Ketvirtadienis, Birž 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT KETVIRTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Ligos ilgam buvo palikusios mane ramybėje, bet staiga vėl užpuolė. „Kokia liga?“ — tu paklausi. Visai pagrįstai klausi, nes jos man visos pažįstamos, o viena tarytum užkeikė mane. Nesuprantu, kam vartoti graikišką jos vardą, jei pakankamai tiksliai ją galima vadinti dusuliu. Trumpi, tačiau stiprūs ir audringi jo priepuoliai tęsiasi apie valandą. Kas gi ilgiau ištvertų neatgavęs kvapo?! Mano kūną kamavo įvairūs sopuliai ir pavojingos ligos, bet už šitą, man rodos, sunkesnės nėra. Kodėl? Mat visais kitais atvejais, kad ir kaip būtų, žmogus serga, o šiuo — trūkinėja kvėpavimas. Ne veltui gydytojai šią ligą vadina „mirties pratybomis“. Juk vieną kartą alsavimas sustodamas padaro tai, ką nuolatos mėgina padaryti. Manai, kad, rašydamas tau, aš džiūgauju, nes išvengiau blogiausio? Juokingai daryčiau džiaugdamasis tokia pabaiga lyg išgijimu. Tai būtų tas pats, kaip manyti, jog laimėjau bylą, kai atidėta tik teismo data. Aš ir labiausiai dusdamas nesilioviau guostis linksmomis ir tvirtomis mintimis. „Kas gi čia, — kalbėjau sau, — kodėl taip dažnai mirtis mane bando? Tegul, aš ją jau seniai esu išbandęs." „Kada?“ — tu paklausi. Prieš gimdamas. Mirtis yra nebūtis. Aš jau žinau, kokia ji yra. Po manęs bus tai, kas buvo prieš mane. Jei po mirties esama kiek nors skausmo, jis neišvengiamai turėjo būti ir prieš mums išvystant pasaulį. O tada nejutome jokios kančios. Sakyk, ar nepavadinsi kvailu to, kuris mano, kad žibintui būna blogiau po to, kai jį užgesina, negu prieš tai, kai jį uždega. Mes taip pat užsidegame ir užgestame; šiek tiek kenčiame tuo laikotarpiu tarp mūsų užsidegimo ir užgesimo, o iki to ir po to viešpatauja ramybė. Mielas Lucilijau, jei neapsirinku, mes klystame manydami, jog mirtis laukia ateityje, nes juk mes jau esame buvę jos valdžioje ir dar būsime. Tai, kas buvo prieš mus, yra mirtis. Koks gi skirtumas, ar nepradėsi gyvenimo, ar jį užbaigsi, jeigu abiem atvejais išdava ta pati — nebūtis. Nesilioviau s­ve įtikinėti tokiais ir panašiais padrąsinimais, aišku, tylomis, nes kalbėti negalėjau. Paskui pamažu dusulys, virtęs sunkiu kvėpavimu, užeidavo vis rečiau, retėjo ir pagaliau Išnyko. Dabar, nors jis ir liovėsi, mano kvėpavimas dar nėra taisyklingas; iškvepiu su pertrūkiais, užspringdamas. Tegu jis sau žinosi, kad tik sieloje nedūsaučiau! Taigi įsidėmėk: nedrebėsiu paskutinę valandą, jau iš anksto esu jai pasiruošęs ir net negalvoju apie visą dieną. Tu šlovink ir mėgdžiok tą, kuriam neapmaudu mirti, nors gyventi dar miela. Argi vyriška išeiti varomam? Vyriškumas štai kas: nors mane ir išvaro, elgiuosi taip, tarsi išeičiau savo noru. Išminčiaus niekas niekada neišvaro, nes būti išvarytam — tai būti išvytam iš ten prieš tavo norą. Išminčius nieko nedaro prieš savo norą. Jis išvengia prievartos, trokšdamas to, kas neišvengiama. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai