumas ir giriant. Atidžiai įsižiūrėdami, pamatysime, jog kiekvienas daiktas yra kito daikto požymis. Pagal smulkmenas galima spręsti apie žmogaus būdą: begėdį išduoda eisena ir rankos judesiai, o kai kada — vienintelis atsakymas, piršto kėlimas prie galvos arba šaudymas akimis. Nedorėlį parodo juokas, beprotį — veido išraiška ir laikysena. Taigi žymės viską atskleidžia. Kas yra kas, sužinosi pamatęs, kaip jis giria ir kaip priima pagyras. Klausytojai iš visų pusių tiesia filosofui rankas, sužavėta minia tiesiog sustingsta virš jo galvos. Suprantama, tai — jau ne pagyrimai, o tiesiog liaupsinimai. Tegul šie liaupsinimai liks menams, turintiems tikslą patikti miniai; o filosofija tebus gerbiama. Kartais reikia jaunuoliams leisti pasiduoti sielos polėkiui, bet tik tada, kai tas polėkis iš tiesų juos pagaus, kai jie nebegalės prisiversti tylėti. Toks pagyrimas šiek tiek paragina pačius klausytojus ir pažadina jaunuolių sielas. Bet tegul juos jaudina pats dalykas, o ne sklandus žodžiai. Priešingu atveju iškalba gali jiems ir pakenkti sukeldama troškimą ne veikti, o sakyti kalbas. Tuo sykiu aš atidėsiu šį klausimą, kuriam reikia ilgo tyrinėjimo: kaip kalbėti viešai, ką galima sau leisti atsidūrus prieš žmones ir ką žmonėms — prieš tave. Be abejo, filosofija, besisiūlanti visiems lyg gatvės merga, yra žalinga. Bet jai leidžiama pasirodyti savo šventovėje, jei čia ras ne prekiją, o žynį. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai