Ketvirtadienis, Birž 20th

Last updateK, 29 Saus 2015 11am

knyga.jpg
Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai

Seneka 41-60 laiškai - PENKIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

 PENKIASDEŠIMTAS LAIŠKAS

Seneka sveikina mieląjį Lucilijų

Tavo laišką gavau praėjus daugeliui mėnesių, kai jį išsiuntei. Supratau, jog nėra prasmės klausinėti jį atnešusį žmogų, ką tu veiki. Jis privalėtų turėti nepaprastą atmintį, jeigu tai prisimintų. Tačiau tikiuosi, jog tu jau taip gyveni, kad aš, kad ir kur tu būtum, žinosiu, ką tu veiki. Ar galėtum dar kuo nors užsiimti, išskyrus tai, kad tobulini savo sielą ir kasdien stengies atsikratyti kokios nors klaidos, suvokdamas, kad tavo ydos glūdi pačiame tavyje ir nepriklauso nuo susiklosčiusių aplinkybių? Juk kai kurias iš jų teisiname aplinka ar laikais, nors jos eina paskui mus visur, kur tik keliautume. Tu žinai, kad Harpastė, žmonos juokdarė, kaip paveldėta našta atsidūrė mano namuose. Pats aš labai nemėgstu tokių išsigimėlių; o kai noriu, kad mane linksmintų juokdarys, neieškau toli: juokiuosi iš savęs. Toji - Harpastė staiga apako. Gal nepatikėsi, bet tai — tikra teisybė: ji nesupranta, kad nemato. Nuolatos prašo savo palydovą keliauti kitur. Sako, jog šie namai labai niū­rūs. Tebūnie tau aišku, kad savybės, dėl kurių mes juokiamės iš jos, būdingos mums visiems: niekas neprisipažįsta esąs šykštus ar godus. Aklieji nors vedlio šaukiasi, o mes be vedlio klaidžiojame ir sakome: „Aš nesu garbėtroška, bet kitaip Romoje neįmanoma gyventi. Aš — ne švaistūnas, bet miestui reikia didelių išlaidų. Ne mano yda, kad esu ūmus ir kad neturiu teisingo gyvenimo būdo: kalta jaunystė". Kodėl apgaudinėjame patys save? Mūsų ydos — ne išorėje, jos — mumyse pačiuose, jos glūdi mūsų širdyse, ir sunku nuo jų išsigydyti, nes nesijaučiame sergą. O pradėję gydytis, kada gi įveiksime tiek daug sunkių ligų?! Dabar mes dar neieškome gydytojo, nors šiam būtų mažiau vargo, jei imtųsi ydos, kuri dar neįsisenėjo. Jauna, nepatyrusi siela eitų paskui tą, kuris rodo tiesą. Sunku prie prigimties grąžinti tiktai tą, kuris labai nuo jos nutolo. Mes gėdijamės mokytis gėrio. Bet, dievaži, jeigu raustame ieškodami tokio dalyko mokytojo, tai nesitikėkime, kad gėris atsitiktinai apims mūsų sielas. Reikia tik dirbti, nors, tiesą sakant, tai yra nedidelis vargas, jeigu tik, kaip minėjau, pradėsime savo sielą formuoti ir taisyti pirmiau negu joje įsitvirtins blogis. Bet ir įsisenėjusios ydos man neatrodo beviltiškos. Nuolatinis darbas, uolumas ir kruopštumas viską nugali. Net ir kreivą medį galima ištiesinti: kreivus, savaip išaugusius rąstus išlygina šiluma, ir jie įgauna tokį pavidalą, kokio mums reikia. Dar lengviau formuoti lanksčią mūsų sielą, kuri paslankesnė už bet kokį skystį. Juk siela — ne kas kita, o tam tikros būsenos oras. Juk žinai, kad orą lengviau formuoti už bet kokią kitą medžiagą, nes jis yra retesnis. Mielas Lucilijau, patikėk, jog ne bėda, kad mus valdo blogis, kad jis mumyse seniai glūdi. Nieko gėris neaplanko anksčiau negu blogis: visus mus seniai valdo ydos. Mokytis dorybės — tai reiškia išsižadėti ydų. Tad tuo karščiau turime taisyti save, nes vienąkart gautas gėris lieka mūsų amžinai. Dorybės negalima išsižadėti. Priešingai, blogis yra mums svetimas, todėl galima jį pašalinti ar išguiti. Tvirta yra tik tai, kas yra savo vietoje. Dorybės atitinka žmogaus prigimtį, o ydos yra jai priešiškos ir nekenčiamos. Vieną kartą įgytos dorybės negali išnykti, todėl puoselėti jas lengva, tačiau įdiegti jas nepaprastai sunku, nes ligota siela bijo viso, kas nauja. Todėl reikia ją priversti to imtis, o paskui gydy­mas jau nebūna skausmingas. Atgaivindamas jis teikia ir malonumo. Visi kiti vaistai pasidaro malonūs tada, kai nebereikia jų vartoti, o filosofija kartu ir gydo, ir vilioja. Lik sveikas.

Jūs esate čia: Naujienos Seneka.Laiškai Lucilijui Seneka 41-60 laiškai