Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT ŠEŠTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Galiu dėti galvą, kad mokslui atsidėjusiam žmogui tyla iš tikrųjų nėra tokia būtina, kaip atrodo. Štai apie mane iš visų pusių gaudžia įvairiabalsis ūžesys. Mat gyvenu visai prie pirties. Įsivaizduok įvairiausią erzelynę, nuo kurios pats gali pradėti nekęsti savo ausų; kai stipruoliai mankštinasi kilnodami rankomis svorius, kai jie pluša ar vaizduoja plušančius, girdžiu juos stenant, o kai iškvepia sulaikytą orą — aštrių atodūsių švilpesį. Kai pasitaiko koks nors dykūnas, pasitenkinantis paprastu įtrynimu, aš girdžiu plekšint alyvuotas rankas per nugarą, o garsas keičiasi pagal tai, ar daužoma skiausčių delnu, ar plaštaka. O kai ateina žaidėjai su sviediniu ir pradeda skaičiuoti metimus — tada baigta. Pridėk dar barnius, vagies gaudymą ir tą, kuriam malonu klausytis savo balso pirtyje. Pridėk dar ir tuos, kurie šoka į baseiną triukšmingai taškydami vandenį. Be šių, šiaip ar taip, įprastų balsų, turėk galvoje ploną ir čaižų pažastų plaukų pešiotojo spiegimą; jis, norėdamas atkreipti dėmesį, be paliovos žviegia, nutildamas nebent tik tada, kai pešioja pažastis ir vietoj savęs priverčia rėkti kitą. Plyšauja dešrininkas, pyragų pardavėjas ir kiti krautuvėlių prekiautojai, kiekvienas savaip šaukdamas apie savo prekę. Tu pasakysi: „Tai tu geležinis arba kurčias, jei tarp daugybės tokių įvairių ir nedarnių garsų neišeini iš proto. O juk mūsų Chrisipą nuolatiniai sveikinimo šūksniai atvestų beveik prie mirties!" Bet, garbės žodis, man tas triukšmas rūpi ne daugiau, kaip tekančio ar krintančio vandens pliuškenimas, nors ir esu girdėjęs apie kažkokią gentį, kuri savo miestą perkėlė į kitą vietą vien todėl, kad negalėjo pakęsti Nilo krioklio ūžesio. Man atrodo, jog žodis labiau išblaško negu triukšmas. Mat jis atitraukia dėmesį, o triukšmas tik užgula ir plėšo ausis. Man netrukdo susikaupti važiuojantys pro šalį vežimai ir mano namuose gyvenantis kalvis, ir kaimynystėje esanti lentpjūvė arba dūdelių bei švilpynių bandytojas prie Prakaituojančio stulpo1. Jis ne dainuoja, bet rėkauja. Be to, mane labiau vargina staiga nutrūkstantis, o ne pastovus garsas. Tačiau esu jau taip užsigrūdinęs, kad galėčiau klausytis ir irkluotojų viršininko, palaida gerkle skaičiuojančio taktą yrėjams. Prisiverčiu sukaupti dėmesį ir nesiblaškyt! Tegu išorėje viskas žvanga, kad tik viduje nebūtų sąmyšio: kad nesirietų tarpusavy noras ir baimė, kad nesipyktų ir vienas kito nekankintų šykštumas ir išlaidumas. Kokia nauda, kai aplink tylu, o aistros šėlsta?!

 Viską nutildė naktis, malonųjį atilsį davus1

Netiesa. Nėra jokio kito malonaus atilsio, išskyrus tą, kurį duoda protas. Naktis nepašalina mūsų vargų, o iškelia juos į paviršių, ir vieną nerimą tik pakeičia kitas. Juk miegant sapnai esti tokie pat neramūs, kaip ir dienos rūpesčiai. Tikra yra tik ta ramybė, kuri remiasi tobula dvasia. Pažvelk į žmogų, kurį stengiasi užmigdyti erdvių namų tyla, kurio klausos nedrumsčia joks garsas, nes nutilusi vergų minia vaikšto ant pirštų galų: jis vartosi nuo šono ant šono ir, būdamas susikrimtęs, nori bent truputį užsnūsti, skundžiasi girdėjęs tai, ko iš tikrųjų negirdėjo. Kaip manai, kodėl taip yra? Triukšmas — jo sieloje. Reikia ją raminti ir malšinti jos maištą. Nemanyk, kad ji nurimo, jei kūnas ilsisi. Kartais ir ramybė esti nerami. Todėl, kai mus pradeda valdyti pati savęs nekenčianti tinginystė, turime pabusti ir imtis reikalų arba užsiimti kilniaisiais mokslais. Didieji karvedžiai, matydami, jog kariai prastai klauso, nualina juos kokiu nors darbu ir sutramdo žygiais. Užimti žmonės neturi kada išdykauti. Tikrų tikriausia tiesa, jog darbas išrauna ydas, kurias gimdo dykinėjimas. Mums dažnai atrodo, jog, įkyrėjus visuomeniniams reikalams ar pajutus apmaudą dėl svarbios padėties, kuri neša vien nesėkmes ir nemalonumus, mes pasitraukiame į šalį. Tačiau slėptuvėje, į kurią mus nusviedžia likimas, kartais vėl pabunda garbės troškimas. Mat jo nebuvo matyti ne todėl, kad buvome jį išrovę, bet todėl, kad jis buvo nuvargęs ar supykęs dėl prastų galimybių pasireikšti. Tą patį pasakysiu apie prabangą. Kartais atrodo, kad ji mus apleido, o po to vėl neduoda ramybės saikingumo skelbėjams: prasidėjus pačiam taupumo įkarščiui, ji siekia ne pasmerktų, bet tik trumpam paliktų malonumų, ir tuo karščiau, kuo slapčiau. Mat visos viešos ydos yra ne tokios pavojingos. Net galima tikėtis, kad liga pasitrauks tada, kai ji iš gelmės išsiveržia į paviršių ir parodo savo jėgą. Žinok, jog ir godumas, ir garbės troškimas, ir kitos žmogaus dvasios negalios pražūtingesnės tada, kai slepiasi po sveikatos kauke. Mes tik atrodome ramūs. Jei būsime sąžiningi, jei trimituosime, kad traukiamės iš blogo kelio, jei išmoksime niekinti tai, kas spindi iš išorės, tai, kaip jau sakiau, mūsų niekas neišblaškys, joks žmonių balsas ar paukščių giedojimas nepertrauks mūsų dorų, sustiprėjusių ir nebesikeičiančių minčių. Lengvabūdė ir dar nepasiekusi savo gelmių yra ta prigimtis, kurią bet koks balsas ar atsitiktinis garsas išmuša iš vėžių, vadinasi, joje slypi nerimas ir kažkokia seniau atsiradusi baimė, kurie daro ją juokingą. Kaip sako mūsų Vergilijus:

 Ir nors zvimbiančių iečių baisu man niekad nebuvo,

Nei surikiuoti danajų pulkai nekeldavo siaubo,—

Šiandien krūpčioju, vėjui padvelkus, ir garsas kiekvienas

Šiurpuliu krečia: drebu dėl naštos ir savų palydovų3. 

Pirmasis — tai išminčius, kurio nebaugina nei virpančios ietys, nei glaudaus didelio būrio ginklų žvangėjimas, nei griaunamo miesto dundesys. Antrasis — nepatyręs ir dreba dėl savo turto bei krūpčioja nuo kiekvieno krebždesio. Jį išmuša iš pusiausvyros kiekvienas triukšmu palaikytas garsas, jam kvapą užgniaužia mažiausias judėjimas — turtai daro jį bailų. Išsirink bet kurį iš tų tariamai turtingų, tiek daug su savimi tempiančių, tiek daug nešančių, ir tu pamatysi žmogų, kuris dreba „dėl naštos ir savų palydovų". Kai joks garsas tavęs nepasieks, kai tavęs neblaškys joks balsas — nei meilus, nei grasinantis, nei tuščiai skambantis, tada žinok, jog esi susikaupęs. „Kaipgi yra? Argi kartais ne geriau negirdėti triukšmo?" Tu teisus. Todėl aš ir išsikelsiu iš šios vietos. Aš tik norėjau išbandyti ir užgrūdinti save. Ar būtina toliau kankintis, jei Uliksas savo bendrakeleiviams surado tokį paprastą vaistą net nuo sirenų?! Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai