Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - KETURIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

KETURIASDEŠIMT AŠTUNTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Į laišką, kurį tu atsiuntei iš kelionės ir kuris toks pat ilgas kaip ir pati kelionė, atsakysiu vėliau. Turiu pasitraukti į vienatvę ir mąstyti, ką tau patarti. Juk, prašydamas patarimo, tu taip pat ilgai mąstei, ar jo prašyti. Tuo labiau privalau tai daryti, nes, norint atsakyti į klausimą, reikia daugiau laiko negu paklausti, ypač kai vienas dalykas patenkins tave, o kitas — mane. Ar ir vėl kalbu kaip epikūrininkas? Mane patenkina tai, kas ir tave, ir aš nebūčiau tavo draugas, jeigu tai, kas rūpi tau, nerūpėtų man. Draugystė daro visus mūsų reikalus bendrus: ir sėkmė, ir nelaimės, ir visas mūsų gyvenimas yra bendras. Negali būti laimingas tas, kuris žiūri tik savęs, viską kreipia savo naudai. Jeigu nori gyventi dėl savęs, gyvenk dėl kito. Šis stropiai ir šventai saugomas ryšys, kuris jungia žmones su žmonėmis ir rodo, kad yra kažkoks bendras žmonių giminės įstatymas, labiausiai skatina ugdyti aną anksčiau mano minėtą draugystės ryšį. Viską dalysis su draugu tas, kuris daug ką pasidalys su kiekvienu žmogumi. Lucilijau, geriausias vyre, aš labiau norėčiau, kad tie gudrūs mokytojai paaiškintų man, ką aš turiu duoti draugui ir ką — kiekvienam žmogui, užuot aiškinę, kaip išreikšti sąvoką „draugas" ir kiek reikšmių turi žodis „žmogus". Štai išmintis ir kvailybė išsiskiria į priešingas puses. Paskui kurią eiti man? Kuria kryptimi man liepsi eiti? Vienam kiekvienas žmogus — draugas, kitam draugas — ne bet koks žmogus. Pirmasis draugauja dėl savęs, antrasis dėl draugo. O tu kankini žodžius, skirstydamas juos skiemenimis. Nejaugi, nemokėdamas sugalvoti suktų klausimų ir neatskirdamas, esant klaidingai išvadai, tiesos nuo apgaulės, aš negalėsiu suprasti, ko vengti ir ko siekti? Man gėda: toks rimtas dalykas, o mes, seniai, žaidžiame: „Šuo — skiemuo. Šuo ėda mėsą. Vadinasi, skiemuo ėda mėsą". Tarkim, jog aš negaliu šito išspręsti. Kuo pavojinga ir kuo žalinga man tai, kad aš šito nežinau? Be abejo, man reikia bijoti, kad vietoj šuns kada nors nepaglostyčiau skiemens arba kad dėl mano neatsargumo knyga nesurytų mėsos! Dar gudresnis yra toks išprotavimas: „Šuo — skiemuo. Skiemuo mėsos neėda. Vadinasi, šuo mėsos neėda". Vaikų tauškalai! Ir todėl mes raukome kaktą?! Todėl mes užsiauginame barzdą?! Ir to mes, rimti ir išbalę, mokome kitus? Ar nori žinoti, ką filosofija žada žmonių giminei? Patarimą. Vieną jau šaukia mirtis, kitą slegia skurdas, trečiam ramybės neduoda savi ar svetimi turtai. Anas bijo blogos lemties, šis trokšta atsikratyti savo sėkmės. Šiam priešiški žmonės, anam — dievai. Kam man pasakoji apie šiuos žaidimus? Čia ne vieta juokams. Tu esi pašauktas padėti nelaimingiesiems. Žadėjai padėti skęstantiems, belaisviams, ligoniams, elgetoms, tiems, kurie pakišę kaklą po iškeltu kirviu. Kodėl išsisukinėji? Ką veiki? Tam, su kuriuo juokauji, baisu. Padėk <...>. Iš visų pusių į tave tiesia rankas, maldauja gelbėti pražudytą ar žūvantį gyvenimą; tu — jų viltis ir parama. Prašo tave, kad ištrauktum iš verpeto, kad išblaškytiems ir klaidžiojantiems parodytum ryškią tiesos šviesą. Paaiškink jiems, ką prigimtis padarė būtina, o ką nereikalinga; kokius lengvus įstatymus ji įtvirtino, kaip malonu ir lengva gyventi vadovaujantis jais ir kaip žiauru ir painu gyventi tiems, kurie labiau tiki žmonių nuomone, o ne prigimtimi. Manyčiau, kad šie žaidimai galėtų palengvinti žmonių nelaimes, jeigu pirmiausia nurodytum, kurias iš jų reikia palengvinti. Kas numalšins aistras? Kas jas pažabos? O, kad šie pokštai tik neduotų naudos! Bet jie kenkia! Kadangi tu pats nori, tad kuo aiškiausiai tau parodysiu, jog, jais užsiėmęs, ir gausiai apdovanotas talentas mažėja bei silpsta. Gėda sakyti, kokius ginklus jie duoda besiruošiantiems grumtis su likimu, kaip juos aprūpina. Argi šituo keliu einama prie aukščiausiojo gėrio? Šitais filosofų „arba—arba" ir kitokiais šlykščiais ir gėdingais įstatymų žinovų išvedžiojimais? Juk sąmoningai klaidindami žmogų klausimais, darote tą patį, kaip ir tas, kuris nori nors dėl akių atmesti ieškinį. Bet vienus pretorius, o kitus filosofija grąžina į buvusią vietą. Kodėl traukiatės nuo didžiulių savo pažadų ir, gražiai pakalbėję, kad padarysite taip, jog aukso spindesys mane akins ne daugiau už kardo žibėjimą, jog nepaprastai ištvermingai niekinsiu tai, ko visi trokšta ir ko visi bijo, nusileidžiate iki gramatikos pradmenų? Ką jūs sakote? „Taip pasiekia žvaigždynus."1 Padaryti mane lygų dievui — štai ką man žadėjo filosofija. Tam ji mane kvietė, tam aš atėjau. Tad išlaikyk žodį! Taigi, mielas Lucilijau, kiek gali, eik tolyn nuo tokių filosofų išvedžiojimų ir gudrybių. Gėriui dera tai, kas aišku ir paprasta. Net jeigu tau liko gyventi dar daug metų, reikia juos naudoti taupiai, kad užtektų tam, kas būtina. O dabar kokia kvailystė tyrinėti nereikalingus dalykus, kai taip trūksta laiko. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai