Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT TREČIAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Matyt, mane galima prikalbinti daryti viską, jeigu jau buvau prikalbintas plaukti jūra. Išplaukiant jūra buvo rami. Tiesa, dangų slėgė juodi debesys, žadantys lietų ar vėją, bet keletą mylių nuo tavosios Partenopėjos iki Puteolų tikėjausi prasmukti, nors ir esant neaiškiam bei grasiam orui. Taigi norėjau kuo greičiau nuvykti ir tiesiai per jūrą pasukau Nesidės link, ketindamas kirsti visas įlankas. Kai jau nukeliavau tiek, kad buvo tas pats, ar plaukti tolyn, ar grįžti atgal, beregint dingo ta mane apgavusį tyla. Audros dar nebuvo, bet vanduo pradėjo šiauštis ir smarkiau vilnyti. Ėmiau prašyti vairininką, kad mane kur nors išlaipintų. Tas atsakė, jog krantas esąs uolėtas, be uosto, o pats jis nieko taip nebijąs per audrą kaip žemės. Tačiau aš per daug kamavausi, kad kreipčiau dėmesį į pavojų: mane be perstojo kankino lėta jūros liga, tąsanti tulžį ir niekaip neįstengianti jos išvaryti. Užsipuoliau vairininką ir priverčiau jį norom nenorom pasukti į krantą. Kai priplaukėme prie jo, aš nelaukiau, kol pradėsime vykdyti Vergilijaus pamokymus: „priekiu į jūrą apgręžia laivus ir pririša lynais“1, arba „inkarus jūron įmetę“2, atsiminęs savo patirtį, aš, senas ledinių maudynių mėgėjas, šokau į jūrą, apsisupęs, kaip ir dera lipant į šaltą vandenį, pūkuotu drabužiu. Kaip manai, ką aš patyriau, kol broviausi pro uolas, ieškodamas kelio ir jį skindamasis? Supratau, jog ne be pagrindo jūrininkai bijo žemės. Neįtikima, kad tai iškenčiau aš, pirma negalėjęs iškęsti pats savęs. Tebūnie tau žinoma: jūra nebuvo įtūžusi ant Ulikso, nors be paliovos ir daužė jo laivus. Jis sirgo jūros liga! Ir aš, jeigu man reikėtų kur nors plaukti, nuvykčiau ten tik po dvidešimties metų. Kai tik skrandis atsigavo nuo pykinimo, kurio, išlipęs iš vandens, atsikračiau dar ne iš karto, kai atgaivinau kūną, išsitepdamas alyva, pradėjau mąstyti, kaip lengvai mes užmirštame savo ydas, net ir dažnai save primenančias kūno ydas ir, žinoma, visas tas, kurios slepiasi tuo giliau, kuo yra didesnės. Lengvas drebulys gali kai ką apgauti, bet kai jis sustiprėjęs suliepsnoja tikra karštine, jos negali nuslėpti ir stiprus bei kantrus žmogus. Kojas gelia, sąnariuose duria, o mes kažkiek laiko tai dar slepiame: sakomės ar kulną išsisukę, ar nuvargę : nuo mankštos. Kol liga neaiški ir tik prasidėjusi, ieškome jai pavadinimo, o kai jau išsipučia pentinai ir abi kojos pasidaro dešinės, būtina pripažinti podagrą. Su ligomis, apimančiomis sielą, būna priešingai: kuo didesnis ligonis, tuo geriau jaučiasi. Nėra ko stebėtis, brangiausias Lucilijau. Kas nekietai miega, tas ir snausdamas mato vaizdus, tas kartais ir sapne supranta, jog miega, o kietas miegas išvaiko net sapnus, nugramzdindamas sielą į tokią gelmę, kad ji užmiršta pati save. Kodėl niekas neprisipažįsta savo ydų? Todėl, kad ir dabar jose skęsta. Sapną papasakos tik pabudęs žmogus, o ydas pripažins tik sveikstantis. Tad pabuskime, kad galėtume pasmerkti savo paklydimus! Tik filosofija mus pažadins, tik ji išblaškys sunkų sapną. Jai visas atsiduok. Tu jos vertas, o ji verta tavęs, pulkite vienas kitam į glėbį. Nuo visų kitų dalykų atsisakyk narsiai ir atvirai. Negalima studijuoti filosofijos prabėgomis. Jei susirgtum, nustotum rūpintis namų reikalais, apleistum teismo reikalus ir nemanytum, jog kas nors vertas, kad už jį laiduotum net palengvėjimo dienomis. Ne, visom dvasios galiom stengtumeis kuo greičiau išsivaduoti iš ligos. Kaipgi yra? Ar tu ir dabar ne tą patį turi daryti? Atsikratyk visko, kas tau trukdo, ir įgyk laiko kilniems apmąstymams: kas apsikrovęs reikalais, tas jo neturės. Filosofija yra karalienė: ji skiria laiką, o ne tu. Ji yra ne pagalbinis dalykas, o svarbiausias, ji —valdovė, ir ji liepia nuolatos būti šalia. Kažkokiai valstybei, pasiūliusiai dalį savo žemių ir pusę visų savo turtų, Aleksandras taip atsakė: „Aš atėjau į Aziją ne tam, kad imčiau, ką man duosite; jūs turėsite tai, ką aš paliksiu“. Tą patį filosofija sako kitiems užsiėmimams. „Ne aš imsiu likusį nuo jūsų laiką, bet jūs turėsite jo tiek, kiek aš jums jo paliksiu." Į ją nukreipk visas savo mintis, nesiskirk su ja, garbink ją. Greitai padidės skirtumas tarp tavęs ir kitų žmonių. Tu smarkiai pralenksi visus mirtinguosius, o dievai tave nedaug tepralenks. Tu klausi, kuo jie skirsis nuo tavęs? Jų amžius bus ilgesnis. Tačiau, garbės žodis, didelis menas viską sutalpinti laiko atkarpėlėje. Išminčiui jo gyvenimas toks pat ilgas, kaip dievui — visa amžinybė. Kai kuo išminčius ir pralenkia dievą: šis nepažįsta baimės dėl savo prigimties, o išminčius — dėl savęs paties. Dieviškas silpno Žmogaus romumas — didelis dalykas. Net sunku patikėti, su kokia jėga filosofija atremia atsitiktinę prievartą. Jos kūno nesužeidžia joks ginklas, ji saugi ir tvirta. Kai kurias ietis ji atbukina nublokšdama tarsi lengvas strėles plačiu drabužiu, kai kurias atmuša ir paleidžia į tą, kuris buvo jas metęs. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai