Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Luciliją

Dabar kaip tik grįžtu iš išvykos neštuvais. Sėdėdamas pavargau tiek pat, kiek būčiau pailsęs eidamas pėsčias. Mat ilgai būti nešamam —taip pat vargas, ir net didesnis, nes jis nenatūralus. Prigimtis mums davė kojas, kad patys vaikščiotume, ir akis, kad patys žiūrėtume. Išlepimas pasmerkė mus silpnumui: nebepajėgiame padaryti to, ko ilgai nenorėjome daryti. Tačiau man buvo būtina pakratyti kūną, kad išsikratytų gerklėje įstrigusi tulžis ar išretėtų nuo kratymo kažkodėl kvėpavimo takuose susigrūdęs oras. Pajutau, kad tai padeda. Todėl ilgai ir atkakliai keliavau tolyn. Be to, viliojo pakrantė, išsirietusi vingiu tarp Kumų ir Servilijaus Vatijos dvaro tarytum siauras kelias, kurį iš vienos pusės spaudžia jūra, o iš kitos — ežeras. Smėlis buvo suplaktas neseniai praūžusios audros. Juk žinai, be perstojo besiritančios įsibėgėjusios bangos suplūkia jį, o ilgesnė ramybė vėl padaro jį birų, nes išeina smiltis lipdanti drėgmė. Kaip esu įpratęs, pradėjau žvalgytis, ar nerasiu ko nors, kas man praverstų, ir nukreipiau akis į Vatijai kadaise priklausiusį dvarą. Jame nuseno tas turtingas pretorius, nepagarsėjęs niekuo kitu, tik neveiklumu, dėl kurio buvo laikomas laimingu. Kai kitus paskandindavo Azinijaus Galo draugystė arba Sejano neapykanta, o po to ir meilė (nes įžeisti jį buvo taip pat pavojinga, kaip ir mylėti), žmonės šaukdavo: „O Vatija! Tu vienas moki gyventi!" Tačiau jis mokėjo slėptis, o ne gyventi. Juk didelis skirtumas, ar tu gyveni neapsikrovęs reikalais, ar nieko neveikdamas. Kai Vatija dar buvo gyvas, kiekvieną kartą, praeidamas pro šį dvarą, aš negalėdavau neištarti: „Čia palaidotas Vatija". Bet, mielas Lucilijau, filosofija yra tokia šventa ir gerbiama, kad net tai, kas yra tik apgaulingai panašu į ją, traukia žmones. Nieko neveikiantį žmogų minia laiko ramiu, patenkintu savimi, tik dėl savęs gyvenančiu atsiskyrėliu, tuo tarpu visi šie dalykai neprieinami niekam, išskyrus išminčių. Šis, ir apimtas didelio nerimo, moka gyventi dėl savęs, ir apskritai, o tai — svarbiausia, jis moka gyventi. Tas, kuris vengia reikalų ir žmonių, kurį ištrėmė jo paties nesėkmingi troškimai, kuris negalėjo matyti kitų sėkmės, kuris lyg bailus ir tingus gyvulys iš baimės pasislėpė, tas gyvena ne dėl savęs, bet, ir tai — pati didžiausia gėda — dėl pilvo, miego ir geidulių. Tas, kuris negyvena dėl kitų, negyvena ir dėl savęs. Tačiau užsispyrimas ir ištvermė siekiant savo tikslo yra toks didelis dalykas, kad net ir nuolatinė tinginystė susilaukia pagarbos.

Apie patį dvarą aš negaliu tau parašyti nieko tikra. Mat ištyrinėjau tik priekinę jo pusę ir tai, kas matyti einant pro šalį. Ten yra dvi rankomis išraustos ir daug triūso pareikalavusios olos, abi plataus atriumo dydžio. Į vieną iš jų saulė visai neįsiskverbia, o kitoje šviečia ligi vakaro. Platanų giraitę kerta upelis, tarsi sąsiauris jungiantis jūrą ir Acherūzijos ežerą. Jo žuvies sočiai užtektų ir visą laiką ją gaudant, bet, kol galima plaukti į jūrą, ji taupoma, o kai audra duoda žvejams atostogų, gatavas laimikis — po ranka. Tačiau didžiausias dvaro pranašumas — tai, kad už jo tvoros — Bajai. Čia neprasiskverbia jų trūkumai, bet galima naudotis jų malonumais. Šias dvaro teigiamybes pats esu patyręs. Manau, kad jame galima gyventi ištisus metus. Mat jis yra atsisukęs į šiltus vakarų vėjus, net Bajams juos užstoja. Atrodo, Vatija buvo nekvailas, nes tingios savo senatvės dykinėjimui išsirinko tokią vietą. Bet ramybei ne taip jau svarbu vieta: viską lemia siela. Esu matęs liūdnų žmonių linksmuose ir jaukiuose dvaruose, esu matęs atsiskyrėlių, kurie niekuo nesiskiria nuo labiausiai užimtų žmonių. Tad nemanyk, jog tau nelabai ramu todėl, kad nesi Kampanijoje. Kodėl gi joje nesi? Nuolat kreipk savo mintis į ją. Galima bendrauti ir su šalia nesančiais draugais, be to, kada nori ir kiek nori. Būdami atskirti, mes dar labiau mėgaujamės šiuo malonumu, už kurį nėra didesnio. Mat, būdami kartu, mes išlempame: dažnai šnekamės, kartu vaikštinėjame ir sėdime, o išsiskyrę nebemąstome apie tuos, su kuriais ką tik matėmės. Išsiskyrimą turime ištverti ramiai, nes kiekvienas dažnai esti toli netgi nuo tų, kurie yra šalia. Pirmiausia suskaičiuok naktis, praleidžiamas atskirai, po to — savus kiekvieno rūpesčius, mokslo studijas, išvykas į priemiesčio dvarus, ir tu pamatysi, kad, būdami svetur, prarandame visai nedaug. Draugas turi būti širdyje, o ji — visuomet su mumis ir kasdien mato tą, kurį nori matyti. Taigi su manimi mokykis, su manimi pietauk, su manimi vaikštinėk. Jeigu kas nors būtų nepasiekiama mūsų mintims, gyventume labai ankštai. Aš matau tave, mielasis Lucilijau, netgi girdžiu. Aš taip arti tavęs, kad net suabejoju: gal pradėti rašinėti tau ne laiškus, o raštelius? Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai