Ketvirtadienis, Spa 17th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - KETURIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

KETURIASDEŠIMT SEPTINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Malonu buvo sužinoti iš atkeliaujančių tavo krašto žmonių, kad draugiškai gyveni su savo vergais. Toks elgesys dera tavo išminčiai ir tavo išsilavinimui. „Jie vergai." Bet jie —ir žmonės! „Jie vergai." Bet jie namiškiai! „Jie vergai." Bet jie - ir nuolankūs bičiuliai!  „Jie vergai." Bet jie — vergijos draugai, jei turėsime galvoje, kad likimas vienodai valdo ir juos, ir tave. Man kelia juoką tie, kurie mano, jog gėda pietauti su vergu. Kodėl jie taip mano? Todėl, kad puikybė įpratino pietaujantį šeimininką apsistatyti būriu vergų. Jis valgo daugiau negu gali ir, be saiko prisirydamas, apkrauna ir taip prikimštą skrandį, jau atpratusį nuo skrandžio pareigų, nes jam daug sunkiau viską suvirškinti negu prisikimšti. O nelaimingiesiems vergams šeimininkas neleidžia net burnos praverti, nė puse žodžio persimesti. Rykštės nuslopina mažiausią murmesį, jos gresia net atsitiktinai kostelėjus, sučiaudėjus, krenkštelėjus. Kančia jie užmoka už tylą, pertrauktą keliais žodžiais; alkani ir nebylūs jie stovi ištisas naktis. Taip jau būna, kad tie, kuriems neleidžiama šnekėtis šeimininko akivaizdoje, šneka apie šeimininką kitur. O tie, kurie kalbėdavosi ne tik prie šeimininko, bet ir su juo pačiu, kurių liežuvis nebuvo atpratęs vartytis, yra pasiruošę kišti savo sprandą po kirviu už šeimininką, ant savo galvos užsitraukti jam gresiantį pavojų. Prie stalo jie kalba, kankinami — tyli1.

Dažnai yra kartojamas to paties išdidumo pagimdytas priežodis: kiek vergų — tiek priešų. Jie — ne priešai, mes patys juos padarome priešais. Jau nekalbant apie žiaurumo ir nežmoniškumo apraiškas, mes ir taipgi juos laikome ne žmonėmis, o gyvuliais. Kai sugulame pietauti2, vienas iš jų valo spjaudalus, kitas, susirietęs po įkaušusių puotautojų guoliais, renka valgių likučius. Trečias pjausto brangius paukščius, tiksliais išlavintos rankos judesiais atkirsdamas krūtinės ir pasturgalio gabalus. Vargšas, jis gyvena vien tam, kad kaip reikiant kapotų paukštieną. Bet kažin ar tas, kuris šito reikalauja savo malonumui, nėra didesnis vargšas už tą, kuris šito mokosi priverstas. Ketvirtas, išpuoštas lyg moteris vyno pilstytojas, grumiasi su savo amžiumi: negali atsisakyti vaikystės, nes yra tempiamas atgal į ją. Iš stuomens jis — karys, o iš odos su nutrintais ar išpešiotais plaukais — vaikas. Jis nemiega, ištisas naktis atiduoda šeimininko girtuoklystei arba geiduliams: miegamajame jis atlieka vyro, puotoje — berniuko pareigas. Penktas, kuriam pavesta įvertinti puotautojus, stovi nelaimingas ir žiūri, kuriuos dėl jų pataikavimo, apsirijimo ar plepumo galima pakviesti rytdienai. O kur dar maisto pristatytojai, iki smulkmenų žinantys pono skonį: jie žino, koks kvapas jį erzina, kieno vaizdas džiugina, kokia naujove galima jį, viskuo besišlykštintį, sudominti, nuo ko jis iki kaklo sotus ir ką geistų tą dieną suvalgyti. Ir su tokiais žmonėmis šis negali pietauti manydamas, kad pažemins save, jeigu atsisės prie vieno stalo su vergais. Bet, dievaži, kiek esama ponų, kurie kilę iš vergų! Prie Kalisto namų slenksčio mačiau stoviniuojant jo buvusį šeimininką, kuris Kalistui kadaise buvo užkabinęs skelbimą, dėl kurio šis buvo atsidūręs tarp pačių prasčiausių parduodamų vergų. Dabar jo neįleido į namus, kai į juos ėjo kiti žmonės. Jam atsilygino vergas, kadaise įmestas į pirmąjį dešimtuką3, kurį skelbdamas šauklys bando balsą. Jis pats savo ruožtu atstūmė jį nepriimdamas namuose kaip verto svečio. Šeimininkas pardavė Kalistą, bet kiek daug pardavė Kalistas šeimininkui!

Truputį pamąstyk apie tą, kurį vadini vergu. Juk jis gimęs iš tokios pat sėklos, vaikšto po tuo pačiu dangumi kaip ir tu, taip pat kvėpuoja, taip pat gyvena, taip pat miršta. Kaip tu gali jį matyti kilmingą, taip jis gali tave matyti vergą. Sutriuškinus Marijų, laimė nusigręžė nuo daugybės aukštos kilmės asmenų, kurie per karo tarnybą ketino pasidaryti senatoriais. Vienus ji padarė piemenimis, kitus — lūšnos sargybiniais. Štai ir niekink žmogų tos padėties, kurioje neniekindamas pats gali atsidurti. Nenoriu leistis į platesnius samprotavimus apie tai, kaip elgiamės su vergais. Jiems esame be galo išdidūs, nepaprastai žiaurūs ir įžūlūs. Štai mano pamokymų esmė: su mažesniu elkis taip, kaip norėtum, kad didesnis elgtųsi su tavimi. Kai tau į galvą ateis mintis, kaip tau leista elgtis su savo vergu, visada pamąstyk apie tai, kaip tavo šeimininkui leista elgtis su tavimi. „O aš, — tu sakai, — neturiu šeimininko." Tu dar jaunas, gal ir turėsi jį. Ar nežinai, kokio amžiaus pradėjo vergauti Hekuba, Krezas, Darijaus motina, Platonas, Diogenas? Su vergu elkis maloniai, netgi draugiškai, kalbėk su juo, tarkis, pietauk. Čia visas išrankiųjų būrys suriks man: „Koks pažeminimas! Kokia gėda!" O aš sučiupsiu juos bučiuojančius ranką svetimam vergui. Argi nematote, kaip mūsų protėviai stengėsi, kad ant ponų galvų nekristų neapykanta, o ant vergų — įžeidinėjimai? Šeimininką vadindavo šeimos tėvu, o vergus — namiškiais, kaip ligi šiol jie tebevadinami mimuose. Senoliai įvedė šventę4, per kurią, ir ne tik per ją, vergai būtinai valgydavo kartu su šeimininkais, jiems būdavo rodoma pagarba, leidžiama naudotis teisėmis, įstatymais, ir namuose viskas vykdavo taip, tarsi mažoje valstybėlėje. Kaip? Visus vergus leisti prie stalo? Ne, taip, kaip ir laisvuosius. Tu klysti manydamas, jog aš varysiu šalin užsiimančius nešvaresniu darbu, pavyzdžiui, mulų varovą arba artoją. Vertinsiu juos ne pagal užsiėmimą, o pagal sielos gerumą. Kiekvienas savo dvasią sukuria pats, o tarnybą skiria atsitiktinumas. Taigi tegu vieni pietaus su tavimi todėl, kad jie to verti, o kiti — kad pasidarytų to verti. Jeigu jų elgesyje ir bus vergiško nevalyvumo, jis išnyks bendraujant su kilnesniais žmonėmis. Mielas Lucilijau, neieškok draugo forume ar kurijoje. Atidžiai apsižvalgęs rasi jį ir namie. Dažnai gera medžiaga pražūva be meistro rankos; bandyk ir tyrinėk. Kvailas tas, kuris, pirkdamas arklį, apžiūrinėja ne jį, bet kamanas ir vadeles. Dar kvailesnis tas, kuris vertina žmogų pagal drabužį ar padėtį, kuri pridengia mus taip, kaip ir drabužis. „Jis vergas." Bet gal laisva jo dvasia? „Jis vergas." Ar tai jam kenkia? Parodyk tokį, kuris nevergauja. Vienas vergauja geiduliams, kitas — godumui, trečias — garbės troškimui, o apskritai visi yra vilties ir baimės vergai. Galiu parodyti buvusį konsulą, vergaujantį senei, ir turtuolį, vergaujantį tarnaitei, galiu išvardyti labai kilmingus jaunuolius — artistų vergus. Nėra gėdingesnės vergijos už savanorišką vergiją. Neleisk tiems išrankiesiems tavęs įgąsdinti. Su vergais būk linksmas ir neryškink savo pranašumo: tegul geriau tave gerbia negu bijo. Kas nors priekaištaus, jog šaukiu vergus užsimauti veltinę kepurę5, o ponus verčiu nuo paaukštinimo, kai sakau, kad tegu geriau vergai gerbia šeimininką negu jo bijo. „Nejaugi jis taip tiesiai ir sako, kad tegul vergai mus gerbia, tarytum jie būtų klientai ar sveikintojai? Kas šitaip kalbės, tas bus pamiršęs, jog Šeimininkams nėra per maža to, ko užtenka dievui — pagarbos ir meilės. Meilė nebūna kartu su baime. Manau, jog labai teisingai darai stengdamasis, kad tavo vergai nebijotų tavęs, ir bausdamas tik žodžiais. Rykštėmis tik gyvuliai raginami. Ne visa, kas yra žalinga, įžeidžia. Bet išlepimas mus veda prie tokio įniršio, kad visa, kas prieštarauja mūsų norams, kelia mums pyktį. Taip ir įgyjame karalių įpročių. Juk šie tiek užmiršta savo jėgą ir kitų silpnumą, kad dėl menkniekių taip užsidega, tarsi juos būtų kas nors nuskriaudęs, nors nuo šio pavojaus juos saugo jų padėties didybė. Jie patys supranta tai, bet ieško progos pakenkti: nuoskauda jiems reikalinga tam, kad galėtų skriausti kitus. Nenoriu tavęs ilgiau gaišinti. Nereikia tavęs raginti. Dorybė turi tokią savybę: ji pasitenkina pati savimi, ir nesikeičia. Blogis— nepastovus dalykas, jis dažnai keičiasi, tik ne į gerąją, o tiesiog į kitą pusę. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai