Ketvirtadienis, Birž 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

PENKIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo laiškas suteikė man daug malonumo. Leisk man vartoti įprastus žodžius ir nepriskirk jiems stoikų teikiamos reikšmės. Mes manome, jog malonumas yra yda. Tegul bus taip. Tačiau šį žodį vartojame ir tam, kad išreikštume sielos linksmumą. Žinau, kad, rikiuojant žodžius pagal mūsų liniuotę, malonumas yra gėdingas dalykas, o džiaugsmas — pasitikinčios savaisiais ir tikraisiais turtais sielos pakilimas — tenka tik išminčiui. Bet paprastai kalbėdami, sakome, jog mums daug džiaugsmo suteikė ano žmogaus išrinkimas konsulu, vestuvės ar žmonos gimdymas, nors visa tai visai nėra tikras džiaugsmas, o dažnai — net būsimo liūdesio pradžia. Tikrajam džiaugsmui būdinga tai, kad jis niekada nesibaigia ir nevirsta savo priešybe. Taigi, anot mūsų Vergilijaus, „širdies džiaugsmai nelabieji"1. Pasakyta vaizdžiai, bet nelabai tiksliai. Mat joks džiaugsmas nėra nelabas; jis šitaip pavadino malonumus ir taip išreiškė viską, ką norėjo. Jis turėjo galvoje žmones, patenkintus savo nelaime.

Ir vis dėlto aš ne be pagrindo tvirtinau, kad tavo laiškas man suteikė didelį malonumą. Nors neišmanantis džiaugiasi ir dėl rimtos priežasties, tačiau jo nevaldomą ir akimirksniu galintį virsti savo priešybe jausmą aš vadinu ne džiaugsmu, o malonumu. Jį kelia klaidingas gėrio supratimas, jis yra nesuvaldomas ir besaikis.

Bet grįžtu prie pradžios. Paklausyk, kas mane pradžiugino tavo laiške: tu valdai žodžius. Kalba tavęs nekelia į aukštybes, neneša toliau negu buvai ketinęs. Daugelį koks nors patikęs gražus žodis suvilioja parašyti tai, ko nebuvo ketinę rašyti. Tau taip neatsitinka, rašai glaustai ir dalykiškai. Kalbi tiek, kiek nori, o išreiški daugiau negu pasakai. Yra kažko dar svarbesnio požymis, kuris rodo, jog tavo sieloje nėra nieko nereikalingo, nieko išpūsto. Randu ir perkeltinės reikšmės žodžių, bet ne tiek neapgalvoti, kad jie būtų pavojingi. Randu vaizdingų pasakymų, kuriuos kai kas draudžia mums vartoti ir tvirtina, kad jie leistini tik poetams. Man regis, tokie žmonės nėra skaitę senųjų rašytojų, kurie dar nesivaikė visų liaupsinamo iškalbingumo. Jie šnekėjo paprastai, norėdami tik įrodyti dalyką, tačiau jų kalba pilna perkeltinės reikšmės posakių. Mano nuomone, mums jie reikalingi ne dėl to, dėl ko jie reikalingi poetams: jie paremia mus atskleisdami kalbė­tojui ir klausytojui dalyko esmę. Štai labai atidžiai skaitau Sekstijų, aštraus proto vyrą, graikiškai rašiusį, bet romėniškai mąsčiusį filosofą. Mane sujaudino vienas jo pateiktas vaizdas: ten, kur galima tikėtis priešą pulsiant iš visų pusių, mūšiui pasiruošusi kariuomenė žygiuoja keturkampiu. „Tą patį, — sako jis, — turi daryti išminčius: tegul visas savo dorybes jis išdėsto aplinkui, kad ten, kur iškils koks nors pavojus, būtų paruošta apsauga, be sąmyšio paklūstanti vado mostui." Matome jog garsių karvedžių vadovaujamos kariuomenės yra taip surikiuotos, kad iš karto visos pajėgos galėtų sužinoti vado įsakymą, kad vieno trimitininko duotas signalas iš karto nuskrietų ir per pėstininkus, ir per raitelius. Mums to dar labiau reikia,— tvirtina jis. Mat kariai dažnai be priežasties bijo priešo, ir labiausiai įtartinas jiems atrodęs kelias pasirodo esąs saugiausias, nes kvailybė niekada neturi ramybės. Baimė ją gaubia ir iš viršaus, ir iš apačios, kelia jai nerimą iš visų pusių. Pavojai ir paskui ją seka, ir užbėga jai už akių. Viskas ją baugina, niekam ji nepasiruošusi, krūpčioja net nuo pagalbos. O išminčius apsiginklavęs prieš bet kokį puolimą ir visada pasirengęs pavojui. Jis nesitrauks užgiuvus skurdui, sielvartui ar nešlovei, o drąsiai žengs per juos ir kiaurai juos pereis. Daug kas mus varžo, daug kas silpnina. Ilgai buvome nugrimzdę į ydas, ir mums sunku jų atsikratyti. Mes ne tik išsitepėme, bet ir užsikrėtėme jomis. Kad nešokinėtume nuo vienos minties prie kitos, iškelsiu dažnai mano svarstomą klausimą: kodėl kvailumas taip atkakliai mus apgulęs? Pirmiausia todėl, kad nedrąsiai jį atremiame ir prie sveiko proto veržiamės ne iš visų jėgų. Antra, mes per mažai tikime išmintingų vyrų atradimais, nepriimame jų atvira širdimi, ir, esant tokiam svarbiam reikalui, mums trūksta užsispyrimo. Kaip gali išmokti kovoti su ydomis žmogus, kuris šito mokosi tik tada, kai neatsiduoda ydoms? Nė vienas nepasinėrėme į gelmę, nuskynėme tik pačias viršūnes ir, būdami užsiėmę reikalais, manėme, jog filosofijai užtenka, ir net per daug, skirti truputį laiko. Ypač mums kliudo tai, kad per greitai pradedame gėrėtis savimi. Radę tokių, kurie vadina mus dorais, protingais, tyrais žmonėmis, tuojau pat jiems pritariame. Nesitenkiname saikingais pagyrimais, o lyg privalomą dalyką priimame visa, kad ir ką mums duotų begėdiškas padlaižiavimas. Mes sutinkame su tais, kurie tvirtina, jog mes geriausi ir išmintingiausi, nors žinome, kad jie dažnai meluoja. Esame tokie atlaidūs sau, kad norime būti giriami net už dorybes, kurioms ypač prieštarauja visi mūsų poelgiai. Kankintojas noriai klausosi apie savo švelnumą, plėšikas — apie savo dosnumą, girtuoklis ir paleistuvis — apie savo santūrumą. Vadinasi, mes nenorime pasitaisyti todėl, kad tikime esą patys geriausi. Kai Aleksandras jau klaidžiojo Indijoje, puolimais niokodamas net savo kaimynams ne visai žinomas gentis, jis apsupo kažkokį miestą. Apjodamas jo sienas ir ieškodamas silpniausios įtvirtinimų vietos, jis buvo sužeistas strėlės, tačiau išsilaikė balne ir tęsė ką pradėjęs. Po to, nustojus bėgti kraujui, sausą žaizdą ėmė smarkiau skaudėti ir nuo arklio nukarusi blauzda pamažu nutirpo. Priverstas sustoti, jis tarė: „Visi prisiekinėja, jog aš — Jupiterio sūnus, bet ši žaizda sako, kad aš esu žmogus“. Ir mes darykime tą patį. Pataikavimas kiekvieną savaip sukvailina. Sakykime: „Jūs tvirtinate, kad aš esu protingas. Tačiau aš pats matau, jog trokštu daugelio nenaudingų ir geidžiu daugelio kenksmingų dalykų. Juk aš net nesuvokiu to, ką gyvuliams parodo sotumas — koks turi būti valgymo ir gėrimo saikas. Ligi šiol nežinau, kiek man galima". Pamokysiu tave, kaip suvokti, jog dar nesi išminčius. Išminčius yra kupinas džiaugsmo, linksmas, patenkintas, nesugniuždomas, jis gyvena taip, kaip dievai. Dabar pasižiūrėk į save: jeigu niekuomet nebūni liūdnas, jeigu jokia viltis nejaudina tavo sielos ateities laukimu, jeigu ir dieną, ir naktį tavo kilnios, savimi patenkintos dvasios būsena yra pastovi ir vienoda, tu pasiekei žmogui prieinamo gėrio, viršūnę. Bet jeigu tu visur ieškai įvairių malonumų, tebūnie tau žinoma, jog išminties tau trūksta tiek pat, kiek ir tikro džiaugsmo. Tu nori juos pasiekti, bet klysti tikėdamasis surasti juos pasinėręs į turtus, svarbias pareigas, žodžiu, ieškodamas džiaugsmo jų sukeltuose rūpesčiuose. Tu trokšti jų, vildamasis linksmybės ir malonumo, o jie yra skausmų priežastis. Kartoju: visi veržiasi prie džiaugsmo, bet nežino, iš kur jis, pastovus ir didelis, kyla. Vienas jo ieško puotose ir lėbavimuose, antras — trokšdamas garbės ir klientų minioje, trečias — meilužėje, ketvirtas — tuščiai girdamasis laisvajam pritinkančiais mokslais ir žinojimu nieko negelbstinčių kūrinių. Visi šios melagingos ir trumpalaikės paguodos dalykai apgauna kaip girtumas, už linksmą vienos valandos beprotybę reikalaujantis mokėti ilgomis pagiriomis, kaip sužavėtos minios plojimai ir palankūs pritarimo šūksniai, įgyjami ir perkami didelių rūpesčių kaina. Tad nepamiršk, jog pastovus džiaugsmas yra išminties dovana. Išminčiaus siela yra tarsi pasaulis mėnesienoje — ten visados giedra. Vadinasi, yra dėl ko siekti išminties: išminčių visuomet lydi džiaugsmas. Toks džiaugsmas gimsta tik iš dorybių įsisąmoninimo. Džiaugtis gali tiktai drąsus, tiktai teisingas, tiktai santūrus. „Kaipgi yra,— tu paklausi.— Argi kvaili ir nedori nesidžiaugia?" Ne daugiau už grobį sučiupusį liūtą. Kai jie pavargsta nuo vyno ir paleistuvysčių, kai jiems pritrūksta naktų patenkinti savo ydoms, kada nuo priverstinių malonumų, kurie netelpa ankštame kūne, atsiranda vočių, tada nelaimingieji sušunka šiuos Vergilijaus žodžius:

 Kaip, apsigavę džiaugsmu, paskutinę naktį mos leidom,

Nors tu visa žinai, bet reikia darsyk pakartoti3. 

Lėbautojai visas naktis praleidžia tarp apgaulingų džiaugsmų, tarytum kiekviena iš jų būtų paskutinė. O tikrasis džiaugsmas, lydintis dievus ir su jais besivaržančius žmones, niekuomet nenutrūksta ir nesibaigia. Jis baigtųsi, jei būtų iš ko nors gautas. Tačiau kadangi jis nėra svetima dovana, tai nepavaldus svetimai galiai. Likimas negali išplėšti to, ko nebuvo davęs. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai