Penktadienis, Spa 18th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - KETURIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

KETURIASDEŠIMT DEVINTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Mielas Lucilijau, tas, kuris prisimena draugą tik tada, kai jį primena kokia nors vietovė, yra abejingas tinginys. Tačiau pažįstamos apylinkės vis dėlto kelia mūsų sieloje glūdintį ilgesį, ne atgaivindamos mirusius atsiminimus, bet žadindamos užsnūdusius. Panašiai laiko nuslopintą gedinčiųjų skausmą atnaujina ar mylimas velionio vergas, ar jo drabužis, ar namas. Štai Kampanija, o labiausiai — Neapolis ir tavosios Pompėjos vaizdai neįtikėtinai smarkiai privertė mane vėl pasiilgti tavęs: kaip gyvas tu stovi man akyse. Nors aš jau esu toliausiai nuo tavęs, bet tarsi matau, kaip tramdai ašaras ir net valdydamasis negali sulaikyti besiveržiančių jausmų. Atrodo, jog netekau tavęs ką tik. Bet, kai pamąstai, argi kas nors nebuvo „ką tik"? Ką tik aš-buvau vaikas ir sėdėjau pas filosofą Sotioną, ką tik pradėjau vesti bylas teisme, ką tik nustojau norėti tuo užsiimti, ką tik nustojau tai galėti daryti. Laikas bėga be galo greitai. Tai ypač akivaizdu pažvelgus į praeitį. Prie dabarties prikaustytą žvilgsnį laikas apgauna: atrodo, kad taip lėtai jis bėga galvotrūkčiais. Tu paklausi, kodėl taip yra. Kad ir kiek būtų praėję laiko, jis visas sustingsta vienoje vietoje, visada vienodai matomas ir yra nedalomas. Viskas krinta į tą pačią gelmę. Kita vertus, negalima dalyti ilgomis atkarpomis tokio dalyko, kuris apskritai yra trumpas. Visas mūsų gyvenimo tarpsnis yra tik taškas ir dar mažesnis už tašką. Bet ir iš šio trupinėlio gamta pasityčiojo duodama jam kažko ilgesnio požymių: iš vienos jo dalies sukūrė kūdikystę, iš kitos — vaikystę, iš trečios — jaunystę, iš ketvirtos — kažkokį posūkį nuo jaunystės link senatvės, iš penktos — pačią senatvę. Tiek pakopų tokioje ankštybėje! Ką tik palydėjau tave, tačiau šis „ką tik" — didelė mūsų gyvenimo dalis. Pamąstykime apie tai, jog kada nors išseks ir dar likęs gyvenimo lašelis. Anksčiau laikas man neatrodė toks greitas, dabar atsiskleidžia, kaip pašėlusiai jis bėga, gal todėl, kad jaučiuosi artėjąs prie ribos, o gal todėl, kad pradėjau kreipti dėmesį į savo nuostolius ir juos skaičiuoti. Todėl smarkiai pykstu ant žmonių, kad jie nereikalingiems dalykams atiduoda didesniąją dalį laiko, kurio negali užtekti net būtiniausiems, net ir uoliausiai jį taupant. Ciceronas sako, kad jeigu jam būtų duotas dar vienas gyvenimas, jis vis tiek neturėtų laiko perskaityti lyrikų. Aš čia sakau — „dialektikų"1, nes šių kvailumas dar liūdnesnis. Anie išdykauja atvirai, šitie mano apie save, kad šį tą dirbą. Nesakau, kad nereikia į juos žvilgtelėti, bet tik žvilgtelėti ir pasisveikinti iš tolo, kad jie neįtikintų mūsų ir kad mes nemanytume, jog jų žodžiuose slypi kažkoks didelis gėris. Kam tu plėšaisi ir kankiniesi dėl to klausimo, kurį išmintingiau atmesti negu stengtis į jį atsakyti? Ramiai ir savo malonumui keliaujant galima raustis smulkmenose, bet, kai priešas — už nugaros ir kariui įsakyta žygiuoti, būtinybė iškrato visa, ką buvo sukaupęs taikus laisvalaikis. Aš neturiu laiko tyrinėti dviprasmiškų žodžių ir išmėginti savo apsukrumo.

 Tu pažiūrėk, kaip renkas pulkai, kiek mieste, uždarę

Aukštus vartus, galanda kirvius prieš mane ir manuosius2.

 Man reikia narsiai klausytis šito aplinkui žvangančio karo skambesio. Iš tiesų teisingai mane visi laikytų bepročiu, jei tada, kai seniai ir moterys neša akmenis, kad sutvirtintų mūrus, kai ginkluota jaunuomenė prie vartų laukia ir reikalauja ženklo pulti, kai virpa į vartus įsmigusios priešo ietys ir net žemė dreba nuo išraustų griovių ir apkasų, aš ramiai sėdėčiau ir kelčiau tokius klausimėlius: „Tai, ko nesi pametęs, turi. Ragų nesi pametęs. Vadinasi, turi ragus",— ir kitokias į šitą panašias sąmojingos kvailybės sukurtas nesąmones. Ir toks pat beprotis atrodyčiau tau, jeigu ir dabar jomis užsiimčiau. Juk ir dabar esu apsuptas. Tačiau tada, kai būčiau apsuptas, pavojus grėstų tik iš išorės, nes nuo priešo skirtų siena. O dabar mirties pavojus šalia manęs. Neturiu laiko tokioms paikystėms: mano rankose didžiulis darbas. Ką man daryti? Mane persekioja mirtis, nuo manęs bėga gyvenimas. Pamokyk mane su tuo grumtis. Padaryk, kad aš nebėgčiau nuo mirties, o gyvenimas nesprūstų man iš rankų. Paragink priešintis sunkumams, suteik sielos ramumo pasitinkant tai, kas neišvengiama. Padėk susitaikyti su tuo, kad gyvenimas trumpas. Išaiškink, kad gyvenimo gėris slypi ne tame, kiek gyvensime, o tame, kaip gyvensime. Išaiškink, jog būna, ir labai dažnai, kad tas, kuris ilgai gyveno, yra mažai nugyvenęs. Man einant miegoti, sakyk: „Gali ir nepabusti". Pabudusiam sakyk: „Gal jau nebeteks miegoti". Man išeinant, sakyk: „Gali ir nebegrįžti". Sugrįžusiam sakyk: „Gal jau nebeteks išeiti". Klysti, jeigu manai, kad tik plaukiant laivu tarp gyvybės ir mirties yra siauriausias plyšys. Visur šis atstumas toks pat mažas. Ne visur vienodai mirtis pasirodo esanti arti, bet visur ji yra arti. Išsklaidyk šią miglą, ir tu lengviau perteiksi man tai, kam aš iš anksto esu pasiruošęs. Gamta sukūrė mus nuovokius, ir nors mus apdovanojo netobulu protu, tačiau jį galima tobulinti. Šnekėk man apie teisingumą, apie pareigos jausmą, apie saikingumą, apie dvi gėdos rūšis: apie tą, kuri neleidžia kėsintis į kito kūną, ir apie tą, kuri liepia rūpintis savuoju. Jei nevesi manęs šunkeliais, aš lengviau nueisiu ten, kur veržiuosi, nes, kaip pasakyta tragiko, „tiesos kalba paprasta"3. Todėl nereikia jos painioti. Siekiantiems didelių tikslų labiausiai nedera suktai gudrauti. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai