Sekmadienis, Rugp 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - KETURIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

KETURIASDEŠIMT PENKTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Skundies, kad tau ten trūksta knygų. Tačiau svarbu turėti jų ne daug, o gerų. Skaitymas atsirenkant duoda naudos, o bet koks skaitymas — tik malonumą. Tas, kuris užsibrėžęs pasiekti tikslą, renkasi vieną kelią ir nesibasto daugybe kelių, nes tai būtų ne ėjimas, o klaidžiojimas. Tu sakai: „Labiau norėčiau, kad duotumei man patarimų, o ne knygų". Aš esu pasiruošęs išsiųsti visus, kiek tik turiu, iššluodamas visą savo sandėlį. Jei galėčiau, pats tenai vykčiau. Jei neturėčiau vilties, kad greitai baigsi savo tarnybą, pašaukčiau save, senį, į žygį, ir manęs neįstengtų išgąsdinti nei Charibdė su Scile, nei tas sakmėse apdainuotas sąsiauris. Ne laivu, o pats plaukte jį perplaukčiau, kad tik galėčiau tave apkabinti ir, būdamas šalia, įvertinti, kaip išaugo tavo siela. Tavo prašymas, kad atsiųsčiau ir savo kūrinių, nežadina man minties, jog pasidarysiu iškalbingas, kaip nemanyčiau, jog pasidarysiu gražus, jeigu tu pageidautum mano atvaizdo. Suprantu, kad tai yra ne įvertinimo, o tavo atlaidumo požymis. Jeigu tai yra ir įvertinimas, jį tau įkvėpė atlaidumas. Tačiau kad ir kokios būtų mano knygos, skaityk jas manydamas, jog iki šiol tebeieškau tiesos, nors nežinau, kas ji, ir atkakliai mėginu ją rasti. Juk nesu išsilaisvinęs iš kieno nors valdžios, nepasivadinau kieno nors vardu1. Labai pasitikiu didžiųjų vyrų nuomone, bet ginu ir kai kurias savo mintis. Jie paliko mums ne tik atradimų, bet ir tai, kas ieškotina. Galbūt jie būtų atradę reikalingiausių dalykų, jei nebūtų ieškoję beprasmiškų. Daug laiko iš jų atėmė žodžių žaismas ir painūs svarstymai, lavinantys tuščią sąmojį. Mes sunarpliojame mazgus, suteikiame žodžiams dvejopą prasmę, o paskui juos atnarpliojame. Ar tiek jau daug turime laisvo laiko? Ar jau mokame gyventi ir mirti? Visos mintys turėtų būti nukreiptos ten, kur reikia rūpintis, kad mūsų neklaidintų ne žodžiai, bet daiktai. Kam man nurodinėji panašių pasakymų skirtumus, kurie niekada nieko neklaidina, jei tik nepradedama samprotauti? Klaidina daiktai: juos skirk. Užuot mylėję gėrį, mes mylime blogį. Trokštame visai priešingų dalykų, negu troškome anksčiau. Mūsų troškimai prieštarauja troškimams, sumanymai — sumanymams. Padlaižiavimas labai panašus į draugystę. Jis ne tik mėgdžioja ją, bet nugali ir pralenkia. Jo klausomasi įdėmiai ir palankiai, jis prasiskverbia į širdies gelmes, yra malonus tuo, kuo yra kenksmingas. Pamokyk mane, kaip atskirti šį panašumą. Užuot atėjęs draugas, pas mane ateina meilus priešas. Prisidengusios dorybe, atšliaužia ydos. Po drąsos šūkiu slepiasi karštagalvystė, ištižimas vadinamas santūrumu, bailumas laikomas atsargumu, čia mes klaidžiojame labai pavojingai, todėl kiekvieną dalyką paženklink aiškiai. Nė vienas nebus toks kvailas, kad, paklaustas, ar turi ragus, imtų čiupinėti kaktą2, ir toks žioplas ar bukas, kad nežinotų tiesos, nors tu ir įtikintum gudriausiais išvedžiojimais. Čia toks pat nežalingas sukčiavimas, kaip ir akių dūmimas taurėmis ir akmenėliais, kada linksmina pati apgaulė. Padaryk, kad aš suprasčiau, kodėl taip būna, ir aš nebesidomėsiu tuo. Tą. patį galima pasakyti apie anas žodžių pinkles (kaip man geriau pavadinti sofizmus?!). Nežinančiam jie nekenkia, o žinančiam nepadeda. Jeigu nori išsklaidyti dviprasmybes, mokyk mus, kad laimingas yra ne tas, kurį minia vadina laimingu ir kuriam plaukia daug pinigų, bet tas, kurio visas gėris glūdi jo sieloje; kuris yra tiesus, kilnios dvasios; kuris niekina visa, kas keičiasi; kuris nemato nieko, su kuo norėtų pasikeisti vietomis; kuris žmogų vertina tik kaip žmogų-kuris savo mokytoja pasirenka prigimtį ir gyvena pagal jos įstatymus taip, kaip ji liepia; kurio gėrio neatims jokia jėga; kuris bloga paverčia geru; kuris yra tvirto nusistatymo, nesujaudinamas ir bebaimis; kurį gali kokia nors jėga paveikti, bet negali išmušti iš vėžių; kurio likimas, stipriai įsmeigęs nuodingiausią ietį, nesužeidžia, o tik apdrasko, ir tai retai, nes kitos žmonių giminę parbloškiančios jo ietys atšoka tarsi ant stogo užkritusi kruša: nekenkdama namo savininkui, ji tik barbena ir tirpsta. Kam tu mane gaišini tuo, ką pats vadini melagio išprotavimais ir apie ką parašyta tiek daug knygų3? Man meluoja visas gyvenimas. Tu parodyk jo klaidas ir nukreipk jį į tiesos kelią, jei esi toks gudrus. Jis laiko būtinu tai, kas dažniausiai yra nereikalinga. Netgi tai, kas nėra nereikalinga, negali padaryti žmogaus laimingo ir patenkinto. Juk tai, kas būtina, nebūtinai yra gėris. Mes pažeminsime gėrį, jeigu vadinsime jo vardu duoną, miežinę košę ir kitus daiktus, be kurių negalime gyventi. Tai, kas yra gėris, yra būtina; tai, kas būtina, ne visada yra gėris, nes būtini yra ir patys niekingiausi dalykai. Nė vienas nemenkina gėrio reikšmės tiek, kad imtų jį lyginti su kasdienybės daiktais. Kaipgi tad yra? Ar ne geriau tau stengtis įrodyti visiems, jog sugaištame daug laiko, ieškodami nereikalingų dalykų, jog daugelis praleidžia gyvenimą, kurdamiesi gyvenimo sąlygas? Prisimink kiekvieną žmogų, pamąstyk apie visus: kiekvieno gyvenimas užimtas rytdiena. Tu paklausi, ar yra čia kas nors bloga. Be galo daug. Juk jie ne gyvena, o tik rengiasi gyventi ir viską atidėlioja. Kiek besistengtume, gyvenimas vis tiek mus pralenks. Dabar jis pro mus, begaištančius, iš tiesų prabėga lyg svetimas ir, kasdien taip praeidamas, baigiasi paskutiniąja diena. Bet tam, kad laiškas, kuris privalo tilpti kairėje skaitančiojo rankoje, nebūtų per didelis, ginčą su dialektikais, per daug subtiliais ir besirūpinančiais vien tuo ir niekuo kitu, atidedu kitai dienai. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai