Sekmadienis, Birž 16th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tik šiandien supratau, kokia neturtinga, tiesiog skurdi mūsų kalba. Atsitiktinai pradėję šnekėti apie Platoną, užkliuvome dėl šimtų daiktų, kuriems reikia vardų, o jų nėra. Kai kurie iš tų daiktų turėjo vardus, bet jų neteko dėl mūsų pasipūtimo. Tačiau ar galima pakęsti skurdžiaus pasipūtimą? Vabzdį, vaikantį gyvulius ir gainiojantį juos po visus slėnius, graikai vadina estru, o mūsų protėviai vadindavo sparva. Gal patikėsi Vergilijum:

 Ir Silaro šiluos, ir Alburn žaliuos ąžuolynuos

Skraido galybė sparvų, kurias romėnai iš seno

Šaukia „azilų" vardu, o grajai vadina jas „esirais",

Skvarbiai zvimbia sparva, ir, jos nusigandę, galvijai

Slėptis išlaksto miškuos; sudrebintas karvių mūkimo1, ,, 

Tikiuosi, kad supratai, jog tas žodis dingo. Kad nereikėtų ilgai laukti, pateiksiu dar vieną pavyzdį: senovėje buvo vartojami nesudėtingi pasakymai, pavyzdžiui, „susiremti". Vergilijus ir tai tau įrodys: 

Lotynas pats stebis,

Kaip du galingi kariai milžinai, užaugę pasaulio

Priešinguos šonuos, nūn susirėmę sprendžia kivirčą2. 

O dabar sakome: „spręsti ginčą kardu". Nesudėtingi pasakymai nebevartojami. Senoliai sakydavo „jei liepsiu", užuot sakę „jei paliepsiu". Tikėk ne manimi, bet tuo pačiu Vergilijumi: 

O dalis lai bus prie manęs Ir puls, kur tik liepsiu3. 

Šitaip uoliai stengiuosi ne trokšdamas parodyti, kiek laiko esu praradęs pas gramatikos mokytoją, bet tam, kad tu suprastum, kiek Enijaus ar Akčijaus žodžių aptraukė rūdys, jei pamiršome net pasakymus poeto, kurio veikalus kasdien naršome. Tu paklausi, kam man tokia įžanga ir kur aš suku. Neslėpsiu: trokštu, jeigu tai įmanoma, kad tu palankiai išklausytum žodį „būtis", o jeigu tai nelabai įmanoma, ištarsiu jį ir tau rūstaujant. Mane apgins šio žodžio kūrėjas Ciceronas. Aš manau, jis jau patikimas gynėjas. Jei tu reikalausi ko nors naujesnio, aš pasiūlysiu iškalbingą ir grakštų, net mūsų, pasipūtėlių, dailiu laikomą Fabianą. Ką gi daryti, mielas Lucilijau? Kaip kitaip išreikšti tokią reikalingą sąvoką ovota, kuri savo prigimtimi apima visų dalykų pagrindą? Prašau tavęs leisti vartoti šį žodį, aš stengsiuos man duotąja teise naudotis kuo saikingiausiai, gal net pasitenkinsiu tik ją turėdamas. Tačiau kas man iš tavo atlaidumo, jei niekaip negaliu lotyniškai išreikšti to, dėl ko ir peikiau mūsų kalbą?! Tu dar labiau smerktum romėnų kalbos skurdumą, jeigu žinotum, jog yra vienas skiemuo, kurio aš apskritai negaliu išversti. „Kokio?" — tu paklausi. To ou. Tikriausiai atrodau bukaprotis: aišku, kad jį galima išversti „tai, kas yra". Bet, man regis, čia toli gražu ne tas pats: vietoj daiktavardžio esu priverstas vartoti veiksmažodį. Tačiau, jeigu jau taip reikia, vartosiu „tai, kas yra". Vienas iš mano draugų, nepaprastai išsilavinęs žmogus, šiandien sakė, kad Platonas šį žodį vartoja šešiomis prasmėmis. Visas jas aš išdėstysiu tau, bet pirma išaiškinsiu, jog egzistuoja giminės ir rūšies sąvokos. Dabar ieškosime pirmosios giminės, nuo kurios priklauso visos rūšys, nuo kurios prasideda bet koks dalijimas ir kuri apima viską. Rasime ją, jeigu pradėsime nagrinėti kiekvieną rūšį iš eilės, grįždami prie pirmosios. Kaip sako Aristotelis, žmogus yra rūšis, arklys — rūšis, šuo — rūšis. Vadinasi, reikia ieškoti kažko bendresnio, kas jas sieja ir apima. Kas tai yra? Gyvūnas. Vadinasi, visų tų, kuriuos aš ką tik išvardijau: žmogaus, arklio, šuns giminė bus gyvūnas. Tačiau kai kas turi gyvybę, bet nėra gyvūnai. Juk mes pripažįstame, kad medžiai turi gyvybę: sakome, jog jie ir gyvena, ir miršta. Vadinasi, aukštesnę vietą užims „gyviai", nes į šią klasę įeis ir gyvūnai, ir augalai. Bet yra ir gyvybės neturinčių daiktų, pavyzdžiui, akmenys. Vadinasi, bus kažkas dar ankstesnio už „gyvį", tai yra „kūnas". Šią giminę padalysiu į rūšis, sakydamas, kad visi kūnai yra gyvi arba negyvi. Bet ir tuomet lieka kažkas aukščiau už kūną. Juk sakome, jog vienos būtybės yra kūniškos, o kitos— bekūnės. O kokia gi giminė, iš kurios jas kildiname? Ji bus tai, kam davėme nelabai kokį vardą — „tai, kas yra". Ją skirstome į rūšis, sakydami: „tai, kas yra" yra arba kūniškas daiktas, arba bekūnis. Taigi ši giminė yra pirmoji ir pati seniausia, sakyčiau, bendroji giminė. Visos kitos giminės nors ir yra giminės, bet turi rūšies požymių. Pavyzdžiui, „žmogus" yra tokia giminė. Juk ji apima rūšies sąvokas — tautų: graikai, romėnai, partai; odos spalvos: baltieji, juodieji, geltonieji; ji apima atskirų žmonių sąvokas: Katonas, Ciceronas, Lukrecijus. Vadinasi, tai, kas apima daugybę įvairiausių daiktų, yra giminė, o visa, kas pajungta kažkam kitam, priklauso rūšiai. Bendroji giminė „tai, kas yra" neturi nieko aukščiau savęs. Ji yra visų daiktų pradžia, viskas priklauso nuo jos. Stoikai nori virš jos iškelti kitą, dar pirmesnę giminę. Apie ją tuoj pasakysiu, bet pirma parodysiu, jog mano minėta giminė pagrįstai laikoma pirmąja, nes ji aprėpia visus daiktus. „Tai, kas yra" aš skirstau į dvi rūšis: kūniškas ir bekūnes būtybes. Trečios rūšies čia nėra. Kaip skirstyti kūnus? Sakau: jie esti arba gyvi, arba negyvi. Kaip skirstyti gyvus kūnus? Aš sakau: vieni turi dvasią, o kiti — tik gyvybę. Arba taip: vieni gali judėti, vaikščioti, keisti vietą, kiti auga prisitvirtinę prie žemės ir maitindamiesi šaknimis. Toliau kyla klausimas, į kokias rūšis skirstyti gyvūnus? Jie yra arba mirtingi, arba nemirtingi.

Kai kurie stoikai pirmąja gimine laiko „kažką". Pridursiu, kodėl jiems taip atrodo. Jie tvirtina: „Pasaulyje yra daiktai, kurie yra, ir yra daiktai, kurių nėra. Pasauliui priklauso ir tie, kurių nėra, kurie tik įsivaizduojami, pavyzdžiui, kentaurai, gigantai ir visa kita, kas yra sukurta tuščioje žmogaus vaizduotėje ir joje įgavo tam tikrą pavidalą, kuris realiai neegzistuoja".

Dabar grįžtu prie to, ką esu tau žadėjęs išdėstyti: kaip visa „tai, kas yra"   Platonas suskirsto į šešias grupes. Pirmosios „to, kas yra" grupės negalima pažinti nei regėjimu, nei lytėjimu, nei jokia kita jusle. Ji suvokiama tik mąstant. Bendrybė, pavyzdžiui, žmogaus apskritai sąvoka, nepagaunama akimis, bet atskiri žmonės, pavyzdžiui, Ciceronas ar Katonas — pagaunami. Negalima pamatyti gyvūno apskritai: apie jį galima tik mąstyti. Matoma tam tikra jo rūšis: arklys ar šuo. Antrajai „to, kas yra" grupei Platonas priskiria tai, kas iškyla virš visko ir viską pranoksta. Jis sako, jog tai egzistuoja ypatingu būdu. Poetas yra bendras vardas, duodamas visiems, kurie rašo eiles. Bet jau graikų krašte jis įgavo tokią prasmę, jog reiškia vieną žmogų: išgirdęs sakant „poetas", supranti, jog kalbama apie Homerą. Kas gi yra ši antroji grupė? Aišku, tai yra dievas, už visus didesnis ir galingesnis. Trečiajai grupei priklauso tie, kurie iš tikrųjų egzistuoja ir kurių yra be galo daug. bet mūsų regėjimui jie neprieinami. Tu paklausi, kas tai? Tai — Platono rakandai. Jis juos vadina idėjomis. Iš jų atsiranda visa, ką tik matome, ir pagal jų pavyzdį viskas įgauna pavidalą. Jos yra nemirtingos, nekintamos, nepažeidžiamos. Tu paklausyk, kas yra idėja, arba, tiksliau, kas ji atrodo esanti Platonui: idėja yra amžinas pavyzdys visko, kas atsiranda gamtoje. Kad tau pasidarytų aiškiau, prie šio apibrėžimo pridėsiu paaiškinimą. Noriu nupiešti tavo atvaizdą. Tu būsi mano paveikslo pavyzdys, iš tavęs mano dvasia perims tam tikrus bruožus ir perkels juos į savo kūrinį. Tavo vaizdas, kuris mane nukreipia ir man vadovauja, kurį aš stengiuos pamėgdžioti, ir bus idėja. Pasaulyje yra be galo daug tokių žmonių, žuvų, medžių pavyzdžių, pagal kuriuos atgaminama tai, ką turi sukurti gamta. Ketvirtoje grupėje yra eidos. Atidžiai klausyk, kas yra tos eidos, o jeigu bus sunku suprasti, kaltink ne mane, o Platoną. Apskritai bet koks subtilumas nėra lengvai įkandamas. Ką tikai pasinaudojau tapytojo pavyzdžiu. Norėdamas nupiešti spalvotą Vergilijaus atvaizdą, jis žiūrėtų į patį Vergilijų. Vergilijaus išvaizda — būsimo kūrinio pavyzdys — būtų idėja. O tai, ką menininkas iš jos perima ir perkelia į savo kūrinį, yra eidos. Tu paklausi, kuo jos skiriasi? Idėja yra pavyzdys, eidos — perimtas iš pavyzdžio ir perkeltas į kūrinį pavidalas. Idėją menininkas mėgdžioja, eidos sukuria. Statula turi tam tikrą vaizdą, tai ir yra eidos. Tam tikrą vaizdą turi ir pats pavyzdys, kurį stebėdamas skulptorius iškalė statulą: tai yra idėja. O jeigu reikalauji dar vieno skyrimo, tai eidos yra kūrinyje, o idėja — už kūrinio, ir ne tiek už kūrinio, kiek prieš kūrinį. Penktajai grupei priklauso tai, kas apskritai egzistuoja. Tai jau — ir apie mus, ir apie viską: Žmones, galvijus, įvairius daiktus. Šeštoji grupė — tai, kas lyg ir egzistuoja, pavyzdžiui, tuštuma ir laikas. Viso to, ką mes matome ir liečiame, iš tikrųjų Platonas nepripažįsta egzistuojančiais daiktais. Juk jie kinta ir nuolatos mažėja arba didėja. Nė vienas iš mūsų senatvėje nesame toks pat, koks buvome jaunystėje, nė vienas iš mūsų rytą nesame toks pat, koks buvome vakar vakare. Mūsų kūnai tarsi upe garma pirmyn. Visa, ką tik regime, laikui bėgant, praeina, nė vienas matomas daiktas nestovi vietoje. Besvarstydamas, jog viskas kinta, aš pats pasikeičiau. Apie tai ir kalba Heraklitas, sakydamas: „Į tą pačią upę dukart įbrendame ir neįbrendame". Mat lieka upės vardas, o vanduo jau nutekėjo. Upė yra aiškesnis pavyzdys negu žmogus. Tačiau ir mus išneša ne mažiau greita tėkmė, todėl aš ir stebiuosi mūsų kvailumu, kad taip mylime savo kūną — patį nepastoviausią iš daiktų ir bijome mirti, nors kiekviena akimirka yra prieš buvusios mūsų būklės mirtis. Ko tau bijoti, kad vieną kartą neatsitiktų tai, kas įvyksta kasdien. Aš čia kalbėjau apie žmogų, sudarytą iš netvirtos, menkos, visoms aplinkybėms paklūstančios medžiagos. Bet ir pasaulis, amžinas ir nesunaikinamas, keičiasi ir nepasilieka toks pat. Nors jis turi viską, ką turėjo anksčiau, bet turi kitaip, negu turėjo: keičiasi daiktų tvarka. Tu sakai: „Kokia man nauda iš šių subtilumų?" Jei tu klausi manęs, aš atsakysiu: „Jokios". Bet kaip tas raižytojas, kuris užmerkia pavargusias nuo įtempto žiūrėjimo akis arba nukreipia jas kitur, kaip sakoma, pagano, taip ir mes kartais turime leisti atsipalaiduoti sielai ir atgaivinti ją kokiomis nors pramogomis. Tačiau tos pramogos tegul kartu bus ir darbas. Tuomet, gerai įsižiūrėjęs, galėsi iš jų paimti ką nors sveiko. Aš, Lucilijau, taip paprastai ir darau: iš kiekvieno, net ir labai filosofijai tolimo žinojimo, bandau šį tą išgauti ir padaryti naudingą. Kas bendra yra tarp papročių pertvarkymo ir dabar mūsų nagrinėtų klausimų? Kaip Platono idėjos gali padaryti mane geresnį? Ar galima iš jų gauti ką nors, kas pažabotų mano norus? O kad ir štai kas: Platonas neigia, kad iš tikrųjų egzistuoja visi daiktai, kurie kaip vergai tarnauja mūsų pojūčiams, kurie uždega ir skatina mus. Vadinasi, jie yra laikinai kokį nors pavidalą įgavę atvaizdai, ir nė vienas iš jų nėra pastovus ar tvirtas. O mes jų trokštame taip, tarsi jie visados bus arba mes visados juos turėsime. Silpni ir neištvermingi mes stovime tarp tuštybių. Nukreipkime sielą į tai, kas amžina. Stebėkimės aukštybėse skrajojančiais visų daiktų pavyzdžiais ir tarp jų esančiu dievu, mąstančiu apie tai, kaip apginti nuo mirties visa, ko jis dėl materijos pasipriešinimo neįstengė padaryti nemirtingų, ir apie tai, kaip protu nugalėti kūno ydas. Mat viskas lieka ne todėl, kad yra amžina, bet todėl, kad viską apgina pasaulio valdovo rūpestis. Tam, kas nemirtinga, nereikia sergėtojo, o visa kita saugo kūrėjas, savo jėga įveikdamas medžiagos laikinumą. Niekinkime visa, kas neturi vertės tiek, kad neaišku, ar apskritai egzistuoja. Kartu mąstykime štai apie ką: jei apvaizda gelbsti nuo pavojų pasaulį, kuris ne mažiau mirtingas už mus, tai mūsų pačių įžvalgumas gali šiek tiek pratęsti mūsų apgailėtino kūno gyvavimą, jei sugebėsime valdyti ir pažaboti malonumus — pagrindinę mūsų žūties priežastį. Pats Platonas per savo pastangas sulaukė gilios senatvės. Jis buvo apdovanotas sveiku ir stipriu kūnu, net savo vardą gavo dėl plačios krūtinės4, tačiau kelionės per jūras bei pavojai atėmė iš jo daug jėgų. Ir vis dėlto, nepaisant daugybės vargų, santūriai gyvendamas, vengdamas godumą žadinančių dalykų, uoliai rūpindamasis savimi, jis sulaukė senatvės. Manau, tu žinai, jog Platonas per savo pastangas pasiekė tai, kad mirė savo gimimo dieną, pragyvenęs lygiai aštuoniasdešimt vienerius metus. Todėl atsitiktinai tuo metu Atėnuose buvę magai paaukojo mirusiam auką, nutarę, jog velioniui buvo tekęs aukštesnis negu žmogaus likimas, nes jis nugyveno tobulą metų skaičių: devyniskart po devynis. Neabejoju, jog jis <...> būtų sutikęs atiduoti iš šio skaičiaus keletą dienų, kad išlaisvintų juos nuo šios aukos. Saikingumas gali pratęsti senatvę, kurios, mano nuomone, nereikia nei geisti, nei kratytis. Malonu kuo ilgiau pabūti su savimi, jei padarai save vertą draugijos. Tad turime nutarti, ar reikia niekinti tai, kas dar liko senatvėje, ir, nelaukiant galo, savo rankomis jį pasidaryti. Tas, kuris laukia savo likimo, nedaug kuo skiriasi nuo bailio, kaip be saiko mėgstančiu vyną laikomas tas, kuris ištuština amforą, išsiurbdamas ir nuosėdas. Tačiau pažiūrėkime, ar paskutinioji gyvenimo atkarpa yra nuosėdos, ar kažkas skaidriausio ir švariausio: gal protas blaivus ir neatbukę jausmai padeda sielai, o kūnas nenusilpęs ir per anksti nemiręs. Didelis skirtumas, ką žmogus nori pratęsti: gyvenimą ar mirtį. Jei kūnas nebetarnauja, ar neverta iš jo išleisti kenčiančią sielą? Ir galbūt tai reikia padaryti truputį anksčiau negu ateis laikas, nes, kai jis ateis, tu gali nebeįstengti to padaryti. Kai nedorai gyventi yra pavojingiau negu greitai mirti, tik kvailys nepaaukoja trumpos laiko atkarpos, kad išsipirktų iš didelio pavojaus. Tik nedaugelį labai ilga senatvė atveda prie mirties nenuskriaudusi, o daugumos neveiklus gyvenimas kėpso nenaudojamas. Ar, tavo nuomone, gyvenime esti žiauresnių praradimų negu teisės jį užbaigti praradimas?! Neklausyk manęs, jei nenori, nemanyk, kad mano sprendimai skirti tau, bet apsvarstyk mano žodžius. Aš nepaliksiu senatvės, jei ji man išsaugos mane visą, aišku, visa tai, kas many geriausia. O jei ji pradės silpninti mano protą, atiminėdama jį dalimis, jei paliks man ne gyvenimą, o tik gyvybę, iššoksiu iš šio sukiužusio, griūvančio pastato. Nebėgsiu į mirtį nuo ligos, jei ji išgydoma ir negadina sielos. Nekelsiu rankos prieš save dėl skausmo: tokia mirtis būtų pralaimėjimas. Tačiau, jei žinosiu, kad man jį reikės kęsti nuolatos, išeisiu ne dėl jo paties, bet todėl, kad jis trukdys viskam, dėl ko gyvena žmogus. Silpnas ir bailus yra tas, kuris miršta dėl skausmo, kvailas — tas, kuris gyvena tam, kad kęstų skausmą.

Bet jau smarkiai užsišnekėjau. Be to, ir pats dalykas toks, kad jį būtų galima svarstyti visą dieną. Kaip galės laiku užbaigti gyvenimą tas, kuris negali užbaigti laiško?! Taigi lik sveikas. Šiuos žodžius skaitysi mieliau negu svarstymus apie mirtį.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai