Antradienis, Gruo 10th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Kai man reikėjo iš Bajų grįžti į Neapolį, lengvai patikėjau, jog jūroje — audra, kad tik nebereikėtų vėl plaukti laivu. Tačiau visą kelią buvo tiek purvo, kad vis tiek atrodė, jog plaukiu. Tą dieną patyriau visa, kas lemta atletui1: išsitepusius mus nugulė dulkės Neapolio požemyje2. Nieko nėra ilgesnio už tą kalėjimą ir nieko juodesnio už jo deglus, kurie neleidžia tamsoje įžvelgti nieko kito, išskyrus pačią tamsą. Net jeigu ši vieta ir būtų apšviesta, dulkės viską užtemdytų. Ir atvirame lauke jos sunkiai pakeliamos, o ką kalbėti apie tą vietą, kur jos kyla sūkuriais, yra uždarytos, ir nėra jokio vėdinimo. Jos sėda ant to, kuris jas sukėlė. Taigi vienu kartu teko iškentėti du priešingus nemalonumus: tame pačiame kelyje ir tą pačią dieną vargino ir purvas, ir dulkės. Tačiau šiokių tokių minčių ši tamsa man sukėlė. Mat pajutau tam tikra permainą sieloje: ne baimę jutau, o buvau prislėgtas dėl neįprastos vietos naujumo ir bjaurumo. Aš nekalbu apie save, man dar labai toli iki kantraus, o tuo labiau tobulo žmogaus. Bet siela bus prislėgta, o veidas pabals net ir to, kuriam likimas prarado savo valdžią. Mat kai ko, mielas Lucilijau, negali išvengti jokia narsa; pati žmogaus prigimtis primena apie savo mirtingumą. Kiekvieną nuliūdins niūrus vaizdas, kiekvieną išgąsdins netikėtumas ir kiekvienam aptems akys pažvelgus nuo bedugnės krašto į jos gelmę. Tai — ne baimė, bet natūralus ir proto nevaldomas jausmas. Kai kurie drąsuoliai, pasiryžę pralieti savąjį kraują, negali žiūrėti į svetimą, kai kurie praranda sąmonę, pažvelgę į naują ar seną supūliavusią žaizdą ar pačiupinėję ją. Kitiems lengviau patirti kardo kirtį negu matyti jį. Tad, kaip sakiau, pajutau ne sumišimą, o permainą sieloje. Bet vos tik vėl pasirodė šviesa, žvalumas nelauktai grįžo savaime. Tuomet pradėjau svarstyti, kaip kvaila vieno bijoti labiau negu kito, kai viskas baigiasi vienodai. Koks skirtumas, ar ant tavęs užgrius sargybos būdelė, ar kalnas? Jokio! Tačiau yra tokiu, kurie labiau bijo kalno užgriuvimo, nors abu atvejai tiek pat mirtini. Baimė tokia akla, kad žiūri ne padarinių, o tik padarinius sukeliančių priežasčių. Tu manai, kad aš kalbu kaip stoikai, kurie mano, jog didelio svorio sutraiškyta žmogaus siela negali išlikti, nes, neturėdama laisvo išėjimo, beregint išsisklaido? Nei man atrodo, klysta tie, kurie šitaip sako. Kaip negalima užspausti liepsnos, nes ji išsiveržia  ir apsupa ją slegiantį daiktą, kaip neįmanoma perkirsti rykšte ar pradurti durklu oro, nes, šiek tiek pasitraukęs, jis vėl susilieja, taip ir sielos, susidedančios iš subtiliausios medžiagos, negalima nei sučiupti, nei sunaikinti kūne, nes ji dėl savo subtilumo prasiskverbia pro viską, kas ją slegia. Kaip žaibas, kuris trenkia ir plačiai aplink viską nušviečia, praeina pro patį siauriausią plyšį, taip ir siela, būdama dar subtilesnė už ugnį, gali pabėgti pro bet kurią kūno vietą. Tad klausimas kyla tik dėl to, ar ji yra nemirtinga. Šituo gali neabejoti: jei ji pergyvena kūną, tai jokiu būdu negali žūti dėl tos pačios priežasties, dėl kurios nežūva: nemirtingumas neturi išimčių. Tam, kas amžina, pakenkti neįmanoma. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai